Stoti á Tarybø Sàjungà apsimokëjo

Rugpûèio 3-ioji – Lietuvos ástojimo á Tarybø Sàjungà diena.

Vis dar áprasta vaizduoti ðià dienà kaip vienareikðmiðkai blogà Lietuvai, taèiau ar tam uþtenka pagrindo?

Juk narystë Tarybø Sàjungoje atneðë Lietuvai ne tik didþiàsias represijas, kurias vieninteles teprisimena dabartinë oficialioji Lietuvos istorija.

Valstybinë propaganda bei begëdiðkai ideologizuota komercinë þiniasklaida visais ámanomais bûdais stengiasi nuslëpti ar bent kiek galima sumenkinti visas teigiamas narystës Tarybø Sàjungoje pasekmes.

Juk jeigu lietuviai vienà kartà imtø ir sàþiningai ávertintø visà tai, kà gero davë Lietuvai narystë Tarybø Sàjungoje, galbût paaiðkëtø, kad stoti á Tarybø Sàjungà lietuviams, KAIP TAUTAI, visai apsimokëjo.

Kadangi teigiamø ástojimo á Tarybø Sàjungà pasekmiø buvo tikrai nemaþai.

Lietuva atgavo ir iðsaugojo Vilniø bei Klaipëdà

1938 m. Lietuvos liûdnos ðlovës diktatorius-degeneratas Antanas Smetona uþmezgë diplomatinius santykius su Lenkija. Pagal tarptautinius paproèius tai reiðkia ne tik paèios valstybës, bet ir jos teritorijos pripaþinimà.

Taigi Smetona jau buvo galutinai palaidojæs didþiausiàjà Tarpukario lietuviø svajonæ – atgauti Vilniø, ir uþ tiesiog stebuklingà netikëtà jos iðsipildymà nori nenori turime bûti dëkingi Stalinui bei Ribentropo – Molotovo pakto slaptiesiems protokolams.

Akivaizdu, kad be saugumo garantijø, kurias po karo tegalëjo suteikti Raudonoji armija, atsigavusi Lenkija bûtø kaip mat atsiëmusi Vilniø, o gal ir dar daugiau Lietuvos – ir bûtø buvusi absoliuèiai teisi pagal tarptautinæ teisæ.

Tie, kurie neþino savo (tikrosios) istorijos, yra pasmerkti jà pakartoti.

Todël ástojimas á Tarybø Sàjungà tuo metu buvo vienintelis bûdas iðsaugoti Lietuvos sostinæ.

Labai panaðiai iðëjo ir su Klaipëdos kraðtu. Lietuva neturëjo á já jokiø legitimiø teisiø (juk miestà ákûrë ir beveik 700 metø valdë vokieèiai), todël atgauti, o vëliau – ir iðlaikyti Klaipëdà, buvo galima tik su Tarybø Sàjungos pagalba.

Taèiau kodël Tarybø Sàjunga (kitaip sakant, Stalinas) bûtø norëjusi atiduoti Klaipëdà Lietuvai, o ne, sakysim, prijungti já prie Kaliningrado srities, jei Lietuva nebûtø buvusi Sàjungos nare?

Taigi akivaizdu, kad narystë Tarybø Sàjungoje buvo vienintelis bûdas atgauti ir iðlaikyti Vilniø ir Klaipëdà.

Tarybø Sàjungos ekonominë – socialinë santvarka turëjo savø privalumø

Dabartinë oficialioji valstybinë propaganda, þiniasklaida ir ávairûs valstybës paðalpø siekiantys judëjimai bei centrai, begëdiðkai spekuliuodami tokiais skambiais simboliais kaip genocidas, tautos persekiojimas ir pan., vaizduoja tarybø valdþià kaip lietuviø tautos naikintojà, taèiau tikrovëje narystë Tarybø Sàjungoje atneðë teigiamus pokyèius didesnei daliai Lietuvos gyventojø.

Smetonos laikais dauguma lietuviø buvo beþemiai ar maþaþemiai valstieèiai, visà gyvenimà praleisdavæ dirbdami katorgiðkà darbà stambiuosiuose ûkiuose – „Parduotos vasaros“ anaiptol nebuvo tuðèia Juozo Baltuðio fantazija.

Lietuva buvo beviltiðkai atsilikusi þemës ûkio ðalis – 1939 m. beveik ketvirtadalis lietuviø buvo visiðki beraðèiai.

