.

2008 m. lapkričio 20 d.

Ideologijos žlugimas

Didelė Sąjūdžio laikų ideologijos dalis pasirodė paprasčiausia apgaule, kapitalizmo vertybės – ne ką patikimesnėmis už tarybines.

Prisimenant Sąjūdžio laikus, išstojimą iš Tarybų Sąjungos ir ypač didžiąją Lietuvos ūkio transformaciją į kapitalizmą, sunku atsikratyti įspūdžio, kad mus apgaudinėjo kaip mažus patiklius vaikus.

Stebint tai, kas vyksta pasaulyje ir Lietuvoje, nelieka abejonių, kad tarybinė kapitalizmo kritika buvo teisinga. Lenino komunizmo projektas nepavyko, tačiau iš to nei logiškai, nei praktiškai neseka, kad buvo klaidinga ir marksistinė kapitalizmo analizė.

Sklaidantis Sąjūdžio laikų iliuzijoms, lietuviams nebelieka ideologinių alternatyvų. Tautiškumas – vienintelė dar nesukompromituota vertybė, galinti tarnauti atsvara primityviajai krikščionybei.

Nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrėjai išgarsėjo kaip begėdiški melagiai

Jau seniai aišku, kad Vytautas Landsbergis ir didelė dalis kitų didvyrių, patriotų, tautos vadų ir pan. begėdiškai melavo įtikinėdami neatsiiminėti rublinių indėlių 1990 m. Dauguma lietuvių tada prarado viso savo gyvenimo santaupas, už kurias po daugelio metų išmokėtos „kompensacijos“ labiau priminė išmaldas elgetoms.

Dabar jau ir oficialiai nebeslepiama, kad Kazimieros Prunskienės ryžtingai pradėtos ekonominės reformos buvo sustabdytos 1991 m. pradžioje tiktai tam, kad maisto produktų kainos nekiltų tuometinio konflikto su Maskva metu. Racionalios ūkio pertvarkos buvo atsisakyta, kad lietuviai per anksti nesuprastų, kas jų laukia, ir aukotųsi gindami juos nuo tarybinių tankų.

Siekdama, kad žmonės nieko neįtartų, Gedimino Vagnoriaus vyriausybė per metus ciniškai sugriovė šalies ūkį. Svarbiausių Lietuvos įmonių apyvartinės lėšos buvo atimamos ir naudojamos papirkti akademinei bendruomenei – tiems žmonėms, kurie tada vieninteliai galėjo suprasti, kad vogdami ar kitaip grobdami Lietuvos turtą, sąjūdiečiai stūmė lietuvių tautą į skurdą. Gaudami didžiules algas, rentas ir butus senamiestyje, tuometiniai negausūs specialistai tylėjo.

Per kelis metus Lietuvos įmones, kolūkių turtą ir geriausias žemes išsidalino tuometinių seimūnų giminaičiai. Sąjūdiečiams blevyzgojant apie kapitalistinės pramonės pranašumus ir tautinį žemės ūkį, 1990-1994 m. bendrasis vidaus produktas smuko tris kartus, o žemės ūkio produkcija – net dešimt kartų. Tarybinių laikų ekonominį lygį Lietuva vėl pasiekė tik prieš kelis metus.

Melo buvo daug daugiau

Dabar akivaizdu, kad mums meluodavo ne tik konkrečiais atvejais, kai reikėjo pateisinti sąjūdiečių, po to LDDP, po to Tėvynės Sąjungos ir t.t. grobstymus. Meluota ir pačiais svarbiausiais klausimais.

Niekaip negalėjome įsivaizduoti, kad lietuviškieji kagėbistai ne tik klausysis kieno tik užsigeidę, bet dar ir pardavinės asmeninių pokalbių įrašus žiniasklaidai.

