.

2008 m. gegužio 20 d.

Antanas Baranauskas – lietuvybės šviesulys ar išgama?

Antanas Baranauskas – ženklus lietuvių poetas ir kalbininkas. Ir vis dėlto, siekdamas karjeros Katalikų bažnyčios hierarchijoje, į senatvę jis atsižadėjo lietuvybės – tapo savo tautos išgama.

Antanas Baranauskas – poetas
Antanas Baranauskas jaunystėje
Jaunystėje Antanas Baranauskas buvo karštas lietuvybės entuziastas, tautos šviesulys.

Antanas Baranauskas dabar daugiausiai žinomas kaip lietuvių poezijos klasikas – puikios poemos „Anykščių šilelis“ ir eilės kitų eilėraščių, nemaža dalis kurių tapo liaudies dainomis, autorius.

Kiek mažiau yra vertinamas jo kaip lituanisto palikimas, galbūt todėl, kad poeto bandymai lietuvių kalbos gramatikos srityje nebuvo labai sėkmingi. Vis dėlto, būtent Antanas Baranauskas pradėjo rimtai tirti ir sistematizuoti lietuvių tarmes, jo darbais rėmėsi žinomiausi šios srities kalbininkai.

Tačiau yra ir kita, daugumai lietuvių nežinoma poeto gyvenimo pusė. Tapęs Seinų vyskupu, į senatvę jis atsisakė lietuvių tautos valstybingumo idėjų, pradėjo save identifikuoti kaip lenką ir netgi pagarsėjo kaip lietuvių patriotų persekiotojas.

Taigi faktiškai Antanas Baranauskas degeneravo, išdavė savo tautą. Dauguma lietuvių netgi neatėjo į jo laidotuves – tiktai rusai ir lenkai.

Jaunystėje Antanas Baranauskas tapo ugningu lietuvybės patriotu

Poetas gimė 1835 m. Anykščiuose, karališkųjų valstiečių šeimoje. Baigęs Rumšiškių raštininkų mokyklą, kurį laiką dirbo raštininku.

Tuo metu Antanas Baranauskas susidraugavo su poete Praniauskaite, kuri supažindino jį su lenkų poezija. 1856-1858 m. Baranauskas studijavo Varnių katalikų dvasininkų seminarijoje.

Vienas jo dėstytojų kartą pareiškė, kad lietuvių kalba visiškai netinkama poezijai, ir tai tapo lūžiu Baranausko gyvenime, pažadino jo tautinę savimonę.

Norėdamas įrodyti, kad jo gimtoji kalba niekuo nenusileidžia lenkų kalbai, Antanas Baranauskas parašė „Anykščių šilelį“ ir visą eilę puikių eilėraščių. Būtent studijų Varniuose metais poetas parašė visus geriausius ir žinomiausius savo kūrinius.

Vėliau Antanas Baranauskas studijavo Peterburgo, Romos, Insbruko bei Liuveno universitetuose, laiškais palaikė 1861-1862 m. sukilimą.

Grįžęs į Lietuvą, 1867 m. poetas tapo Kauno katalikų kunigų seminarijos profesoriumi, faktiškai buvo pirmasis čia pradėjęs dėstyti lietuvių kalbą.

Gyvendamas Kaune, Antanas Baranauskas pradėjo domėtis kalbotyra – parengė lietuvių kalbos gramatiką (tiesa, nelabai vykusią), tyrė lietuviškąsias tarmes.

Katalikiška karjera tapo svarbesne už lietuvybę

1884 m. Antanas Baranauskas tapo Žemaičių pavyskupiu. Tai reiškė, kad jis pasidarė svarbia figūra ir buvo sekamas carinės valdžios. Tuo metu, greičiausiai nenorėdamas pakenkti karjerai, poetas apleido lietuvybę ir atsidavė matematikai, kuriai turėjo gabumų nuo pat vaikystės.

