.

2011 m. gruodžio 26 d.

Petkevičius ir Marcinkevičius. Žanro krizė

Petkevičius ar Marcinkevičius?

Pakliuvo po ranka knyga. Vytautas Petkevičius. „Durnių laivas“.

Kaip seniai nebuvau normalios popierinės knygos atsivertęs! Metus, du, penkis?

Pradėjau skaityti – varo ant Landsbergio. Banalu, visiems jau atsibodo.

„Brazauskas – fanfaronas. Jei stipriau – šūdas su rankena“ (32 p.). Cha! Nors iš tikrųjų tai turgaus jumoras.

Justinas Marcinkevičius galėjo taip pasakyti? – „Ką dabar padarysi? Aš bailys ir ne kareivis. Nesinori pakenkti bendram reikalui.“ (37 p.) – Nieko sau!


Na ir deda jis ant Landsbergio. Matyt kažkuo neįtiko tautos patriarchas. O čia KAS???

„[Landsbergis] – Nepriklausomybei reikia aukų. <...>

Ant Landsbergio ir Butkevičiaus sąžinės guli sausio tryliktosios aukos, nes vienam sumanius, o kitam įsakius kelios dešimtys pasieniečių buvo perrengti ir įleisti į televizijos bokštą. Tai jie šaudė į minią iš viršaus žemyn. Kokia nesąmonė po to tvirtinti, kad šturmuotojai, šaudę iš apačios į aukštai pasislėpusius gynėjus tuščiais šoviniais, galėjo bokšto papėdėje sužeisti susirinkusius žmones. Aš pats tai savo akimis mačiau, kai nuo asfalto atšokusios kulkos rekošetavo pro mano kojas. Apie tai man pasakojo ir spaudoje teisybės ieškojo keli nukentėję pasieniečiai ir nieko negalėjo įrodyti, nes buvo išbraukti iš gynėjų sąrašų. Viskas vyko lyg lapių medžioklėje – vienas įpykdė, kitas įvykdė ir dabar yra kam gėles padėti.

Panašių kovų dalyvį Artūrą Sakalauską taip pat nušovė savi mažo kalibro šautuvėliu, kai jis pakaušęs per toli nubėgo nuo parlamento. Anot šį reikalą tyrusio prokuroro Astaškos, šitokios ginkluotės pas pravažiuojančius rusų karininkus ir šventas Rokas nebūtų suradęs. Be to jie neatsišaudė. «Bzdūra», kaip sako prokuroras.

– Reikėjo įpykinti minią, – viename Londono laikraštyje gyrėsi ten besimokantis karų ir perversmų strategas A.Butkevičius. «Įleisdamas į bokštą persirengusius karius, aš labai rizikavau».– Ne kartą gyrėsi Seime, kol suskaičiavo visus savo nuopelnus ir nuvažiavo į Palūšę gąsdinti Landsbergio...“ (78-79 p.p.)


Va tai tau! Išeina, kad Sausio 13-ąją viską Landsbergis SPECIALIAI suorganizavo?

Nesąmone. Juk Paleckiuką už tai kaip tik teisia. Na Petkevičių už TOKIUS dalykus tai jau tiksliai pasodins. Ak tiesa, jis juk neseniai mirė. Turbūt prieš mirtį priskiedė visokio purvo apie Lietuvą, stribas nedamuštas.

Ne veltui neseniai Rimas apie jį tiesiai šviesiai pasakė. – Petkevičius durnas!

Bet vis dėlto, knygelė tai jau 2003-iais išleista. Vilnius, Politika. Skliausteliuose – „autorius prisiima visą atsakomybę už knygoje išdėstytų faktų tikrumą“, – prirašyta.

Lygtai prisimenu, kad Landsbergis kažką su Petkevičiumi dėl savo tėvo teisėsi, bet kad dėl to, kad „savi“ Artūrą Sakalauską „TAIP PAT“, o tuo labiau – kad Sausio 13-ąją žuvusiuosius „pasieniečiai“ specialiai nušovė (kaip išeina iš viso teksto), nieko negirdėjau. Čia tau ne Paleckiuko „savi į savus“!

Jei jau Petkevičius taip parašė, o niekas jo UŽ TAI netgi į teismą nepadavė, jau nekalbant apie patriotų neįprastą tylą po tokių kaltinimų, – vadinasi – TIESA! Kaip dar paaiškinti? Jei būtų netiesa, tai kaulelius Petkevičiaus konservai dar tais pačiais 2003-iais būtų apgraužę. O mirė Petkevičius tik 2008-ais, jei milijoną būtų pavogęs, tai ir senaties terminas turbūt jau būtų pasibaigęs.

