.

2012 m. rugpjūčio 31 d.

Lietuvos prokuratūra kaip Inkvizicijos agentūra

Lietuvos prokuratūra nesugeba iškelti bylų dėl didžiausių nusikaltimų prieš Lietuvą. Užtat uoliai gina Katalikų bažnyčios interesus – lyg būtų ne Lietuvos valstybinės valdžios, o jau atkurtosios Inkvizicijos įstaiga.

Tęsinys, pradžia – Dievų ženklas

Galutinai morališkai bankrutuojant Lietuvos valstybei, prokuratūra išlieka tarp populiariausių kolektyvinių valdžios institucijų. Pagal apklausų duomenis, liepos mėnesį ja pasitikėjo net apie 15 procentų lietuvių, beveik pusantro karto daugiau, nei Vyriausybe ir triskart daugiau, nei Seimu.

Kaip prokuratūrai pavyksta išlaikyti tokius šiais laikais astronomiškai aukštus pasitikėjimo reitingus? Juk prokuratūra ko gero akivaizdžiausiai iš visų valdžių nesugeba atlikti pačių pagrindinių savo funkcijų – pasiekti, kad neliktų be bausmės didžiausi nusikaltimai prieš tautą ir valstybę.

Juk Lietuvoje uždraustoji Hitlerio „Mein Kampf“ – faktiškai vaikiški pamąstymai palyginus su kruvinąja Tora (Penkiaknyge); kas netikti – siūlau palyginti pačiam.

Nenubausti liko faktiškai visų didžiausių išdavysčių naujausioje Lietuvos istorijoje kaltininkai. „Mažeikių naftos“ atidavimas užsieniečiams, po to – Vakarų skirstomųjų tinklų privatizavimas, dingę milijardai uždarant Ignalinos atominę elektrinę. Prokuratūra atsisakinėjo kelti baudžiamąją bylą dėl šiurpą keliančios Lietuvoje savo belaisvius kalinusios CŽV veiklos – netgi kai buvo įpareigota tai padaryti teismo sprendimu.

Juk valstybės mastu „principinga“ prokuratūros laikysena Garliavos pedofilijos byloje – vieni niekai, palyginus su aukščiau išvardintais prokuratūros (ne)veiksmais. Geriau pagalvojus, visišką prokuratūros impotenciją svarbiausiais valstybei ir tautai klausimais liudijančių faktų sąrašą galima dar daug kartų pailginti.

Manau, kad iš pažiūros nelogišką stabilų prokuratūros populiarumą paaiškina viena maža jos paslaptis – juk Lietuvos prokuratūra faktiškai beatodairiškai tarnauja Katalikų bažnyčiai.

Katalikų Bažnyčios Kronikos persekiojimo byla primena istorinį farsą

Daugelis Lietuvos valdžios įstaigų dabar yra infiltruotos Lietuvos katalikų bažnyčios šventikų. Vyskupai ir žemesnio rango kulto tarnautojai įskiepyti įvairiausiuose valstybiniuose komitetuose bei komisijose, priežiūros organuose. Kariuomenėje, policijoje, kai kuriuose universitetuose ir dar Jėzus žino kur tupi ir iš valstybės algą gauna Katalikų bažnyčios skiriami kapelionai.

Tai nėra, kaip gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio, nereikšminga detalė. Dalyvaudami komisijų bei jėgos struktūrų veikloje, vyskupai, kapelionai ir kitokia Katalikų bažnyčios agentūra negali neversti jų (kad ir vien tik savo buvimu) ginti nebe Lietuvos valstybės, bet Katalikų bažnyčios interesus.

Prokuratūra elgiasi panašiai, kaip konservatoriai – spjaudama ant visų kitų lietuvių, užsitikrina fanatiškų katalikų simpatijas!

Piktybiškai ignoruodami valstybinės reikšmės nusikaltimus, prokurorai tuo pat metu visomis jėgomis tiria tai, ko reikalauja Katalikų bažnyčia. Paskutinis akivaizdus to pavyzdys – vadinamoji Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos persekiojimo byla.

Net keturi prokurorai tiria po daugiau kaip 20 metų visišku archyviniu absurdu atrodantį katalikų įgeidį. Teisinėje valstybėje tokia veikla galėtų užsiimti nebent istorikai – dabar prokurorų samprotavimai apie senaties netaikymą tada neva įvykdytiems nusikaltimams prieš žmoniškumą (kone vaikų žaidimus primenantiems palyginus su paskutinio meto NATO nusikaltimais) skamba ypač absurdiškai šiurpinančio dabarties nusikaltimų netyrimo fone.

Tačiau tokia prokuratūros pozicija duoda puikių vaisių. Ja pasitiki beveik šeštadalis lietuvių – maždaug tiek, kiek mano nuomone Lietuvoje yra nuoširdžių katalikų. Prokuratūra elgiasi panašiai, kaip konservatoriai – spjaudama ant visų kitų lietuvių, užsitikrina fanatiškų katalikų simpatijas!

Prokuratūra atsisako bet ko, kas galėtų pakenkti Katalikų bažnyčiai

Prokurorai Lietuvoje paprastai prisiekia su paskutine fraze: „tepadeda man dievas“. Akivaizdu, kad katalikų nustelbtoje Lietuvoje čia paprastai turimas omenyje krikščionių dievas Jėzus Kristus, taigi nusikaltėlis, nuteistas mirties bausme už žudynių kurstymą bei šventyklos išniekinimą.

Ko galima tikėtis iš prokuroro, kuris prisiekdamas prašė nusikaltėlio smurtininko pagalbos? Manau, būtent to, kuo dabar užsiima Lietuvos prokuratūra – tarnavimo minėtojo nusikaltėlio dievo bažnyčiai.

