Tremtinių kultas – akmuo Lietuvai po kaklu

Kažkada, daugiau kaip prieš 20 metų lietuvių tremtinystė netikėtai tapo viena pagrindinių pačios lietuvybės kaip tokios išraiškų.

Kažkada į Sibirą ištremti ar kitaip nuo tarybų valdžios nukentėję žmonės staiga tapo visos Lietuvos, žiauriai likimo ir TSRS nuskriaustos (kaip tada atrodė), personifikacija. Juos jėga išvežė toli nuo gimtųjų namų, kartais šeimos ir artimųjų, panašiai kaip ir pačią Lietuvą kruvinasis Stalinas pavergė ir ilgiems dešimtmečiams uždarė atskirai nuo tada pro rožinius akinius matytos Europos.

Šiame tekste ir jo tęsinyje tremtiniais aš vadinu ir politinius kalinius bei kitus dabar vadinamus „nukentėjusiais nuo okupacijos“. Čia aš kritikuoju ne tremtinius ar politinius kalinius kaip tokius, o jų organizacijas bei lyderius, bandančius kalbėti (mano nuomone, be pagrindo) visų tremtinių vardu.

Tremtinius pradėta tiesiog garbinti. Pasipylė tremtinystei skirtos tiek grožinės, tiek kitokios literatūros lietus. Staigiai „sovietų“ priešais patapę vakarykščiai komunistai skubėjo įrodinėti savo lojalumą demonstruodami dosnumą vakarykštėms aukoms.

Tremtiniai tapo privilegijuota klase, jų organizacijos tapo skaitlingiausiomis Lietuvoje, ir visos poltinės partijos stengėsi užsitikrinti tremtinių palankumą.

Greitai susiformavo stabilus, visą Lietuvos visuomeninį gyvenimą apimantis tremtinių kultas, kažkuo primenantis katalikiškąjį kankinystės kultą. Stalino laikų trėmimai ir vėlesniųjų laikų represijos tapo ko gero labiausiai akcentuojamu Lietuvos istorijos momentu, tarybinės valdžios aukos buvo suidealizuotos, tarsi būtų kuo nors iš tikrųjų nusipelniusios Lietuvai ar lietuvių tautai.

Tačiau kuo toliau, tuo labiau akivaizdu, kad tremtinių kultas tapo ne konstruktyvia, kuriančia tautos jėga, kokia atrodė Lietuvos Respublikos atsikūrimo laikotarpiu, bet destruktyviu prietaru, psichoze, griaunančia Lietuvos valstybę ir naikinančia lietuvių tautą.

Akivaizdu, kad tremtinių kultas šiuo metu yra išskirtinai žalingas Lietuvai. Jį aktyviai eksploatuojantys tremtinių organizacijų lyderiai, kai kurios politinės partijos, pavyzdžiui konservatoriai, savo asmeninių, grupinių bei partinių tikslų siekia vis silpnėjančios Lietuvos ir nykstančios lietuvių tautos sąskaita.

Tremtinio statusas buvo tapęs mada

Posąjūdiniais laikais tapo madinga važinėti į Sibirą ieškoti lietuvių kapų. Knygos apie tremtinius bei pokario partizanus buvo dosniai finansuojamos valstybės lėšomis. Tremtiniai buvo cituojami kaip moraliniai autoritetai.

Tremtinio statusas tapo garbingu, privilegijuotu. Tremtiniai naudojosi skaitlingomis lengvatomis, gaudavo skaitlingą tiek piniginę, tiek nepiniginę paramą. Pagaliau jie gaudavo ženklius priedus prie pensijų ir kitokių išmokų.

Todėl staiga tremtinių atsirado įtartinai daug. Jei tikėsime žmonių pastebėjimais, tremtinio, nukentėjusiojo nuo okupacijos ar pan., statusus įgydavo lietuviai, apie kurių tremtinumą niekas anksčiau ir neįtardavo. Dabar, kai žinome korupcijos valdžios įstaigose ir teismuose mastą, tokie dalykai visai nebestebina.

Tremtinių apetitas nemažėja

Jau turbūt nebėra prasmės iš naujo aiškintis, kas iš tikrųjų nukentėjo nuo tarybinės okupacijos, o kas ir ne visai. Priedai ir privilegijos tapo kasdienybe, ir, nors laikai dabar sunkūs, niekas į juos nebesikėsina.

Skirti milijonus nusenusių lietuvių kilmės kitataučių, atidavusių savo gyvenimą kitai šaliai, ar jų vaikų, ar netgi anūkų tempimui į Lietuvą tuo metu, kai šiurpiais mastais mažinamas švietimo finansavimas ir taip skurstančių Lietuvos piliečių lietuvių pensijos, kai bedarbių pašalpos labiau primena išmaldas, kai nustekentų Lietuvos lietuvių vaikai verčiami bėgti nuo čia jų laukiančio žeminančio skurdo, gali tiktai paskutiniai išgamos.

Tačiau tremtinių organizacijoms to negana. Per savo formalius ir neformalius atstovus Seime, visų pirma – konservatorių partijoje, jos stengiasi išlaikyti savo įtaką Lietuvos valstybei ir ne tik išlaikyti, bet ir dar padidinti tremtinių turimas privilegijas.