Aukščiausiu tikslu deklaruota nepriklausomybė to paties Landsbergio iniciatyva buvo paaukota įstojant į Europos Sąjungą ir vėliau – ratifikuojant jos viršenybę įteisinančias sutartis. Didžiausią vertybę, dėl kurios lietuviai ėjo mirti po tankais, tie patys jų ginti tautos vadukai pardavė pirma pasitaikiusia proga.

Tačiau turbūt skaudžiausia pripažinti, kad mus apgavo žadėdami žmogiškąsias vertybes, kurios buvo vaizduojamos neatsiejama nepriklausomos Lietuvos dalimi. Didžiausia apgaule pasirodė pati pagrindinė „Vakarų demokratijos“ idėja – žmogaus teisių ir laisvių neliečiamybė.

Pagarba asmeninio gyvenimo privatumui buvo paprasčiausias blefas

Kažkada tarybiniai disidentai garsiai skundėsi, kaip juos sekė KGB, skaitydavo jų laiškus, klausydavosi pokalbių telefonu ir t.t. Mes klausėmės ir tikėjome, kad nepriklausomoje Lietuvoje tai būtų paprasčiausiai neįmanoma.

Dabar akivaizdu, kad Lietuvos saugumiečiai seka tautą dar didesniu mastu. Visi supranta, kad pokalbiai ir elektroniniai laiškai masiškai įrašinėjami. Netrukus tai jau bus daroma visiškai oficialiai.

Niekaip negalėjome įsivaizduoti, kad lietuviškieji kagėbistai ne tik klausysis kieno tik užsigeidę, bet dar ir pardavinės asmeninių pokalbių įrašus žiniasklaidai. Matomai tarybinis KGB buvo kur kas padoresnė ir asmeninį žmonių gyvenimą labiau gerbusi įstaiga, nei lietuviškasis.

Žodžio laisvės dabar ne ką daugiau kaip tarybiniais laikais

Dalis labiausiai apkiautusių ar tiesiog patikliausių lietuvių vis dar tiki, kad nepriklausomoje Lietuvoje yra didesnė žodžio laisvė. Jie nesuvokia, kad Tarybų Sąjungoje irgi buvo galima kalbėti, rašyti, diskutuoti ir pan. Tik visa tai reikėjo daryti tam tikruose rėmuose. Nebuvo galima abejoti tarybinės santvarkos pranašumu prieš kitas, girti Tarybų Sąjungos priešų, abejoti darbininkų klasės pranašumu ir t.t.

Akivaizdu, kad lygiai taip pat yra ir nepriklausomoje Lietuvoje. Pamėginkite pasiūlyti pakeisti dabartinį politinį režimą, paraginti įsteigti komunistų partiją, suabejoti holokaustu, čigonų socialinėmis teisėmis ar pagirti už ispanų ir prancūzų pavergtos baskų tautos nepriklausomybę kovojančią ETA!

Draudimų išsakyti savo nuomonę yra ne ką mažiau kaip Tarybų Sąjungoje, tiktai jie yra kitokie – skirti apsaugoti dabartinio politinio režimo vertybėms. Pamėginkite pažeisti dabartinius žodžio laisvės apribojimus, ir rezultatai bus lygiai tokie patys – tiktai su jumis susidoros ne tarybinis, o tautinis KGB!

Ekonominis teisingumas – galutinai žlugęs mitas

Mums buvo žadama, kad, perėjus prie rinkos ekonomikos, kiekvienas gaus tai, ką uždirbo, valstybė rems tik pačius silpniausiuosius.

Dabar akivaizdu, kad neproporcingai remiami turtingiausieji – tie, kuriems tarnauja dabartiniai partiečiai. Valstybės milijardai atitenka „Vilniaus dešimtukui“ ir kitiems stambiausiems oligarchams.

Svarbiausių monopolinių įmonių teikiamų paslaugų kainos bei jų savininkų pelnai sparčiai keliami begėdiškai aiškinant išaugusiomis kuro kainomis – nors tos kainos jau vėl sumažėjo daugiau kaip dvigubai.