Išeina, kad tuos lietuvius specialiai sukvietė ir sušaudė slapčia iš bokšto. Ne šiaip sau kaimynės tada kuždėjosi, kad ten kažkaip keistai viskas vyko. O aš NEPATIKĖJAU!!!

Nejaugi Landsbergis galėjo įsakyti sušaudyti savo paties ginti sukviestus lietuvius? Toks niekšas?


Vis tik ŠAUNUOLIS tas Petkevičius! Aiškiai ne jis vienas žinojo, tačiau kiti matyt saugiai prie lovio kriuksėjo.

O Vycka nepabijojo! Nors žinojo, kad po tokio gyvenimo nebeturės, bet vis tiek parašė. Kad žmonės žinotų. Kad visokie šiukšlės mumis nemanipuliuotų, makaronų nekabintų kada užsimanę ir kaip užsimanę.

Šaunus vis dėlto buvo rašytojas. Ne veltui ir jo Sieksnis man kažkada patiko, ir Molio Motiejus. O Tūkstantmetis tai juk kieta knyga, tautiečiai nedaug ką geresnio bėra parašę.

Va čia tai gyveno žmogus. Dėl Lietuvos savęs negailėjo. O juk galėjo ramiai sau smirsti į kampą įlindęs kaip kiti Sąjūdžio veikėjai kultūrininkai, kaip Marcinkevičius.

O aš? Šeima, darbas, karjera. Plepėjimas apie nieką. Kas dieną tos pačios seniai nusibodusios vidutinybės aplinkui. Užkniso VISKAS!


Viskas taip atsibodo! Mėšlas, apgaulė ir neviltis! Imsiu ir pasakysiu visiems ką aš galvoju apie Landsbergį, Lietuvą, Seimą ir visus juos nedamuštus!

Nueisiu vieną dieną į darbą ir IŠKLOSIU viską, kaip tada Sausio 13-ą buvo, kaip jie Lietuvą išvogė, kaip kas penktą lietuvį iš Lietuvos išvarė, kaip toliau mus mausto ir apvaginėja.

Gana! Kiek gi galima tylėti? Kai tėvų santaupas pavogė – tylėjau, kai Viljamsas Mažeikių naftą plėšė – tylėjau, kai melavo apie biudžetą, apie Europos Sąjungą, elektrinę – tylėjau.

Užteks tylėti! Vieną kartą kas nors turi pasakyti TIESĄ!


Tiesa. Mūsų projekto vadovas – kažkoks neaiškus konservų veikėjas. Jau seniai į pensiją laikas, tačiau partiečiai vis stumia kaip kokį ŠŪDĄ ant šakių.

Jau kelintą naktį negaliu užmigti.

Ir va bosas anądien prisisrėbęs postringavo, – kas Landsbergį įžeidžia, tas ir mane įžeidžia.– Jį juk tik todėl konservai ir įkišo, kad Tėtušį jų nukvakusį kažkada pažinojo.

Na ką gi, karjerą teks pabaigti. Dėl Lietuvos juk tiek lietuvių galvas yra padėję. Laikas ir man kažką paaukoti VARDAN LIETUVOS.


Ir vėl visą naktį nemiegojau.

Dabar tokia bedarbystė. Jei išmes, ką reiks daryti? Gal ką susirasiu?

O buto PASKOLĄ dar penkiolika metų mokėti. Jei negausiu normalaus darbo, bus striuka. O tiems vaikams niekad negana. Tai jiems ipadų, tai kompiuterio kažkokio ten naujo. Ir taip babkių vis trūksta. Jei išmes – bus visai riesta.

Ir antroji pusė manęs nepaglostys. Ir taip vis šnairuoja, kai ko nors priskiedžiu, kad nereiktų su ja į tuos idiotiškus pristatymus vos ne kas savaitę. O jei iš darbo išmes??? – nieko, susirasiu kitą. Juk NEGALIMA visą gyvenimą su ta pačia.

Va pirmadienį viską ir padarysiu. Nueisiu iš ryto į darbą... Arba dar geriau – parašysiu straipsnį į „Respubliką“...


Tos bemiegės naktys mane PRIBAIGS.