Juk Lietuvoje delsiama kelti bylas net pačios Katalikų bažnyčios pripažintais pedofilijos atvejais. Teisinėse valstybėse akivaizdžiai priklausančios kompensacijos siekianti net savo hierarchų pasmerkto šventiko pedofilo auka rizikuoja būti apkaltinta šantažu ar turto prievartavimu ir priversta palikti Lietuvą.

Vilniaus prokuratūros nedomina galimi Katalikų bažnyčios nusikaltimai

Taigi visai natūralu, kad katalikų šventikų reikalavimus persekioti už jiems užkliuvusius protesto prieš Katalikų bažnyčios diktatūrą pasireiškimus nuolankiai vykdanti Vilniaus prokuratūra kategoriškai atsisako tirti tai, kas atrodo kaip akivaizdūs pačios Katalikų bažnyčios nusikaltimai.

Prokurorai nedvejodami atmetė mano prašymus pradėti ikiteisminius tyrimus dėl Baudžiamajame kodekse nusikalstamais įvardintų Katalikų bažnyčios veiklos aspektų. Įdomu ir tai, kad savo neigiamų sprendimų jie faktiškai visiškai nepagrindė.

Aš prašiau iškelti bylas dėl įvairiausius nusikaltimus kurstančių ir netgi prisakančių vykdyti Toros, Korano bei Biblijos platinimo. Juk Lietuvoje uždraustoji Hitlerio „Mein Kampf“ – faktiškai vaikiški pamąstymai palyginus su kruvinąja Tora (Penkiaknyge); kas netikti – siūlau palyginti pačiam. Man atsakiusi prokurorė faktiškai tesugebėjo parašyti, kad vadinamosioms tradicinėms religijoms Lietuvoje viskas leistina, visiškai ignoruodama religija teisinti nusikaltimus draudžiantį 27-ąjį Konstitucijos straipsnį.

Katalikų bažnyčios čiuptuvai vis labiau apraizgo žlungančią Lietuvos valstybę.

Taip pat prašiau pradėti ikiteisminį tyrimą dėl atliekant komunijos ritualą galimai vykdomų vaikų įtraukimo girtauti, mirusio žmogaus palaikų išniekinimo bei mažamečių tvirkinimo. Į tai prokuroras tesugebėjo suregzti, kad aš „klaidingai interpretuoju ir vertinu krikščioniškos religijos aspektus, pirmosios Komunijos ir kitų Komunijų atlikimo tradicijas, jų reikšmę„:-), irgi (kaip turbūt pridera tikram krikščioniui) šaltakraujiškai spjaudamas į tą patį 27-ąjį Konstitucijos straipsnį.

Aš, žinoma, kreipiuosi į teismą prašydamas pakeisti šiuos nutarimus. Jei jau pradėjau – padarysiu iki galo viską, kas nuo manęs priklauso.

Bet kokiu atveju, akivaizdu, kad Katalikų bažnyčios čiuptuvai vis labiau apraizgo žlungančią Lietuvos valstybę. Kuo labiau šioji silpnės ateityje, tuo daugiau tikrosios valdžios pereis valdžios įstaigose įsitvirtinusiems vyskupams bei kapelionams, kariuomenės principu organizuotos Katalikų bažnyčios hierarchams. Nenorintiems juodasukneliams lenktis lietuviams Lietuvoje liks dar mažiau vietos.

O prokuratūra kuo toliau, tuo mažiau primena valstybinę Lietuvos Respublikos instituciją ir vis labiau panašėja į naujai atsikūrusios Inkvizicijos tiesioginio pavaldumo agentūrą.

Skundas teismui dėl prokuratūros atsisakymo kelti bylą dėl Toros, Korano bei Biblijos platinimo

Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo
Ikiteisminio tyrimo teisėjui

SKUNDAS
2012-08-29
Vilnius

Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 170 straipsnio 1 dalis nustato:

1. Tas, kas turėdamas tikslą platinti gamino, įsigijo, siuntė, gabeno, laikė dalykus, kuriuose tyčiojamasi, niekinama, skatinama neapykanta ar kurstoma diskriminuoti žmonių grupę ar jai priklausantį asmenį dėl lyties, seksualinės orientacijos, rasės, tautybės, kalbos, kilmės,socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų arba kurstoma smurtauti, fiziškai susidoroti su tokia žmonių grupe ar jai priklausančiu asmeniu, arba juos platino,

baudžiamas bauda arba laisvės apribojimu, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki vienerių metų.

Pagal to paties straipsnio 4 dalį:

4. Už šiame straipsnyje numatytas veikas atsako ir juridinis asmuo.

Kadangi judaizmo, islamo bei krikščionybės pagrindiniai religinių tekstų šaltiniai: Tora, Koranas bei Biblija, – yra persisunkę neapykanta kitų tikėjimų atstovams bei raginimais diskriminuoti, niekinti ar netgi susidoroti tikėjimo, lyties, seksualinės orientacijos bei pažiūrų pagrindu, 2012 m. liepos 31 d. kreipiausi į Generalinę prokuratūrą, prašydamas pradėti ikiteisminius tyrimus dėl galimo padarymo nusikalstamos veikos spausdinant, įsigyjant, gabenant bei platinant Torą, Koraną ir Bibliją.