Mokesčių našta vėl ir vėl perskirstoma taip, kad kuo daugiau mokėtų gaunantys mažiausias pajamas ir kuo mažiau – patys turtingiausieji.

Trumpai tariant, kapitalizmo „konsolidacija“ reiškia vis didesnę beatodairišką valstybės teisinę ir politinę pagalbą stambiajam monopoliniam kapitalui ciniškai plėšiant pačius silpniausiuosius lietuvius.

Tarybinė kapitalizmo kritika buvo visiškai teisinga!

Sąjūdžio laikais buvo atmesta visa tarybinė ideologija. Nusprendus, kad socializmas yra utopija, buvo pasmerktas visas marksizmas. Markso, Lenino ir kitų socialistų kapitalizmo kritika buvo paskelbta klaidinga tik todėl, kad nepavyko Tarybų Sąjungos ekspermentas.

Vadovėlis, kuriame buvo pasakojama, kaip gyvensime po daugiau kaip 20 metų.
Tarybinis „Visuomenės mokslo“ vadovėlis
Tarybiniai vadovėliai nemelavo apie kapitalizmą. Juk ne veltui ir dabartiniai nomenklatūrininkai naudojasi jų rekomendacijomis.

Tačiau dabar jau akivaizdu, kad kažkada propaganda pavadintas tarybinis kapitalizmo portretas vis dėlto buvo teisingas. Marksizmas teisingai paaiškino kapitalizmo silpnąsias vietas ir ko gero netgi raidos tendencijas. Paskaitykime kad ir dar 1983 m. „Šviesos“ išleistą tarybinį 12 klasės „Visuomenės mokslo“ vadovėlį.

„Ypač pablogina darbo žmonių padėtį ekonominės krizės, kurias sukelia tai, kad kapitalistai, skatinami ir troškimo pasipelnyti, ir konkurencinės kovos, visą laiką stengiasi gaminti kuo daugiau produkcijos. O gyventojų pajamos didėja lėtai arba visiškai nedidėja. Moki paklausa prekėms pradeda atsilikti nuo jų gamybos. Kaupiasi produkcija, kurios nėra kur realizuoti, nuskursta smulkūs ir vidutiniai verslininkai, o kartais ir stambios kapitalistinės firmos. Užsidaro tūkstančiai įmonių, staigiai padidėja nedarbas, mažėja darbo užmokestis.“(82 p.)

Būtent taip atsitinka jau trečią kartą per pastaruosius dešimt metų. Dabartinę pasaulinę krizę sukėlė nekontroliuojamas ar netgi vyriausybių skatinamas bankininkų godumas. Norėdami gauti dar didesnius pelnus, jie pradėjo įkyriai siūlyti kreditus žmonėms, kurie nebuvo pajėgūs jų paimti. Sugundę naivius savo klientus nerealiais gražaus gyvenimo vaizdais, bankininkai privedė daugelio šalių ūkius iki katastrofos. Žinoma, pačius krizės kaltininkus išgelbės vyriausybės – nuplėšdamos dar didesnius mokesčius iš neturtingų žmonių.

„Tas faktas, kad imperializmo sąlygomis laisvąją konkurenciją pakeičia monopolija, nereiškia, jog išnyksta bet kokia konkurencija. Kapitalistinėse šalyse išlieka gausybė vidutinių bei smulkių įmonių ir masė smulkių prekių gamintojų – valstiečių ir amatininkų. Žinoma, jie nepajėgia kovoti prieš monopolistinius susivienijimus ir turi mokėti monopolijoms savotišką duoklę. Pavyzdžiui, Jungtinėse Amerikos Valstijose daugelis fermerių parduoda savo produkciją didmenomis stambioms prekybos kompanijoms, kurios paskui ją perparduoda mažmeninėmis kainomis. Fermeris bejėgis prieš monopolijas, jis turi sutikti su jų nustatyta kaina. Naudodamiesi tuo, monopolistai sumažina didmenines kainas ir pakelia mažmenines. Kainų skirtumas (vadinamosios „žirklės“) teikia jiems pasakiškus pelnus. Tuo tarpu kasmet sužlunga tūkstančiai fermerių ūkių.“ (84-85 p.)

