Revoliucinė kova – vienintelė išeitis?

Pagaliau atsitiko tai, ko visi seniai laukė, bet jau nebesitikėjo. Į Seimą lėkė akmenys, į politikus – kiaušiniai. Vieną kartą neišlaikė netgi taip visų niekinama veršių tauta.

O po to sekė dar įdomesnė valdžios ir ją aptarnaujančių organų – teisėsaugos, žiniasklaidos, Katalikų bažnyčios ir kitų iš biudžeto vienaip ar kitaip finansuojamų organizacijų – reakcija.

Iš pradžių, kaip ir reikėjo tikėtis, buvo pabandyta apjuodinti neapsikentusius žmones. Rusijos agentai, buduliai, padugnės ir pan. žodeliai buvo kartojami ir kartojami siekiant įtikinti patikliausius skaitytojus ar žiūrovus, kad padorus lietuvis jokiu būdu negalėtų mesti akmens į Seimą.

Tačiau truputį vėliau prasidėjo Arūno Valinsko teisinimaisi, seimūnai įnirtingai puolė mažintis atlyginimus, ir netgi pasigirdo raginimų peržiūrėti neturtingiausiųjų lietuvių kaulais stumiamos mokesčių reformos projektą.

Taigi po daugelio metų bevaisių verkšlenimų, niekam neįdomių protestų, demonstracijų ir pan. kultūringų staipymųsi būtent fizinė prievarta privertė valdžią vieną kartą atsižvelgti į lietuvių reikalavimus.

Iš pradžių tai pribloškia, tačiau, apsižvalgius aplinkui, darosi akivaizdu, kad kiaušiniai, akmenys ir Molotovo kokteiliai – vienintelė tautai likusi priemonė nors kažkaip įtakoti Lietuvos valstybės politiką.

Fasadinė demokratija atriboja politiką nuo daugumos lietuvių

Lietuvos valstybė formaliai vadinasi demokratine respublika, panašiai kaip Šiaurės Korėja ar kažkada Tarybų Sąjunga. Tačiau tikrovėje nemilijonieriai, kitaip sakant, absoliuti lietuvių dauguma negali daryti jokios esminės įtakos valstybės valdymui.

Kaip ir tarybiniais laikais, lietuviai turi balsavimo teisę, tačiau labai panašiai kaip ir tada, jie neturi iš ko rinktis – be faktiškai visiškai vienodų vienokioms ar kitokioms finansinėms ar pramoninėms grupuotėms dirbančių, institucinių vagių gaujas labai primenančių partijų.

Formaliai Lietuvos konstitucija užtikrina lygias galimybes dalyvauti politikoje visiems lietuviams, tačiau šis įspūdis apgaulingas. Visa eilė dabartinių valdančiųjų partijų priimtų įstatymų bei taisyklių pavertė politiką milijonierių užsiėmimu.

Netgi naujai partijai įsteigti reikia šimtatūkstantinių investicijų. Visų pirma, reikia bent tūkstančio narių. Naujos partijos steigėjai vargiai ar gali turėti tiek pažįstamų, norinčių stoti į naują partiją. Formaliai reikalaujamus šimtus narių-statistų reikia samdyti. Be to, tarp tokių atsitiktinių narių paprastai netrūksta provokatorių iš saugumo ar panašių struktūrų. Tūkstančio narių reikalavimas atrodo visai nekaltas, tačiau iš tikrųjų jis sukelia labai rimtas problemas dabartinių vagių valdžioje oponentams.

Kita didelė kliūtis – partijos registravimas Teisingumo ministerijoje. Šioji gali tiek vilkinti partijos registravimą, tiek iš viso atsisakyti registruoti aiškindama partijos įstatų ar programos neatitikimu Lietuvos konstitucijai, įstatymams ar pan. Steigiamos naujos partijos likimą sprendžia valdininkai, kuriuos į jų postus vienaip ar kitaip prastūmė valdančiosios partijos. O jos į tokias pareigas skiria labiausiai atsidavusius savo subinlaižius, galinčius užblokuoti potencialius konkurentus jau steigimosi stadijoje.

Žiniasklaida – milijonierių ir vagių prerogatyva

Tačiau sunkiausia – papasakoti žmonėms apie susikūrusią naują partiją. Dabartinė valdžia apdairiai priėmė įstatymus, faktiškai draudžiančius reklamą gatvėse – nepalikdama alternatyvų milijonus kainuojančiai reklamai žiniasklaidoje.