Tarybø valdþia ne tik industrializavo Lietuvà (pramonës ámoniø, kurios buvo pastatytos tarybiniais laikais, nepriklausomos Lietuvos valdþia dar nespëjo iðvogti ar ðiaip suþlugdyti ir per 20 savo valdymo metø). Narystë Tarybø Sàjungoje DAUGUMAI lietuviø tautos atneðë lygiateisiðkumà, socialines garantijas ir visuotiná raðtingumà – iðlaisvinimà nuo beviltiðko skurdo ir vergiðko darbo liekant Lietuvoje (neemigruojant á JAV ar Lotynø Amerikà).

Ar tik narystës Tarybø Sàjungoje privalumai nepersvërë trûkumø?

Kas ið tikrøjø buvo svarbiau lietuviø tautai – stalininiø represijø aukø kanèios ir nekapitalistinë ûkio struktûra ar Vilnius, Klaipëda, socialinis teisingumas ir visuotinis raðtingumas?

Nuo tarybiniø represijø nukentëjo apie 170 tûkst. lietuviø, taèiau ðis skaièius nublanksta prisiminus, kad per maþiau kaip dvideðimt nepriklausomybës metø Lietuvà paliko daugiau kaip pusë milijono.

Pagaliau, neaiðku, kas bûtø buvæ, jei Lietuvai bûtø tekæ paèiai gintis nuo Vilniaus ir kerðto iðtroðkusios Lenkijos po Antrojo pasaulinio karo – juk vokieèiams traukiantis Armija Krajova Vilniaus kraðte jau buvo pradëjusi þudyti visus lietuvius ið eilës, ir neaiðku, kiek bûtø buvæ aukø, jei lietuviø kraujo iðtroðkusiø lenkø ðovinistø nebûtø laiku likvidavusi Raudonoji armija.

Dabartinis poþiûris paremtas saujelës privilegijuotøjø lietuviø prisiminimais ir ideologø klastotëmis

Pirmaisiais nepriklausomybës metais anaiptol ne visa lietuviø tauta formavo oficialøjá poþiûrá á 20 a. vidurio istorijà. Lemiamà vaidmená vaidino tuo metu á Lietuvà suplûdæ lietuviø kilmës amerikieèiai. Jie siekë pavaizduoti Smetonos valdymà Lietuvos klestëjimo laikais.

Taèiau juk Smetona nebuvo demokratinis valdovas. Jis buvo nevykëlis diktatorius, persekiojæs visus kairiuosius ir savo nemokðiðka (ar korupcijos sàlygojama) ekonomine politika sugrûdæs visà Lietuvà á beviltiðkà skurdà.

Lietuviai buvo taip nusivylæ ir pasiðlykðtëjæ Smetona, kad daugelis (netgi kai kurie Smetonos vyriausybës nariai) dþiaugësi tarybø valdþios ávedimu Lietuvoje.

Juk visus tuos roþinius prisiminimus apie „laisvà Lietuvà“ paraðë atstovai tø keliø nuoðimèiø lietuviø, kurie klestëjo prie Smetonos, o vëliau emigravo ir ramiai sau gyveno JAV.

Pirmaisiais nepriklausomybës metais buvo siekiama sukompromituoti Tarybø Sàjungà ir iðaukðtinti Smetonos Lietuvà bet kokia kaina, nevengiant paties akiplëðiðkiausio melo ir ðmeiþto. Bûtent tada sàjûdieèiais tapæ marksizmo-leninizmo autoritetai sukurpë istorijos vadovëlius, ið kuriø buvo iðbraukta viskas, kas bloga, apie Smetonos reþimà ir viskas, kas gera, apie Tarybø Sàjungà ir komunistus.

Dabar netgi tie þmonës, kurie dar prisimena ir gali palyginti Smetonos laikus su pokario ir ypaè Nikitos Chruðèiovo valdymo metais, nekalba vieðai saugodamiesi tiesos kaip velnio nekenèianèiø megztøjø bereèiø átûþio – ir vis naujos lietuviø kartos vis dar negali paèios ávertini savo tautos ir ðalies istorijos, nes vietoj jos teskaito ir tegirdi saujelës ideologø jiems brukamà propagandà.

Tarybø Sàjungos jau senokai nebëra ir greièiausiai niekada nebebus, pavojus á jà sugráþti nebeegzistuoja – jau seniai laikas nutraukti istorinio melo bei ðmeiþto kampanijà ir pradëti sakyti tiesà apie Lietuvos istorijà. Juk ne veltui sakoma, kad tie, kurie neþino savo (tikrosios) istorijos, yra pasmerkti jà pakartoti.

Ankstesnis áraðas

Sekantis áraðas

Naujausias áraðas

Daug. kom. áraðas

Atsitiktinis áraðas