Paskutiniu metu vis daugiau kalbama apie vyriausybinę vadinamąją Politinių kalinių ir tremtinių programą. Lietuviams, ištremtiems tarybiniais laikais, apmokamos sugrįžimo į Lietuvą ir apsigyvenimo čia išlaidos ir netgi nebereikalaujama atsisakyti Rusijos ar kt. pilietybės.

Politinių kalinių ir tremtinių programa – pasityčiojimas iš Lietuvos ir lietuvių

Akivaizdu, kad lietuvių kilmės Rusijos piliečiai naudojasi galimybe pasigerinti sau gyvenimą Lietuvos valstybės sąskaita. Dalis grįžta ir gauna naujus butus bei krūvas privilegijų. O pakankamai didelė dalis, panašu, kad maždaug kas antras, atvažiuoja į Lietuvą, gauna butus, išnuomoja juos ir ramiai sau grįžta į savo tėvynę Rusiją. straipsnis delfi.lt

Negali ant jų pykti – yra tokia durnių šalis, tai kodėl nepasinaudoti? Tačiau Lietuva – ne Vokietija ir tikrai negali sau leisti šelpti Rusijos piliečių. Dar daugiau – esant katastrofiškam emigracijos lygiui, švaistyti pinigus lietuvių kilmės rusų rėmimui – tiesiog šventvagystė.

Juk už kiekvieno tokio lietuviškų šaknų ruso išlaikymą, aprūpinimą butu, lengvatas ir t.t. galima būtų paremti ne vieną jauną tikrų lietuvių šeimą.

Skirti milijonus nusenusių lietuvių kilmės kitataučių, atidavusių savo gyvenimą kitai šaliai, ar jų vaikų, ar netgi anūkų tempimui į Lietuvą tuo metu, kai šiurpiais mastais mažinamas švietimo finansavimas ir taip skurstančių Lietuvos piliečių lietuvių pensijos, kai bedarbių pašalpos labiau primena išmaldas, kai nustekentų Lietuvos lietuvių vaikai verčiami bėgti nuo čia jų laukiančio žeminančio skurdo, gali tiktai paskutiniai išgamos.

Tremtinių organizacijos vis labiau primena kraujasiurbius parazitus

Aš šiaip suprantu nusenusių tremtinių sąjungų vadovų norą būti viešumoje, kad į juos įsiklausytų, kad vertintų ir neužmirštų jų patirtų skriaudų. Visai natūralus jų siekis viešai reikšti savo nuomonę, kaip, pavyzdžiui, deklaracijos, kad Lietuvos mokyklose turi būti daugiau mokoma apie pokario partizanus, kad jaunimas „nepakankamai patriotiškai auklėjamas“ ir pan. paistalynės.

Aš nesiruošiu ginčyti tremtinių gaunamų skaitlingų išmokų ir privilegijų, aiškintis kiek ten tų tikrai nukentėjusiųjų, o kiek – tiesiog turinčiųjų statusą.

Todėl mano akyse išverstagerkliai tremtinių aktyvistai Seime ir pan. vis labiau panašėja į kruvinas erkes, pampstančias ant išsekusio Lietuvos kūno.

Tačiau lupimas iš beviltiškai skurstančios Lietuvos lėšų rėmimui Rusijos piliečių, kurie galėjo sugrįžti į Lietuvą pasibaigus Stalino epochai, tačiau pasirinko savo tikrąja tėvyne kitą šalį – tai jau per daug. Tremtinių organizacijos (bei jų sėbrai konservatoriai ir pan.) bando susireikšminti faktiškai apvogdamos ir taip desperatiškoje padėtyje atsidūrųsį Lietuvos jaunimą.

Todėl mano akyse išverstagerkliai tremtinių aktyvistai Seime ir pan. vis labiau panašėja į kruvinas erkes, pampstančias ant išsekusio Lietuvos kūno. Tremtinių kultas jau seniai tapo politiniu konservatorių žaisliuku, padedančiu užmaskuoti absurdiškus politinius sprendimus ir įžūlų plėšimą iš Lietuvos, tačiau dabartiniais ekscesais pasišlykšti netgi minėtąja tremtinių ir politinių kalinių programa pasinaudoję lietuvių kilmės rusai – skubiai grįždami namo iš isteriškų durnių laivo.

Ir vis dėlto, ne begėdiškos privilegijos labiausiai kompromituoja įžūliuosius tremtinių lyderius. Akivaizdu, kad tremtinių kultas labiausiai kenkia Lietuvai kaip (tegu ir ne vienintelė) kliūtis palaikyti normalius santykius su Rusija. Šia prasme agresyvieji tremtiniai (būtent agresyvieji, dar kartą primenu, kad neturiu nieko prieš tremtinius kaip tokius, turiu asmeninių priežasčių jiems simpatizuoti) iš tiesiog gobšių, privilegijų ištroškusių, nukvakusių isterikų tampa pilno masto tautos išgamomis, kenkėjais, vertais paniekos ir pasišlykštėjimo.

Ankstesnis įrašas

Sekantis įrašas

Naujausias įrašas

Daug. kom. įrašas

Atsitiktinis įrašas