Minėtuose prašymuose pateikiau konkrečius kurstymo diskriminuoti, niekinti ar fiziškai susidoroti pavyzdžius kiekvienoje iš trijų knygų, taip pat pateikiau įrodymus, kad šie raginimai nėra traktuojami kaip atgyvenę ar šiaip bereikšmiai žodžiai, o yra aktyviai įgyvendinami tiek judaistų, tiek musulmonų, tiek Lietuvos katalikų bažnyčios vadovų. Tiek judaistai Torą, tiek musulmonai Koraną pripažįsta pažodžiui vykdytinais tekstais, o Katalikų bažnyčiai vadovaujantys asmenys reguliariai (nors ir nebetiesiogiai) vykdo Biblijos nurodymą susidoroti su homoseksualais, todėl savo prašymuose pabrėžiau poreikį tirti būtent judaistų, musulmonų bei katalikų religinių organizacijų vykdomą Toros, Korano bei Biblijos platinimą.

Generalinė prokuratūra 2012 m. rugpjūčio 2 dieną apjungė minėtuosius 3 mano prašymus ir perdavė juos Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus miesto prokuratūrai.

Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus miesto prokuratūra 2012 m. rugpjūčio 10 d. nusprendė mano prašymų netenkinti. Šiuo aš skundžiu šį prokurorės Oksanos Lapševič pasirašytą nutarimą.


Savo sprendimą netenkinti mano prašymų prokurorė Oksana Lapševič grindė Baudžiamojo proceso kodekso 3 straipsnio 1 dalies 1 punktu, pagal kurį baudžiamasis procesas nėra galimas, jei nėra padaryta nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių turinti veika.

Prokurorė citavo tikėjimo laisvę įtvirtinantį Konstitucijos 26 straipsnį, o taip Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą, pasisakiusį, kad „minties, tikėjimo ir sąžinės laisvė yra neatsiejama nuo kitų Konstitucijoje įtvirtintų principų: tradicinių Lietuvoje bažnyčių bei religinių organizacijų – jeigu jos turi atramą visuomenėje ir jų mokymas bei apeigos neprieštarauja įstatymui ir dorai.“

Savo nutarimą, kad diskriminuoti, niekinti bei susidoroti raginančių Toros, Korano bei Biblijos platinimas nėra Baudžiamojo kodekso draudžiama nusikalstama veika, O.Lapševič argumentavo tuo, kad judaizmas, islamas bei krikščionybė yra vadinamosios tradicinės religinės bendruomenės. „Taigi įstatymiškai Lietuvos Respublikos pripažįstamų tradicinių religinių bendruomenių grupei priklauso pareiškėjo prašymuose nurodomos trys grupės, t.y.katalikai, musulmonai, judėjai. Konstatuoti, kad šių religinių bendruomenių pagrindiniuose tekstuose yra kurstoma neapykanta asmenims dėl lyties, seksualinės orientacijos ar kitais aspektais, nėra jokio teisinio pagrindo. Vertinant pareiškimuose cituojamas ištraukas iš trijų religinių šaltinių, atkreiptinas pareiškėjo dėmesys, kad pripažįstant ar nepripažįstant tam tikrus dalykus ar viešus pareiškimus diskriminaciniu kurstymu, būtina atsižvelgti į kontekstą (kas, kodėl, kokia forma, kokiais tikslais) ir vadovautis protingumo kriterijumi. Kaip ir buvo nurodyta katalikai, >musulmonai, judėjai yra pripažintos valstybinės religinės bendrijos, o šių religijų pagrindiniai šaltiniai istoriškai susiformavę socialinio, dvasinio ir kultūrinio paveldo dalis, kurie remiantis LR Konstitucija, kitais įstatymais, yra valstybės palaikomi. Taigi ikiteisminio tyrimo pradėjimas asmenų, išpažįstančių krikščionybę, islamą ar judaizmą, platinančiais jų religinės dogmatikos, pamaldų ir tikėjimo pagrindą sudarančius šaltinius, reikštų tikėjimo laisvės varžymą, valstybės kišimusi į bažnyčių bei religinių organizacijų vidaus reikalus, religinių doktrinų turinio nevertinimo principo pažeidimu, o toks baudžiamasis persekiojimas galėtų būti įvertintas kaip tiesioginis žmogaus prigimtinės laisvės pasirinkti jam priimtiną religiją ar tikėjimą varžymas.“

Noriu pastebėti, kad, nepaisant visų vadinamosioms tradicinėms religinėms bendruomenėms teikiamų privilegijų, Konstitucijos 27 straipsnis įtvirtina: „žmogaus įsitikinimais, praktikuojama religija ar tikėjimu negali būti pateisinamas nusikaltimas ar įstatymų nevykdymas.“ Todėl tradicinių judaistų, musulmonų bei krikščionių bendruomenių statusu grindžiamas prokurorės teiginys: „Konstatuoti, kad šių religinių bendruomenių pagrindiniuose tekstuose yra kurstoma neapykanta asmenims dėl lyties, seksualinės orientacijos ar kitais aspektais, nėra jokio teisinio pagrindo“, – yra niekinis ne tik iš loginės (akivaizdžios), bet ir iš teisinės pusės. Iš to, kad minėtosios bendruomenės naudojasi tradicinių religinių bendruomenių statuso teikiamomis privilegijomis, neseka nei tai, kad jų religiniai tekstai jokiu būdu neskatina niekinti, diskriminuoti ar susidoroti Baudžiamojo kodekso 170 straipsnyje draudžiamu būdu, nei kad šios bendruomenės savo statuso dėka turi teisę vykdyti šio LR BK straipsnio 1 dalyje įvardintą nusikalstamą veiką.

