Stoti į Tarybų Sąjungą apsimokėjo

Rugpūčio 3-ioji – Lietuvos įstojimo į Tarybų Sąjungą diena.

Vis dar įprasta vaizduoti šią dieną kaip vienareikšmiškai blogą Lietuvai, tačiau ar tam užtenka pagrindo?

Juk narystė Tarybų Sąjungoje atnešė Lietuvai ne tik didžiąsias represijas, kurias vieninteles teprisimena dabartinė oficialioji Lietuvos istorija.

Valstybinė propaganda bei begėdiškai ideologizuota komercinė žiniasklaida visais įmanomais būdais stengiasi nuslėpti ar bent kiek galima sumenkinti visas teigiamas narystės Tarybų Sąjungoje pasekmes.

Juk jeigu lietuviai vieną kartą imtų ir sąžiningai įvertintų visą tai, ką gero davė Lietuvai narystė Tarybų Sąjungoje, galbūt paaiškėtų, kad stoti į Tarybų Sąjungą lietuviams, KAIP TAUTAI, visai apsimokėjo.

Kadangi teigiamų įstojimo į Tarybų Sąjungą pasekmių buvo tikrai nemažai.

Lietuva atgavo ir išsaugojo Vilnių bei Klaipėdą

1938 m. Lietuvos liūdnos šlovės diktatorius-degeneratas Antanas Smetona užmezgė diplomatinius santykius su Lenkija. Pagal tarptautinius papročius tai reiškia ne tik pačios valstybės, bet ir jos teritorijos pripažinimą.

Taigi Smetona jau buvo galutinai palaidojęs didžiausiąją Tarpukario lietuvių svajonę – atgauti Vilnių, ir už tiesiog stebuklingą netikėtą jos išsipildymą nori nenori turime būti dėkingi Stalinui bei Ribentropo – Molotovo pakto slaptiesiems protokolams.

Akivaizdu, kad be saugumo garantijų, kurias po karo tegalėjo suteikti Raudonoji armija, atsigavusi Lenkija būtų kaip mat atsiėmusi Vilnių, o gal ir dar daugiau Lietuvos – ir būtų buvusi absoliučiai teisi pagal tarptautinę teisę.

Tie, kurie nežino savo (tikrosios) istorijos, yra pasmerkti ją pakartoti.

Todėl įstojimas į Tarybų Sąjungą tuo metu buvo vienintelis būdas išsaugoti Lietuvos sostinę.

Labai panašiai išėjo ir su Klaipėdos kraštu. Lietuva neturėjo į jį jokių legitimių teisių (juk miestą įkūrė ir beveik 700 metų valdė vokiečiai), todėl atgauti, o vėliau – ir išlaikyti Klaipėdą, buvo galima tik su Tarybų Sąjungos pagalba.

Tačiau kodėl Tarybų Sąjunga (kitaip sakant, Stalinas) būtų norėjusi atiduoti Klaipėdą Lietuvai, o ne, sakysim, prijungti jį prie Kaliningrado srities, jei Lietuva nebūtų buvusi Sąjungos nare?

Taigi akivaizdu, kad narystė Tarybų Sąjungoje buvo vienintelis būdas atgauti ir išlaikyti Vilnių ir Klaipėdą.

Tarybų Sąjungos ekonominė – socialinė santvarka turėjo savų privalumų

Dabartinė oficialioji valstybinė propaganda, žiniasklaida ir įvairūs valstybės pašalpų siekiantys judėjimai bei centrai, begėdiškai spekuliuodami tokiais skambiais simboliais kaip genocidas, tautos persekiojimas ir pan., vaizduoja tarybų valdžią kaip lietuvių tautos naikintoją, tačiau tikrovėje narystė Tarybų Sąjungoje atnešė teigiamus pokyčius didesnei daliai Lietuvos gyventojų.

Smetonos laikais dauguma lietuvių buvo bežemiai ar mažažemiai valstiečiai, visą gyvenimą praleisdavę dirbdami katorgišką darbą stambiuosiuose ūkiuose – „Parduotos vasaros“ anaiptol nebuvo tuščia Juozo Baltušio fantazija.

Lietuva buvo beviltiškai atsilikusi žemės ūkio šalis – 1939 m. beveik ketvirtadalis lietuvių buvo visiški beraščiai.