Nuo to laiko Baranauskas akivaizdžiai pradėjo lenkėti, vis rečiau vartodavo lietuvių kalbą.

1897 m. Baranauskas tapo Seinų vyskupu ir, nors kartais ir pasakydavo kokį pamokslą lietuviškai, pirmenybę teikė lenkų kalbai.

Į senatvę poetas save vadindavo „gente Lithuanus, natione Polonus“, kas reiškia „lietuvių kilmės lenkas“.

Taigi faktiškai Antanas Baranauskas tapo lenku, ir lietuviai jam šito neatleido, pradėjo jo vengti.

Tačiau labiausiai jis susikompromitavo represuodamas Vaižgantą už šio švietėjišką bei knygnešišką veiklą. Nuo to laiko buves lietuvybės šviesulys tapo lietuvių pasidygėjimo ir paniekos objektu.

Lenkiškumas laimės neatnešė

Nors ir pradėjęs demonstruoti lenkiškumą, Antanas Baranauskas nesusilaukė populiarumo ir tarp lenkų, kurie jį laikė nepakankamai šovinistišku. Tuo metu lenkams buvo įprasta atvirai niekinti lietuvius, lietuvių kalbą ir kultūrą.

Senatvėje poetas liko vienišas. Prieš pat mirtį jis dar mėgino grįžti į lietuvybę, bandė versti į lietuvių kalbą Bibliją – tačiau nespėjo.

Mirė Antanas Baranauskas 1902 m., tačiau, nepaisant visų jo gyvenimo nuopelnų lietuvybei, dauguma Seinų lietuvių netgi neatėjo jo palydėti į paskutiniąją kelionę.

Antanas Baranauskas – tipiškas tų laikų degenerato pavyzdys

Koks bebuvo Baranauskas puikus poetas – jį ištiko daugelio iškilių tų laikų lietuvių likimas. Tada, ypač Rytų Lietuvoje, tarp inteligentijos, dvarininkijos ir katalikiškosios dvasininkijos vyravo lenkai, ir todėl lietuvis faktiškai negalėjo padaryti karjeros neatsisakęs savo tėvų kalbos ir kultūros – netgi Motiejus Valančius iškilo tiktai carinės valdžios, visais įmanomais būdais kovojusios prieš Lietuvos lenkinimą, dėka.

Antanas Baranauskas – Seinų vyskupas
Antanas Baranauskas senatvėje
Senatvėje Antanas Baranauskas tapo visišku klerikalu-karjeristu ir atsižadėjo lietuvybės. Būdamas Seinų vyskupu, pagarsėjo netgi kaip lietvybės persekiotojas.

„Gente Lithuanus, natione Polonus“ buvo tipiškas karjeristų-degeneratų kredo – o to meto lietuviai tokius vadino išgamomis, niekino juos ir ignoravo. Baranausko nutautėjimu ir sumarazmėjusiu klerikalizmu atvirai piktinosi netgi katalikų dvasininkai, pavyzdžiui, Maironis.

Taigi nepaisant visų Baranausko nuopelnų, ir jis nusipelnė išgamos vardo.

Tai visiškai nenuvertina jo, kaip poeto ir lituanisto, nuopelnų lietuvybei, tiesiog Antanas Baranauskas prisijungė prie milžiniško būrio lietuvių, pasekusių didžiųjų istorinių išgamų Mindaugo bei Jogailos pėdomis ir tik per stebuklą nesunaikinusių Lietuvos ir pačios lietuvybės.

Nepalankių Baranausko biografijos faktų slėpimas – eilinis begėdiškai iškraipytos ir propagandizuotos Lietuvos istorijos epizodas

Ir vis dėlto, tiesos apie „Anykščių šilelio“ autoriaus degradavimą nerasime dabartinėje literatūros istorijoje. Mokykliniuose vadovėliuose sunku aptikti netgi užuominą apie jo priešmirtinį suišgamėjimą.