Juk būtent tai dabar vyksta Lietuvoje! Atskiras Lietuvos sritis monopoliškai kontroliuojančios pieno perdirbimo įmonės nei iš šio, nei iš to didina pieno produktų kainas ir tuo pat metu mažina pieno supirkimo kainas. Lygiai tas pats šiais metais vyksta ir su grūdais. Kaip besistengtų, ūkininkai nieko negali padaryti. Oligarchų kontroliuojamos konkurencijos tarnybos ciniškai imituoja kažką darančios, o skurstantiems ūkininkams belieka bankrotas ir emigracija.

„Su pasikeitimais imperializmo ekonomikoje susiję esminiai pasikeitimai politinėje buržuazinės visuomenės santvarkoje. Pagal V. Lenino apibrėžimą, imperializmui būdingas posūkis iš demokratijos į reakciją. Šis posūkis pasireiškia tuo, kad milžiniškais tempais auga militarizmas, represinės įstaigos (policija, „tvarkos apsaugos“ kariuomenė, kalėjimų sistema, politinio sekimo organai ir t.t.), pažeidžiamas buržuazinis teisėtumas...“ (86 p.)

Ir vėl, būtent tai vyksta ir dabar. Stiprėjant imperinėms JAV tendencijoms, pradėti karai Irake ir Afganistane. Klusni JAV satelitė Lietuva dalyvauja abejuose karuose, pirmauja Europoje pagal policininkų skaičių vienam gyventojui. Intensyvėja masinis visuomenės sekimas, jau nekalbant apie senai pamintą teisėtumą.

„Valstybinė monopolistinė nuosavybė susidaro statant naujas įmones (dažniausiai karines) už valstybinio biudžeto lėšas; valstybei superkant dalį kapitalistinių kompanijų akcijų; buržuazinei valstybei nacionalizuojant atskiras įmones arba ištisas šakas.
Valstybinė monopolistinė nuosavybė plečiama dėl įvairių priežasčių. Pirmiausia ji plečiama tose ekonomikos šakose (finansų, transporto, ryšių organizavimo), kurios, būdamos privatinėje nuosavybėje, ypač ryškiai atskleidžia prieštaravimą tarp privačių savininkų interesų ir gyventojų daugumos interesų. Ji apima kai kurias naujas gamybos šakas, susijusias su mokslo ir technikos revoliucija ir kurioms reikia ypač didelių kapitalo įdėjimų (pavyzdžiui, atominė pramonė); monopolistinis kapitalas suintersuotas šių šakų centralizuotu valdymu ir dėl jų strateginės reikšmės. Pagaliau kalbama apie tai, kad į valstybės rankas pereina daugelis senų ekonomikos šakų, kurios šiuolaikinėmis salygomis nepakankamai rentabilios...“ (87 p.)

Susidaro įspūdis, kad 1983 m. čia buvo aprašytas būtent „Leo“ įsteigimas. Akivaizdu, kad kurdami valstybinį monopolistinį kapitalizmą, buvę tarybiniai nomenklatūrininkai su didžiuoju partiniu ideologu Gediminu Kirkilu priešakyje pažodžiui įgyvendino tai, ką išmoko dar komjaunuoliškais laikais.

Net užguitoji lietuvių tauta galėtų sukilti, jei Maksimų valdovai dvigubai ar pan. padidintų elektros kainas be įtikinamo paaiškinimo („prieštaravimas tarp privačių savininkų interesų ir gyventojų daugumos interesų“). Todėl į projektą įtraukiama valstybė, legalizuojanti ir ideologiškai pateisinanti matomai „Vilniaus dešimtuko“ planuojamą Lietuvos žmonių plėšimą milijardiniais mastais.

