.

2011 m. rugsėjo 26 d.

Anonimkės ir tautinės tradicijos

Anonimkės lietuviams būdingos ne šiaip sau. Tai amžiais trukusio pavergtos tautos niekinimo ir žeminimo pasekmė.

Per pastarąjį dešimtmetį teko sulaukti nemažai grasinimų. Dar referendumo dėl stojimo į ES laikais linksminausi skaitydamas tiesą apie Europos Sąjunga pasipiktinusių europatriotų patyčias bei grasinimus susidoroti delfi.lt komentaruose ir panašiose vietose.

Vėliau buvo atsiliepimai mano svetainėse, susidoroti grasinantys elektroniniai laiškai, bet, be supjaustytų automobilio padangų, grasinimai taip ir likdavo grasinimais. Tačiau dabar megztosios beretės griebėsi veiksmų.

Neseniai mane aplankė policininkas ir be didelio entuziazmo paaiškino, kad tikrina anoniminį skundą dėl straipsnio mano dienoraštyje. Pabendravome, surašė jis protokolą, ir tiek. Matėsi, kad jam nesmagu vykdyti prokuratūros sprendimą tirti anonimkę – paprastai civilizuotose šalyse į tokias iš viso nereaguojama.

Perskaičiau skundą (elektroninį laišką iš neaiškios dėžutės, lyg „ančiukas“ ar pan. , su „gmail“ pabaiga) Generalinei Prokuratūrai, ir viskas dar labiau paaiškėjo. Pasirodo, anonimas tiesiog tvirtino, kad įrašas mano dienoraštyje pažeidžia garsųjį įstatymą dėl totalitarinių režimų nusikaltimų bei, berods, „kai kurių žmonių orumą“ ar pan.

Skundėjas netgi nesugebėjo surasti ir pacituoti konkrečių pastraipų, paaiškinti, kurios straipsnio mintys, jo nuomone, pažeidžia įstatymus.

Sužinojus apie anoniminį skundą, iš pradžių suėmė pyktis. Niekada nemėgau anonimų, bet perskaitęs laišką, po kurio mano seneliai ir teta buvo išvežti į Sibirą (niekas neabejojo, kad jį parašė būtent tas tautietis kaimynas, kuris atvyko į senelių namus iškart po KGB ir išsivarė gyvulius bei išsinešė vertingesnius daiktus), pradėjau jais tiesiog organiškai šlykštėtis.

Tačiau dabartinio beraščio skundas kažkodėl prajuokino – toksai tipiškas tipiškos megztosios beretės ar kitokio šūdo patrioto žygdarbis vardan tos Lietuvos.

Vis dėlto, vėliau, dar kartą prisiminus prieš beveik 70 metų gyvenusio lietuvio stropiai surašytą laiškelį KGB (taip ir nesugebėjau jo perskaityti iki galo, pasidarė šlykštu, prisimenu tiktai rašyseną ir kad buvo daug gramatinių klaidų), pagalvojau, kad anonimiškumas juk be galo būdingas mūsų tautai. Tiesiog istorija išmokė lietuvius rinktis netiesioginius priešinimosi būdus: šūvį į nugarą, akmenį iš už kampo ar tuos populiariuosius dabartinės valdžios visaip skatinamus anoniminius skundus.

Lojalūs valdiniai

Nors mūsų tautosakoje netrūksta legendų apie protėvių žygdarbius, atviros ginkluotos kovos už tėvynę Naujausiųjų laikų Lietuvos istorijoje nebuvo daug.

Juk dėl antrosios nepriklausomybės nebuvo kovojama, faktiškai naujajai valdžiai lojalūs piliečiai gynė ją nuo senosios valdžios tankų. Ir tai, – ne priešinosi su ginklu rankose, o taikiai protestavo, praktiškai bandydami sugraudinti: jei ne tarybinius tankistus, tai JAV ir pan. šalių žiniasklaidą.

Jei neskaitysime kelių mūšių kuriant Pirmąją Lietuvos Respubliką 20 a. pradžioje, Lietuvos likimą lėmė politinės intrigos, pusiau slaptos derybos, perversmai bei kur kas į paprastą kaimo banditizmą panašesnis partizaninis pasipriešinimas.

Ir leidžiantis Tarybų Sąjungos saulei, niekas juk nepuolė atvirai kovoti už laisvę – tiesiog susiklostė palankios aplinkybės, kai didysis TSRS duobkasys Michailas Gorbačiovas sulaikė tarybines saugumo struktūras ir leido (dabar jau darosi panašu, kad CŽV ar pan. agentūrų iniciatyva) įsteigti Sąjūdį bei pasiskelbti nepriklausomybę.