Tai, kad Antanas Baranauskas išdavė lietuvybę, užmiršo netgi kažkada jo laidotuves ignoravę seiniečiai, neseniai nuėję kryžiaus kelius statydami jam paminklą.

Trumpai tariant, Antanas Baranauskas buvo paverstas „teigiamu“ suprimityvintosios Lietuvos istorijos herojumi, apie kurį gali būti kalbama tiktai kaip apie lietuvių tautos geradarį.

Akivaizdu, kad tai atsitiko dėl dviejų priežasčių. Pirmoji yra ideologizuota, propagandizuota ir kitaip sudarkyta oficialioji bei mokyklinė istorija, daugiau primenanti primityvią pasaką kurioje yra tik geri arba tik blogi ideologiniai herojai.

Ko gero šlykščiausi istorijos propagandizavimo pavyzdžiai yra oficialūs pasakojimai apie Mindaugą ir pokario partizanus.
Mindaugas visada ir visur vaizduojamas kilniu Lietuvos vienytoju, nors buvo bailys, klastūnas bei savo artimųjų išdavikas, niekingai pasigrobęs abi savo žmonas. Lietuvos istorikai niekad „neprisimena“ netgi to pasibaisėtino fakto, kad karaliaus karūną Mindaugas gavo mainais į PUSĘ tuometinės Lietuvos teritorijos.
Pokario partizanai irgi visada vaizduojami kilniais kovotojais už Lietuvos laisvę, nors dauguma jų buvo paprasčiausi karo nusikaltėliai ir plėšikai, terorizavę ir žudę taikius lietuvius. Ir vis dėlto dabartiniai istorikai galutinai „užmiršo“, kad pokario metais dauguma lietuvių (ne jie patys, ne artimi partizanų giminaičiai, dabar leidžiantys tomus romantizuotų prisiminimų) jų nevadino kitaip kaip „banditais“, bijojo jų kur kas labiau nei stribų ir nuoširdžiai džiaugdavosi, kai partizanus galų gale likviduodavo.

Antroji priežastis, dėl kurios taip stropiai slepiami nepalankūs poeto biografijos faktai, yra tai, kad jis buvo vyskupas.

Dabar Katalikų bažnyčia faktiškai kontroliuoja oficialiąją Lietuvos istoriją bei žiniasklaidą, todėl šios stropiai slepia visus katalikų (ypač aukščiausiųjų hierarchų) juodus darbelius ir netgi nusikaltimus.

Kitaip sakant, nepalankių Antano Baranausko biografijos faktų ištrynimas nėra kažkas neįprasto, tai tiesiog eilinis vyriausybinės ir Katalikų bažnyčios propagandos pasireiškimas.

Baranausko gyvenimas galėtų būti geru pavyzdžiu jaunimui ir netgi dabartiniams lietuvių tautos išgamoms

Vis dėlto reikėtų viešai paskelbti visus poeto biografijos faktus – juk jie tokie pamokantys.

Antanas Baranauskas – puikus pavyzdys senos tiesos, kad išdavystė vardan karjeros žmogui laimės neatneša.

Išdavęs savo tautą, lietuvybę, Antanas Baranauskas pasiekė savo karjeros viršūnę ir iki gyvenimo galo galėjo ramiai vyskupauti Seinuose, tačiau jis netapo laimingu, atvirkščiai – juo pasidygėjo (kiekvienam vyrui brangiausi) tautiečiai, greičiausiai net ir jaunystės draugai.

Ilgą laiką buvęs savo tautos herojumi, susižavėjimo objektu, į senatvę poetas pasijuto išgama. Prieš pat mirtį jis dar mėgino grįžti prie lietuvybės, tačiau nebespėjo nuveikti nieko reikšmingo.

