.

2008 m. lapkričio 11 d.

Tolerancija. Aukštasis mokslas ir visuomenės kūrybiškumas

Tolerancijos stoka aukštosiose mokyklose slopina ne tik studentų, bet ir visos Lietuvos visuomenės kūrybiškumą.

Universitetuose lietuviai mokomi konservatizmo ir beatodairiško sekimo autoritetais. Studentų iniciatyva slopinama. Auginamos naujos kartos pasyvių pareigūnų, funkcionierių, kurie tesugeba vykdyti įsakymus.

Norintys keisti, kurti kažką savo, naujo, smerkiami kaip išsišokėliai ar netgi vienaip ar kitaip baudžiami. To pasekmė – visuomenė, kopijuojanti dažnai jau atgyvenusią kitų šalių patirtį, smerkianti naujoves ir netradicinį gyvenimo būdą. Visuomenė, kurią palieka tie, kurie galėtų kažką pakeisti.

Ir visa tai – tada, kai kūrybingi žmonės tampa didžiausiu turtu, lemiančiu šalies likimą.

Jaunystės pamoka

Iš savo studijų laikų gerai prisimenu vieną epizodą. Berods antro ar trečio kurso dalykui, socialinių mokslų filosofijai, reikėjo parašyti referatą. Tą dalyką aš neblogai žinojau, referuoti kažkada jau skaitytus straipsnius buvo neįdomu. Todėl aš tiesiog argumentuotai išdėsčiau savo požiūrį į kultūros veiksnio vaidmenį elgesį tiriančiose teorijose. Kiek prisimenu, pavyko tikrai neblogai.

Klausimas
Kaip dera pasielgti dėstytojui, jei studento mintys prieštarauja tam, kas buvo išdėstyta paskaitose?

Pašalinti nenaudėlį iš universiteto

Priversti perlaikyti egzaminą

Parašyti žemą pažymį

Sukąsti dantis ir toleruoti kitų mintis

Ieškoti kompromiso

Peržiūrėti savo pažiūras

Tačiau atėjus atsiskaitymo laikui, dėstytojas pareiškė, kad savo koncepcijų kurti nedera. Studentai turi studijuoti ir referuoti tai, kas jau sugalvota. „Rašau du“ (iš trijų galimų balų, įeinančių į bendrą dalyko vertinimą), „už drąsą“. „Aš ir pats jums tik referuoju“, – pridūrė.

Netrukus tas dėstytojas tapo vienu iš konservatorių lyderių. Gal todėl, jį sutikęs ar pamatęs televizoriaus ekrane, visada linksmai prisimenu, kaip kažkada mane „statė į vietą“.

Dabar suvokiu, kad iš tikrųjų dėstytojas padarė man paslaugą padėdamas greičiau suprasti, kas yra kas Lietuvoje. Tačiau tuo metu tai kaip reikiant sugadino man nuotaiką. Buvau įdėjęs nemažai darbo ir jaučiausi patenkintas parašęs kažką originalaus. Ir būtent dėl to buvau nubaustas (nesurinkus reikiamo vidurkio galėjo tekti mokėti už mokslą).

Dar po kelių panašių epizodų supratau, kad dauguma praktiškųjų mano kursiokų buvo visiškai teisūs. Geriausia strategija studijuojant yra stropiai konspektuoti dėstytojų paskaitas ir tvarkingai cituoti jų mėgstamus autorius.

Dėstytojai netoleruoja studentų noro sukurti kažką naujo

Panašių nemalonumų tenka patirti daugeliui studentų, ypač pirmuosiuose kursuose. Didelė dalis Lietuvos dėstytojų suvokia studijas kaip pasyvų informacijos išmokimą. Jei studentas nori kažko daugiau ir mėgina daryti savarankiškas išvadas, išeinančias iš paskaitų ribų, tai paprastai suprantama kai iššūkis dėstytojui, kurio garbės reikalas – nusodinti išsišokėlį parašant prastą pažymį ar priverčiant porą kartų perlaikyti egzaminą.

Nuo nepakantumo labai kenčia teisės studentai. Ypač sunku tiems, kurie grįžta baigti studijų kelis metus pasimokę geruose Vakarų universitetuose. Ten stengiamasi ugdyti studentų kūrybingumą ir iniciatyvumą, visaip skatinant juos savarankiškai mąstyti ir rašyti darbus savo mintimis, kurios visai neprivalo atitikti dėstytojų požiūrio.

