.

2012 m. rugsėjo 7 d.

Senatis neleidžia traukti Landsbergio baudžiamojon atsakomybėn

Katalikų bažnyčia giriasi, kad 1991 m. rudenį Vytautas Landsbergis su kardinolu Vincentu Sladkevičiumi paaukojo Lietuvą „mergelei“ Marijai. Po 20 metų senatis nebeleidžia traukti kaltininkų baudžiamojon atsakomybėn.

Tęsinys, pradžia – Dievų ženklas

Prieš kokius metu sužinojau, kad Vytautas Landsbergis su Vincentu Sladkevičiumi yra oficialiai paaukoję Lietuvą „mergelei“ Marijai. Tuo metu į prokuratūrą dar nerašinėdavau, taigi nuleidau šią žinią pro ausis, kaip eilinį katalikų siautėjimo Lietuvoje liudijimą. Tačiau dabar jau laikas užsiimti ir šiuo gėdingu epizodu Lietuvos istorijoje.

Tikėjausi, kad rasiu paaukojimo sutarties tekstą internete, bet, greičiausiai kaip diletantui:-), nepavyko. Viskas, ką parodė ponas Goglė – informacija Kauno arkivyskupijos svetainėje: „1991 m. rugsėjo 8 d. Šiluvoje kardinolas Vincentas Sladkevičius ir Seimo pirmininkas Vytautas Landsbergis paaukojo Lietuvą Švč. M. Marijai. Čia saugomas ir paaukojimo aktas“. Neturiu pagrindo netikėti Kauno arkivyskupija, todėl priėmiau tai, kaip gryną pinigą.

Tai štai kur šuo pakastas! Va kodėl juodasukneliai su tokiu pasitikėjimu braunasi į visų lygių valdžią, LRTV pastoviai transliuoja mišias, o Vyriausybė skaičiuoja hierarchams milijonų milijonus.

Valstybės vadovas su Vatikano paskirtu bažnytiniu funkcionieriumi sudarė Lietuvos paaukojimo aktą. Neteisėta, antikonstituciška. Juk tai – tautos ir valstybės išdavystė!

Marijos kultas – katalikų dominavimo simbolis

Nesidomiu per daug krikščionių teologija, tačiau mano žiniomis, „švenčiausioji mergelė Marija“ (toliau – tiesiog Marija) – daugiausiai katalikų garbinama dievybė. Sprendžiant pagal istorinius šaltinius (Celsą ir pan.) bei evangelijas, vienintelis jos gyvenimo nuopelnas – tai, kad prieš ištekėdama su romėnų legionieriumi Pantera sugyveno nesantuokinį vaikelį, kentėjusį nuo savo gimimo ne santuokoje statuso visą savo liūdnos šlovės gyvenimą ir galų gale pabaigusį jį – kaip ir visi kiti to meto nusikaltėliai – mirtimi ant kryžiaus už kurstymą žudynėms ir Jeruzalės šventyklos išniekinimą.

Žinoma, motina neatsako už suaugusio sūnaus nusikaltimus; vienintelis akivaizdus Marijos gyvenimo istorijos moralas – jaunoms mergaitėms įsidėmėtina pamoka kaip negerai gali baigtis, kai su svetimšaliais legionieriais tvatinamasi be prezervatyvo.

Vis dėlto, daugumai likusių lietuvių, kurie, skirtingai nuo katalikų, netiki Marijos dieviškumu arba jo nesureikšmina, Lietuvos paaukojimas prieš du tūkstančius metų gyvenusiai žydei akivaizdžiai yra visiškai nepriimtinas. Be kita, ko, katalikiškąjį Marijos kultą mums primetė didžiausi istoriniai Lietuvos priešai – Kryžiuočių ordinas ir Lenkija, todėl jo susiejimas su valstybe ne katalikams yra dar labiau žeminantis.

Taigi akivaizdu, kad Lietuvos paaukojimas būtent Marijai simbolizuoja ir įtvirtina Lietuvos valstybės atidavimą nevaržomai Katalikų bažnyčios įtakai, taip įžeisdamas jai nepriklausančius savo šaliai neabejingus lietuvius.

Lietuvos paaukojimo aktas akivaizdžiai neteisėtas

Akivaizdu, kad Lietuvos paaukojimo aktas pažeidžia 1, 2 ir 3 Konstitucijos straipsnius, pagal kuriuos suverenitetas (aukščiausioji valdžia) priklauso tautai ir niekas negali savintis jos galių. 1991 m. Šiluvoje buvo pažeista tuometinė laikinoji Lietuvos konstitucija – Laikinasis pagrindinis įstatymas.

