Kai sąžiningai įvertinsime VISAS narystės Tarybų Sąjungoje pasekmes, greičiausiai suprasime, kad Lietuvai ir lietuvių tautai kaip tokiai įstoti į Tarybų Sąjungą tuo metu tikrai apsimokėjo.
Rugpūčio 3-ioji Lietuvos įstojimo į Tarybų Sąjungą diena.
Vis dar įprasta vaizduoti šią dieną kaip vienareikšmiškai blogą Lietuvai, tačiau ar tam užtenka pagrindo?
Juk narystė Tarybų Sąjungoje atnešė Lietuvai ne tik didžiąsias represijas, kurias vieninteles teprisimena dabartinė oficialioji Lietuvos istorija.
Valstybinė propaganda bei begėdiškai ideologizuota komercinė žiniasklaida visais įmanomais būdais stengiasi nuslėpti ar bent kiek galima sumenkinti visas teigiamas narystės Tarybų Sąjungoje pasekmes.
Juk jeigu lietuviai vieną kartą imtų ir sąžiningai įvertintų visą tai, ką gero davė Lietuvai narystė Tarybų Sąjungoje, galbūt paaiškėtų, kad stoti į Tarybų Sąjungą lietuviams, KAIP TAUTAI, visai apsimokėjo.
Kadangi teigiamų įstojimo į Tarybų Sąjungą pasekmių buvo tikrai nemažai.
1938 m. Lietuvos liūdnos šlovės diktatorius-degeneratas Antanas Smetona užmezgė diplomatinius santykius su Lenkija. Pagal tarptautinius papročius tai reiškia ne tik pačios valstybės, bet ir jos teritorijos pripažinimą.
Taigi Smetona jau buvo galutinai palaidojęs didžiausiąją Tarpukario lietuvių svajonę atgauti Vilnių, ir už tiesiog stebuklingą netikėtą jos išsipildymą nori nenori turime būti dėkingi Stalinui bei Ribentropo Molotovo pakto slaptiesiems protokolams.
Akivaizdu, kad be saugumo garantijų, kurias po karo tegalėjo suteikti Raudonoji armija, atsigavusi Lenkija būtų kaip mat atsiėmusi Vilnių, o gal ir dar daugiau Lietuvos ir būtų buvusi absoliučiai teisi pagal tarptautinę teisę.
Tie, kurie nežino savo (tikrosios) istorijos, yra pasmerkti ją pakartoti.
Todėl įstojimas į Tarybų Sąjungą tuo metu buvo vienintelis būdas išsaugoti Lietuvos sostinę.
Labai panašiai išėjo ir su Klaipėdos kraštu. Lietuva neturėjo į jį jokių legitimių teisių (juk miestą įkūrė ir beveik 700 metų valdė vokiečiai), todėl atgauti, o vėliau ir išlaikyti Klaipėdą, buvo galima tik su Tarybų Sąjungos pagalba.
Tačiau kodėl Tarybų Sąjunga (kitaip sakant, Stalinas) būtų norėjusi atiduoti Klaipėdą Lietuvai, o ne, sakysim, prijungti jį prie Kaliningrado srities, jei Lietuva nebūtų buvusi Sąjungos nare?
Taigi akivaizdu, kad narystė Tarybų Sąjungoje buvo vienintelis būdas atgauti ir išlaikyti Vilnių ir Klaipėdą.
Dabartinė oficialioji valstybinė propaganda, žiniasklaida ir įvairūs valstybės pašalpų siekiantys judėjimai bei centrai, begėdiškai spekuliuodami tokiais skambiais simboliais kaip genocidas, tautos persekiojimas ir pan., vaizduoja tarybų valdžią kaip lietuvių tautos naikintoją, tačiau tikrovėje narystė Tarybų Sąjungoje atnešė teigiamus pokyčius didesnei daliai Lietuvos gyventojų.
Smetonos laikais dauguma lietuvių buvo bežemiai ar mažažemiai valstiečiai, visą gyvenimą praleisdavę dirbdami katorgišką darbą stambiuosiuose ūkiuose Parduotos vasaros anaiptol nebuvo tuščia Juozo Baltušio fantazija.
Lietuva buvo beviltiškai atsilikusi žemės ūkio šalis 1939 m. beveik ketvirtadalis lietuvių buvo visiški beraščiai.
Tarybų valdžia ne tik industrializavo Lietuvą (pramonės įmonių, kurios buvo pastatytos tarybiniais laikais, nepriklausomos Lietuvos valdžia dar nespėjo išvogti ar šiaip sužlugdyti ir per 20 savo valdymo metų). Narystė Tarybų Sąjungoje DAUGUMAI lietuvių tautos atnešė lygiateisiškumą, socialines garantijas ir visuotinį raštingumą išlaisvinimą nuo beviltiško skurdo ir vergiško darbo liekant Lietuvoje (neemigruojant į JAV ar Lotynų Ameriką).