Įpratę stengtis sugalvoti kažką savo, grįžusieji bando tai daryti ir Lietuvoje, tačiau čionykščiai profesoriai jautriai reaguoja į bandymus diskutuoti, ginčyti jų asmenines vertybes. Mažiausiai toleruojama dėstytojų mėgiamų teorijų ar konkrečių autorių kritika.

Masinis mokslo darbų pirkimas – tiesioginė tolerancijos trūkumo pasekmė

Lietuvoje dažnai piktinamasi perkančiais savo rašto darbus studentais. Kalbama apie „pagedusį jaunimą“, amoralumą, ištvirkimą ir pan. Dažniausiai užmirštama kita medalio pusė – dėstytojai, kurie vertina nupirktus darbus pačiais aukščiausiais pažymiais.

Bandantys savarankiškai mąstyti studentai rizikuoja sukelti dėstytojų pasipiktinimą, būti prastai įvertinti per egzaminus ir mokėti už mokslą. Jie skatinami skaityti dėstytojų mylimų autorių knygas ir jas tvarkingai referuoti. Būtent taip parašytus rašto darbus yra įdomu skaityti ir patiems dėstytojams, dauguma kurių neretai patys neprisiruošia perskaityti storų savo pačių rekomenduotų tomų.

Tarp studentų yra paplitusi (daugeliu atvejų visiškai teisinga) nuomonė, kad dėstytojai paprasčiausiai tingi skaityti jų darbus ir dažniausiai apsiriboja įvadu, išvadomis bei naudotos literatūros sąrašu. O jeigu vis dėlto skaito – tai labiausiai vertina gerą literatūrinį stilių, teikiantį estetinį pasitenkinimą nepriklausomai nuo įdėtų pastangų ar mokslinės darbo vertės.

Taigi savarankiškai mąstyti ir rašyti daugelio Lietuvos aukštųjų mokyklų studentų tiesiog neapsimoka. Nesiekiantiems referento karjeros neįdomu ir beprasmiška gražiu stiliumi kompiliuoti svetimus tekstus.

Tokiomis sąlygomis nusipirkti kažkieno parašytą dėstytojui patiksiantį darbą yra logiškas ir racionalus sprendimas. Jeigu jau vistiek reikia plagijuoti (kad ir nurodant autorius) kitų mintis, kam tada gaišti laiką neduodant užsidirbti neturtingesniems kolegoms?

Studijuodami lietuviai tampa klusniais vykdytojais

Kartą ar daugiau nubausti už bandymus savarankiškai mąstyti, dauguma studentų prisitaiko prie lietuviškosios realybės.

Norint gerais pažymiais baigti studijas ir toliau sėkmingai siekti karjeros – svarbiausia asmeniškai įtikti dabartiniams ir būsimiems viršininkams. Savų idėjų ir minčių reiškimas suformuoja neigiamą požiūrį, sukuria išsišokėlio įvaizdį. Todėl iš tikrųjų apsimoka kalbėti kitų, geriausia gerai žinomų ir autoritetingų žmonių, citatomis.

Studentui nedera sakyti: „(Aš manau, kad) yra taip, nes yra taip ir taip“. Mandagus studentas nevargins dėstytojo savo nebrandžiomis mintimis. Jis sakys: „Yra taip, nes taip pasakė (dėstytojui priimtinas) autoritetas“.

Dauguma lietuvių neatsisako įpročio susilaikyti nuo savarankiško mąstymo ir baigę studijas. Kalbėjimas cituojant tituluotus autorius Lietuvoje suvokiamas kaip išsilavinimo požymis. Tuo tarpu savo minčių reiškimas, kad ir kaip tobulai jos būtų pagrindžiamos, rodo pretenzijas į pasitikėjimą savimi, pasiryžimą ginčytis, abejoti visuotinai pripažintais autoritetais – norą keisti nusistovėjusią tvarką ar netgi kada nors išstumti dabartinį viršininką iš jo posto. Toks elgesys suvokiamas kaip nederamas išsišokimas ir dažniausiai nėra toleruojamas.

Todėl dauguma baigusių Lietuvos aukštąsias mokyklas ateina į gyvenimą ne naujovių nešėjais, ne reformatoriais, o klusniais vykdytojais, pasiruošusiais siekti karjeros demonstruodami savo apsiskaitymą ir įtikindami viršininkus savo lojalumu.

