Baudžiamasis kodeksas kaip tautos įbauginimo ir pavergimo priemonė

Kaip Lietuvos valdantysis režimas sugeba taip užtikrintai išlaikyti mus baimėje ir nusižeminime? Lyg ir vadinamės demokratine, konstitucine respublika, visi aplinkui tik ir blevyzgoja apie žmogaus teises ir laisves, europines konvencijas – o mes bijome ir burną praverti, ką jau kalbėti apie kad ir menkiausią pasipriešinimą vis stiprėjančiam valdžios vagių gaujų šėlsmui.

Deja, blevyzgos taip ir lieka blevyzgomis. Nukentėję nuo valdžios savivalės ar keršto lietuviai prisiteisinėja simbolines kompensacijas iš Europos žmogaus teisių teismo, tačiau jiems nuo to ne ką tepalengvėja.

Akivaizdu, kad 170-asis Baudžiamojo kodekso straipsnis draudžia agituoti už tai, kas jau yra galiojanti teisė, apie ką viešai diskutuoja dabartinio vagių režimo autoritetai. Kriminalizuojamos diskusijos daugeliu labai aktualių Lietuvai temų.

Kas iš to, jei tau priteisė keliasdešimt tūkstančių po to, kai n gyvenimo metų praleidai kalėjime? Ar pasidaro lengviau, kai europinis teismas pareiškia, kad valdžia buvo neteisi, o tavo daugelio metų karjera galutinai sugriauta – gal netgi šeima subyrėjusi?

Gyvenant šalyje, kur operatyvinė informacija vėl ir vėl publikuojama žiniasklaidoje, kur teisingumo organai mėgaudamiesi informuoja visą šalį apie įtariamojo sulaikymą, žmonės bijo netgi būti apklausti kaip liudininkai. Daugelyje įstaigų, ypač valstybinių, karjerą gali sugriauti netgi paprasčiausias užsakytas straipsnis laikraštyje. Todėl dauguma žmonių paprasčiausiai BIJO.

Galima būtų paprieštarauti, kad ugnies be dūmų nebūna. Visai nebūtinai. Jei įstatyme bus parašyta, kad turi būti baudžiama kad ir už kurstymą įvesti didesnius mokesčius turtingiesiems, tai prokuratūra turės pagrindą ir PAREIGĄ už tai persekioti.

Tipiškas absurdiško įstatymo pavyzdys

170 Baudžiamojo kodekso straipsnis sudaro įspūdį, kad skaitai nežinomą Orvelo romaną apie kokią nors totalitarizme paskendusią Lituaniją.

Iš antrosios straipsnio dalies akivaizdžiai seka, kad BAUDŽIAMOJON (!!!) atsakomybėn turi būti traukiamas „tas“, kuris, pavyzdžiui:

viešai kursto diskriminuoti, kad

• vyrai turėtų išeiti į pensiją vėliau nei moterys (dėl lyties),
• į kariuomenę privalomai būtų šaukiami tik vyrai (dėl lyties),
• būtų įvesti progresiniai pajamų ir ypač turto mokesčiai ar prabangos, mokesčiai (nes tai diskriminuotų milijonierius dėl jų socialinės padėties),
• nebūtų leidžiama pedofilams dirbti darželių auklėtojais (dėl seksualinės orientacijos),
• gatvių pavadinimai nebūtų rašomi rusų kalba (dėl kalbos),
• ne lietuvių kilmės žmonėms būtų sunkiau gauti pilietybę (dėl kilmės),
• musulmonams nebūtų leidžiama tapti kariuomenės kapelionais (dėl religijos),
• neonaciškų pažiūrų ar įsitikinimų žmonėms nebūtų leidžiama dirbti mokytojais (dėl pažiūrų ar įsitikinimų);

arba viešai tyčiojosi, niekino, skatino neapykantą

• neigiantiems Tarybų Sąjungos agresiją (dėl pažiūrų),
• teisinantiems Holokaustą (dėl įsitikinimų),
• pedofilams (dėl seksualinės orientacijos),
• kanibalams (dėl įsitikinimų),
• Lietuvą atvirai niekinančios partijos nariams, jos seimūnams ar ministrams (dėl pažiūrų),
• ir t.t.

Pavyzdžių galima prigalvoti kur kas daugiau: akivaizdu, kad 170-asis Baudžiamojo kodekso straipsnis draudžia agituoti už tai, kas jau yra galiojanti teisė, apie ką viešai kalba dabartinio vagių režimo autoritetai. Kriminalizuojamos diskusijos daugeliu labai aktualių Lietuvai temų.

Mes – visiški beteisiai prieš valdžios savivalę

Žinoma, seimūnai bei ministrai naudojasi visokiausiais imunitetais, gali leisti sau vogti vidury baltos dienos; jų parankinius gina patys geriausi advokatai; profesionalūs žurnalistai faktiškai irgi naudojasi imunitetu, nes jų organizacijos pakelia baisiausią triukšmą dėl menkiausio pasikėsinimo į žurnalistų teisę daryti ką nori – o kas belieka mums, lietuviams, neturintiems nei teisinio išsilavinimo, nei dešimčių ar šimtų tūkstančių teisininkams?