Aišku, kad Landsbergis neturėjo ir negalėjo turėti įgaliojimų paaukoti Lietuvą. Tuo metu, kaip Aukščiausiosios Tarybos pirmininkas, jis buvo valstybės vadovas ir galėjo priimti valdymo aktus, tačiau ne Lietuvos paaukojimo.

Sladkevičius tuo metu buvo vadinamosios Lietuvos Vyskupų Konferencijos pirmininkas, taigi aukščiausias Romos katalikų bažnyčios Lietuvos padalinio vadovas. Landsbergis turėjo teisę pasirašinėti sutartis Lietuvos valstybės vardu. Todėl paaukojimo aktas buvo ir tarptautinė sutartis. Tai dar labiau didina jo reikšmę ir tiek profesoriaus, tiek kardinolo kaltę.

Senatis ir mirtis apgynė Lietuvos aukotojus nuo baudžiamosios atsakomybės

Panašu, kad paaukodamas Lietuvą, Landsbergis padarė nusikaltimą. Pagal dabartinį Baudžiamąjį kodeksą, jis galėtų būti kaltinamas pagal 118-ąjį bei 123-ąjį Baudžiamojo kodekso straipsnius.

Vis dėlto, profesorius gali miegoti ramiai. Pagal minėtuosius straipsnius prieš 20 metų padarytiems nusikaltimams jau seniai įsigaliojo senatis. Mirtis apgynė ir kartu su juo Lietuvą aukojusį kardinolą.

Sprendžiant iš Konstitucinio teismo pozicijos, kol Konstitucija nepakeista, ją pažeidusieji priesaikos reikalaujančių pareigų negali užimti visą gyvenimą. Juk akivaizdžiai neteisinga, kad Paksas negali dalyvauti rinkimuose į Seimą, o (galimai:-)) nekonstitucinį aktą pasirašęs Landsbergis gali.

Pagal 7-ąjį Konstitucijos straipsnį, negalioja joks Konstitucijai prieštaraujantis teisės aktas. Jei pavyktų įrodyti, kad paaukodamas Lietuvą Landsbergis šiurkščiai pažeidė tuometinę konstituciją, gal pavyktų prikirpti uodegą ir gerb. profesoriui?

Tiek jau to, aš – ne katalikas ir ne sionistas, nesiekiu bet kokia kaina atkeršyti už istorines skriaudas, kaip dabartiniai kovotojai su devyniasdešimtmečiais senoliais. Manau, kad Vėlinas anksčiau ar vėliau privers Landsbergį vienaip ar kitaip sumokėti už visą jo Lietuvai atneštą skausmą. Tokių juodų asmenybių Lietuvos dievai nepalieka be atsakomybės.

Begėdiškąjį paaukojimo aktą reikia mėginti anuliuoti

Taigi bet koks antikonstitucinis teisės aktas yra neteisėtas. Tačiau pagal dabartinę Lietuvos teisę, jis vykdomas, kol neįrodoma, kad jis prieštarauja Konstitucijai.

Pagrindinė problema – priversti Konstitucinį teismą svarstyti Šiluvos akto konstitucingumą. Greičiausiai teismas atsisakys – juk teisėjai katalikai nenorėtų atsidurti prieš teisiškai-religinę dilemą.:-) Vis dėlto, jaučiu pareigą padaryti tai, kas mano jėgose.

Kita problema – tai, kad nesu teisininkas. Nors mano bendras išsilavinimas ir šiokia tokia patirtis Konstituciniame teisme dar tada, kai bandėme sutrukdyti jankiams vogti iš Lietuvos per „Mažeikių naftą“ (nuo tada labai nemėgstu JAV:-)), bei Vyriausiajame administraciniame teisme, kai iš paskutiniųjų stengėmės sulaikyti Lietuvą nuo įstojimo į Europos Sąjungą, leidžia man teisiškai argumentuoti ir kurpti šiokius tokius prašymus prokuratūrai bei skundus teismams, tačiau nedaug žinau apie teisminį procesą.

Kadangi nesiruošiu tapti advokatu (niekada nesižavėjau teisininko profesija) ir, kaip lietuvietis, pagal Lietuvos teisę negalėčiau dirbti prokuroru ar teisėju, procesinių kodeksų vis dėlto nestudijuosiu.