Toliau O.Lapševič argumentavo: „Vertinant pareiškimuose cituojamas ištraukas iš trijų religinių šaltinių, atkreiptinas pareiškėjo dėmesys, kad pripažįstant ar nepripažįstant tam tikrus dalykus ar viešus pareiškimus diskriminaciniu kurstymu, būtina atsižvelgti į kontekstą (kas, kodėl, kokia forma, kokiais tikslais) ir vadovautis protingumo kriterijumi“. Noriu pastebėti, kad mano pareiškimuose kalbama ne apie kažkokius konkrečius kurstymo atvejus, tačiau apie LR BK 170 straipsnio 1 dalimi draudžiamų tokio kurstymo priemonių platinimą. Aš visais trimis atvejais pateikiau įrodymus (žiūrėti priedus 2,3 ir 4), kad tiek Toros, tiek Korano, tiek Biblijos raginimai nėra vien ritualiniai užkalbėjimai, kad tiek judaistai, tiek musulmonai supranta juos kaip tiesioginius prisakymus, o Katalikų bažnyčios vadovai atkartoja viešuose savo pareiškimuose.

Todėl prokurorės argumentavimas – „Kaip ir buvo nurodyta katalikai, musulmonai, judėjai yra pripažintos valstybinės religinės bendrijos, o šių religijų pagrindiniai šaltiniai istoriškai susiformavę socialinio, dvasinio ir kultūrinio paveldo dalis, kurie remiantis LR Konstitucija, kitais įstatymais, yra valstybės palaikomi. Taigi ikiteisminio tyrimo pradėjimas asmenų, išpažįstančių krikščionybę, islamą ar judaizmą, platinančiais jų religinės dogmatikos, pamaldų ir tikėjimo pagrindą sudarančius šaltinius, reikštų tikėjimo laisvės varžymą, valstybės kišimusi į bažnyčių bei religinių organizacijų vidaus reikalus, religinių doktrinų turinio nevertinimo principo pažeidimu, o toks baudžiamasis persekiojimas galėtų būti įvertintas kaip tiesioginis žmogaus prigimtinės laisvės pasirinkti jam priimtiną religiją ar tikėjimą varžymas.“ – tėra tiktai jau anksčiau cituotąjį 27-ąjį Konstitucijos straipsnį ignoruojantis samprotavimas, be teisinio pagrindo įrodinėjantis „valstybės palaikomų“ religinių bendruomenių „teisę“ vykdyti Baudžiamojo kodekso draudžiamą nusikalstamą veiką.


Noriu pastebėti, kad kol kas Lietuvos teismai pilnu tempu baudžia už LR BK 170 straipsnio pažeidimą interneto komentarais. Pavyzdžiui, Utenos rajono apylinkės teismas byloje nr.: 1-82-455/201, 1 Kauno miesto apylinkės teismas byloje nr.: 1-2867-311/2011, Telšių rajono apylinkės teismas byloje nr.: 1-92-344/2012 bei Šiaulių miesto apylinkės teismas byloje nr. 1-291-899/2012 priėmė baudžiamuosius įsakymus sumokėti atitinkamas baudas būtent už Baudžiamojo kodekso 170 straipsnio pažeidimą interneto komentarais. Sprendžiant iš žiniasklaidos pranešimų, panašių teismų sprendimų jau buvo daug daugiau. Noriu pastebėti, kad komentarai internete paprastai yra reaktyvūs ir atspindi momentinę nuomonę ar emocinę komentuotojo būseną. Tuo tarpu čia aptariami religiniai tekstai yra tūkstantmečiais egzistuojantys elgesio normų rinkiniai, kurstant juose iekinti, diskriminuoti ar fiziškai susidoroti, remiamasi vienokio ar kitokio dievo autoritetu. Todėl baudžiant už momentinius interneto komentarus, nebaudimas už daug konkretesnius, sistemingesnius bei autoritetingesnius kurstymus pažeistų teisingumo bei adekvatumo principus. Pavyzdžiui, 2011 m. rugsėjo 22 d. Kauno miesto apylinkės teismas priėmė baudžiamąjį įsakymą (jau minėtos bylos nr.: 1-2867-311/2011), nubausdamas bauda už komentarą – „visus gejus i prieshakine atakos linija, kuo daugiau ju ishtashkys tuo geriau“. Tuo tarpu, kaip jau citavau savo viename iš savo prašymų prokuratūrai, Biblijoje bei Toroje tiesiai šviesiai prisakoma: „Nenatūralu vyrui mylėtis su vyru, ir tie, kurie tai daro, bus numarinti, kaip to užsitarnauja." (Kunigų 20/13, versta mano (G.Š) iš anglų kalbos, šaltinis: www.biblija.net. Nubaudus už minėtąjį komentarą internete bei daugelį kitų, tačiau nebaudžiant už kur kas konkrečiau liepiančių susidoroti su gėjais Biblijos bei Toros (beje, tikėtiniausių pirminių dabartinio Lietuvos visuomenės priešiškumo gėjams bei cituoto komentaro šaltinių) platinimą, būtų pažeistas Konstitucijoje įtvirtintas asmenų lygiateisiškumo visose teisminio proceso stadijose principas.

Konstitucijos 29 straipsnyje yra postuluota: „Įstatymui, teismui ir kitoms valstybės institucijomsar pareigūnams visi asmenys lygūs. Žmogaus teisių negalima varžyti ir teikti jam privilegijų dėl jo lyties, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų pagrindu.“ LR Konstitucinis teismas yra nustatęs, kad „konstitucinio asmenų lygybės principo turi būti laikomasi ir leidžiant įstatymus, ir juos taikant; konstitucinis asmenų lygybės įstatymui principas reiškia žmogaus prigimtinę teisę būti traktuojamam vienodai su kitais bei įpareigoja vienodus faktus vertinti vienodai ir draudžia iš esmės tokius pat faktus savavališkai vertinti skirtingai“. (LR Konstitucinio teismo nutarimas dėl Lietuvos Respublikos Notariato įstatymo 23 straipsnio 3 dalies (2003 m. sausio 23 d. redakcija) atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai, 2010 m. kovo 22 d.) Noriu priminti, kad pagal jau cituotą Baudžiamojo kodekso 170 straipsnio 4 dalį, už šio straipsnio pažeidimus atsako ir juridiniai asmenys.


