.

2009 m. sausio 16 d.

Šūdas, kultūra ir pasaka

Autentiška lietuviška pasaka „Apie paikąjį Ancą“ parodo, kad kultūra slypi visai ne žodžio „šūdas“ vartojime.

Tęsinys, pradžia – Šūdas ir kultūra

Ar turime teisę teigti esą kultūringesni už savo protėvius? Ar tikrai dabartiniai materialiniai pasiekimai: automobiliai, lėktuvai, butai padūmavusiuose miestuose susigrūdusiuose dangoraižiuose ar nameliai kelių arų sklypeliuose reiškia išaugusią mūsų tautos kultūrą?

Pagaliau ar modernaus gyvenimo ciklas – samdomas darbas, parduotuvės, televizorius, internetas – tikrai pranašesnis už paprastą kaimo gyvenimą?

Jei kyla abejonių, tai kodėl manome turį teisę pasmerkti mūsų senelių ir prosenelių vartotus paprastus žodžius (tokius, kaip šūdas, šikna ir pan.)? Juk šie žodžiai šimtmečiais buvo neatskiriama mūsų tautos kalbos dalis.

Kas nors galėtų papriekaištauti, kad domėjosi lietuviškąja tautosaka, tačiau nė karto nesusidūrė su šūdu, subine, šikti ir panašiais nekultūringais žodžiais. Tačiau juk dauguma populiarinamų tautosakos rinkinių jau perėjo vienokią ar kitokią tautą nuo blogos įtakos saugojančių kultūrintojų cenzūrą. Lietuviškoje tautosakoje žodis šūdas tikrai neturėjo nieko bendro su kultūra ar kultūringumu.

Toliau pateikiama pasaka „Apie paikąjį Ancą“ paimta iš Antano Basanavičiaus lietuviškų pasakų kolekcijos. Tai autentiškos lietuviškos tautosakos pavyzdys. Pasaka yra tokia, kokia buvo užrašyta iš ją papasakojusio lietuvio lūpų. Ji nebuvo cenzūruota, pritaikyta kultūringiems dabartiniams vaikučiams, skirtingai nuo daugelio oficialiųjų lietuviškų pasakų versijų.

Pasaka apie paikąjį Ancą

Buvo sykį didiai nelabs kunigs viename bažnytkiemy, o godings be galo be krašto ir teip durns, kad pas jį nei joks bernas ištrivoti negalėjo.

O dabar per kelias mylias toli nuo to kunigo gyveno viens vyrs, tas turėjo tris sūnus, du buvo išmintingu, o viens paiks, Ancu vardu. Kaip jau dabar kunigs dėl savo nesvietiško durnumo pašaly nei jokio berno negavo, norint ir didelę algą siūlė, tai viens anų sūnų, didelės algos panūdęs, ėjo pas kunigą parsisamdyti. Kunigui tas vyrs labai patiko, nes buvo didelis ir drūts, ir juodu dėl algos veik sutiko, ale kunigs prie derybos jam prisiminė:

– Katras iš muma veikiaus pyksiva, tai tas tur duoti iš savo nugaros tris diržus išrėžti.

Berns tuom buvo pakajings ir mislyjo: „Kad ir nei viens velnias pas tave neištrivoja, aš toks drūts kaip milžins, aš tikt ištrivosiu ir nepyksiu“.

Per Mertyną samdytąjį berną kunigs davė pargabenti, o tą dieną buvo vislab gerai. Antrą dieną buvo bernui užduota kelmų kapot. Jis dirbo kai liūts. Pietums priėjus, jį pavadino valgyt. Ale jam vos į stubą įžengus, kunigs ir atėjo į šeimynstubę ir sakė bernui:

– Dovai, nešk vaiką lauka.