Atsimenu, dar prie Gorbačiovo... Mes Maironį deklamuodavome, o tas, kaip jis, Arūnas, sugalvojo trispalvę iškelti prie mokyklos. Greitai supakavo. Iš mokyklos vos neišmetė, tarkuodavo vis per susirinkimus. Į aukštąją taip ir nepriėmė. Greičiausiai dar ir dabar santechniku kur nors Ukmergėje triūsia. GLUŠĄ ir bažnyčioj muša.


Vis dėlto kažkoks įtartinas tas Petkevičius. Komuniaga senas vis dėlto. Ant visų varo, o apie patį tai turbūt...

Vis dėlto nepriklausomybę tai LANDSBERGIS Lietuvai iškovojo. Na REIKĖJO juk kelių aukų vardan tos Lietuvos.

Puikūs buvo laikai. Smagiai palakdavome naktimis prie Seimo. Verkdavo diedukai Tėvelį nors iš tolo užmatę.


Ir kam čia tą praeitį dulkinti? Juk Sausio 13-oji – ŠLOVINGA mūsų istorija. Padarėme sovietus, ir dar kaip. Ko gero vienintelis dalykas, kuriuo galime pasigirti iš visos Nepriklausomybės. Ko čia dar knistis? Žmonės juk žuvo!

Ką darysi. Juk tai mūsų istorija, mūsų kaip Marcinkevičius gražiai pasakė, melas VARDAN LIETUVOS!

O Petkevičius – tai kaip koks maitvanagis. Nekenčia Landsbergio, nes pats aiškiai svajojo Sąjūdyje valdžią užgrobti. Ir pila visokį šūdą iš pavydo, kad ne jam Nobelio premiją davė.


Ir kaip drįsta tas DURNIUS Petkevičius ant Marcinkevičiaus loti? Juk toks poetas, tautos brangakmenis. Bailumu kaltina?

Esame MAŽA tauta. Negalime priešintis pasaulio galybėms.

Visada išsikapanodavome. Mindaugas atidavė žemaičius kalavijuočiams, tačiau tie vieni patys vokiečius Saulės mūšyje padarė, ir Lietuvai viskas tik į naudą išėjo.

Na atsisakė Smetona Vilniaus po Lenkijos ultimatumo 1938-ais, tačiau vis tiek ATIDAVĖ Sta... – tai yra, atgavome juk Vilnių.

Ir dabar, išvažiuos keli lietuviai iš Lietuvos, tačiau vis tiek KADA NORS sugrįš. Kiek rovė – neišrovė, kiek skynė – nenuskynė!


Vis tik pagalvoji apie Petkevičių – o juk tokia apgailėtina asmenybė! Paisto kažką, sovietinių laikų ilgisi – STRIBAS kaip buvo, taip ir liko, – sako, kad ne tik šaudė, bet ir...

Va Antanas kaip tik pasakojo – jam kažkas sakė, kad paklausė apie kažkurį „Durnių laivo“ PLETKĄ Petkevičiaus – o tas pradėjo teisintis, verkšlenti, kad neprisimena iš kur ištraukė. Todėl niekas ir nenorėjo su juo bylinėtis – ką čia su tokiu lochu beprasidėsi.

Teisingai Antanas pasakė – pavažiavo stogas seniui ir pripaistė nesąmonių. Nėra apie ką ir bekalbėti.

Pagaliau vėl normaliai IŠSIMIEGOSIU.

Diskusija

13. NNmuV15Hs2015 12 19 10:56:24

Me dull. You smart. That“s just hat I needde.

12. pTm3Y2dOylY2015 12 14 11:59:18

Finnidg this post. It“s just a big piece of luck for me.

11. Zoro2015 03 04 20:10:50

Filosofines pažiūras rasite čia:
://www.counter–propaganda.com/

10. Po perkūnais2015 03 04 20:06:49

Nėra visai neteisus Petkevičius. Kraujo Vyckai tikrai prieš vakarus reikėjo. Nes manė, kad ruskeliai atsineš tuščias dėtuves. O pasirodė, kad desantiniai automatai turi savo braižą, Mosino karabinai taip pat – ne tik savo trajektoriją, bet ir kulkas palieka kūne specifines. Truputį susimovė. Ir yra liudininkų (gal dar yra).