Kitą vertus, gelbėdamos savo rėmėjų milijonus, viso pasaulio vyriausybės supirkinėja nuostolingais tapusius bankus. Kai tik bankininkystė tapo „nepakankamai rentabili“, ji superkama už mokesčių mokėtojų pinigus.

Sename vadovėlyje yra daug ko, kas neišlaikė laiko išbandymo, tačiau dabar, pamačius viską savo akimis, sunku nesutikti, kad tarybinė kapitalizmo kritika buvo ir yra iš esmės teisinga. Pastarojo meto įvykiai parodė, kad, nepaisant daugelio savo klaidų, Marksas ir Leninas buvo teisūs parodydami ir paaiškindami silpnąsias kapitalizmo vietas. Juk ne veltui Vakarų Europoje Markso „Kapitalas“ vėl atgauna savo populiarumą.

Ideologinė tuštuma

Nors kapitalizmas ir nugalėjo tarybinį komunizmą, tai nereiškia, kad dabar gyvename teisingesnėje santvarkoje. Tepraėjus keliolikai metų po Tarybų Sąjungos žlugimo, nyksta pasitikėjimas ir vakarietiškąja ideologija.

Vėl ir vėl užmirštama lietuvių tauta.

Sklaidantis iliuzijoms apie nepriklausomybę, demokratiją, laisvą rinką ir žmogaus teises, nebelieka ideologinių alternatyvų. Tarybiniais laikais svajojome apie laisvą Lietuvą ir kapitalistinį tautos gerbūvį. Paaiškėjus, kad ir tai tebuvo utopijos, nebelieka kuo tikėti, apie ką svajoti, ko siekti.

Vyresni, nebesitikintys nieko pakeisti savo jėgomis, ar tiesiog primityvesnieji lietuviai pasineria į krikščioniškąjį „opiumą liaudžiai“. Tačiau išsilavinusiems žmonėms, žinantiems kruvinąją krikščionybės ir ypač Katalikų bažnyčios istoriją, sunku prisiversti patikėti primityviais mitais apie dievą nusikaltėlį ir jo nešamą išsigelbėjimą. Daugelis jaunimo tiesiog renkasi emigraciją ir gyvenimo prasmės paieškas ar tiesiog materialinės gerovės kūrimą Vakaruose.

Vėl ir vėl užmirštama lietuvių tauta. Ne valstybė, bet būtent tauta, tūkstantmečiais išsaugojusi mūsų baltiškąją tapatybę. Tauta, kurią išgelbėjo ne Mindaugas, Jogaila ar Vytautas, bet Margiris, Gražina ir Asanavičiūtė. Tauta, kurią įkūnija ne Smetona, Landsbergis ar Seime susirinkusi gauja išgamų, bet Mažvydas, Valančius, Kudirka, Maironis...

Diskusija

24. Giedrius2012 02 29 19:25:29

Tiesiog nereikia priimti to, kas rašoma vadovėliuose, už gryną tiesą. Vadovėliai skirti visų pirma IŠAUKLĖTI vaikams paklusniais ir nuolankiais piliečiais, o ne pasakyti jiems tiesą.
O kai netiki viskuo, ką tau grūdžia, ir tereikia žiūrėti:))))