Būtų gerai, kad susipažinę su Baranausko gyvenimu dabartiniai moksleiviai, taip trokštantys bet kokia kaina padaryti karjerą, o geriausiai – dar ir išvažiuoti iš Lietuvos, suprastų, kad dėl garbės ir turtų tikrai neverta išduoti savo tautos. Juk Antanas Baranauskas savo gyvenimu taip gerai parodė, kad išgamos niekada nebūna laimingi, nors kitose srityse pasiektų ir didžiausias aukštumas.

Su poeto biografija nepakenktų susipažinti ir dabartiniams išgamoms, vardan karjeros kas dieną išduodantiems Lietuvą NATO ir ypač Europos Sąjungos parlamente, Komisijoje bei kitose institucijose.

Ir, žinoma, Antanas Baranauskas dar ilgai išliks rūsčiu įspėjimu karjeristams Katalikų bažnyčios hierarchijoje, beatodairiškai grūdantiems lietuvių tautą po kietu kažkada ją išnaikinti taip siekusio Vatikano padu.

Diskusija

55. 0BndPcmC2016 05 15 01:08:24

STEPHEN KAHRPH…STECSEN KARSCH STEPHEN KARSCH STEPHEN KARSCH STEPHEN KARSCH STEPHEN KARSCH STEPHEN KARSCH STEPHEN KARSCH STEPHEN KARSCH STEPHEN KARSCH STEPHEN KARSCH STEPHEN KARSCH STEPHEN KARSCH STEPHEN KARSCH STEPHEN KARSCH STEPHEN KARSCH STEPHEN KARSCH STEPHEN KARS…

54. Liudas2016 02 22 23:34:05

Puikus straipsnis !!!!!

53. bbs2016 01 15 13:06:07

Jus visi gaidziai

52. rrrefgt2015 12 08 16:50:24

p–op

51. Lietuvė2015 01 08 08:19:59

Rusijos padlaižys esi. Turėtų tavimi susidomėti saugumas. Tu esi Lietuvos išdavikas. Išlindai iš tamsos ir tamsą nori grąžinti Lietuvai. Nepavyks!

50. Zuikis2013 07 22 23:33:23

Kvoteriai – ketvirtadalis (kažkur prapuola raidės)

49. Zuikis2013 07 22 23:32:30

Matyt, geriausi nacionalistai, tai paklaidžioję tarp tautų pustaučiai arba kaip hitleris – oteriai – ketvirtadaliu. Pagal Kristų – pasiklydusi avelė ir sugrįžusi yra daug vertingesnė, nei nepaklydusi. Tik baisiai nepatikimas tas nacionalizmas. Yra toks Savukynas –Rabinovičius. Tasai taip nekenčia lietuviškumo, lyg būtų trim ketvirčiais žydas. Bet jei mauras daro gerą darbą – nekliudykime. Giedriaus darbuose matau tik naudingą darbą lietuvybei.

48. Aiste2013 04 16 21:19:23

nesamoneeee

47. Mindaugas Šimkus2013 03 07 13:31:32

„esu visiškas lietuvis nacionalistas. Nors visada maniau ir manau, kad Lietuvos kelias yra su Rusija ir Lietuvoje privalu įvesti antrą valstybinę kalbą–rusų kalbą.“

Jei jau tu tokis lietuvis nacionalistas ir tuo pat metu manai, kad Lietuvos kelias su Rusija, tai logiška būtų, kad Rusija privalo įsivesti antrą valstybinę kalbą – lietuvių :) Šis gražus gestas tikrai labai suartintų Rusiją su Lietuva :)

46. eli2012 12 07 22:58:24

apie partizanus tiesa, bet cia kita istorija ten buvo banditai kurie apiplesinejo zmones prisidengdami partizanu vardu, todel ir kyla diskusijos,man mociute pasakojo, kad kad partizanai vogdavo ir plesikaudavo bei naudojo smurta, tai sitie buvo banditai apsimeteliai, bet buvo tikri partizanai, kuriem zemai lenkiames visi.!!!

  komentaras – 1000 ženklų, tik lietuviškos raidės

Užsisakykite

Lietuviais.lt

naujienas

  • Daugiau ta pačia tema
  • Valstybės diena ir tautinė DRĄSOS DIENA

    Man Valstybės diena yra gedulo diena. Šventė – Rugsėjo 12-oji, tautinė Drąsos diena.