Kas iš tikrųjų buvo svarbiau lietuvių tautai stalininių represijų aukų kančios ir nekapitalistinė ūkio struktūra ar Vilnius, Klaipėda, socialinis teisingumas ir visuotinis raštingumas?
Nuo tarybinių represijų nukentėjo apie 170 tūkst. lietuvių, tačiau šis skaičius nublanksta prisiminus, kad per mažiau kaip dvidešimt nepriklausomybės metų Lietuvą paliko daugiau kaip pusė milijono.
Pagaliau, neaišku, kas būtų buvę, jei Lietuvai būtų tekę pačiai gintis nuo Vilniaus ir keršto ištroškusios Lenkijos po Antrojo pasaulinio karo juk vokiečiams traukiantis Armija Krajova Vilniaus krašte jau buvo pradėjusi žudyti visus lietuvius iš eilės, ir neaišku, kiek būtų buvę aukų, jei lietuvių kraujo ištroškusių lenkų šovinistų nebūtų laiku likvidavusi Raudonoji armija.
Pirmaisiais nepriklausomybės metais anaiptol ne visa lietuvių tauta formavo oficialųjį požiūrį į 20 a. vidurio istoriją. Lemiamą vaidmenį vaidino tuo metu į Lietuvą suplūdę lietuvių kilmės amerikiečiai. Jie siekė pavaizduoti Smetonos valdymą Lietuvos klestėjimo laikais.
Tačiau juk Smetona nebuvo demokratinis valdovas. Jis buvo nevykėlis diktatorius, persekiojęs visus kairiuosius ir savo nemokšiška (ar korupcijos sąlygojama) ekonomine politika sugrūdęs visą Lietuvą į beviltišką skurdą.
Lietuviai buvo taip nusivylę ir pasišlykštėję Smetona, kad daugelis (netgi kai kurie Smetonos vyriausybės nariai) džiaugėsi tarybų valdžios įvedimu Lietuvoje.
Juk visus tuos rožinius prisiminimus apie laisvą Lietuvą parašė atstovai tų kelių nuošimčių lietuvių, kurie klestėjo prie Smetonos, o vėliau emigravo ir ramiai sau gyveno JAV.
Pirmaisiais nepriklausomybės metais buvo siekiama sukompromituoti Tarybų Sąjungą ir išaukštinti Smetonos Lietuvą bet kokia kaina, nevengiant paties akiplėšiškiausio melo ir šmeižto. Būtent tada sąjūdiečiais tapę marksizmo-leninizmo autoritetai sukurpė istorijos vadovėlius, iš kurių buvo išbraukta viskas, kas bloga, apie Smetonos režimą ir viskas, kas gera, apie Tarybų Sąjungą ir komunistus.
Dabar netgi tie žmonės, kurie dar prisimena ir gali palyginti Smetonos laikus su pokario ir ypač Nikitos Chruščiovo valdymo metais, nekalba viešai saugodamiesi tiesos kaip velnio nekenčiančių megztųjų berečių įtūžio ir vis naujos lietuvių kartos vis dar negali pačios įvertini savo tautos ir šalies istorijos, nes vietoj jos teskaito ir tegirdi saujelės ideologų jiems brukamą propagandą.
Tarybų Sąjungos jau senokai nebėra ir greičiausiai niekada nebebus, pavojus į ją sugrįžti nebeegzistuoja jau seniai laikas nutraukti istorinio melo bei šmeižto kampaniją ir pradėti sakyti tiesą apie Lietuvos istoriją. Juk ne veltui sakoma, kad tie, kurie nežino savo (tikrosios) istorijos, yra pasmerkti ją pakartoti.
42. neziniukas2017 01 03 06:55:51
Tai ir nuo zydu atlaisvinimas Lietuvos karo metu irgi gal teigiamas dalykas?
41. Jovita782016 12 11 00:32:30
Tikra tiesa. Mano mama gyveno kaime ir pati buvo liudininke kaip zalieji broliai atvaziuodavo i kaima ir atimdavo is zmoniu ka turedavo, zudydavo, prievartaudavo kol neatvaziuodavo milicijos pastiprinimai
40. Donatas2016 12 11 00:29:39
Baisu, kad komentarus raso jau lietuvos valdzios prapogandos paveikti zmones.
39. vasia2015 07 07 14:43:42
totalus briedas, šios svetainės autoriui reik atimt kompa kad neskleistu propagandos
38. anbo2014 07 29 20:41:33
Tikrai blogiau nebuvo neskaitant,kad kelionių po užsienius neturėjom
37. Aitvaras2013 09 22 15:53:03
Absoliutus farsas!Lietuvos zemes ukis net po karo nebuvo zemo lygio, nes buvo atsvara rezistencijai.