Lietuva negalėjo išsiugdyti laisvo akademinio mąstymo tradicijų

Dabartinė padėtis universitetuose visai dėsninga. Istoriškai Lietuvoje akademinis kūrybingumas niekada nebuvo tapęs vertybe. Pasakojama, kad Vytautas Didysis ryžtingai pasipriešino netgi pačiai lietuviškos aukštosios mokyklos idėjai – „už tuos pinigus galima du pulkus išlaikyti“.

Vilniaus universitetas pirmaisiais šimtmečiais po įkūrimo tarnavo savo steigėjams jėzuitams ne tiek švietimo, kiek Reformacijos ir šiaip laisvo mąstymo persekiojimo įrankiu. Dėstytojų vadovaujami universiteto studentai organizavo ir vykdė kruvinus kitaip mąstančiųjų pogromus, griovė ir degino evangelikų bei arijonų bažnyčias.

Tik panaikinus Jėzuitų ordiną, Vilniaus universitete pradėjo formuotis laisvo mąstymo tradicijos. Deja, būtent tai paskatino Rusiją universitetą uždaryti 1832 m.

Tarybų Sąjungoje kūrybingumas buvo toleruojamas tik tuometinės ideologijos rėmuose. Bet kokios nestandartinės mintys galėjo patraukti visagalių specialiųjų tarnybų dėmesį. Todėl užaugo ištisos kartos dėstytojų ir studentų, kuriems svarbiausia buvo neperžengti oficialiai nustatytų ir pripažintų mąstymo ribų.

Lietuvai vėl tapus nepriklausoma, buvę tarybiniai dėstytojai apvertė savo vertybes, tačiau riboto, lojalaus mąstymo tradicijos išliko. Tolerancija naujoms idėjoms taip ir liko deklaratyvi. Nors viešai ir kalbama apie savarankišką mąstymą, kūrybą ir pan., nestandartinės mintys Lietuvoje vis dar išlieka blogo tono požymiu, ypač jeigu jų autorius ar autorė neturi aukšto politinio, akademinio ar kitokio oficialaus statuso.

JAV istorija parodė, kad kūrybingi žmonės yra didžiausias šalies turtas

Tyrinėjant politinės ir ekonominės JAV sėkmės priežastis, padaryta išvada, kad Jungtines Valstijas iškėlė iš viso pasaulio atvykstantys kūrybingi, nestandartiniai, savo laiką aplenkę žmonės, ten dažnai labiau laukiami nei savo pačių tėvynėse.

Daugelyje pasaulio šalių (panašiai kaip Lietuvoje) šnairuojama į nestandartiškai mąstančius. O JAV atvirkščiai – visais laikais siekė pritraukti talentingus žmones iš viso pasaulio. Po Antrojo pasaulinio karo, siekdami, kad jiems dirbtų geriausi nugalėtųjų nacių mokslininkai, amerikiečiai netgi ilgą laiką slėpė daugelio jų nusikaltimus.

Sistemingas visuomenės kūrybinio potencialo ugdymas pasiteisino visu šimtu nuošimčių. Savi ir be perstojo atvykstantys reformatoriai, nebijantys kurti ir perduoti savo išradimus visuomenei, pavertė ir toliau išlaiko JAV pirmaujančia pasaulio valstybe.

Kūrybiškumo ugdymas tapo vienu svarbiausių prioritetų daugelyje šalių

Dabar JAV pavyzdžiu stengiasi sekti pirmaujančios Vakarų Europos ir viso pasaulio valstybės. Britanija, Vokietija, Prancūzija, Ispanija, o paskutiniu metu – ir sparčiai besivystančios Azijos šalys stengiasi perimti JAV patirtį. Netgi politiškai konservatyvi Kinija siekia ugdyti savo piliečių kūrybingumą įtraukdama į mokyklų programas bridžą ir kitus labiausiai kūrybingumą bei savarankišką mąstymą skatinančius žaidimus.

Daugelio sociologų nuomone, ateityje kūrėjai vaidins dar svarbesnį vaidmenį. JAV mokslininkas Ričardas Florida teigia, kad kūrybiški žmonės (jis juos vadina „kūrybine klase“) yra pagrindinis ekonominės ir politinės valstybės sėkmės faktorius.