Vadinasi man, kaip nepriklausančiajam visuomenės sluoksniui, kuris gali sau leisti samdytis konsultantus, žurnalistus ar advokatus arba materialiai suinteresuoti seimūnus, telieka vienintelis daug lėšų ir per daug laiko nereikalaujantis ir jau įprastas (per pusantro mėnesio jau parašiau apie 15 prašymų:-)) kelias – vėl kreiptis į Generalinę prokuratūrą.

Žinoma, neabejoju, kad gausiu neigiamą atsakymą – kaip jau minėjau, Landsbergis gali jaustis saugiai vien dėl senaties. Vis dėlto, yra vilties, kad prokuratūros nutarime bus vienokių ar kitokių citavimui tinkamų argumentų bent jau akto teisėtumui įvertinti.

Todėl manau, kad net ir akivaizdžiai pasmerktas kreipimasis turi prasmę. Pagaliau – juk reikia kažkam vieną kartą viešai pasakyti, kad tai neteisėta! Kol kas tai viskas, ką galiu padaryti.

Kreipimasis į prokuratūrą su prašymu pradėti tyrimą dėl Lietuvos paaukojimo

Giedrius Šarkanas

Lietuvos Respublikos Generalinei Prokuratūrai
Lietuvos Respublikos generaliniam prokurorui
Dariui Valiui

PRAŠYMAS
2012-09-07
Vilnius

Kauno arkivyskupijos interneto svetainėje paskelbta: „1991 m. rugsėjo 8 d. Šiluvoje kardinolas Vincentas Sladkevičius ir Seimo pirmininkas Vytautas Landsbergis paaukojo Lietuvą Švč. M. Marijai. Čia saugomas ir paaukojimo aktas“. Aš neturėjau galimybių susipažinti su čia minimu „paaukojimo aktu“, tačiau neabejoju, kad Prokuratūrai tai kliūčių nesudarys. Toliau laikysiuos mano nuomone labai tikėtinos prielaidos, kad šis aktas iš tikrųjų buvo priimtas ir yra saugomas Šiluvoje ar kur nors kitur.


Noriu pastebėti, kad 1991 m. rugsėjo 8 d. Vytautas Landsbergis buvo Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos – Atkuriamojo Seimo pirmininkas, Lietuvos Respublikos vadovas.

Tačiau V.Landsbergis neturėjo ir pagal tuometinę (bei dabartinę) konstituciją negalėjo turėti įgaliojimų paaukoti Lietuvą katalikų dievybei, vadinamai „Švenčiausiaja Mergele Marija“. (Toliau ją vadinsiu tiesiog Marija.)

1991 m. rudenį Lietuvos Respublikoje galiojo Laikinasis pagrindinis įstatymas. 1 ir 2 jo straipsniuose buvo įtvirtinta:

1.straipsnis Lietuvos Respublika yra suvereni demokratinė
Valstybė, išreiškianti Lietuvos liaudies bendrą valią bei
interesus.

2. straipsnis Suvereni Valstybės valdžia priklauso Lietuvos
liaudžiai. Liaudis savo suvereninę galią laisvai išreiškia per
įstatymų sumanymo iniciatyvą, deputatų rinkimus, piliečių arba
deputatų balsavimą konstituciniais klausimais ir demokratišką
referendumą. Niekas negali varžyti šios galios ar jos pasisavinti...


Taigi Lietuva buvo suvereni demokratinė valstybė, aukščiausia valdžia priklausė liaudžiai, ir niekas neturėjo teisės varžyti šios galios ar jos pasisavinti. Laikinoji konstitucija neleido uzurpuoti Lietuvos ir jos paaukoti niekam, jau nekalbant apie prieš du tūkstančius metų gyvenusią ne Lietuvos pilietę. Taigi V.Landsbergis neturėjo teisės paaukoti Lietuvos Marijai; tai padarydamas, galimai šiurkščiai pažeidė Laikinojo pagrindinio įstatymo 1 ir 2 straipsnius.