  • Petkevičius ir Marcinkevičius. Žanro krizė

    Petkevičius ar Marcinkevičius?

  • Kruvinoji Sausio 13-osios paslaptis

    Algirdas Paleckis pateikia labai stiprius argumentus už tai, kad 1991 m. sausio 13-osios tragedija galėjo būti surežisuota siekiant sukompromituoti TSRS kariškius. Ar nustebtumėte, jei paaiškėtų, kad žudynes užsakė Sąjūdžio vadovai?

  • Stoti į Tarybų Sąjungą apsimokėjo

    Kai sąžiningai įvertinsime VISAS narystės Tarybų Sąjungoje pasekmes, greičiausiai suprasime, kad Lietuvai ir lietuvių tautai kaip tokiai įstoti į Tarybų Sąjungą tuo metu tikrai apsimokėjo.

  • Įgrįsusios spekuliacijos apie genocidą

    Ir Stalino laikų trėmimai atrodo ne tokie baisūs palyginti su tuo, ką padarė nepriklausomos Lietuvos vyriausybė priversdama emigruoti šimtus tūkstančių lietuvių.

  • Valstybės diena – išgamų šventė

    Mindaugas gavo karūną ir pripažinimą mainais į pusę tuometinės Lietuvos. Oficiali Valstybės diena skirta atminti jo karūnavimui – kitaip sakant, didžiausiai tautos ir valstybės išdavystei visoje jų istorijoje.

  • Tekstai
    šia tema
  • Stojimui į Tarybų Sąjungą alternatyvų nebuvo

    Akivaizdu, kad Lietuvos įstojimas į Tarybų Sąjungą 1940 m. buvo geriausias istorinis sprendimas (mažiausias blogis) tuometinėmis istorinėmis aplinkybėmis.

  • Lietuva ir Rusija – suklastota istorija

    Oficialioji Lietuvos ir Rusijos santykių istorija yra klastojama nutylint akivaizdžius faktus – taip, kad Rusija būtų kuo labiau apjuodinta lietuvių akyse.

  • Istorija – politikų prostitutė

    Istorija klastojama siekiant politinių tikslų. Tipiškas pavyzdys – 1791 m. gegužės 3-iosios konstitucija.

  • Lietuvybė ir Katalikų bažnyčia istorijoje

    Katalikų bažnyčia ilgą laiką vykdė lietuvių tautos genocidą, buvo didžiausia istorijoje lietuvybės persekiotoja ir naikintoja. Vis dėlto, tarp katalikų dvasininkų pasitaikydavo ir vienas kitas Lietuvos patriotas.

  • Karalius Mindaugas – niekšybės kultas? (1)

    Istorinis Lietuvos karalius Mindaugas yra garbinamas istorikų ir politikų. Tačiau istoriniai šaltiniai liudija, kad Lietuvos valstybės simboliu paskelbtas žmogus buvo bailys, klastingas žudikas ir išdavikas, išgama, karūną gavęs mainais į pusę Lietuvos.

Kai uždarys, lietuviais.lt,
bus lietuviais.com
www.lietuviais.lt / dienoraštis
Vilties medis Rytinėje žvaigždėje
LIETUVIAIS
norime
ir būt?
pagrindinisforumas
dienoraštis
tekstai
apie Lietuviais.ltparodytikontaktai
© 2004 – 2017 Giedrius Šarkanas        kontaktai

.

 x 

Ankstesnis įrašas

Sekantis įrašas

Naujausias įrašas

Daug. kom. įrašas

Atsitiktinis įrašas

  komentaras – 1000 ženklų, tik lietuviškos raidės

   Vardas




dalintis