Todėl savo ateičiai neabejingos šalys skiria kūrybiškumo ugdymui ypač daug dėmesio. Geriausi pasaulio universitetai stengiasi visų pirma ugdyti savarankišką mąstymą. Siekiama išmokyti jaunimą nebijoti ir bandyti sukurti kažką naujo, ieškoti savų, nestandartinių sprendimų.

Visuomenės sąstingis – tolerancijos stokos universitetuose pasekmė

Lietuva – valstybė tarp valstybių, ir jai taip pat reikia kūrybingų žmonių. Akivaizdu, kad Lietuvai labai trūksta kūrybinio potencialo.

Lietuvoje toli gražu ne viskas tvarkoje. Valstybė vis labiau tolsta nuo tautos, mažėja politikų atsakomybė, nesulaikomai auga korupcija. Lietuviai nusivilia savo šalimi ir ieško geresnio gyvenimo kitur. Akivaizdu, kad reikia daug ką keisti valstybėje ir visuomenėje.

Tačiau Lietuvoje beveik nėra žmonių, kurie sugebėtų strategiškai mąstyti ir priimti nevienadienius sprendimus. Politologai, sociologai, ekonomistai ir filosofai gerai žino kitų valstybių patirtį, tačiau jie nesugeba jos pritaikyti Lietuvoje.

Dabartiniai ekspertai gali palyginti Lietuvos padėtį su tuo, kas kažkada buvo kitur, ir pasiūlyti išbandytus konkrečius taktinius sprendimus, kurie kažkada pasiteisino kažkurioje kitoje šalyje. Tačiau dauguma jų nesugeba strategiškai įvertinti konkrečios Lietuvos situacijos ir ieškoti sprendimų, kurie būtų geriausi būtent Lietuvai ir būtent dabar.

Todėl dauguma diskusijų Seime, Vyriausybėje ir visuomenėje vyksta ne tiek apie tai, kas būtent dedasi pas mus ir kaip tai pataisyti, o daugiau apie tai, kas yra daroma Vokietijoje, Prancūzijoje ar kurioje kitoje pasaulio šalyje, nors tenykštė situacija dažnai netgi nepanaši į mūsiškę.

Kūrybingų žmonių stoka – tiesioginis kūrybiškumo slopinimo universitetuose rezultatas. Nors ir nelinkėdami blogo, tarybinių tradicijų niekaip neatsikratantys Lietuvos dėstytojai išauklėja būsimus vadybininkus, politikus ir ekspertus ne mąstytojais, o cituotojais, ne kūrėjais, o pasekėjais.

Tolerancija – vienintelė alternatyva

Svaiginantys emigracijos skaičiai ir augantis jaunimo troškimas ieškoti laimės užsienyje nežada Lietuvai nieko gero. Nauji įdomūs žmonės iškyla pagrinde kaip televizijos sukurti personažai. Geriausi studentai neišvengiamai palieka Lietuvą ir dauguma jau nebegrįžta. Nepanašu, kad visa tai galėtų sustoti iš esmės nepasikeitus švietimo sistemai, pačiai jos dvasiai.

Trūkstant pakantumo kitokiam mąstymui, greitai užgęsta ir ryžtingiausiai nusiteikusių studentų įkarštis. Prasti pažymiai visiems laikams atgrasina nuo kūrybos ir eksperimentavimo. Sveikas protas skatina griebtis „copy“ ir „paste“ metodų ar pirkti internete kitų parašytus darbus. Tiems, kurie nepasiduoda, geriausia gyvenimo perspektyva atrodo emigracija į tolerantiškąsias Vakarų šalis.

Jei pakantumas kitai nuomonei įsitvirtintų universitetuose, galbūt palaipsniui pasikeistu ir visa visuomenė. Gal nors dalis kūrybingų žmonių nepaliktų Lietuvos? Gal laikui bėgant atsirastų nebijančių savarankiškai mąstyti ir kažką keisti savo ir visos visuomenės labui? Gal kada nors ir dabartinį impotentiškąjį Lietuvos „elitą“ pakeistų tikrai kūrybinė klasė?