Taigi, mano nuomone, akivaizdu, jog prokurorė nepagrindė savo teigto pagrindo atsisakyti patenkinti minėtuosius mano prašymus – Baudžiamojo proceso kodekso 3 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatytos sąlygos, kad nėra padaryta nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių turinti veika. Lietuvos teismai baudžia už BK 170 straipsnio pažeidimą netgi interneto komentarais, o Konstitucijos 27 straipsnis neleidžia religija pateisinti nusikaltimo ar įstatymų nevykdymo. Konstitucijos 29 straipsnis neleidžia pareigūnams savavališkai skirtingai traktuoti asmenų.

Man, kaip lietuviečiui, buvo ypač skaudu skaityti prokurorės pateiktą vadinamųjų tradicinių religinių bendruomenių faktiškai teisę vykdyti nusikalstamas veikas grindžiantį argumentavimą. Būtent Katalikų bažnyčia šimtmečiais vykdė Lietuvoje mano tikėjimo brolių ir seserų genocidą, kurio pasekmėje negalėjome viešai garbinti savo dievų – būtent todėl seniausiasis istorinis lietuvių bei visų baltų tikėjimas ir dabar nėra pripažintas vadinamąja tradicine religija.

Todėl

Prašau Ikiteisminio tyrimo teisėjo, vadovaujantis Baudžiamojo proceso kodekso 168 straipsnio 1 dalimi, Baudžiamojo kodekso 170 straipsnio 1 bei 4 dalimis ir Lietuvos Respublikos Konstitucijos 27 straipsniu, atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos Teismų praktiką bausti už LR BK 170 straipsnio pažeidimą netgi rašant interneto komentarus ir laikantis teisingumo principo bei Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtinto asmenų lygiateisiškumo visose teisminio proceso stadijose principo, atšaukti Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus miesto apylinkės prokuratūros 2012 m. rugpjūčio 10 d. nutarimą atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą mano prašymuose išdėstytų aplinkybių pagrindu. Prašau įpareigoti Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus miesto apylinkės prokuratūrą pradėti ikiteisminį tyrimą dėl šiuose mano prašymuose nurodytų galimai įvykdytų bei vykdomų nusikalstamų veikų.

Skundas teismui dėl prokuratūros atsisakymo kelti bylą dėl galimos nusikalstamos veikos komunijos ritualų metu

Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo
Ikiteisminio tyrimo teisėjui

SKUNDAS
2012-08-31
Vilnius

2012 m. rugpjūčio 3 dieną kreipiausi į Generalinę prokuratūrą prašydamas pradėti ikiteisminį tyrimą dėl galimo nusikalstamos veikos padarymo komunijos (eucharistijos) ritualo metu.

2012 m. rugpjūčio 6 d. Generalinė prokuratūra perdavė šį mano prašymą svarstyti Vilniaus apygardos prokuratūrai.)

2012 m. rugpjūčio 16 d. Vilniaus apygardos prokuratūra nusprendė mano prašymo netenkinti. Prašau atšaukti šį Vilniaus apygardos prokuratūros nutarimą.


Lietuvos katalikų bažnyčioje yra įprasta eucharistijos arba vadinamosios komunijos apeiga. Jos metu kulto tarnautojas duoda dalyvaujantiems žmonėms vaflių, o kai kuriose bažnyčiose – ir vyno, kurie suvokiami kaip krikščionių dievo Jėzaus Kristaus (toliau – Jėzus) atitinkamai kūnas ir kraujas.

Vaikų įtraukimas girtauti ankstyvame amžiuje ypač pavojingas

Mano nepatvirtintomis žiniomis, kai kuriose Lietuvos katalikų bažnyčiose komunijos metu vynas duodamas ir nepilnamečiams. Kiek žinau, Pirmoji komunija gali būti suteikta jau 10 metų vaikui.

Tuo tarpu Baudžiamojo kodekso 161 straipsnis už vaiko įtraukimą girtauti numato baudžiamąją atsakomybę:

„1. Tas, kas įtraukė vaiką girtauti, baudžiamas viešaisiais darbais arba bauda, arba laisvės apribojimu, arba laisvės atėmimu iki dvejų metų. “

Noriu pastebėti, kad yra tokių šeimų, kuriose katalikų šventikas yra suvokiamas kaip aukščiausias autoritetas; jau tai, kad jis mišių metu iškilmingai geria vyną dalyvaujant paaugliams, legitimizuoja alkoholio vartojimą nepilnamečių akyse.

Daugumoje pasaulio katalikų bažnyčių seniai nuspręsta nebedalinti žmonėms vyno komunijų metu, netgi formaliai Romos katalikų bažnyčioje kaip visumoje. Tačiau Lietuvoje keletas katalikų bažnyčių matomai praktikuoja šį iš principo nelabai doroviškai atrodantį (masinis vyno gėrimas), nors tam tikroms visuomenės grupėms, pavyzdžiui lakios vaizduotės paaugliams, galintį pasirodyti labai patraukliu, viduramžišką paprotį. (Konkretų vyno komunijos metu naudojimo skirtumų tarp atskirų bažnyčių išaiškinimą internete galima rasti: Klausk kunigo.)

