Nacionalizmas ir Lietuvos valstybė

Hėgelis įsivaizdavo, kad valstybė yra aukščiausia tautos tobulėjimo forma, įgalinanti geriausiai saugoti ir įgyvendinti jos interesus.

20 Lietuvos Respublikos nepriklausomybės metų įrodė, kad tai visai nebūtina. Valstybė gali tapti tautos slopintoja, menkintoja ir naikintoja.

Akivaizdu, kad LR labai silpnai teatstovauja lietuvių tautos interesus. Dauguma lietuvių seniai ja nusivylė ir vis daugiau jų su ilgesiu prisimena tarybinius laikus.

Akivaizdu, kad rinkimų metu Lietuvoje REALIAI tegalima pasirinkti tarp kelių vagių gaujų. To priežastis – dabartinių vagių valdžioje įstatymuose įtvirtina rinkimų teisė.

Man, kaip nacionalistui, nepriklausoma Lietuvos valstybė yra vertinga tik tuo atveju, jei ji tarnauja tautai ne blogiau, nei kitos galimos alternatyvos. Jaunystėje visu šimtu procentų sutikau su Hėgeliu, dabar suprantu, kad Tarybų Sąjungoje buvo kur kas geresnės sąlygos lietuvybės klestėjimui, tautos augimui ir tobulėjimui.

Dabartinė Lietuvos Respublika lietuvių tautai akivaizdžiai nepasisekė. Čia susidėjo du pagrindiniai faktoriai: užsienio valstybių, visų pirma JAV, įtaka ir, kaip ir Pirmosios Respublikos atveju, stiprių, tautiškai nusiteikusių asmenybių stoka valstybės vadovybėje.

Jau Sąjūdžio laikais Lietuvos valstybė tapo užsienio specialiųjų tarnybų žaisliuku

Oficialioji Lietuvos istorija paprastai nutyli apie Sąjūdžiui patarinėti į Lietuvą suplūdusius įvairiausių NATO šalių specialiųjų tarnybų agentus.

Aš neturiu kažkokių konkrečių skaičių ar įrodymų, tačiau apie JAV agentūros įtaką ankstyvuoju laikotarpiu galima spręsti pagal vieno pagrindinių Sąjūdžio vadovų Romualdo Ozolo paaiškinimo kodėl buvo suorganizuotos Sausio 13-osios žudynės.

Žinota ir apie planuojamus nakties įvykius. Tad ir žmonės pašaukti tyčia. Organizatoriai puikiai žinojo, kad amerikonus vienas argumentas teveikia – nekariaujančiųjų užmušimas. Štai ir buvo mesti po tankais beginkliai žmonės. (R.Ozolas Aušros raudoniai; 171 p.)

Taigi išeina, kad būtent amerikonų nurodymu buvo sukviesti žudynėms beginkliai lietuviai. Aš pilnai tikiu Algio Butkevičiaus, Ozolo bei Vytauto Petkevičiaus pasisakymais, iš kurių išplaukia, kad Sąjūdžio vadovai specialiai kvietė beginklius žmones ginti Vilniaus televizijos bokšto, kad būtų kuo daugiau aukų, ir kad jų įsakymu ginkluoti Sąjūdžio agentai (Petkevičiaus žodžiais – „pasieniečiai“) patys iš bokšto šaudė į naivių lietuvių minią.

Neturiu pagrindo netikėti viešais trijų pagrindinių Sąjūdžio lyderių liudijimais, kaip nesitikiu, kad Landsbergis ruoštųsi pripažinti įsakęs šaudyti į beginklius žmones. Dar kvailiau būtų patikėti Butkevičiaus „paneigimais“, padarytais jau visomis keturiomis grįžus į valdžios lovį.

Balsuodami rinkimuose, mes, tiesą sakant, prarandame teisę piktintis SAVO „išrinktos“ valdžios nusikaltimais.

Bet kokiu atveju, akivaizdu, kad nuo pat pradžių LR specialiosios tarnybos veikė kaip CŽV ir panašių agentūrų padaliniai. Juk būtent specialiųjų tarnybų iniciatyva iš politikos buvo pašalinti visi patriotiškai nusiteikę populiarūs politikai, pradedant Virgilijumi Čepaičiu bei Kazimiera Prunskiene (vėliau ji grįžo į politikavimą kaip jau JAV lojali veikėja) ir baigiant su Rusija tartis panorėjusiu Rolandu Paksu.

Susidaro įspūdis, kad ir dabar Lietuvos saugumo struktūrose karjerą galima padaryti TIKTAI po ilgų komandiruočių JAV ir beatodairiško tarnavimo jų interesams, jei reikia, šaltakraujiškai išduodant Lietuvą.

Amerikonų diktatas pavertė Lietuvos politiką amoralia

Susiklosčius situacijai, kai politiko karjera priklausė nuo to, ar jis nuolankiai padlaižiauja užsienio agentūroms bei vykdo JAV ambasadorių „patarimus“, politikoje visiškai prarado prasmę sąžiningumas ir tautiškumas.