Diskusija

4. saile2008 11 20 12:28:20

Beje, dar prisiminiau del mosklu, humanitariniu, idomu pastebejima, kuri teko isgirsti is lietuvio, gimusio JAV ir ten pragyvenusio visa gyvenima. Auginant vaikus ir siekiant jiems suteikti geresni issilavinima, jis susidure JAV su tokia problema: destytojai, katedros, universitetai pradejo dalintis i kairiuosius ir desiniuosius. Todel priklausomai nuo vos ne kad universiteto, tau atplaus atitinkamai smegenys. Kur gi tokiu atveju gauti nepriklausoma nuo politiku issilavinima yra iskeliama kaip sudetingas siai dienai klausimas. Todel tai galima net apibrezti kaip pasaulinio masto brentancia (ar jau egzistuojancia?) problema.

3. DK2008 11 19 16:08:52

Vytautas Didysis tik priekaištavo Jogailai, kad jis švaistąs pinigus kažkokiam tai Universitetui (Krokuvos), du pulkus papildomai už tai galėtų išlaikyti. Jam, kaip ir šiandien A.M.Brazauskui, net ir mintis nekilo, kad vietoj Valdovų Rūmų (~300 000 000 lt.)žiūrint į Lietuvos ateitį, būtų tikslingiau už šiuos pinigus įkurti Mokslo–technologinį kūrybinį centrą ar bent institutą. Pavz Izraelio pirmasis Premjeras BenGurionas paminklą sau pastatė – savo kibuco pusdykumiu krašte įkūrė BenGuriono Universitetą, kuris siuo metu takpa Pasulinės reikšmės specialistų – Biotechnologų mokykla. Mums lietuviams vargu ar tai suprantama.

O Vytautas brovėsi į Juodąją jūrą todėl, kad ten lenvai ėjosi (E. Gudavičiaus nuomonė), bet nesiveržė į Baltijos, kas tikrai, bent po Žalgirio, buvo realu paimti Klaipėdą ir tapti jūrine valstybe. Tai būtų strateginės reikšmės veiksmas. O Juodoji jūra – tik paplėšikavimas.

2. Giedrius2008 11 11 15:20:54

Visiškai sutinku dėl techninių mokslų. Ten kūrybiškumas truputį kitoks nei socialiniuose moksluose.
Gamtos moksluose daugumą teiginių galima patikrinti atliekant eksperimentą. Politikoje, filosofijoje ir netgi ekonomikoje tai praktiškai neįmanoma, kadangi nėra kaip sukontroliuoti visų aplinkybių. Kiekvienas naujas bandymas neišvengiamai skirsis nuo kito.

1. saile2008 11 11 12:34:54

Bendrai mintys sveikos ir labai dziugu, kad apie tai kalbama ir suprantama. Bet nesutinku del to, kad Lietuvos mokslo istaigose is tikruju yra taip vienareiksmiska. Dar nepraejo puses metu kai baigiau Vilniaus universiteta ir galiu pasakyti, kad mano iniciatyvos padaryti daugiau ar kitaip negu reikalaujama, buvo tikrai sveikintinos, nors nebuvo skatinama paciu destytoju. Be to, apie trecdali destytoju buvo jaunu, apie 30 metu. (baigiau MIF“a)

Is straipsnio matau, jog yra kalbama apie humanitarinius mokslus, gal but ten nusistovejo tokia konservatyvi pozicija is universiteto puses. Bet is technologiniu mokslu puses toks poziuris butu praktiskai neimanomas.

  komentaras – 1000 ženklų, tik lietuviškos raidės

Užsisakykite

Lietuviais.lt

naujienas

  • Daugiau ta pačia tema
  • Išgamų kryžius ant Lietuvos karsto

    Dvigubas Jogailaičių kryžius LR herbe (ant vadinamojo „Vyčio“ skydo) gerai tinka mūsų tautą negailestingai šienaujančiai giltinei, vadinamai „Lietuvos Respublika“.

  • Šūdaldemarai ir Mašūdimos – kito kelio nebelieka

    Valdžiai ruošiantis išniekinti lietuvišką raštą, reikia galvoti kaip priešinsimės. Niekas negali mūsų priversti SKAITYTI kitaip, nei MES PATYS NUSPRĘSIME.

  • Ir vėl Vilniuje triumfuoja lenkai

    Polonijos dienos proga 2013 m. gegužės 4 d. Vilniumi žygiavę lenkai atvirai demonstravo savo lojalumą Lenkijai, panieką Lietuvai ir jos valstybinei kalbai, svajonę vėl prijungti Vilnių prie Lenkijos.