Tas kunigs būtent turėjo vaikiną nu devynių metų povisam nušašusį, o tas vaikins kožnądien ant pietų užsigeisdavo šikt, tai jį bernas turėdavo, kitiems bevalgant, lauka išnešt, o tai jis teip ilgai tupėdavo, kol pietūs pro šalį būdavo. Kaip dabar kunigs paliepė vaikiną išnešt, tai Dovas bernas jį, gražiai į glėbį ėmęs, išnešė ir dailiai į užvėją patupino. Tas vaikinpalaikis ale su savo šikimu taip ilgai darbą turėjo, kol kiti pavalgė, o kaip Dovas jį vėl atnešė, tai viskas nuo stalo buvo atimta. Nevalgęs taigi po pietų vėl kelmus kapot iki vėlai vakarą. Antrą dieną vėl teip jau nusidavė: Dovas dėl vaikino subinės vėl pietus prašpieliavo. Tad jis pradėjo pykti. O kai trečią dieną vėl teip nusidavė, tai jis pradėjo bartis ir durnuot. Kunigs, išgirdęs Dovą berėkaujantį, atėjo į šeimynstubę ir sakė Dovui:

– Ar tu pyksti?

Dovas atsiliepė:

– Ar velnią nepyksi! Dirbt turi kai arklys, o dabar jau trečią dieną pietų negaunu.

– Gerai, – sakė kunigs, – tu žinai, ką mudu derėjova. Duok šen tavo nugarą, aš tris diržus išrėšiu, o tai gali eit, kur atėjai.

Dovas raukės, raukės, ale tai nieko nemačyjo, jis turėjo duot kunigui derėtus diržus iš savo nugaros išrėžti. Tai su savo plika nugara be uodos namon parėjo, ale nieko nesakė.

Potam antrasis brolis, Vilius vardu, nuėjo pas kunigą parsisamdyti. Su tuom kunigs tą pačią derybą padarė, ir jam ėjo lyg kaip jo anam broliui. Namo parėjęs, teip jau nieko nesakė, kaip jam tikosi.

Dabar atėjo Ancas, tas paikasis, pas kunigą parsisamdyti. Anuodu Broliai mislyjo: „Kad mudu jau negalėjova pas tą nevidoną ištrivoti, kaipgi tas paikasis ištrivos?"

Pirmąją dieną Ancui nuo darbo prie pietų atėjus, kunigo šašuotasis vaikins sakė:

– Tėta, aš noriu šikt.

Kunigs sakė:

Ancai, nešk vaiką lauka.

Ancas, ėmęs vaiką į glėbį, išnešė jį laukan į užvėją, o kaip jis jį vėl atnešė į stubą, tai jau buvo viskas nu stalo nuimta, ir Ancas turėjo alkans prie darbo eiti.

Antrą dieną ant pietų vėl ta pati. Vaikins vėl:

Tėta, aš noriu šikt.

Kunigs sakė:

– Ancai, nešk vaiką laukan.

Ale Ancas, pagriebęs bliūdą su valgiu nu stalo ir šauną riekę duonos, ėmė vaikiną į glėbį, išnešė jį laukan ir, šalia pasisėdęs, valgė savo pietus. Ale kaip trečią dieną kunigs paliepė vaikiną lauka nešt, tai Ancas vėl ėmė bliūdą su valgiu nu stalo ir pusę kepalo duonos, čupt vaikinui už plaukų ir sakė:

– Eikš šen, tu rupūže, šašbaudy, tu piktšaši, aš tave nušikysiu, kad tu niekados daugiaus ant pietų nenorėsi šikt.

Teip jį, už čupryno nusitvėręs, kad ir nagai į šašus įkibo, išsitarabino laukan ir patupino jį į tokią vietą, kur vėjas tikrai aštriai pūtė. Vaikins, staiga pakilęs, meldėsi Ancą, kad jį įneštų, ale Ancas sakė:

– Nusišik bent sykį, tu nevertėli, kad daugiaus nenorėsi.

Vaikins jau pusę sustipęs rėkė ir bliovė kai veršis, bet Ancas sakė:

– Palauk, kol pavalgysiu.

O kaip buvo pavalgęs, tai jis jį įnešė. Ale nuo tos dienos vaikins daugiaus ant pietų šikt neužsigeidė. Dabar Ancas galėjo pietus, kaip puolas, prie stalo valgyti, ir dabar buvo vislab gerai iki pavasario, kai reikėjo į lauką eit.

O kunigs turėjo kalę. Tai jai jis pavelyjo Ancą ant lauko nuovest ir parodyt, kur jis art tur, ir sakė Ancui:

– Eik vis kalei paskui, ir ant kurio stukio ji atsisės, tai tas mano stukis, tą ark.