Ir tiktai tada, kai tauta patikėjo, kad Lietuva jau beveik nepriklausoma, lietuviai susirinko ginti Aukščiausiosios Tarybos bei masinės informacijos priemonių pastatų.

Juk dėl antrosios nepriklausomybės nebuvo kovojama, faktiškai naujajai valdžiai lojalūs piliečiai gynė ją nuo senosios valdžios tankų. Ir tai, – ne priešinosi su ginklu rankose, o taikiai protestavo, praktiškai bandydami sugraudinti: jei ne tarybinius tankistus, tai JAV ir pan. šalių žiniasklaidą.

Taigi nors esame įpratę sapalioti apie „nuo jūros iki jūros“, karus, užkariavimus ir pan., iš tikrųjų esame eilinė mažytė tauta, įpratusi nuolankiai paklusti valdžiai.

Mūsų patriotiškumas dažniausiai baigiasi pašūkavimu per krepšinio rungtynes, komentarais internete, galbūt akmeniu į kaimyno langą ar automobilį, kai debesys užstoja mėnulį.

Lietuvių nuolankumas valdžiai – istorijos ir katalikybės pasekmė

Kaip bežiūrėsi, didžiąją aprašytos istorijos dalį ne tik pasaulyje, bet ir pačioje Lietuvoje buvome antrarūšė tauta.

Iš pradžių lietuviai kunigaikščiai tiesiog nekreipė dėmesio į tautybę ir tikėjimą, vesdavo baltaruses, leisdavo šioms krikštyti savo vaikus ir pan. – buvo kosmopolitai ir nesistengė primesti kitiems savo kalbos bei tikėjimo. Dabar kartais tokius paniekinamai vadina „tolerastais“ – ir akivaizdu, kad ne be reikalo!

Lietuvių tolerancija, tai, kad nesiekė sulietuvinti kitų tautų, buvo pražūtinga. Nors LDK plėtėsi į slavų žemes, etninių lietuvių beveik nedaugėjo; kai didysis išdavikas Jogaila (faktiškai) prijungė Lietuvą prie Lenkijos, labai greitai tapome pasipūtusiųjų lenkų atvirai niekinama mažuma. Istoriškai savo niekšybe ir žiaurumu garsėję lenkų katalikai ir jiems parsidavę išsigimėliai Gediminaičiai puolė naikinti mūsų tautinį tikėjimą. O Vilniaus katalikams pasikvietus jėzuitus, pradėta persekioti ir lietuvių kalbą bei pačią lietuvybę kaip tokią.

Mums teko brangiai sumokėti už tais laikais tiesiog idiotišką toleranciją kitoms tautoms ir jų išpažintai krikščionybei. Kai tapome mažuma, katalikams nekilo net minties toleruoti mūsų dievus ir pačią mūsų tautą, ir tik per stebuklą iš viso išlikome nesunaikinti. Juk savo šalyje tapome antraeiliais žmonėmis jau nuo 14 a. pabaigos, o nuo 17 a. iš mūsų tautos tiesiog atvirai tyčiojosi ir siekė ją sunaikinti kaip tokią.

Taigi pusę tūkstantmečio buvome Lietuvoje niekinami ir persekiojami. 25 mūsų protėvių kartos kentėjo patyčias bei gėdijimą savo lietuviškumu, įprato (tiksliau, buvo išdresiruoti) būti nuolankiais ir nusižeminusiais.

Be abejo, per tuos 5 amžius gimdavo ir ryžtingų, pasiryžusių kovoti už savo tautą lietuvių, tačiau katalikai su jais susidorodavo: degindavo ant laužų ar priversdavo emigruoti į Prūsiją ar ir dar toliau.

Kaip tauta buvome lenkų ir Katalikų bažnyčios išmokyti būti nuolankiais, lojaliais gyvuliais, kurie nors ir paburbės kada, kai niekas negirdi, tačiau viešai demonstruos savo paklusnumą, bučiuos klebonams rankas ir nesilaužydami ves savo vaikus suteikinėti jiems kūniškų paslaugų. (Užtenka pagalvoti apie pedofilijos mastą Katalikų bažnyčioje ir apie tai, kad per tiek amžių tik vienas Kedys drįso kažkaip priešintis pedofilams – žinoma, jei nelaikysime pasipriešinimu savižudybės.)