9. Giedrius2012 01 11 11:45:33

Tikrai sunku su tais žanrais:)))

8. Marius2012 01 11 11:44:29

Sąmonės srautas? Nemėgstu ironijos, rašymo persikūnijus kitu asmeniu. Sunku suprasti, painu. Lietuvoje ir taip viskas supainiota. Petkevičius nebuvo stribas. Yra paaiškinęs kodėl jį taip apkalbėjo, toje pačioje knygoje.

7. zemaitis2012 01 05 17:26:03

kvailai neraliuoti!!! blemba kai skaitau kaip sustabde rusu puolima su surudijusiais mauzeriais ))) atsibodo jiems ta lietuva ir atidave, antraip butu sutrype visus tuos gynejus su keliais tanko suviais ir visi didvyriai ptys butu issilakste )))

6. Giedrius2011 12 27 23:12:04

Aš nenusimanau per daug apie šovinius, nei apie trasuojančius, nei apie jokius kitokius.
Nežinau, kas ten vyko, tačiau kai kurie dalykai man abejonių nekelia.
Net jeigu dabar koks nors teismas nuspręstų, kad Petkevičius melavo, apgaudinėjo ar pan., po 8 tylėjimo metų ir Petkevičiaus mirties tai jau nieko nebepakeistų.
„Durnių laivas“ – normaliai normaliu tiražu išleista visiems norintiems prieinama knyga. Ir valdžioje buvusios, niekada su priemonėmis nesiskaičiusios Tautos Tėtulio chebros tylėjimą galiu paaiškinti tiktai vieninteliu būdu.

Bet kokiu atveju, jaučiu didelę pagarbą Petkevičiui, dėkingumą už tai, kad atskleidė tautai ir istorijai faktus, kurie kitu atveju būtų likę nežinomi (manau, kad ir Ozolas nebūtų drįsęs pirmas).
Man juodai ATSIBODO dabartinis Petkevičiaus juodinimas. Tiek Rimas, tiek Antanas – visiškai realūs žmonės; taip elgiasi dauguma save vadinančių „elitu“ (man tinkamesnis atrodo žodis „šūduomenė“).

Jaučiuosi skolingas Petkevičiui, ir ne tik kaip lietuvis.

5. Znai meru2011 12 27 21:17:54

Py zdy py zdy, no znaj meru.
Sovietai su tuščiais šoviniais? Visu juk matėme, ir nustebome, kaip į bokšą pasipylė trasuojančios kulkos. Trasuojančios – tai ne žaisliukai, ne tušti, jie pradegina skyles. Jos brangios, tai deda kas 5 ar 4 kulką šaudymui naktį. Buvau atsargos kapitonas, ir visokius mokomuosius sborus praėjęs. Po to nebegalvojau, kad čia vaidybiniai žaidimai: Gorbačiovo perestroikai paremti. Ir Sakalausko nužudymo vieton pribuvau gal po valandos (kai baigės mano pamaina) – ir kalbėt, kad girtas tas buvo – šventvagiška. Tiesa, ne jo tada pamaina buvo, kaip jis ten atsidūrė?, bet kliuvo tik jam. Tie desantininkai buvo suvarpyti kaip reikiant, nes pro mūsų užtvarą bandė prasiveržti. Aš buvau ginkluotas surūdijusiu penkiašūviu mauzeriu, su surūdijusiomis, atsilupinėjusiomis kulkomis „mirtininkų“ kiemelyje, kai sužinojau apie Sakalausko žūtį. Tų, kurie užkardą link Pedagoginio saugojo, ginklai buvo ne ką geresni, nežinau kaip jie sugebėjo sustabdyti gerai ginkluotus omonininkus? Stebuklas. Tik dėl Butkevičiaus idėjos – parlamento pavertimo Pilėnais man kyla abejonių, kai pamačiau kokie laužai Molotovo kokteilių sukrauti buvo prie laiptinės langų. Vienos trasuojančios būtų užtekę. O mes prie jų parlamente miegodavom. Šiurpu tą prisiminti. Tai va, apie šaudymą į savus – ir vis eskaluojant, papildant naujomis detalėmis – už tokį melą teks kam nors užmokėt. Tokių žydiškai–mafijinių metodų naivūs lietuviai tada dar nežinojo. Bet Foichtvangerio „Judėjų karas“ metodai yra aprašyti, kai aukojami tūkstančiai savų dėl didelio tikslo.

4. zoro2011 12 27 11:52:28

Puikiai pavaizduota kaip elgiasi paprasto žmogelio protas, sužinojus tam tikrą dalį tiesos.... Susijaudina, pasipyksta, nusiramina – pats save nuramindamas... Už tad dabar nekamuoja nemiga. Sveikata brangiau :) o Lietuva? O kas ta Lietuva? Viso labo tik... GIMTINĖ.