Tarybų valdžia ne tik industrializavo Lietuvą (pramonės įmonių, kurios buvo pastatytos tarybiniais laikais, nepriklausomos Lietuvos valdžia dar nespėjo išvogti ar šiaip sužlugdyti ir per 20 savo valdymo metų). Narystė Tarybų Sąjungoje DAUGUMAI lietuvių tautos atnešė lygiateisiškumą, socialines garantijas ir visuotinį raštingumą – išlaisvinimą nuo beviltiško skurdo ir vergiško darbo liekant Lietuvoje (neemigruojant į JAV ar Lotynų Ameriką).

Ar tik narystės Tarybų Sąjungoje privalumai nepersvėrė trūkumų?

Kas iš tikrųjų buvo svarbiau lietuvių tautai – stalininių represijų aukų kančios ir nekapitalistinė ūkio struktūra ar Vilnius, Klaipėda, socialinis teisingumas ir visuotinis raštingumas?

Nuo tarybinių represijų nukentėjo apie 170 tūkst. lietuvių, tačiau šis skaičius nublanksta prisiminus, kad per mažiau kaip dvidešimt nepriklausomybės metų Lietuvą paliko daugiau kaip pusė milijono.

Pagaliau, neaišku, kas būtų buvę, jei Lietuvai būtų tekę pačiai gintis nuo Vilniaus ir keršto ištroškusios Lenkijos po Antrojo pasaulinio karo – juk vokiečiams traukiantis Armija Krajova Vilniaus krašte jau buvo pradėjusi žudyti visus lietuvius iš eilės, ir neaišku, kiek būtų buvę aukų, jei lietuvių kraujo ištroškusių lenkų šovinistų nebūtų laiku likvidavusi Raudonoji armija.

Dabartinis požiūris paremtas saujelės privilegijuotųjų lietuvių prisiminimais ir ideologų klastotėmis

Pirmaisiais nepriklausomybės metais anaiptol ne visa lietuvių tauta formavo oficialųjį požiūrį į 20 a. vidurio istoriją. Lemiamą vaidmenį vaidino tuo metu į Lietuvą suplūdę lietuvių kilmės amerikiečiai. Jie siekė pavaizduoti Smetonos valdymą Lietuvos klestėjimo laikais.

Tačiau juk Smetona nebuvo demokratinis valdovas. Jis buvo nevykėlis diktatorius, persekiojęs visus kairiuosius ir savo nemokšiška (ar korupcijos sąlygojama) ekonomine politika sugrūdęs visą Lietuvą į beviltišką skurdą.

Lietuviai buvo taip nusivylę ir pasišlykštėję Smetona, kad daugelis (netgi kai kurie Smetonos vyriausybės nariai) džiaugėsi tarybų valdžios įvedimu Lietuvoje.

Juk visus tuos rožinius prisiminimus apie „laisvą Lietuvą“ parašė atstovai tų kelių nuošimčių lietuvių, kurie klestėjo prie Smetonos, o vėliau emigravo ir ramiai sau gyveno JAV.

Pirmaisiais nepriklausomybės metais buvo siekiama sukompromituoti Tarybų Sąjungą ir išaukštinti Smetonos Lietuvą bet kokia kaina, nevengiant paties akiplėšiškiausio melo ir šmeižto. Būtent tada sąjūdiečiais tapę marksizmo-leninizmo autoritetai sukurpė istorijos vadovėlius, iš kurių buvo išbraukta viskas, kas bloga, apie Smetonos režimą ir viskas, kas gera, apie Tarybų Sąjungą ir komunistus.

Dabar netgi tie žmonės, kurie dar prisimena ir gali palyginti Smetonos laikus su pokario ir ypač Nikitos Chruščiovo valdymo metais, nekalba viešai saugodamiesi tiesos kaip velnio nekenčiančių megztųjų berečių įtūžio – ir vis naujos lietuvių kartos vis dar negali pačios įvertini savo tautos ir šalies istorijos, nes vietoj jos teskaito ir tegirdi saujelės ideologų jiems brukamą propagandą.

Tarybų Sąjungos jau senokai nebėra ir greičiausiai niekada nebebus, pavojus į ją sugrįžti nebeegzistuoja – jau seniai laikas nutraukti istorinio melo bei šmeižto kampaniją ir pradėti sakyti tiesą apie Lietuvos istoriją. Juk ne veltui sakoma, kad tie, kurie nežino savo (tikrosios) istorijos, yra pasmerkti ją pakartoti.

Ankstesnis įrašas

Sekantis įrašas

Naujausias įrašas

Daug. kom. įrašas

Atsitiktinis įrašas