Juk iš 170-jo straipsnio tiesiogiai išplaukia, kad negalime viešai diskutuoti faktiškai apie nieką iš to, kas mums svarbu ir aktualu. Negalima netgi viešai palaikyti to, kas jau dabar įtvirtinta Konstitucijoje ar įstatymuose, pavyzdžiui kad vyrai išeina į pensiją vėliau, nei moterys.

Žinoma, profesionalūs teisininkai bei jų klientai supranta, kad be šio kodekso straipsnio yra ir kiti, kad aukštesnių instancijų teismai sugalvos kaip interpretuoti 170-ąjį straipsnį, kad kurstantys įvesti progresinius mokesčius vis dėlto nesėstų už grotų už raginimus pažeisti milijonierių teises.

Susijaudinusiems žmonėms reikia auditorijos, klausytojo, o vis daugiau gyvenimo praleidžiame intymiai su kompiuterio ekranu. Būtent taip atsiranda neplanuoti komentarai, kurių siuntėjo interneto adresą prokuratūrai pavyksta nustatyti.

Tačiau ar gali ryžtis viešai reikšti savo nuomonę eilinis lietuvis? Jei jis arba ji dirba valstybinėje įstaigoje ar tiesiog priklauso nuo dėmesio nemėgstančio darbdavio malonės? Tai, kad aukštesnės instancijos ar koks nors europinis teismas greičiausiai išteisins, tikrai nieko nekeičia. Baudžiamasis persekiojimas ir karjeros žlugimas bent jau formaliai gresia už tiek daug dalykų, kad LIETUVIAMS BELIEKA TIKTAI TYLĖTI – juk jei jau pradėjai viešai kalbėti, kažką baustino leptelti galima ir netyčia, akimirkai nuslydus liežuviui.

Prisiminus kaip persekiojami išdrįsusieji dalyvauti protestui prieš dabartinę kleptokratiją skirtuose taikiuose susibūrimuose, darosi visiškai aišku, kad nors kiek bijantys dėl savo karjeros likimo bei šeimos gerovės žmonės yra absoliutūs beteisiai, negali sau leisti netgi pyptelti prieš valdžią.

Logiškai žiūrint, neįmanoma suprasti kaip galima nustatyti komentaro kaltininką.

Taigi esame taip prispausti ir įbauginti absurdiškojo Baudžiamojo kodekso bei kitų panašių įstatymų, kad jau susitaikėme su visiška politine tyla. Diskusijos dėl tautai svarbių dalykų visuomenėje jau seniai nebevyksta, ir tik vienas kitas valdančiųjų sumarginalizuotas žmogus, dėl vienokių ar kitokių priežasčių susipykęs su vagių valdžioje gaujomis (kaip Drąsius Kedys, Algirdas Paleckis, Neringa Venckienė, Povilas Gylys ar Rolandas Paksas), išdrįsta pasipriešinti visagalei kleptokratijai – kol juos neišvengiamai vienaip ar kitaip sutvarko akiplėšiškiausius daugelio režimui lojalių politikų nusikaltimus ignoruojanti teisėsauga.

Komentarai internete – vienas iš svarbiausių 170-jo straipsnio taikinių

Komentavimas internete iš principo yra anoniminis. Kiekvienas kas netingi gali įsidiegti nemokamą specialią programą (pavyzdžiui, „Hotspot Shield“) ar per kelias minutes nusistatyti proksį (ar net kelis) naršyklėje ir tokiu būdu tapti nepasiekiamu valdžiai. Kas specialiai nori nuveikti ką nors piktavališko ar tiesiog išdykėliško, būtent taip ir elgiasi.

Iš kitos pusės, interneto komentarai tarnauja natūraliam žmogiškam pasipiktinimui, emocinei agresijai išlieti. Susijaudinusiems žmonėms reikia auditorijos, klausytojo, o vis daugiau gyvenimo praleidžiame intymiai su kompiuterio ekranu. Būtent taip atsiranda neplanuoti komentarai, kurių siuntėjo interneto adresą prokuratūrai pavyksta nustatyti.

Iš tikrųjų, logiškai žiūrint, neįmanoma suprasti kaip galima nustatyti komentaro kaltininką, jei nėra tiesioginių liudininkų.

Juk baudžiama už VIEŠĄ veiksmą. Kiekvienas turi pilną teisę PARAŠYTI faktiškai bet kokį komentarą savo asmeniniame kompiuteryje, jei jis jo neišsiunčia. Kaip galima įrodyti, kad komentarą parašė IR IŠSIUNTĖ tas pats žmogus?

Sakysime, kad kas nors vis dėlto PARAŠĖ komentarą, tačiau suprato, kad jo siųsti nevalia (ar netgi neketindamas to daryti ar ruošdamasis dar pataisyti komentarą), o po to kas nors kitas (vaikas, katė ar tiesiog atsitiktinai prie kompiuterio atsidūręs žmogus) jį (greičiausiai netyčia paspaudęs mygtuką) išsiuntė?

