Šūdas ir kultūra

Kodėl bijome vartoti tikrus, natūralius lietuviškus žodžius, tokius kaip šūdas, šikna, šikti, myžti ir pan.? Todėl, kad jie vulgarūs?

Kodėl turime atsisakyti trumpų ir aiškių lietuviškų žodžių. Kodėl turime kalbėti užuolankomis ir sakyti ekskrementai, sėdmenys, tuštintis ar lengvintis?

Mums sako, kad vartoti vulgarius žodžius nekultūringa. Tačiau ką tai turi bendro su kultūra kaip tokia? Juk perteikiami natūralūs dalykai, su kuriais nori nenori susiduriame kiekvieną dieną, fiziologiniai visai gyvajai gamtai būdingi veiksmai.

Kas tvirtina, kad šūdas – nekultūringas žodis? Ar tikrai laikome tuos žmones pakankamai autoritetingais nuspręsti, kas yra lietuvių tautos siektina kultūra?

Vulgarus – kitaip sakant, tautiškas

Tarptautinių žodžių žodynai nedviprasmiškai nurodo žodžio vulgarus kilmę. „Lotyniškai vulgaris – prieinamas visiems, visos tautos, visuotinis, žinomas, paprastas.“ 

Vulgaru laikoma tai, kas yra paprasta, visiems prieinoma ir, žinoma, – tai, kas yra kilę iš tautos. Būtent tai laikoma storžieviška, nekultūringa, iškreipta.

Dabartinės vulgarus reikšmės: „1) šiurkštus, storžieviškas; 2) pernelyg subanalintas, supaprastintas, iškreiptas.“ 

Akivaizdu, kad dabartinės žodžio vulgarus reikšmės visiškai sutampa su jo kilme. Vulgaru laikoma tai, kas yra paprasta, visiems prieinama ir, žinoma, – tai, kas yra kilę iš tautos. Būtent tai laikoma storžieviška, nekultūringa, iškreipta.

Panieka lietuviškai kilmei formavosi šimtmečiais

Akivaizdu, kad paprastumas, tautiškumas, liaudiškumas yra suvokiami kaip negatyvūs dalykai. Tačiau kaip galėjo atsitikti, kad panieka lietuviškumui įsitvirtino nepriklausomoje Lietuvoje? Juk dabar netgi labiausiai niekinantys lietuvius, lietuvių tautą bei kultūrą nedrįsta apie tai ir užsiminti, bent jau viešumoje.

Matyt, šio reiškinio šaknų reikia ieškoti istorijoje. Juk lietuvybė šimtmečiais buvo persekiojama, niekinama ir įvairiausiai žeminama.

Nuo 17 amžiaus iki 19 amžiaus vidurio pikčiausias lietuvių tautos priešas buvo Jėzuitų ordino vadovaujama Katalikų bažnyčia. Lietuvybė kaip tokia buvo laikoma blogio šaltiniu.

„Dievas nesupranta lietuvių kalbos“ – mėgdavo sakyti jėzuitai ir daugelis kitokių katalikų žynių. Siekdama nutautinti mūsų protėvius, Katalikų bažnyčia visaip skatino juos gėdintis savo lietuviškumo.

Visiškai sunaikinti lietuvybės tada nepavyko. Vis dėlto, apsidairius aplinkui, iškart pasidaro aišku, kad per persekiojimo šimtmečius, kai buvo galutinai sulenkinti aplink Vilnių ir į Rytus nuo jo gyvenę lietuviai, jėzuitams vis dėlto pavyko įskiepyti įprotį gėdintis savo tautiškumo ir tiems, kurie iki galo nesulenkėjo.

Gėdinimasis tautinės kilmės būdingas daugelio prispaustų tautų elitams

Jei kas yra lankęsis demokratinėse šalyse (kur valstybės valdžia ne niekina savo tautą, o stengiasi išsaugoti ryšį su ja), turbūt pastebėjo, kad vietinis šūdo atitikmuo ten paprastai laikomas normaliu žodžiu. Shit – angliškai, merde – prancūziškai, Scheisse – vokiškai visai nėra nevartotini žodžiai.