Tačiau tai, kad Pirmosios ir kitų nepilnamečiams teikiamų komunijų metu vynas galimai yra duodamas nepilnamečiams, atrodo kaip neabejotina nusikalstama veika. Vaikai galimai pratinami, tegul ir nedideliais kiekiais, vartoti alkoholį, kartu neslepiant, kad tai yra būtent alkoholis, skirtingai nei yra vaistų atveju. Akivaizdu, kad galimai įtraukiant vaikus dalyvauti mistifikuotame, religiškai sureikšmintame girtavime, jie jau ankstyvame amžiuje psichologiškai nuteikiami palankiai vertinti alkoholį.

Aš turiu pripažinti, kad šiuo metu negaliu nurodyti nė vieno duoti parodymus teisme sutinkančio alkoholio girdymo vaikams katalikų bažnyčiose liudytojo. Negaliu asmeniškai fotografuoti komunijos apeigų be vietinių šventikų sutikimo. Tačiau neabejoju, kad prokuratūra arba teismas gali nesunkiai išsiaiškinti, ar vis dėlto vaikai neįtraukiami girtauti kai kuriose bažnyčiose, o jei būtų gautas patvirtinimas – bent jau nutraukti šią galimai vykdomą nusikalstamą veiką. Su tokiu pat prašymu kreipiausi ir į Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamentą, tačiau neturiu duomenų, kad pastarasis būtų ėmesis kokių nors ryžtingų veiksmų. Bet kokiu atveju, nėra jokio pagrindo teigti, kad mano pateikti duomenys yra akivaizdžiai neteisingi.

Įsivaizduojant kanibalistinį veiksmą, galimai niekinamas mirusio žmogaus kūnas

Baudžiamojo kodekso 311 straipsnio 1 dalis numato baudžiamąją atsakomybę už mirusiojo palaikų išniekinimą:

„1. Tas, kas neteisėtai paėmė mirusiojo palaikus ar jų dalį arba tyčiojosi iš mirusiojo palaikų, arba juos išniekino, baudžiamas viešaisiais darbais arba laisvės apribojimu, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki dvejų metų.“

Komunijos metu įsivaizduojama, kad valgomas Jėzaus kūnas. Teigiama, kad pats krikščionių dievas taip prisakė savo pasekėjams. Tačiau tai vis tiek nepateisina tegul ir ritualinio, bet savo esme Baudžiamojo kodekso draudžiamo kanibalizmo. Vaikams komunijos ritualas gali padaryti dar stipresnį įspūdį, nei suaugusiems ir galbūt netgi pastūmėti į tikrą kanibalizmą. Kartas nuo karto pasaulį sukrečiantys kanibalizmo skandalai paprastai vyksta būtent eucharistiją plačiai praktikuojančiose katalikiškose šalyse. Bet kokiu atveju, nėra pagrindo teigti, kad mano hipotetinis teiginys, jog komunijos metu yra galimai niekinamas mirusio žmogaus kūnas, yra akivaizdžiai neteisingas.

Pirmoji komunija galimai turi nepilnamečių tvirkinimo bruožų

Baudžiamojo kodekso 153 straipsnyje numatyta baudžiamoji atsakomybė už nepilnamečių tvirkinimą:

Tas, kas atliko mažamečio asmens tvirkinimo veiksmus, baudžiamas laisvės apribojimu, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki penkerių metų.

2007 m. sausio 16 d. Aukščiausiasis teismas savo nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-64/2007 pažymėjo: „Tvirkinamieji veiksmai – tai objektyviai seksualus elgesys, galintis sukelti vaikui, paaugliui lytinį susijaudinimą, per ankstyvą domėjimąsi lytinėmis funkcijomis, nesveiką, negatyvų lyčių santykių įsivaizdavimą.“

Eucharistijoje yra dar vienas mano nuomone nepilnamečiams pavojingas aspektas. Šventiko į burną įkištas vaflis (bent jau Lietuvoje) yra čiulpiamas įsivaizduojant, kad tai žmogaus kūnas. O realiame suaugusio žmogaus gyvenime žmogaus kūnas paprastai čiulpiamas nebent lytinio akto metu. Sunku įsivaizduoti, kad lakesnės fantazijos 10-13 metų paaugliai, dažnai jau prisižiūrėję erotinių filmų, neasocijuotų įsivaizduojamo kūno čiulpimo su vienokiais ar kitokiais lytiniais santykiais su Jėzumi arba vaflį čiulpti duodančiu dvasininku. Noriu pastebėti, kad Jėzus ant kryžiaus dažniausiai vaizduojamas pusnuogis ir todėl turi didžiulį potencialą tapti bręstančių paauglių erotinių fantazijų objektu.

Manau, kad būtent tuo galima geriausiai paaiškinti kai kurių katalikų mergaičių ankstyvą pasišventimą tapti vienuolėmis (kartais ir vadinamomis „Kristaus sužadėtinėmis“), o greičiausiai – ir daugelio vienuoliais ar dvasininkais nusprendžiančių tapti berniukų apsisprendimą. Katalikiškose bendruomenėse, ypač Lietuvoje, paprastai homoseksualumas netoleruojamas, ir savo pačių erotinių fantazijų išsigandusiems jaunuoliams nebelieka realios alternatyvos celibato įžadams. Kaip galima spręsti iš visame pasaulyje svarstomų katalikų šventikų pedofilijos bylų kiekio, dalis jų taip niekada ir nesusitvarko su savo vaikystėje sužalotais jausmais.