Visa nors kiek labiau skaitoma Lietuvos žiniasklaida tiesiogiai ar netiesiogiai priklauso vienai ar kitai politinei grupuotei. Todėl Lietuvos žurnalistai ir ypač redaktoriai nesuinteresuoti rašyti apie potencialius savo šeimininkų priešininkus, nebent pasitaikytų proga juos kaip nors apjuodinti.

Iš kitos pusės, komercinė Lietuvos žiniasklaida klesti iš to, kad vienaip ar kitaip pastoviai dalyvauja vagyste vadintiname valstybės turto savinimesi – vėl ir vėl gaudama milijonus iš valstybės prarandamų milijardų. Tipiškas pavyzdys – Vakarų skirstomųjų tinklų perėjimas į Vilniaus dešimtuko rankas.

Ne paslaptis, kad iš tikrųjų žiniasklaidos versle galima uždirbti dviem būdais. Pirma, gerai mokama už dezinformaciją – užsakomuosius straipsnius, skirtus lietuviams suklaidinti apgaulingai išgiriant užsakovą, jo prekes, įmonę ar pan. arba apšmeižiant jo verslo ar politinius konkurentus.

Antras žiniasklaidos gerbūvio šaltinis – mokestis už tylėjimą. Laikraštis, interneto portalas ar pan. surenka kompromituojančią medžiagą, supažindina su ja klientą, o tas sumoka milijonus, kad ši medžiaga nebūtų skelbiama – užsako ištisus puslapius reklamos, paremia sporto klubą ar pan.

Žiniasklaida sąmoningai blokuoja informaciją apie politikus – ne vagis, nes, šiems laimėjus rinkimus, prarastų šimtus iš dabartinės vagių valdžios gaunamų milijonų.

Visa Lietuvos žiniasklaida – nuo „Lietuvos Ryto“ iki „Delfi.lt“ ir „Laisvo laikraščio“ – užversta iš pirmo žvilgsnio nesuvokiamai brangia reklama.

Akivaizdu, kad valstybės ir kitokio turto vagys valdžioje pastoviai dalinasi su žiniasklaida, ir šiai neapsimoka leisti ateiti į valdžią sąžiningiems lietuviams. Žiniasklaida sąmoningai blokuoja informaciją apie politikus – ne vagis, nes, šiems laimėjus rinkimus, prarastų šimtus iš dabartinės vagių valdžios gaunamų milijonų.

Geriausias to įrodymas – 2008 m. Seimo rinkimų kampanija, kai skaitytojai ir žiūrovai buvo informuojami tik apie dabartines vagių gaujas primenančias Seimo partijas. Kitos, neturėjusios nei vogimo patirties, nei milijonų apmokėti užsakomiesiems žurnalistams, išnyko iš laikraščių, interneto puslapių ir televizijos ekranų.

Pavyzdžiui, „Delfi.lt“ skelbtose priešrinkiminėse politikos analizėse beveik nebuvo užsimenama apie neseimines partijas. Aptarinėjant apklausų rezultatus, dažnai nebūdavo skelbiami netgi mažesnių partijų pavadinimai. Jos buvo vadinamos „marginalinėmis“, „autsaideriais“ ir pan. – tuo būdu primygtinai įtikinėjant skaitytojus, jog neturi jokių vilčių patekti į Seimą, – ir geriau balsuoti už „Delfi.lt“ numylėtuosius ir visaip išgirtuosius konservatorius bei liberalus.

Apibendrinant, neturint milijonų ir nesiruošiant vogti atėjus į valdžią – informuoti Lietuvos žmonių apie naujai įkurtą politinę partiją praktiškai neįmanoma.

Partija, kuri galėtų atstovauti daugumai lietuvių, neturi realių galimybių patekti į Seimą. Net jeigu ir pavyks užsiregistruoti Teisingumo ministerijoje, rinkėjai apie ją paprasčiausiai nesužinos.

Todėl neturtingieji lietuviai neturėjo, neturi ir, matyt, neturės už ką balsuoti – lygiai taip pat, kaip ir tarybiniais laikais.

Taikius protestus valdžia atvirai ignoruoja

Gal būtų galima priversti valdžią atsižvelgti į tautos interesus taikiai protestuojant?