23. Jonas2010 05 21 01:59:08

Atrodo, kad lietuviu tautos laukia visiskas nupusimas. Perskaiciau straipsni, komentarus ir jauciuosi lyg buciau papuoles i “suvaikejusiu seneliu pensionata„. Stai Ramuma postringauja:“Mano manymu, kalba neturetu but pamatu tautai.“ Taip ir norisi paklausti Ramumos: “Ar zinote nors viena tauta, kuri neturetu sito pamato – kalbos?“ Arba kitas klausimas: “Kaip Ramuma atskiria rusus nuo vokieciu, olandu ar danu?“
Giedrius nors ir protingiau raso, bet vel gi tapatina tauta su simboliu.
Keisti jusu pokalbiai, tad belieka tik priminti sitiems vyrukams, kad egzistuoja Lietuviu kalbos zodynas. Tad pries rasant komentara, gal reiketu nepatingeti ir zvilgterti i apibrezima:
“ tautà sf. (4)
1. Sut, I, JJ, L, Rtr, Š, DŽ, NdŽ, KŽ, LTEKsI208 įvairioms gentims telkiantis istoriškai susidariusi žmonių bendruomenė, turinti bendrą žemę, kalbą, istoriją, ekonominį ir kultūrinį gyvenimą: Kas savo tautos ir jos kalbos nemyli, tas pagaliau nė savo motinos nemylės Žem.“

22. Lina2010 05 06 00:07:00

Sveiki, Giedriau. Kaip supratau, Jus rasote straipsnius sioje svetaineje. Mane labai domina, is kur Jus gavote/gaunate tokia informacija? Juk nei istorijos vadoveliuose, nei kur kitur to niekada nebus parasyta. Ir kaip Jums sove i galva mintis, rasyti tokiu straipsnius? Ne, cia ne kritika, o smalsumas, juk tai, kas cia rasoma, priestarauja ir LT istorijai, ir demokratijai, ir LT ur RU santykiams.

21. kuo išgarsėjo2010 03 23 17:44:59

kuo išgarsėjo

20. mykas2010 03 23 17:43:27

man padejo

19. Giedrius2008 12 13 11:52:47

Objektyviai neegzistuoja ir valstybė, teisė, teisingumas ir visos abstrakčios sąvokos, jau nekalbant apie ideologijų vertybes. Tai turėtų būti elementaru kiekvienam šiek tiek išsilavinusiam žmogui.
Abstrakčios sąvokos įgyja tokį turinį, kokį mes joms suteikiame, jos yra susitarimo ar tikėjimo vaisius.
Tauta yra ne tik viena ar kita prasme naudojamas terminas, bet ir stiprus emocinis simbolis. Sakydamas „aš esu lietuvis“, noriu nenoriu pasakau „priklausau lietuvių tautai“. Ir šis simbolis egzistuoja nepriklausomai nuo to, kaip jį apibrėžiu aš ar kiti (Lietuvos valstybės pilietis, lietuvių anūkas ar tas, kuris save jaučia lietuviu).
Platonas gražiai rašė, bet 21 amžiuje nereikėtų jo išaukštinti kaip idėjinę tiesą atvėrusio dievo.

18. Kemblys2008 12 13 11:18:51

O tai tau, Giedrius rašo apie ideologija,apie ideologinę tuštumą, net šį straipsnį baigia mintimi: „Vėl ir vėl užmirštama lietuvių tauta. Ne valstybė, bet būtent tauta, tūkstantmečiais išsaugojusi mūsų baltiškąją tapatybę.“ Tik pabandžiau pasiaiškinti kas yra tauta ir iš karto: „Objektyviai „tauta“ neegzistuoja.“
Žmogus jau taip nori tų tarybinių laikų, kad net rašo: „Viskas buvo aišku: tai mokslas, o tai propaganda. O dabar va pabandyk susigaudyti. Sunku:)“
Neprievartausiu, ilsėkis ramybėje.