Dabar kalė ne vis tiesiog keliu bėgo, ji ir bile kur šalia kelio bėgo ir per tvoras peršoko ar perlindo. Tai Ancas su savo jaučiais bėga su žagre vis paskui, o jei kur jaučiai tvorą negalėjo sulaužyt, tai jis, kirvį ėmęs, tvorą parkirto, kad tikt vis paskui kalę galėtų sekti. Vakarę pareinant, vėl teip jau per grabes ir per tvoras iki kunigo dvaro vartų. O vartai buvo aukšti ir drūti, ir kaip jie jau uždaryti buvo, tai kalė per juos peršoko. Ancas, su jaučiais prie vartų priėjęs, plakė jaučus, kad jie per vartus peršoktų, o kaip jie tai negalėjo, tai jis, ėmęs kirvį, užmušė abudu jaučus ir, į stukius sukapojs, persmogė tuos per vartus. Kunigs, tai pamatęs, atbėgo teip rėkaudams kaip miela perkūnija ir užriko ant Anco:

– Ką darai, tu pasiutėli, ar velnias tave pristoja, kad tu turi man jaučus teip sukapoti!

Ancas sakė:

– Ale, pons kunigs, ne teip skaudžiai plešėk. Aš dariau, kap pavelyjai. Kalė per vartus perėjo, o jaučiai su žagre nenorėjo, tai aš juos turėjau sukapot. Jau visu keliu daug ankakles turėjau, kol visas tvoras parverčau, kur kalė ėjo, o dabar tau, pons kunigs, negerai. Dabar aš matau, kad tu pyksti.

Kunigs sakė:

– Ar velnią veiksi nepykęs, kad man tokią iškadą padarei. Ryto tavo metai.

– Gerai, – sakė Ancas, – tai aš turiu iš tavo nugaros tris diržus išrėžti.

O kunigs, ar norėjo, ar nenorėjo, turėjo duot Ancui iš savo nugaros tris diržus išrėžti. Ir, tuos išsirėžęs, parėjo namon ir parodė savo broliams, kaip jis aną durnąjį kunigą įveikęs.

Šūdo baimė – kultūringumo ar kvailumo požymis?

Pasaka „Apie paikąjį Ancą“, kaip ir didelė dalis išlikusios autentiškos tautosakos, parodo, kaip iš tikrųjų kalbėjo lietuvybę išsaugoję mūsų protėviai. Akivaizdu, kad jiems ir į galvą neateidavo, jog natūralius gamtiškus dalykus įvardinantys žodžiai galėtų būti nepadorūs ar nekultūringi.

Tačiau dar svarbesnė pagrindinė šios pasakos mintis. Atsilaikė prieš klastingąjį kunigą būtent paprastasis, neceremoningasis Ancas, tiesiai šviesiai sakęs, ką galvojo, ir daręs tai, ką norėjo daryti. Diržus iš nugaros išlupo būtent pagarbiesiems, švelniesiems (kitaip sakant išauklėtiesiems ir kultūringiesiems) broliams.

Juk būtent to siekia visi tie dabartiniai mūsų kultūrintojai – įvairiausi delfiai, kunigai, seimūnai, kultūros veikėjai, tautos pedagogai ir pan. – kad nesakytume ką galvojame, ir, svarbiausia, nedarytume to, ką norime daryti. Kitaip sakant, kad nepagarbiai nepurkštautume ir nuolankiai leistumėmės rėžti vis naujus ir naujus diržus.

Diskusija

2. Llrv0gksp2017 03 18 10:12:18

This artclie keeps it real, no doubt.

1. Nakviša2009 01 16 01:05:20

Bet toj pasakoj šiaip jau daugoka barbarizmų

  komentaras – 1000 ženklų, tik lietuviškos raidės

Užsisakykite

Lietuviais.lt

naujienas

e-paštu

RSS RSS

Kai uždarys, lietuviais.lt,
bus lietuviais.com
www.lietuviais.lt / dienoraštis
Vilties medis Rytinėje žvaigždėje
LIETUVIAIS
norime
ir būt?
pagrindinis
dienoraštis
tekstai
apie Lietuviais.ltparodytikontaktai
© 2004 – 2017 Giedrius Šarkanas        kontaktai

.

 x 

Ankstesnis įrašas

Sekantis įrašas

Naujausias įrašas

Daug. kom. įrašas

Atsitiktinis įrašas

  komentaras – 1000 ženklų, tik lietuviškos raidės

   Vardas




dalintis