  • Aušvicas Gedimino prospekte

    2013 m. kovo 11-osios eitynės Gedimino prospektu Vilnių užtvindžiusių policijos smogikų apsuptyje labai priminė filmus apie Aušvicą ar kitas nacių koncentracijos stovyklas. Savo šalyje tapome, nacių žodžiais, Untermenschen.

  • Su Vasario 16-ąja!

    Vasario 16 – vienintelė iš „valstybinių“ švenčių, žyminti tikrai teigiamą įvykį lietuvių tautos istorijoje. Šia proga privalu prisiminti Kudirką, Jablonskį, Basanavičių ir kitus mūsų mirštančios tautos kūrėjus.

  • Nesakau „žiniasklaida“

    Kadangi LNK nepaneigė mane apšmeižusios informacijos, paskelbtos laidoje „Labas vakaras, Lietuva“, kreipiuosi į žurnalistų etikos inspektorių. Nors dėl vieno dalyko sutariu su Vytautu Landsbergiu. :-)

  • Keičiu orientaciją :-)

    Nuo šiol stengsiuosi mažiau rašyti apie Lietuvą ir lietuvių tautos problemas. Yra ir daugiau įdomių temų. :-)

  • Ir vėl aukos balsuos už savo budelius

    Nors prieš rinkimus partiečių įžūlumas pasiekė istorinę viršūnę, lietuviai vėl eis balsuoti ir rinks eilinę vagių vyriausybę. Jei eini balsuoti, prarandi teisę piktintis, kad valdžia apvagia tave ir tavo šalį bei tautą.

  • Sveikinu su tautine Drąsos diena!

    Rugsėjo 12-ąją nepamirškime uždegti žvakutės ir pakelti taurės prisimindami tuos, kurie neišsigando ir padėjo savo galvas gindami mūsų šalį ir tautą.

  • Pagaliau atostogos!

    Po penkiolikos įtempto rašymo dienų laikas padaryti pertrauką.

  • Tekstai
    šia tema
  • Išgama

    Išgama – sąvoka. Išgama – turbūt geriausias trumpas lietuviškas pavadinimas Lietuvą išduodančiam politikui.

  • Karalius Mindaugas – niekšybės kultas? (1)

    Istorinis Lietuvos karalius Mindaugas yra garbinamas istorikų ir politikų. Tačiau istoriniai šaltiniai liudija, kad Lietuvos valstybės simboliu paskelbtas žmogus buvo bailys, klastingas žudikas ir išdavikas, išgama, karūną gavęs mainais į pusę Lietuvos.

  • Karalius Mindaugas – niekšybės kultas? (2)

    Margiris ir narsieji Pilėnų gynėjai užmiršti, užtai kiekviename žingsnyje mus persekioja lietuvybės ir moralės naikinimą išaukštinančio mito apie Mindaugą ir „krikštą“ atgarsiai. Netgi Eurovizija yra tapusi oficialia lietuviškumo naikinimo priemone.

  • Karalius Mindaugas – niekšybės kultas? (3)

    Išaukštinę Mindaugą su ciniškųjų istorikų pagalba, šiandieniniai Lietuvos valdovai mano pateisinę ir savo pačių niekšybes. Lietuvybė toliau žeminama, Lietuva pardavinėjama, ir taip pat kaip ir 13 a. Mindaugo nusikaltimai, tai vadinama „ėjimu į Europą“.

  • Pagonybė ir pagonys

    Pagonybė ir pagonys – sąvokos ir vartojimas. Žodžiai pagonys ir pagonybė buvo išgalvoti ir dar dabar yra vartojami krikščionių siekiant pažeminti kitų tikėjimų žmones.

  • Genocidas

    Genocidas – sąvoka ir trumpas komentaras

Kai uždarys, lietuviais.lt,
bus lietuviais.com
www.lietuviais.lt / dienoraštis
Vilties medis Rytinėje žvaigždėje
LIETUVIAIS
norime
ir būt?
pagrindinisforumas
dienoraštis
tekstai
apie Lietuviais.ltparodytikontaktai
© 2004 – 2017 Giedrius Šarkanas        kontaktai

.

 x 

Ankstesnis įrašas

Sekantis įrašas

Naujausias įrašas

Daug. kom. įrašas

Atsitiktinis įrašas

  komentaras – 1000 ženklų, tik lietuviškos raidės

   Vardas




dalintis