Kad ir koks padorus, atsidavęs Lietuvai, nevagiantis ir pan. būtų buvęs politikas, specialiosios tarnybos galėjo bet kuriuo metu jį sukompromituoti paskelbdamos apie (kad ir nieko bendro su tikrove neturinčius) ryšius su KGB ar pan. šmeižtą. Karjera Lietuvos politikoje tapo galima TIKTAI besąlygiškai paklūstant JAV emisarams bei Sąjūdžio lyderiams.

Landsbergis su Brazausku panardino valstybę į visišką dumblą

Sąjūdžio laikais ir iškart po to Lietuvą galėjo išgelbėti tiktai labai stiprūs vadovai, kurie būtų sugebėję atsispirti užsienio agentūrų spaudimui ar gal netgi priversti Lietuvos specialiąsias tarnybas dirbti Lietuvos labui.

Deja, kaip jau įprasta Lietuvos istorijoje, į valdžią atėjo į tautos ir valstybės interesus nusispjovę karjeristai: Vytautas Landsbergis bei Algirdas Brazauskas. Jų įtakoje Lietuvos Respublika visiškai nutolo nuo lietuvių tautos.

Vienu metu, maždaug prieš dešimt metų, kai reikėjo įtikinti žmones balsuoti už stojimą į Europos Sąjungą, buvo tapę mada netgi tyčiotis iš lietuvių tautos ir lietuvybės. Brazauskas netgi bandė įvesti privalomą mokslo darbų rašymą užsienio kalba, taip dėdamas pagrindus dabartinei masinei emigracijai.

Landsbergis su Brazausku pasikeisdami galutinai išstūmė iš Lietuvos politikos faktiškai visus likusius padorius žmones, suformuodami dabartines vagių gaujos principu veikiančias partijas. Įsigalėjo besąlygiško paklusnumo vadui kultas.

Abu didieji Antrosios Lietuvos Respublikos vadai užsėjo visą Lietuvos valstybės aparatą savo žmonėmis – jiems nuolankiai tarnavusiais mažesnio masto išgamomis.

Teismai, prokuratūra, policija, archyvai, istorijos ir pan. propagandos institutai, pagaliau ministerijos, rinkimų komisijos ir t.t. – visur valdžią paėmė jei ne vienam, tai kitam išgamai tarnaujantys karjeristai, savo ruožtu išėdę iš savo vadovaujamų įstaigų likusius sąžiningus lietuvius.

Dabartinė Lietuvos Respublika visiškai užgrobta, išniekinta ir pajungta kelių vagių gaujų interesams

Lietuviai jau seniai tiek nusivylė valstybinėmis institucijomis, teismais ir prokuratūra, kad jau ramiai reaguoja į jau beveik nebeslepiamas valdžios niekšybes, vagystes, akiplėšiškas lietuvių tautos bei šalies išdavystes.

Nėra prasmės dar kartą apie tai kalbėti – tai jau daugelio metų Lietuvos kasdienybė – patys žodžiai seimūnas, prokuroras, ministras, policijos komisaras, teisėjas, inspektorius ir pan. daugeliui lietuvių iškart sukelia mintis apie korupciją, parsidavėliškumą, išdavystę.

Nelieka abejonių, kad visos efektyvios politinės partijos organizuotos vagių gaujos principu.

Nelieka abejonių, kad visos efektyvios politinės partijos organizuotos vagių gaujos principu. Prieš rinkimus jos surenka pinigus reklamai pažadėdamos vėliau duoti dešimteriopai prisivogti iš valstybės ar savivaldybės per palankius konkursus, iš anksto nulemtus viešuosius pirkimus ar Europos Sąjungos fondų paramą.

Seime ar savivaldybių tarybose partiečiai balsuoja taip, kaip liepia jų lyderiai ar tiesiogiai – patys rėmėjai ir dalinasi bendrą grobį su draugų, bendradarbių, uošvių ar pusbrolių pagalba. Akivaizdu, kad didžioji reklamos (tiesiogiai neįvardintos, todėl pačios efektyviausios, kaip šokių, dainų konkursai, filmai, interviu ir pan.) dalis finansuojama ne iš rinkimų sąskaitų. Kuo įžūliau partiečiai žada vogti, tuo daugiau pinigų surenka rinkimams – tuo daugiau vietų gauna Seime ir savivaldybėse.

Ką nors pakeisti įstatymų leidžiamu būdu galimybių nėra

Akivaizdu, kad rinkimų metu Lietuvoje REALIAI tegalima pasirinkti tarp kelių vagių gaujų. To priežastis – dabartinių vagių valdžioje įstatymuose įtvirtina rinkimų teisė.

Visų pirma partijai įsteigti ir išlaikyti dabar būtinas tūkstantis narių. Realiai partijas kuria keli, na daugiausia keliasdešimt tikrųjų steigėjų. Jiems labai sunku surasti žmonių, kurie stotų į partiją (neštų dokumentus, pildytų anketas, pasirašinėtų ir pan.) be greitos konkrečios sau naudos.