Taigi Pirmoji komunija, kaip ir kitos nepilnamečių komunijos, turi didžiulį potencialą sukelti vaikui, paaugliui lytinį susijaudinimą, per ankstyvą domėjimąsi lytinėmis funkcijomis, nesveikas erotines fantazijas. Kitaip sakant, bent jau potencialiai, šia prasme pirmoji komunija atitinka Aukščiausiojo Teismo suformuluotą tvirkinamųjų veiksmų apibrėžimą.

Aš neabejoju, kad Katalikų bažnyčios dvasininkai suvokia eucharistijos ir būtent Pirmosios komunijos seksualinį poveikį paaugliams ir ypač jo reikšmę berniukų apsisprendimui tapti vienuoliais ar šventikais. Manau, kad būtent todėl Lietuvoje komunijai vis dar teikiama tokia didelė reikšmė, vaikai skatinami galvoti apie ją, laukti kaip didelės šventės – kas dar labiau skatina jų (tame tarpe ir erotines) fantazijas.

Taip pat manau, kad dėl tos pačios priežasties Katalikų bažnyčios vadovai vis dar nenustoja diskriminuoti gėjų ir iš jų tyčiotis. Juk jei į erotikos žabangas pakliuvę berniukai suvoktų homoseksualumą kaip normalų dalyką, jie nebesigėdintų galimų su Jėzumi ar duodančiu į burną vaflį šventiku susijusių savo erotinių fantazijų, ir smarkiai sumažėtų skaičius apsisprendusiųjų susieti savo gyvenimą su Katalikų bažnyčia. Taip pat panašu, kad būtent dėl noro išlaikyti erotinę įtampą Lietuvos katalikų vyskupai liepia priiminėti komuniją tik į burną, o ne į rankas (šaltinis: Lietuvos Vyskupų Konferencijos Liturginė komisija, „Dėl Komunijos priėmimo“), kaip nusprendžiama vis didesniame skaičiuje su viduramžiškomis tradicijomis atsisveikinančių Europos šalių. Be to, stebint kaip vaikai reaguoja į burną dedamą vaflį, pedofilams lengviau pasirinkti tokias aukas, kurios nesipriešins. Tikėtina, kad būtent komunijų metu išsirinkdavo aukas pasaulyje tie katalikų šventikai, kurie vėliau pagarsėdavo kaip sėkmingiausieji, šimtus dešimtmečiais tylėdavusių aukų suluošinę pedofilai.

Manau, kad yra pagrindo įtarti, jog eucharistiją dalinantys katalikų šventikai ar bent dalis jų, kaip patys kažkada buvę vaikais, supranta didžiulį komunijų potencialą sukelti erotines fantazijas, t.y. kad egzistuoja ne tik objektyvusis, bet ir subjektyvusis mažamečių tvirkinamųjų veiksmų komunijų metu aspektas. Bet kokiu atveju, nėra pagrindo tvirtinti, kad mano įžvalga dėl galimų mažamečių tvirkinimo apraiškų komunijų metu yra akivaizdžiai neteisinga.


Noriu pastebėti, kad Vilniaus apygardos prokuratūros nutarimą atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą dėl eucharistijos ritualų metu galimai vykdomos nusikalstamos veiklos pasirašęs 1 Baudžiamojo skyriaus prokuroras Tomas Čepelionis faktiškai nepateikė jokių argumentų. Vienintelis jo samprotavimas buvo: „Susipažinus su Giedriaus Šarkano 2012-08-03 prašymu, išnagrinėjus ir įvertinus pareiškėjo prašyme išdėstytus argumentus ir pagrindus, teigtina, kad nenustatyti jokie požymiai, kuriais remiantis būtų galima teigti apie prašyme nurodytų nusikalstamų veikų padarymą. Pareiškėjas Giedrius Šarkanas savaip samprotauja, klaidingai interpretuoja ir vertina krikščioniškos religijos aspektus, pirmosios Komunijos ir kitų Komunijų atlikimo tradicijas, jų reikšmę.“

Beje, manęs visiškai nedomina T.Čepelionio minėtos komunijų atlikimo tradicijos ir jų reikšmė Katalikų bažnyčios liturgijai. Aš kreipiausi į prokuratūrą prašydamas pradėti tyrimą dėl galimo mano nuomone akivaizdžių Baudžiamajame kodekse įvardintų baudžiamųjų veikų padarymo. Noriu pastebėti, kad nors Lietuvos Respublikos Konstitucijos 26 straipsnyje yra įtvirtinta tikėjimo bei religijos laisvė, 27 Konstitucijos straipsnis kategoriškai postuluoja: „Žmogaus įsitikinimais, praktikuojama religija ar tikėjimu negali būti pateisinamas nusikaltimas ar įstatymų nevykdymas“.

Taigi prokuroro tvirtinimas, kad aš „klaidingai“ interpretuoju ir vertinu „krikščioniškos religijos“ aspektus tėra jo (galimai religinių) asmeninių įsitikinimų išreiškimas, o ne teisinis argumentas, kurio pagrindu būtų galima grįsti nutarimą atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą dėl galimo nusikalstamos veikos padarymo. Neįsivaizduoju, kaip, neįvykdęs ikiteisminio tyrimo, prokuroras galėjo nustatyti, kad mano nurodytos Baudžiamojo kodekso vienareikšmiškai draudžiamos veikos yra nevykdomos. Jei mano trečiasis pastebėjimas dėl galimo nepilnamečių tvirkinimo yra daugiau psichologinio pobūdžio, tai nepilnamečių įtraukimo girtauti buvimas ar nebuvimas yra grynai fakto klausimas, o tai, kad ostijos vaflį Katalikų bažnyčia įvardina kaip Jėzaus kūną, yra nereikalaujanti įrodinėjimo trivialybė – netikiu, kad gerb. prokuroras to nežino.