Išpažintis kaip anoniminis skundas

Klausimas
Ar dažnai einate išpažinties?

Dažnai

Vidutiniškai

Reikėtų dažniau

Retai

Jau nebeinu

Niekada nėjau

Viena subtiliausių Katalikų bažnyčios sugalvotų pajungimo valdžiai būdų – pareiga atlikti išpažintį. Juk išpažintis – tai iš esmės vienas iš anoniminio skundo variantų. „Geras katalikas“ privalo apskųsti šventikui savo artimuosius bei pažįstamus, jei šie ką nors ne taip daro, o tasai praneša valdžiai, (bent jau teoriškai) išlaikydamas savo šaltinį anonimišku.

Būtent todėl Katalikų bažnyčia ypač glaudžiai suauga su valdžios struktūromis – išpažinties metu katalikų dvasininkai surenka informaciją apie intymiausias katalikų bei jų kaimynų paslaptis, o vėliau tai perduoda valdžiai, policijai ir pan. – žinoma ne šiaip sau, o už valstybinį katalikiškojo kulto finansavimą, „grąžinamą“ turtą, gerai apmokamus kapelionų postus ar tiesiog asmenines paslaugas.

Taigi dešimtys kartų mūsų protėvių, klusniai eidami išpažinties, faktiškai įprato anonimiškai skųsti valdžiai savo tautiečius.

Tautinių tradicijų tęsėjui „ančiukui“ iš gmail.com, elektroninis paštas tik pavadavo katalikų šventiką. Kas žino, galbūt prieš kokius 500 metų „ančiuko“ protėvis panašiai skundė kokiam klebonui lietuviškųjų dievų neišdavusį tautietį, tikėdamasis pasisavinti jo karvę, kai šis bus sudegintas ant laužo?

Ir 20 amžius nieko iš esmės nepakeitė.

Praeito šimtmečio pradžia buvo daug žadanti, tačiau 1926 m. perversmas galutinai palaidojo visas viltis, kad tapsime sąžininga, savimi pasitikinčia tauta. Menkysta diktatorius Antanas Smetona sunaikino pirmuosius pilietiškumo daigus, o mąstančius ir už tautos sąmoningumą kovojusius lietuvius sukišo į koncentracijos stovyklas.

Tarpukariu Lietuva taip ir liko tamsia, prispausta nuolankių ūkininkų šalimi. Žmonės taip šlykštėjosi tautos išgama Smetona, kad dauguma lietuvių (kiek galiu spręsti pagal liudininkų pasakojimus) jei ne su džiaugsmu, tai su viltimi sutiko Raudonąją armiją.

Dabar kažkodėl bandoma oficialiai sureikšminti vadinamąjį „pasipriešinimą“ 1941 m. birželio pabaigoje, tačiau neteko girdėti, kad tai būtų buvę kas nors daugiau už tokį mums būdingą pašaudymą į besitraukusių tarybinių karių nugaras ar beginklių žydų žudynes.

Vėlgi, bandoma herojizuoti pokario metų pasipriešinimą, tačiau tai juk irgi nebuvo kova su tarybinėmis jėgos struktūromis. Partizanai (bent jau dauguma jų) dienomis sėdėdavo kur nors saugiai miške, o naktimis vogdavo ar jėga atiminėdavo iš tautiečių maistą ir degtinę, prievartaudavo merginas, kankindavo ir žiauriai žudydavo beginklius komjaunuolius, kolūkių pirmininkus, mokytojus, bibliotekininkes ir pan.

Paprastai Europoje tokie „rezistentai“ vadinami banditais, o pastaruoju metu dar ir „teroristais“, kaip bandantys grasinimais, žudynėmis ar panašiu teroru įbauginti civilius gyventojus.

Viskas tas pats po Lietuvos saule

Taigi ne šiaip sau esame „veršių tauta“, tai – dėsninga mūsų tautos istorijos pasekmė. Mus klupdė ant kelių ir žagino Katalikų bažnyčia, Lenkija, Rusija. Geriausi mūsų tautiečiai buvo priverčiami bėgti iš Lietuvos ar su jais buvo fiziškai susidorojama.

Ir toliau liekame krūva piktų, tačiau kartu ir beviltiškai bailių niurzgų, tesugebančių iš saugios priedangos pasityčioti iš silpnesniųjų, panašiai kaip pokario partizanai dienai bėgdavo į mišką, nakčia nužudę kokį beginklį tarybinį aktyvistą, o kartais ir visą jo šeimą su mažamečiais vaikais.