Norėčiau atkreipti dėmesį, kad 1991 m kardinolas V.Sladkevičius buvo vadinamosios Lietuvos Vyskupų Konferencijos pirmininkas, taigi ir Romos katalikų bažnyčios Lietuvos bažnytinės provincijos vadovas, turėjęs atitinkamas diplomatines privilegijas. Šia prasme aptariamą „paaukojimo aktą“ reikėtų interpretuoti ir kaip tarptautinę sutartį, sudarytą tarp aukščiausio Lietuvos Respublikos atstovo ir kitos valstybės, Vatikano (kartu ir tarptautinės organizacijos, Romos katalikų bažnyčios) paskirto Romos katalikų bažnyčios Lietuvos padalinio valdytojo. Nemačius sutarties teksto, sunku tiksliau įvertinti paaukojimo akto statusą.

Laikinojo pagrindinio įstatymo 86 straipsnis įtvirtino: „Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos Pirmininkas yra aukščiausias Lietuvos Respublikos pareigūnas ir atstovauja Lietuvos Respubliką tarptautiniuose santykiuose.“ Pagal 87 straipsnio 5 dalį, Pirmininkas „veda derybas ir pasirašo Lietuvos Respublikos tarptautines sutartis, pateikdamas jas ratifikuoti Lietuvos Respublikos Aukščiausiajai Tarybai“. Taigi V.Landsbergis turėjo įgaliojimus pasirašyti tarptautinę sutartį, tačiau peržengė savo kompetencijos ribas, kartu su V.Sladkevičiumi paaukodamas Lietuvą Marijai.


Pagal Baudžiamojo kodekso 118 straipsnį,

Tas, kas taikos metu padėjo kitai valstybei ar jos organizacijai veikti prieš Lietuvos Respubliką – jos konstitucinę santvarką, suverenitetą, teritorijos vientisumą, gynybos ar ekonomikos galią, baudžiamas laisvės atėmimu iki septynerių metų.


Pagal Baudžiamojo kodekso 123 straipsnį,

Tas, kas būdamas įgaliotas atstovauti Lietuvos Respublikai palaikant santykius su kita valstybe ar kitos valstybės organizacija ar tarptautinėje viešojoje organizacijoje viršijo įgaliojimus arba sąmoningai neatliko pareigų, arba netinkamai jas atliko ir dėl to padarė Lietuvos Respublikos interesams prieštaraujančią veiką, dėl kurios padaryta ar galėjo būti padaryta didelės žalos, baudžiamas laisvės atėmimu iki aštuonerių metų.


Aš, kaip lietuvietis (išpažįstantysis tradicinį istorinį lietuvių tikėjimą), jaučiuosi įžeistas ir nuskriaustas dėl to, kad Lietuvos Respublikos vadovas kartu su Lietuvos katalikų bažnyčios vadovu paaukojo savo religijos dievybei mano ir mano tautos valstybę. Manau, kad šis paaukojimas atvėrė kelią ir dabar vis dar intensyvėjančiam akivaizdžiai antikonstituciniam Lietuvos valstybės suaugimui su Katalikų bažnyčia. Katalikų šventikams užimant vis daugiau oficialių pareigų (kapelionų, komisarų, patarėjų ir pan.), valstybės įstaigos vis daugiau ir atviriau tarnauja nebe suverenitetą formaliai turinčiai tautai, o būtent Katalikų bažnyčiai; mano ir kitų nekatalikiškų tikėjimų žmonės priverčiami emigruoti. Sunku įsivaizduoti didesnę žalą Lietuvos Respublikai, nei tautos nusivylimas Lietuvoje klestinčiu teisiniu nihilizmu bei vis didesniu valstybės „užgrobimu“ ir visuotinė Lietuvos piliečių emigracija.

Norėčiau, kad ši tendencija būtų sustabdyta, ją pradėjęs ir įteisinęs minėtasis paaukojimo aktas būtų teisiškai įvertintas, jo galiojimas sustabdytas, o kaltieji atsakytų pagal Lietuvos Respublikos Konstituciją bei įstatymus.

Todėl

Prašau Generalinės Prokuratūros, Generalinio Prokuroro Dariaus Valio pradėti tyrimą dėl galimo padarymo Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 118 bei 123 straipsniuose nustatytos nusikalstamos veikos ir galimo Laikinojo pagrindinio įstatymo 1 bei 2 straipsnių pažeidimo, 1991 m. rugsėjo 8 d. Šiluvoje paaukojant Lietuvą katalikų dievybei „Švenčiausiajai Mergelei Marijai“. Taip pat prašaut imtis priemonių, kad būtų kuo greičiau sustabdytas Lietuvos Respublikos Konstitucijos 1, 2, 3 bei 7 straipsniams galimai šiurkščiai prieštaraujančio Lietuvos paaukojimo akto galiojimas.