Kompiuterinė technika vis dar netobula, komentarą galima išsiųsti netyčia palietus alkūne klaviatūrą ar kitaip – užtikrintai įrodyti, kad buvo įvykdytas tyčinis nusikaltimas, faktiškai neįmanoma, nebent tai būtų padaryta prie liudininkų.

Pamėginsiu kaip nors tai pakeisti. Tikiuosi, kad Ragana ir Perkūnas palaikys mane.

Todėl dabartinė Lietuvos persekiojimo už komentarus praktika yra tiesiog gėdinga. Teisėsauga neturi galimybių nubausti piktybinius komentatorius, nes jie iš anksto apsisaugo. Vietoj to jie medžioja žioplus karštakošius, kurie (greičiausiai) netyčia išsiunčia prokurorams nepatikusius komentarus.

Viso to tikslas akivaizdus – dar labiau išgąsdinti lietuvius. Bausmėmis pasibaigusias bylas godžiai aprašinėja žiniasklaida (jai naudinga, kad būtų rašomi tik politiškai korektiški komentarai – nebereiktų mokėti moderatoriams), dažnai pasistengdama dar labiau pagąsdinti, sudaryti įspūdį, kad Didysis Brolis kontroliuoja kiekvieną tavo žingsnį ir tik visiškas nuolankumas ir, svarbiausia, pasyvumas gali apsaugoti nuo ilgos jo rankos.

Pasistengsiu padaryti viską, kad nors kiek išsisklaidytų dabartinė baimės atmosfera

Aš jaučiu, kad visa lietuvių tauta šoke. Tokios staigios lietuvybės dezintegracijos, moralinio valstybės žlugimo (o artėja ir socialinis-ekonominis) nelaukė nė juodžiausi pesimistai.

Jaučiu, kad dauguma lietuvių norėtų pasipriešinti, bet nežino kaip, bijo dėl savo darbo, karjeros, šeimos gerovės. Didele dalimi dėl to kaltas 170-asis Baudžiamojo kodekso straipsnis.

Nėra geresnio būdo įrodyti įstatymo, kaip ir bet kurios kitos normos ar tiesiog teiginio, absurdiškumui nei parodymas, kad iš jo išplaukia absurdiški vediniai.

Pamėginsiu kaip nors tai pakeisti. Tikiuosi, kad Ragana ir Perkūnas palaikys mane. Pagalvosiu kaip būtų galima apskųsti straipsnio nuostatas Konstituciniam teismui. Neturiu lėšų advokatų samdymui, parašų rinkimui ar pan., todėl tegaliu kreiptis į prokuratūrą ar teismą asmeniškai.

O kol kas su didele gėda pranešu, kad pats parašiau net septynis kreipimusis Generalinei Prokuratūrai (būtent ten paprastai kreipiasi didieji kovotojai su diskriminacija – Tolerantiško jaunimo sąjunga ir pan.) su prašymais kelti bylą dėl galimų 170-jo straipsnio „pažeidimų“ – neturiu kito būdo išsiaiškinti ar straipsnis nėra taikomas atrankiniu principu.

Nėra geresnio būdo įrodyti įstatymo, kaip ir bet kurios kitos normos ar tiesiog teiginio, absurdiškumui nei parodymas, kad iš jo išplaukia absurdiški vediniai.

Čia pateikiu ištraukas iš penkių trumpiausiųjų.

Dar kartą atsiprašau interneto komentatorių, Povilo Sabaliausko ir Rolando Pakso. Labai tikiuosi, kad jie nenukentės dėl mano veiksmų. Jei jiems bus pareikšti įtarimai, stengsiuos padėti.

Juk, nepaisant visų tų gražių tauškalynių, faktiškai gyvename visiškame TOTALITARIZME. Baudžiamasis kodeksas neleidžia netgi kurstyti įvesti nuo socialinės padėties priklausančius mokesčius, jau nekalbant apie pažiūras bei įsitikinimus.

Tarybų Sąjungoje mus galėjo bausti už abejojimą tarybų valdžia, dabar – už aktyvią poziciją vos ne kiekvienu valstybės ir visuomenės gyvenimo aspektu. Tai kas, kad nuo ryto iki vakaro pilstoma apie visiems lygias teises bei laisves?

Nors valdančiojo režimo politikai ir faktiškai visi jų bendrininkai, juos palaikantys ir patys prisidedantys prie dabartinio Lietuvos plėšimo bei lietuvių tautos naikinimo, praktiškai gali daryti ir kalbėti ką nori, mums prieš nosį pakištas didžiulis valdžios kumštis.

Visada šlykštėjausi zajavkėmis organams (o dar ): ant savo tautiečių) ir seniai taip šlykščiai nesijaučiau. Tikiuosi, kad dievai atleis man už jas.

Ankstesnis įrašas

Sekantis įrašas

Naujausias įrašas

Daug. kom. įrašas

Atsitiktinis įrašas