Katalikų bažnyčia mus vertė skųsti kaimynus (o taip pat ir save bei savo šeimos narius) per išpažintį, nuolankiai padlaižiauti tiek katalikiškajai, tiek lenkiškajai valdžiai. Katalikai ir lenkai pavertė mus bailia, kompleksuota, savęs besigėdinančia tauta.

Mes nepasinaudojome Tarpukariu turėta galimybe likdami nuolankiais diktatoriaus valdiniais. Niekas nesikeičia ir dabar – juk ne veltui Sąjūdžio chebros iniciatyva buvo ne tik kad įteisinti, bet ir išaukštinti tiek 1926 m. perversmas, tiek Smetonos režimo nusikaltimai prieš lietuvių tautą bei valstybę, tiek pokario žaliūkų žvėriškumai.

Ne veltui policija vis primena telefono numerius, kuriais derėtų slapčia apskųsti legalių cigarečių ar kuro neįperkantį kaimyną.

Ir toliau liekame krūva piktų, tačiau kartu ir beviltiškai bailių niurzgų, tesugebančių iš saugios priedangos pasityčioti iš silpnesniųjų, panašiai kaip pokario partizanai dienai bėgdavo į mišką, nakčia nužudę kokį beginklį tarybinį aktyvistą, o kartais ir visą jo šeimą su mažamečiais vaikais.

Geriausi lietuviai kaip ir visada (išskyrus tarybinius laikus, vienintelį man žinomą periodą, kai tauta, jos kalba bei kultūra iš tikrųjų suklestėjo pačioje Lietuvoje, o ne, sakysim, Prūsijoje) tūkstančiais bėga į civilizuotus kraštus.

O mes, kaip mus per amžius išdresiravo, tyliai keikiame savo tautą ir valstybę, valdžią, likimą, Rusiją... Kai galutinai užknisa, imame virvę ir einam už tvarto. O kai jau pasiryžtame ryžtingai kovoti už tėvynę, kažką dėl jos padaryti, – nueiname pašūkauti į kokį mitingą, metame iš už kampo akmenį, šauname į nugarą ar pagaliau narsiai surašome anonimkę.

Diskusija

15. ZToBAlAin2016 05 15 01:59:30

Okay I“m covndncei. Let“s put it to action.

14. G.Šarkanas2012 02 18 13:39:28

Žinoma, aš nesu „grynas“ lietuvis: mano mama Tatjana Nikiforova, gimusi Smolenske, o mano tėvas pusiau žydas, pusiau lietuvis, bet aš esu visiškas lietuvis nacionalistas.Nors visada maniau ir manau, kad Lietuvos kelias yra su Rusija ir Lietuvoje privalu įvesti antrą valstybinę kalbą–rusų kalbą.Tai suartintų mūsų tautas.Ta tema kovo 9 d. Rusijos ambasadoje bus puiki lekcija, kurią skaitys mano senas bičiulis Valerijus Panfilovas, ambasados antrasis sekretorius.Visus kviečiu dalyvauti.

13. Giedrius2011 10 03 14:46:20

Betgi tai banalu.
Kiekviena savo gerbianti valstybė turi savo saugumo struktūras, etatinius žvalgus, provokatorius ir pan.
Kiek prisimenu, keli saugumo provokatoriai pastoviai trindavosi Seime, visi į juos pirštais rodydavo.
Libijoje Nato šalių agentūra suorganizavo paskutinius atmatas į vadinamuosius „sukilėlius“ ir iš gaujos banditų padarė būsimą vyriausybę.
Irake, Afganistane, Somalyje ir pan. Nato šalių provokatoriai ir šnipai skverbiasi tarp tų, kurie priešinasi JAV, išdavinėja juos, bando sukiršinti tarpusavyje, o jei neišeina – tiesiog nukreipia į juos Nato dronus su kasetinėmis bombomis.
Dabar Lietuvoje JAV agentūros ir ambasada faktiškai pilnai kontroliuoja Lietuvos saugumo struktūras, o per jas ar tiesioginio šantažo būdu – ir vyriausybines institucijas. (Juk sprendimas pašalinti Paksą buvo priimtas JAV, jau nekalbant apie tai, kaip įžūliai jankiai apiplėšė Lietuvą Viljamso rankomis).