17. Giedrius2008 12 09 18:34:57

O taip norisi vienos tiesos, kaip tarybiniais laikais, kai viskas aišku: kas yra gėris, kas blogis, kas yra klasė, kapitalizmas, tauta, buržuazija ir t.t.
Viskas buvo aišku: tai mokslas, o tai propaganda. O dabar va pabandyk susigaudyti. Sunku:)

16. Kemblys2008 12 09 18:02:27

Sociologija yra pamatas socialiniams mokslams. Jei nėra tiksliai apibrėžtų mokslinių terminų sąvokų, nėra ir pačio mokslo.
Vienus mokslus įvardinant „tiksliais“ savaime peršasi mintis, kad kiti yra netikslūs. Mokslas, ir netikslus..? Čia paprasčiausiai prieglauda nevykėliams gauti mokslininkų vardus ir parazituoti visuomenėje.

“Objektyviai „tauta“ neegzistuoja.“ – objektyviai neegzistuoja: skaičiai, integralai, natos, entalpija, moliniai tirpalai....... Visas mokslas yra tik mums parankus būdas vertinti šiandien tai kas vyksta aplink – rytoj bus kitas mokslas.


Aš galvojau, kad ši svetainė atspindi jaunalietuvių nuostatas. Daug metų atgal buvau užėjęs pas jaunalietuvius. Kiek prisimenu, Kaune kažkur 4 aukšte virš kadastro. Labai slogų įspūdį padarė: kažkokie idijotiški paveikslai ant sienų, ir visiškai neturintis nuostatų „jaunimas“ (komsorgai irgi būdavo iki pensijos). Tada suvokiau, kad jų tikslas tik užimti nišą, neleisti lietuviams vienytis. Tą patį vaidmenį Atgaja darė.

15. Giedrius2008 12 08 16:58:46

Visos tarmės yra vertingos kalbos dalys. Ir žemaičiai, ir dzūkai kalba lietuviškai. Visada pasisakau griežtai prieš dabartinį kalbos norminimą (skurdinimą).

Tauta yra vertybė kaip simbolis, bendrumas, jausmas.
Apbrėžti tautą galima įvairiai. Kiekvienas socialinis „mokslininkas“, mokykla, mokslo srovė, ideologija ir pan. tai daro, kaip jam (jiems) patogiau savo teiginiams pagrįsti. Tuo visuomeniniai mokslai skiriasi nuo tiksliųjų:)

Iš Jaunosios Lietuvos gerai sutariu su Stanislovu Buškevičiumi ir Edvardu Krikščiūnu. Kai kuriose srityse (pavyzdžiui, ES, ekonomika) mūsų požiūriai sutampa, kai kuriose – yra visiškai priešingi.

  komentaras – 1000 ženklų, tik lietuviškos raidės

Užsisakykite

Lietuviais.lt

naujienas

  • Tekstai
    šia tema
  • Eleras

    Eleras (LR-as) – dabartinė Lietuvos valdžia. Nors ir mėgina vadintis „Lietuvos Respublika“, Eleras akivaizdžiai nėra nei Lietuvos, nei respublika. Praktiškai tai – antikonstitucinė nusikaltėlių gauja „ant Lietuvos“.

  • Gražulizmas

    Gražulizmas siaurąja ir plačiąja prasme. Gražulizmas – nepagarba homoseksualams ar tiesiog kitokiems ir jos demonstravimas.

  • „Tremtinys“

    Tremtinys kabutėse – sąvoka.

  • Čigonai

    Čigonai – sąvoka. Čigonus aukština, romais juos vadinti verčia Europos Sąjungos valdininkija ir negerbiantieji savo tautos lietuviai.

Kai uždarys, lietuviais.lt,
bus lietuviais.com
www.lietuviais.lt / dienoraštis
Vilties medis Rytinėje žvaigždėje
LIETUVIAIS
norime
ir būt?
pagrindinisforumas
dienoraštis
tekstai
apie Lietuviais.ltparodytikontaktai
© 2004 – 2017 Giedrius Šarkanas        kontaktai

.

 x 

Ankstesnis įrašas

Sekantis įrašas

Naujausias įrašas

Daug. kom. įrašas

Atsitiktinis įrašas

  komentaras – 1000 ženklų, tik lietuviškos raidės

   Vardas




dalintis