36. Tomas2013 08 18 20:09:24
Kaip ir dera paleckiui, negudriai naudoja tarybų vietoj sovietų. Mol jis čia mus apgaus, kad ten buvo kažkokios demokratinės tarybos.
35. D2013 06 29 00:47:36
Nieko kvailiau nesu skaitęs... Gal Paleckis rašo?
34. raimondas3332013 04 27 02:07:05
bet kokia imperija ar sajunga yra blogis, suvarzymas, tautos naikinimas ir t.t.siuo atveju visiskai nesutinku.
33. nu py z dėjimas2011 12 27 21:38:46
Blogiausia, kad yra dalelė tiesos, o visa kita šlamštas. Čia labai gudri klastotė, pridengta šiokiomis tokiomis tiesomis. Būtų vien melas lengva paneigti. Pvz dėl saujelės privilegijuotojų. Arba šūdbajoriai karališka bajorų draugija ir dabar pratempinėja idėjas, kad Lietuvą žlugdė Basanavičius ir bajorų žemės atėmimas. Bet jie sėkmingai atsiiminėja per visokias žemėtvarkas jiems nepriklausančią žemę nes turi dokumentą, t.y. padirbtą popieriuką. Bet jiems, kaip ir žydams nei lopinėlis tos žemės nepriklausė. Kaip ir Vilniaus šūdlenkiams . Juk jie visi kovojo PRIEŠ nepriklausomybę kaip tada, taip ir 90 metais. O dabar kovotojai prieš Lietuvą ją atsiiminėja, kuria sau privilegijas. Įstojimas nei klaida, nei neklaida jau įvykių grandinė nuo Lietuvos nebepriklausė karo mašina važiavo. Ir ar atsišaudė, ar nesipriešino rusų armijai nieko nekeitė. Vokiečiai trumpam išgelbėjo nuo žydiškojo genocido, bet vėl grįžus sovietams jis su dvigubu įniršiu buvo tęsiamas gal net pagal tuos pačius žydo Todeso ir panašių kolaborantų sudarytus sąrašus. Tai tikrojo genocido sąrašai, nes buvo atrenkami Tautos geriausi.
Man Valstybės diena yra gedulo diena. Šventė Rugsėjo 12-oji, tautinė Drąsos diena.
Petkevičius ar Marcinkevičius?
Algirdas Paleckis pateikia labai stiprius argumentus už tai, kad 1991 m. sausio 13-osios tragedija galėjo būti surežisuota siekiant sukompromituoti TSRS kariškius. Ar nustebtumėte, jei paaiškėtų, kad žudynes užsakė Sąjūdžio vadovai?
Ir Stalino laikų trėmimai atrodo ne tokie baisūs palyginti su tuo, ką padarė nepriklausomos Lietuvos vyriausybė priversdama emigruoti šimtus tūkstančių lietuvių.
Mindaugas gavo karūną ir pripažinimą mainais į pusę tuometinės Lietuvos. Oficiali Valstybės diena skirta atminti jo karūnavimui kitaip sakant, didžiausiai tautos ir valstybės išdavystei visoje jų istorijoje.
Antanas Baranauskas ženklus lietuvių poetas ir kalbininkas. Ir vis dėlto, siekdamas karjeros Katalikų bažnyčios hierarchijoje, į senatvę jis atsižadėjo lietuvybės tapo savo tautos išgama.
Akivaizdu, kad Lietuvos įstojimas į Tarybų Sąjungą 1940 m. buvo geriausias istorinis sprendimas (mažiausias blogis) tuometinėmis istorinėmis aplinkybėmis.
Oficialioji Lietuvos ir Rusijos santykių istorija yra klastojama nutylint akivaizdžius faktus taip, kad Rusija būtų kuo labiau apjuodinta lietuvių akyse.
Istorija klastojama siekiant politinių tikslų. Tipiškas pavyzdys 1791 m. gegužės 3-iosios konstitucija.
Katalikų bažnyčia ilgą laiką vykdė lietuvių tautos genocidą, buvo didžiausia istorijoje lietuvybės persekiotoja ir naikintoja. Vis dėlto, tarp katalikų dvasininkų pasitaikydavo ir vienas kitas Lietuvos patriotas.
Istorinis Lietuvos karalius Mindaugas yra garbinamas istorikų ir politikų. Tačiau istoriniai šaltiniai liudija, kad Lietuvos valstybės simboliu paskelbtas žmogus buvo bailys, klastingas žudikas ir išdavikas, išgama, karūną gavęs mainais į pusę Lietuvos.