Taigi T.Čepelionis nepateikė jokių teisinių argumentų, kurių pagrindu būtų galima teigti, kad mano argumentacija yra klaidinga, nurodytos galimai nusikalstamos veikos akivaizdžiai nebuvo vykdomos ar kad mano apie jas nurodyti duomenys yra akivaizdžiai neteisingi.


Savo nutarimą netenkinti mano prašymo T.Čepelionis paremia „Lietuvos Respublikos BK 3 str. 1 d. 1.p, 168 str.“. Aš spėju, kad gerb. prokuroras čia tiesiog apsiriko ir norėjo nurodyti atitinkamus Baudžiamojo proceso kodekso straipsnius. Būtent šiais LR BPK straipsniais ir aš grindžiu šį savo skundą. Pagal LR BPK 168 straipsnio 1 dalį bei 3 straipsnio 1 dalį, prokuroras ar ikiteisminio tyrimo pareigūnas, gavęs prašymą, gali atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą tik tuo atveju, kai nurodyti duomenys apie nusikalstamą veiką yra akivaizdžiai neteisingi arba jei nepadaryta veika turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Kadangi, kaip jau argumentavau aukščiau, prokuroras nepagrindė nė vieno iš galimų motyvų atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą, jo neigiamas nutarimas laikytinas nepagrįstu ir todėl keistinu.

Noriu pastebėti, kad mano prašymas susideda iš trijų dalių – pagal galimai pažeidžiamus Baudžiamojo kodekso straipsnius. Prašydamas Ikiteisminio tyrimo teisėjo pakeisti skundžiamą prokuratūros nutarimą, siekiu, kad ikiteisminis tyrimas būtų pradėtas jei ne dėl visų, tai nors dėl atskirų straipsnių galimų pažeidimų.

Todėl

Prašau Ikiteisminio tyrimo teisėjo, vadovaujantis Baudžiamojo proceso kodekso 168 straipsnio 1 dalimi ir Lietuvos Respublikos Konstitucijos 27 straipsniu bei laikantis konstitucinio teisingumo principo, atšaukti Vilniaus apygardos prokuratūros 2012 m. rugpjūčio 16 d. nutarimą atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą mano prašyme išdėstytų aplinkybių pagrindu. Prašau įpareigoti Vilniaus apygardos prokuratūrą pradėti ikiteisminį tyrimą dėl šiame prašyme nurodytų Lietuvos katalikų bažnyčios teikiamų komunijų metu galimai įvykdytų ar ir vykdomų nusikalstamų veikų – pagal atitinkamus Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso straipsnius:

1) 161 straipsnio 1 dalį – dėl galimo vaikų įtraukimo girtauti;

2) 311 straipsnio 1 dalį – dėl galimo mirusio žmogaus palaikų išniekinimo;

3) 153 straipsnį – dėl galimo mažamečių asmenų tvirkinimo.

Diskusija

3. U9iGf8ij2015 12 14 13:40:16

That“s a sensible anser to a chglaenling uestion

2. Giedrius2012 08 31 10:05:29

Čia aš visai ne apie „Mein Kampf“ uždraudimą:))
Paprasčiausiai, palyginus su Tora, Hitlerio mintys skamba (palyginus) vos ne kaip humanistinės idėjos.
Tiesiog uždraudus „Mein Kampf“, neuždrausti Toros – akivaizdžiai neteisinga, o pagal Konstitucijos 29 straipsnį – tai ir akivaizdžiai neteisėta.

1. perkunaz2012 08 31 09:50:50

Manau, kad gerai, kad draudžia Mein Kmapf. Juk Hitleris šiek tiek buvo psichopatas, truputį šizofrenikas ir sirgo labai didele didybės manija. Ta rašliavo tik kompromituoja Judėjimą išsilaisvinant iš satanizmo gniaužtų. Ir jis savo knygą beveik papunkčiui nurašė nuo berods 1906 ar 19010 m parašytos puikios, moksliniais faktais pagrįstos, tolerancija ir užuojauta žydų neišmanymui dvelkiančios Henrio Fordo (automobilių magnato) knygos „Tarptautinė žydija“.
Jis aiškina, kad žydams būtų naudingiau kolaboruoti su ta visuomene, kurioje jie parazituoja, o ne kenkti. Abipusė nauda būtų progresui. Bet žydams kažkas trukdo tai suprasti ir integruotis (rabinų luomas). Rašytojas Mikelinskas savo kūrinyje „Teisė likti nesuprastiems“ panašias, kaip H.Fordas logiškai pagrįstas idėjas kelia – jie, siekdami išlaikyti „savastį“, visur įsigyja priešų. Rabinai tik drumsčia vandenį ir trina rankas – bus daugiau ieškančių išsigelbėjimo sinagogose.

  komentaras – 1000 ženklų, tik lietuviškos raidės

Užsisakykite

Lietuviais.lt

naujienas

e-paštu

RSS RSS

Kai uždarys, lietuviais.lt,
bus lietuviais.com
www.lietuviais.lt / dienoraštis
Vilties medis Rytinėje žvaigždėje
LIETUVIAIS
norime
ir būt?
pagrindinis
dienoraštis
tekstai
apie Lietuviais.ltparodytikontaktai
© 2004 – 2017 Giedrius Šarkanas        kontaktai

.

 x 

Ankstesnis įrašas

Sekantis įrašas

Naujausias įrašas

Daug. kom. įrašas

Atsitiktinis įrašas

  komentaras – 1000 ženklų, tik lietuviškos raidės

   Vardas




dalintis