Tuo tarpu daugeliui nedemokratinių tautų būdinga tokius žodžius kaip šūdas laikyti nemandagumo ar nekultūringumo atributais. Tarp jų aiškiai pirmauja Japonija, nuo seno pagarsėjusi despotiška valdžia ir aklu pavaldinių paklusnumu. Pavyzdžiui, imperatoriui paliepus, vos ne visa tauta klusniai tapo kamikadzėmis Antrojo pasaulinio karo metais. Dabartiniais laikais Japonija garsėja besąlygišku tarnautojų atsidavmu korporacijų vadovybei ir pan.

Garsiai ištarti šūdas japoniškai (skamba panašiai į kso ) – Japonijoje vienas didžiausių įmanomų įžeidimų. Tačiau dauguma japonų nesivaržydami sako shit, fuck ir pan. angliškai, netgi kalbėdamiesi tarpusavyje.

Ar šūdas turi ką nors bendro su kultūringumu?

Atsisakant paprastų liaudiškų žodžių ir juos pakeičiant kitų kalbų žodžiais (pvz., alfabetas vietoj abėcėlės ar ekskrementai vietoj šūdo) nori nenori parodoma, kad kalbantysis yra kitoks nei paprasti jo tautiečiai (kaimiečiai, mužikai, prastuomenė ar pan.). Būtent tai kažkada bandė parodyti sulenkėjusi, sujėzuitėjusi ir kitaip išsigimusi Lietuvos diduomenė – kad jie išsilavinę, žino lotyniškų ir lenkiškų žodžių, kitaip sakant, yra kultūringesni už iš paskutiniųjų jėgų savo kalbą saugojusius lietuvius.

Žurnalistai ir redaktoriai įsivaizduoja įgalioti spręsti, kas yra kultūringa, o kas ne. Kitaip sakant, jie įsivaizduoja esą kultūringesni už visą lietuvių tautą.

Ir dabar, naudodami kitų kalbų žodžius ir kitaip darkydami lietuvių kalbą, įvairaus plauko Lietuvos ponai demonstruoja, kad jie yra kitokie, kultūringesni, nei jų menkinama ir išnaudojama lietuvių tauta.

Tačiau ar mums verta jiems paklusti? Ar tikrai atsisakymas šimtmečiais mūsų protėvių vartotų paprastų lietuviškų žodžių turi ką nors bendro su kultūringumu? Ar tikrai tapsime kultūringesni atsisakę savo tautinės kultūros?

Ko verti didieji kultūros mokytojai?

Neseniai didieji Lietuvos interneto portalai pradėjo savo taip vadinamąją „neburnok“ akciją.

Tai ne vien jų nuomone nekultūringų žodžių trynimas. („DELFI pasilieka teisę pašalinti tuos skaitytojų komentarus, kurie yra nekultūringi...“ – ir pan.)

Tai labai tipiškas Lietuvos žiniasklaidos sprendimas. Žurnalistai ir redaktoriai įsivaizduoja įgalioti spręsti, kas yra kultūringa, o kas ne. Kitaip sakant, jie įsivaizduoja esą kultūringesni už visą lietuvių tautą. Dar daugiau, jie ne tik trina komentarus, bet dar ir moralizuoja, moko mus kultūros.

Panašiai ir su oficialiąja cenzūra. Įvairaus plauko politikai – seimūnai, rėksniai iš įvairiausių krikščioniškų organizacijų, davatkos, juodasukneliai katalikų žyniai – susibūrę į įvairiausias komisijas, sprendžia ką mes galime skaityti, girdėti per radiją bei matyti kine ar per televizorių.

Tačiau ar tie kultūros sargai yra verti spręsti, kas yra lietuviška kultūra?

Ar mes, lietuviai, atsisakysime tradicinių lietuviškų žodžių todėl, kad mums taip liepia korumpuočiausi pasaulio politikai, arogantiškiausi juodasukneliai žyniai ar parsidavėliškiausia žiniasklaida? Ar pasiduosime primityviai propagandai, skleidžiamai iš užsakomųjų straipsnių, propagandos, šmeižto ir dezinformacijos klestinčių interneto portalų?

Juk tokius senus lietuviškus žodžius, kaip šūdas, šikna, myžti ir daugelis kitų, mums išsaugojo mūsų protėviai, šimtmečiais atsilaikę prieš juos lenkiškosios kultūros mokiusius tuometinius Lietuvos degeneratus.

Ankstesnis įrašas

Sekantis įrašas

Naujausias įrašas

Daug. kom. įrašas

Atsitiktinis įrašas