P.S. Autoriui ačiū

  komentaras – 1000 ženklų, tik lietuviškos raidės

Užsisakykite

Lietuviais.lt

naujienas

  • Daugiau ta pačia tema
  • Valstybės diena ir tautinė DRĄSOS DIENA

    Man Valstybės diena yra gedulo diena. Šventė – Rugsėjo 12-oji, tautinė Drąsos diena.

  • Kruvinoji Sausio 13-osios paslaptis

    Algirdas Paleckis pateikia labai stiprius argumentus už tai, kad 1991 m. sausio 13-osios tragedija galėjo būti surežisuota siekiant sukompromituoti TSRS kariškius. Ar nustebtumėte, jei paaiškėtų, kad žudynes užsakė Sąjūdžio vadovai?

  • Stoti į Tarybų Sąjungą apsimokėjo

    Kai sąžiningai įvertinsime VISAS narystės Tarybų Sąjungoje pasekmes, greičiausiai suprasime, kad Lietuvai ir lietuvių tautai kaip tokiai įstoti į Tarybų Sąjungą tuo metu tikrai apsimokėjo.

  • Įgrįsusios spekuliacijos apie genocidą

    Ir Stalino laikų trėmimai atrodo ne tokie baisūs palyginti su tuo, ką padarė nepriklausomos Lietuvos vyriausybė priversdama emigruoti šimtus tūkstančių lietuvių.

  • Valstybės diena – išgamų šventė

    Mindaugas gavo karūną ir pripažinimą mainais į pusę tuometinės Lietuvos. Oficiali Valstybės diena skirta atminti jo karūnavimui – kitaip sakant, didžiausiai tautos ir valstybės išdavystei visoje jų istorijoje.

  • Antanas Baranauskas – lietuvybės šviesulys ar išgama?

    Antanas Baranauskas – ženklus lietuvių poetas ir kalbininkas. Ir vis dėlto, siekdamas karjeros Katalikų bažnyčios hierarchijoje, į senatvę jis atsižadėjo lietuvybės – tapo savo tautos išgama.

  • Tekstai
    šia tema
  • Stojimui į Tarybų Sąjungą alternatyvų nebuvo

    Akivaizdu, kad Lietuvos įstojimas į Tarybų Sąjungą 1940 m. buvo geriausias istorinis sprendimas (mažiausias blogis) tuometinėmis istorinėmis aplinkybėmis.

  • Lietuva ir Rusija – suklastota istorija

    Oficialioji Lietuvos ir Rusijos santykių istorija yra klastojama nutylint akivaizdžius faktus – taip, kad Rusija būtų kuo labiau apjuodinta lietuvių akyse.

  • Istorija – politikų prostitutė

    Istorija klastojama siekiant politinių tikslų. Tipiškas pavyzdys – 1791 m. gegužės 3-iosios konstitucija.

  • Lietuvybė ir Katalikų bažnyčia istorijoje

    Katalikų bažnyčia ilgą laiką vykdė lietuvių tautos genocidą, buvo didžiausia istorijoje lietuvybės persekiotoja ir naikintoja. Vis dėlto, tarp katalikų dvasininkų pasitaikydavo ir vienas kitas Lietuvos patriotas.

  • Karalius Mindaugas – niekšybės kultas? (1)

    Istorinis Lietuvos karalius Mindaugas yra garbinamas istorikų ir politikų. Tačiau istoriniai šaltiniai liudija, kad Lietuvos valstybės simboliu paskelbtas žmogus buvo bailys, klastingas žudikas ir išdavikas, išgama, karūną gavęs mainais į pusę Lietuvos.

Kai uždarys, lietuviais.lt,
bus lietuviais.com
www.lietuviais.lt / dienoraštis
Vilties medis Rytinėje žvaigždėje
LIETUVIAIS
norime
ir būt?
pagrindinisforumas
dienoraštis
tekstai
apie Lietuviais.ltparodytikontaktai
© 2004 – 2017 Giedrius Šarkanas        kontaktai

.

 x 

Ankstesnis įrašas

Sekantis įrašas

Naujausias įrašas

Daug. kom. įrašas

Atsitiktinis įrašas

  komentaras – 1000 ženklų, tik lietuviškos raidės

   Vardas




dalintis