Akivaizdu, kad ir TSRS turėjo platų savo agentūrinį tinklą, kitaip ji būtų buvusi daug anksčiau sunaikinta tokios gausos priešų, kiek turėjo.
Metas suprasti, kad TSRS saugumo struktūros nebuvo išskirtinės, kaip vis dar bando tvirtinti konservatorių, politkalinių ir pan. isterikai.
Pasidomėkit kas vis dar vyksta Afganistane, Irake ir pan. ir, jei nors kažkiek sugebate objektyviai mąstyti, negalite nesuprasti, kad PALYGINUS SU NATO ŠALIŲ METODAIS (Lietuva irgi yra Nato narė ir jos nusikaltimų bendrininkė), Stalinas pasielgė su Lietuva dar labai labai švelniai.
Buvo Lietuvoje provokatorių, kitaip ir negalėjo būti, tačiau nereikia jiems versti kaltės už lietuvių nusikaltimus.
O piktintis (akivaizdžiai standartiniais pasauliniu mastu) TSRS veiklos metodais Lietuvoje tuo metu, kai Lietuva dalyvauja kur kas šiurpesniuose nusikaltimuose ir dar ne tokiose niekšybėse prieš šiuo metu terorizuojamas tautas (tegu ir kaip daugiau pasyvi JAV šūdvalė) yra mažų mažiausiai nelogiška.

12. Perkūnas2011 10 03 13:02:05

Iš Ukrainos permesti, bet ne ukrainiečiai. Ten jie buvo užgrūdinti ir specializavęsi kovoje su Banderovcais. Neatsimenu pavardės, bet rodė dokumentinį filmą apie jų metodus su jų pačių prisipažinimais, kaip jie inspiruodavo provokatorius pas partizanus – kelis sušaudo, o vieną palieka sužeistą, pusgyvį. Tokį priglaudžia partizanai, o šis provokatorius, tipo Markulis (beje, esu keletą Markulio paskaitų klausęs) paskui visą būrį sulikviduoja. Jei net dabar nesupranti jų metodų nuodingumo, tai ką galėjo tuometiniai tamsūs užkrikščioninti lietuvai suprasti. Net negirdėjai „skaldyk ir valdyk“ posakio.

11. Giedrius2011 09 29 13:34:12

Taip, tiesa dažnai būna šlykšti, ir Lietuvoje priimta nemalonią tiesą nutylėti arba ką nors primeluoti kad gražiau atrodytų.
Nemanau, kad būtų galima ką nors Lietuvoje pakeisti nesakant tiesos.
Tarybų Sąjungos jau nebėra, Rusija irgi nebeturi pagrindo Lietuvos gelbėti, JAV bankrutuoja, o kaimynai tik ir žvalgosi kaip iš mūsų ką nors nukniaukti.
Katalikai dar gali pasimelsti, tikėdamiesi, kad gal po mirties neteks atsakyti už savo bailumą ir nieko neveikimą. O aš nematau kito kelio kaip sakyti tiesą, kokia nemaloni bebūtų.

10. Gėda2011 09 27 13:42:16

Et ir iš kur tokių raudonų lervų kaip tamsta atsiranda?!Tiesiog privemta raštu...

9. Žaltis2011 09 26 23:06:24

Nebūkime Žliumbikais. Kovokime, Ieškokime Vilties. Ieškokime Kelio. Nepasiduokime Verksnių įtakai – Verkti. Mes žinome kas esame. Jaučiame savo Jėgą. Gyvenkime Dorai. Ir Mums Mūsų Protėvių dvasios padės įveikti užtvaras. Stiprins kovose. Nebūkime Mėmės Verknsiai. Žadinkime Jėgas. Mes Seniausios Gyvos Kalbos Nešėjai. Pasiduoti – Nevalia.

8. Giedrius2011 09 26 21:34:38

Manęs tada dar nebuvo:), bet dėl to, kas paskundė, seneliai niekad neabejojo, niekad neabejojo ir tuo, kad padarė tai savo iniciatyva – labai jau godus buvo dar nuo Smetonos laikų.
Netrūksta pas mus dabar visokių, netrūko ir tada. Ir nereikia ant ukrainiečių versti.
Norėtųsi tikėti, kad esame nuostabi tauta, nukentėjusi nuo istorijos neteiybių. Kad Vilijampolės žydus iššaudė irgi kažkokie kitataučiai provokatoriai. Ir kad dabar viską išvogė ir įgrūdo mus į dabartinį šūdą nelietuviai prisiplakę prie Sąjūdžio ir t.t.
Tačiau taip nėra. Visada galima sugalvoti ką nors fantastiško pasiteisinimui. Bet ar verta?
Manau, kad po katalikybės didžiausia Lietuvos problema yra melas ir netiesa, tiek apie aplinkinį pasaulį, tiek apie mus pačius. (Nors iš tikrų tai juk melas – vienas iš pagrindinių katalikybės bruožų ir ramsčių.)
Gaila buvo Marcinkevičiaus. Neabejoju, kad jis bent jau gyvenimo pabaigoje suprato, pre ko privedė „tas melas vardan Lietuvos“, ir labai dėl to kentėjo. Jis juk buvo Sąjūdžio pradžioje ir viską žinojo nuo pat pradžių.