Todėl paprastai partijų steigėjai arba 1) suvaro savo darbuotojus, arba 2) samdo trūkstamus šimtus narių. Tai padaryti gali tiktai turtingi (ir pasiruošę investuoti dalį savo turtų į partinį verslą) žmonės.

Realiai reklamuotis Lietuvoje tegali vagių partijos, sau išsimokėjusios iš biudžeto ar/ir rėmėjams prisižadėjusios padėti vogti iš valstybės ar vienaip ar kitaip juos finansuoti.

Tas pats yra ir su kandidatuojant reikalingais parašais. Norint surinkti tūkstančius parašų, reikia samdyti specialius darbuotojus, mokėti jiems tegul ir nedidelius, bet iš tikrųjų ne tokius jau ir mažus pinigus.

Už dalyvavimą rinkimuose reikia mokėti užstatą, kuris ne vagiui irgi gali pasirodyti ne toks jau mažas. Už tai suteikiama pora minučių radijuje, kiek teko patirti – nežmoniškomis sąlygomis studijoje, kartais dar pertraukinėjant vedančiajam.

Vis tik pagrindinis dalykas, iš tikrųjų paverčiantis rinkimus farsu – agitacijos gatvėse draudimas. Lieka vienintelė reali alternatyva – televizija, kur reklama kainuoja milijonus. Būtent todėl realiai reklamuotis Lietuvoje tegali vagių partijos, sau išsimokėjusios iš biudžeto milijonus ar/ir rėmėjams prisižadėjusios padėti vogti iš valstybės ar vienaip ar kitaip juos finansuoti, kaip, pavyzdžiui, Katalikų bažnyčią.

Dėl šių priežasčių ne vagys kandidatai faktiškai neturi realių galimybių lietuviškuose „rinkimuose“. Jie tiesiog neturi kaip garsiai pasakyti tautai apie save. Jei keli žmonės juos pažįsta ir už juos balsuoja, tie balsai tiesiog prarandami.

Piliečių mitingai ir demonstracijos negailestingai išvaikomi arba jiems tiesiog metų metais neduodama leidimų. Taigi įstatymai nepalieka jokios REALIOS galimybės taikiai ką nors pakeisti Lietuvoje, pasipriešinti dabartinei Seimo vagių, korumpuotų prokurorų, teisėjų, komisarų ir pan. diktatūrai.

Ką daryti?

Natūralus klausimas, paprastai iškylantis išsiaiškinus kas kaltas. Kaip tauta kol kas neturime realių galimybių ką nors pakeisti. Revoliucijai dabar ypač nepalankus metas – duotume puikų pretekstą mus okupuoti Lenkijai ar kokiai nors iš NATO „koalicijų“.

Telieka laukti naujos istorinės progos, panašiai kaip 1918-aisiais ar nelemtaisiais 1991-aisiais. Gal dievai mums dar kartą padės? Bet kokiu atveju, akivaizdu, kad reikia boikotuoti rinkimus.

Dalyvaudami rinkimuose, kad ir už ką bebalsuotume (net ir už nieką nebalsuodami), pripažįstame dabartinę rinkimų teisę. Juk net jei Seime ir atsiranda vienas kitas padoresnis žmogus, ten visą laiką neišvengiamai dominuoja bendra vagių masė. O balsuodami rinkimuose, mes, tiesą sakant, prarandame teisę piktintis SAVO „išrinktos“ valdžios nusikaltimais.

Man, kaip nacionalistui, nepriklausoma Lietuvos valstybė yra vertinga tik tuo atveju, jei ji tarnauja tautai ne blogiau, nei kitos galimos alternatyvos.

Aš nesu nusistatęs prieš rinkimus kaip tokius, tačiau dabartinis farsas su reikalavimais partijų narių skaičiui, parašams, užstatams (kuriuos ne vagys kandidatai beveik neišvengiamai praranda) ir, svarbiausia, su draudimu reklamuotis gatvėse, jau nekalbant apie dabartinių vagių chebrų sau išsimokamus milijonus – tai ne rinkimai, o kažkoks begėdiškas spektaklis patiems bukiausiems, ir per 20 metų nieko nesupratusiems tautiečiams.

Vienintelis ir svarbiausias dalykas, kurį galime realiai padaryti DABAR, kai antroji Lietuvos Respublika jau tapo lietuvybės naikintoja – vieną kartą suprasti, kad valstybė – tai tik istorinė smulkmena, vieni niekai palyginus su visuma viena kalba kalbančių, galvojančių, jaučiančių ir vienas kitą suprantančių žmonių. Lietuviškai kalbantys giminės, draugai, kaimynai, tautiečiai – būtent tai yra Lietuva, o ne jos vardą užgrobusi gauja mus engiančių atmatų.

Tauta ir tautiškumas – vieninteliai dalykai, kuriuos dar galime išsaugoti.

Ankstesnis įrašas

Sekantis įrašas

Naujausias įrašas

Daug. kom. įrašas

Atsitiktinis įrašas