Ligšiolinė Lietuvos istorija parodo, kad ir tai nerealu. Kiek bebuvo taikių masinių demonstracijų, jos nedavė jokių rezultatų.

Apie protesto akcijas būdavo nutylima arba iš jų buvo tiesiog šaipomasi. Valdžios subinėje klestinti Lietuvos žiniasklaida panaudodavo visus savo sugebėjimus siekdama apjuodinti į taikius protestus susirinkusius nevilties apimtus lietuvius.

Runkeliai, megztosios beretės ir panašios Lietuvos politinių žurnalistų (kurių dauguma primena valdžios gerai apmokamas plunksnos prostitutes) etiketės lipdomos naivuoliams, kurie dar kažko tikisi pasiekti taikiomis priemonėmis.

Iš skurdo prislėgtų lietuvių desperatiškų prašymų arogantiškieji Lietuvos žurnalistai atvirai tyčiojasi.

Pati valdžia atvirai niekina taikius protestuotojus. Į 2008 m. sausio 16 d. demonstraciją prie Seimo suvažiavo tūkstančiai žmonių iš visos Lietuvos, tačiau nei Seimo pirmininkas, nei Ministras pirmininkas nesiteikė ne tik jų išklausyti, bet netgi pasisveikinti.

Tik svarbias pareigas užimantys darbuotojai (mokytojai, policininkai ir pan.) gali sulaukti valdžios dėmesio. O pensininkai, bedarbiai ir kitos gyvybiškai svarbių funkcijų neatliekančios visuomenės grupės gali protestuoti nuo ryto iki vakaro – tiek valdžia, tiek žiniasklaida iš jų tiktai juoksis.

Kaip parodė sausio 16-osios įvykiai Vilniuje, paveikti valdžią lietuviai tegali kiaušiniais ir akmenimis. Andrius Kubilius ir Artūras Valinskas begėdiškai ignoravo tūkstančius protestuotojų, kol šie neprivertė policijos griebtis ašarinių dujų bei guminių kulkų.

Prievarta – vienintelis neturtingiems žmonėms likęs politinės įtakos įrankis

Taigi, nepaisant populiarių viešų paistalų apie Lietuvos demokratiškumą, Lietuvos įstatymai, jau nusistovėjusios tradicijos ir iš dabartinės valdžios nusikaltimų klestinti žiniasklaida nesuteikia daugumai lietuvių (neturtingiesiems) jokios realios galimybės taikiai įtakoti valstybės valdymą.

To rezultatus ir matome paskutiniųjų dešimtmečių politikoje. Kažkada valstybei priklausiusios strateginės įmonės pusvelčiui arba iš viso dykai atiduodamos užsienio avantiūristams ar Lietuvos oligarchams, kurie po to savo ruožtu dosniai atsilygina savo bendravagiams politikams bei žiniasklaidai.

Plėšdami Lietuvą, vis labiau turtingėja keli nuošimčiai pačių begėdiškiausių lietuvių. Tuo tarpu tautos daugumą sudarantys dar nepabėgę sąžiningi (ir todėl – neturtingi) lietuviai toliau skursta. Atskirtis tarp turtingiausiųjų ir neturtingųjų viena didžiausių Europoje.

Nepaisant rekordinės socialinės atskirties, mokesčių našta vėl ir vėl perskirstoma taip, kad vis didesnis krūvis tektų neturtingiausiems, o milijonierių prievolės ir toliau mažėtų.

Akivaizdu, kad dabartiniams vagims valdžioje vis labiau įžūlėjant, taikių priemonių apginti savo interesus tauta nebeturi. Vienintelis likęs būdas ką nors pakeisti nenorintiems pasiduoti, susitaikyti su beteisyste bei pažeminimais ar pabėgti iš tėvynės lietuviams – revoliucinė kova prieš valdžią uzurpavusias vagių partijas ir jų pakalikus.

Kaip bebūtų liūdna, bet panašu, kad kiaušiniams, akmenims ir Molotovo kokteiliams Lietuvoje teliko viena alternatyva – nuleisti galvą, ištiesti ranką, klauptis prieš kryžių ir guostis, jog esame veršių tauta.

Ankstesnis įrašas

Sekantis įrašas

Naujausias įrašas

Daug. kom. įrašas

Atsitiktinis įrašas