7. Perkunas2011 09 26 20:48:55

Nesvaikit dėl pokario skundikų. Giedraiu, esi logiškas, kaip niekas kitas iš patriotų. Tai kodėl nepabaigi analizės. Daugybę atvejų žinau, kai tiesa paaiškėjo. Tų stribistinių stalinistinių niekšų. Paprastai su miškiniais nesusitvarkė, tai pasikvietė specialistus udarnikus iš Ukrainos. Tie ir pabaigė tvarkytis – sukiršino ir supriešino lietuvius tarpusavyje labai paprastai – surinko duomenis, kas su kuo pykosi ir privertė JĖGA (nepasirašysi – išvešime ir tavo šeimą) pasirašyti ant jau paruoštų aktų.
O paskui tiem vežamiem tuos popierius būtinai pakišdavo – mes nevežtume, bet va tavo kaimynai paskundė. Ką galėjo kaimynai paskųsti, kad visiems šis žmogus buvo geras, padėdavo tik kad daugiau už kitus turto, žemės turėjo? Bet po šito, tas žmogus nebenorėjo Lietuvon grįžti – užpyko.
Iš tikro, išvežtinųjų ir likviduojamųjų sąrašus ŽYDŲ komunistų aktyvistai sudarinėjo dar prieš karą. Bet jaunimas užmaršus, užmiršo ir Todeso prisiminimus ir Josadės išstojimą su prisipažinimais per TV. Ir nėra ko čia vyniot į vatą. Taip, tai buvo, ir jei nepasakysim šito šiandien, tai tie NKVD steigėjai vėl paprašys turto, neva turėto kur nors Kauno centre.

6. Giedrius2011 09 26 19:18:45

Manau, kad lietuvis. Kitokių ten ir nebuvo – tik
Smetonos nustekenti, pusiau raštingi tautiečiai.
Geriausiai išsilavinę, kaip ir dabar, prieš karą bėgdavo iš Smetonos Lietuvos geresnio gyvenimo ir laisvesnių šalių ieškoti. Tiktai šeimos tada buvo kur kas gausesnės, tai ir Lietuvoje dar lietuvių nemažėdavo.

  komentaras – 1000 ženklų, tik lietuviškos raidės

Užsisakykite

Lietuviais.lt

naujienas

e-paštu

RSS RSS

  • Tekstai
    šia tema
  • Eleras

    Eleras (LR-as) – dabartinė Lietuvos valdžia. Nors ir mėgina vadintis „Lietuvos Respublika“, Eleras akivaizdžiai nėra nei Lietuvos, nei respublika. Praktiškai tai – antikonstitucinė nusikaltėlių gauja „ant Lietuvos“.

  • Gražulizmas

    Gražulizmas siaurąja ir plačiąja prasme. Gražulizmas – nepagarba homoseksualams ar tiesiog kitokiems ir jos demonstravimas.

  • „Tremtinys“

    Tremtinys kabutėse – sąvoka.

  • Čigonai

    Čigonai – sąvoka. Čigonus aukština, romais juos vadinti verčia Europos Sąjungos valdininkija ir negerbiantieji savo tautos lietuviai.

Kai uždarys, lietuviais.lt,
bus lietuviais.com
www.lietuviais.lt / dienoraštis
Vilties medis Rytinėje žvaigždėje
LIETUVIAIS
norime
ir būt?
pagrindinis
dienoraštis
tekstai
apie Lietuviais.ltparodytikontaktai
© 2004 – 2017 Giedrius Šarkanas        kontaktai

.

 x 

Ankstesnis įrašas

Sekantis įrašas

Naujausias įrašas

Daug. kom. įrašas

Atsitiktinis įrašas

  komentaras – 1000 ženklų, tik lietuviškos raidės

   Vardas




dalintis