Diskusija

13. s5jOhD72TGd2016 05 15 02:54:12

I“m not easily imdressep. . . but that“s impressing me! :)

12. Arvyd Bliastrm2014 01 11 13:57:20

Net Petras (piotr Piervyj) Pirmasis turėdavo aukoti to meto Rusijos piliečių gyvybes, kad Pasiuntinys užsitikrintų sau ir savo draugužiams „kieto VARDĄ“ savo šalyje ir pateisintų karaliau postą:1700 m. lapkričio 30 d. 8 140 žmonių kariuomenė, vadovaujama Karolio I užpuolė Rusijos armiją, apsupusią švedų (dabar Estijos) Narvos miestą. Pagrindinėms švedų pajėgoms padėjo apie 2 500 vyrų miesto viduje ir t.t... ..o rusų armija prarado net 15 000 kareivių...ir t.t.

11. Arvyd2014 01 11 13:32:24

Antras10 Simonas Petras, kuris turėjo kalaviją, išsitraukė jį, ištiko vyriausiojo kunigo tarną ir nukirto jam dešinę ausį. Tarnas buvo vardu Malkus. 11 Bet Jėzus sudraudė Petrą: „Kišk savo kalaviją į makštį! Nejaugi aš negersiu tos taurės, kurią Tėvas man yra davęs?!“;
(Šitas tikrai nebuvo (vospitannij) auklėjamas skandinaviška Jaunuomenes dvasia

10. Arvyd2014 01 11 13:24:02

Piervyi otviet. Kaip Jus užsakyti, taip ir Aš Jums užsakysiu kapą.46 Pagaliau po trijų dienų rado jį šventykloje, sėdintį tarp mokytojų, besiklausantį jų ir juos beklausinėjantį. 47 Visi, kurie jį girdėjo, stebėjosi jo išmanymu ir atsakymais. TAI PIRMAS ĮRODYMAS, KAD JEZULIS NEBUVO IŠ SKANDINAVŲ

9. Aliulis2014 01 10 01:14:16

Giedriau š tamsta dabar galit su Raimiu(eik tu šikt) eikite ir nusižudykite, kai jums laikas ateis tai padaryt. O dabar dar pačiulpkit man bybį, svoločiai prisimetėliai. Jei nepatinka, kad Mergelei paaukota lietuva, tai visa Tauta Jums atkeršys

8. raimondas2013 04 10 23:05:11

PatikslinimasReikia tiketi su kuo gyvename turiu omeny zeme, saule, dangu, visata ir aplink musu supancius ir tiketi tuo ka matai ir ka jauti.O ne kazkokiais jezais, marijom nebutais dalykais kuriems kazkadaise prisisapnavo tikriausiai.

7. raimondas2013 04 10 23:00:36

reikia gyventi su kuo gyveni o nesu tuo kas kur sukure per biblijas kur moksliskai neimanoma irodyti ir ko gero dvasiskai.

6. raimondas2013 04 10 22:58:49

krikscionybe yra zydu tikejimas kuri romenai prisieme, o mums zinoma skandinavams tai yra svetima.

5. raimondas2013 04 10 22:52:55

Ne Landsbergi reikia kaltinti, reikia kaltiniti musu buvusi Vytauta kunigaiksti kuris yra priemes is vokieciu romenu zudikiska krikscioniskaji tikejima.

4. Kupa2012 10 26 19:22:29

Šiukšlės kryžiuočiai, jei galėtų, visus pederastais padarytų...

  komentaras – 1000 ženklų, tik lietuviškos raidės

Užsisakykite

Lietuviais.lt

naujienas

e-paštu

RSS RSS

Kai uždarys, lietuviais.lt,
bus lietuviais.com
www.lietuviais.lt / dienoraštis
Vilties medis Rytinėje žvaigždėje
LIETUVIAIS
norime
ir būt?
pagrindinis
dienoraštis
tekstai
apie Lietuviais.ltparodytikontaktai
© 2004 – 2017 Giedrius Šarkanas        kontaktai

.

 x 

Ankstesnis įrašas

Sekantis įrašas

Naujausias įrašas

Daug. kom. įrašas

Atsitiktinis įrašas

  komentaras – 1000 ženklų, tik lietuviškos raidės

   Vardas




dalintis