.

2012 m. rugsėjo 14 d.

Ar prokuratūra netirs ir galimo valstybės perversmo?

Kristus Karalius intronizuotas Šalčininkų ir Vilniaus rajonuose galimai pažeidžiant Konstituciją ir sukeliant grėsmę valstybės saugumui. Bet argi prokuratūrai rūpi Lietuvos konstitucinė santvarka ar teritorinis vientisumas?

Tęsinys, pradžia – Dievų ženklas

Kažkada kažkur buvau pastebėjęs straipsnį apie krikščionių dievo intronizavimą kažkokioje lenkakalbėje savivaldybėje. Tada į tai pažiūrėjau kaip į eilinį katalikų siautėjimo Lietuvoje epizodą.

Neseniai tai prisiminiau, perskaičiau tam skirtą Egidijaus Kūrio straipsnį ir pabandžiau paieškoti ko nors šiam atvejui pritaikomo Baudžiamajame kodekse. Didžiai mano nuostabai, intronizavimas neblogai atitiko valstybės perversmo požymius.

Iš internete rastų VU baudžiamosios teisės kurso paskaitų konspektų sužinojau, kad Lietuvos teisėje valstybės perversmas – tai valstybinės valdžios užgrobimas, kai pažeidžiamas suverenitetas ar valstybės teritorijos vientisumas. Akivaizdu, kad valstybės perversmas nebūtinai turi būti įvykdytas jėga, užtenka neteisėto politinio sprendimo. Pakanka užgrobti valdžią ir valstybės teritorijos dalyje.

Beliko dar kelias valandas pasukti galvą ir surašyti prašymą Generalinei Prokuratūrai. Nors kepti prašymus organams jau kaip reikiant įpratau, vis tiek tam reikėjo paskirti visą dieną.:-)

Intronizavimas padeda lietuvybės reikalui

Tiesą sakant, „Kristaus Karaliaus“ intronizavimas tam tikra prasme naudingas lietuvybės tikslams. Norint viešai nukarūnuoti krikščionių dievą ir Katalikų bažnyčią, reikia surasti kompromisą su pagarba kitų žmonių tikėjimui – iš principo neetiška kritikuoti kitų religijų dievus.

Kadangi karalius – viešasis asmuo, galiu ramiai sakyti viską, ką apie jį galvoju. Bus puiki proga toliau vystyti Jėzaus kritiką, parodyti tautai (ir ne tik) tikrąjį evangelijų atskleidžiamą jo veidą. Tas pats galioja ir pačiai Katalikų bažnyčiai.:-)

Iš kitos pusės, į akis krenta tiek intronizavimo neteisėtumas, tiek jo įžūlumas. Manau, kad jais ir vis labiau įžūlėjančia Katalikų bažnyčia jau pasipiktino ne tik ne krikščionys, bet ko gero ir nemaža dalis Lietuvos katalikų.

Gal bent dalelė jų pagaliau supras, kas svarbiausia žmogaus gyvenime? Juk religijas galima keisti, tačiau tautybės nepasirinksi. Kaip ir motinos, tėvynės ir jos dievų.

Įdomu, negi ir dabar prokuratūra viską atmes?

Taigi surašiau eilinį prašymą Generalinei prokuratūrai, prašydamas pradėti tyrimą dėl galimo valstybės perversmo įvykdymo Šalčininkų bei Vilniaus savivaldybėse, ištirti galimus Katalikų bažnyčios bei užsienio organizacijų vaidmenis organizuojant intronizavimo aktų priėmimą. Turbūt ne paslaptis, kokios valstybės interesai paprastai ginami Vilniaus bei Šalčininkų rajonuose.

Iš kitos pusės, šiurpą kelia Kubiliaus Vyriausybės, prokuratūros, seimūnų ir šiaip visos Lietuvos valstybės ramus nereagavimas į dviejų savivaldybių savivalę. Net jeigu jie ir neįžvelgia perversmo požymių, tai juk intronizavimo nekonstitucingumas visiškai akivaizdus, jau nekalbant apie buvusio Konstitucinio Teismo pirmininko straipsnį, pabaigtą raginimu įvesti tiesioginį valdymą! Vis tiek nieko, jokios reakcijos!

Žinoma, paprašiau Generalinę prokuratūrą pradėti tyrimus ir dėl galimai nusikalstamo valdžios įstaigų, tame tarpe ir Generalinio Prokuroro:-), neveiklumo.

Vis dėlto, geriau pagalvojus, tai juk prokuratūra spjovė į Lietuvą ir jos Konstituciją netirdama nei CŽV kalėjimų, nei milžiniško masto atominės elektrinės uždarymui skirtų lėšų grobstymo atvejų, ką jau čia kalbėti apie valstybės perversmą.

Kaip jau rašiau anksčiau, Lietuvos prokuratūra virsta tikra Inkvizicijos agentūra. Jai svarbiausia – prieš vis stiprėjantį „Bažnyčios“ siautėjimą įžūliai burnojantys interneto komentatoriai, prieš 60 metų vykęs Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos persekiojimas. Netrukus turbūt reikės rūpintis naujais katalikiškų kompleksų projektais Vilniuje, po to greičiausiai – ir Kristaus Karaliaus intronizacija Lietuvos sostinėje.

Kreipimasis į Generalinę prokuratūrą dėl Kristaus Karaliaus intronizacijos Šalčininkų ir Vilniaus rajonuose

Tikiuosi, kad tai – paskutinis mano prašymas Generalinei prokuratūrai šiais metais. Tiesą sakant, jau atsibodo šiek tiek.:-)

Giedrius Šarkanas

Lietuvos Respublikos Generalinei Prokuratūrai
Lietuvos Respublikos generaliniam prokurorui
Dariui Valiui

PRAŠYMAS
2012-09-14
Vilnius

Mano žiniomis, dvi Lietuvos Respublikos savivaldybės: Vilniaus rajono ir Šalčininkų rajono, – yra intronizavusios savo teritorijoje Kristų Karalių. Vilniaus rajono savivaldybės taryba 2009 m. birželio 12 d. priėmė sprendimą „Dėl Kristaus Karaliaus intronizacijos akto Vilniaus rajone“, Nr. T3-191:

Vilniaus rajono savivaldybės taryba, atsižvelgdama į 2009 metais švenčiamą Lietuvos vardo paminėjimo tūkstantmečio Jubiliejų, gavusi bažnytinės hierarchijos pritarimą, prisimindama mūsų protėvių tikėjimo tiesas, krikščioniškąsias vertybes bei mūsų rajono tradicijas,

n u s p r e n d ž i a:

1. Paskelbti Kristaus Karaliaus Intronizacijos Aktą Vilniaus rajone.

2. Kviečiame kitų savivaldybių Tarybas paskelbti Kristaus Karaliaus Intronizacijos Aktą.


Šalčininkų rajono savivaldybės taryba 2009 m. gruodžio 29 d. priėmė sprendimą „Dėl Kristaus Karaliaus intronizacijos akto Šalčininkų rajone“, Nr. T-1065:

Šalčininkų rajono savivaldybės taryba, atsižvelgdama į 2009 metais švenčiamą Lietuvos vardo paminėjimo tūkstantmečio Jubiliejų, gavusi bažnytinės hierarchijos pritarimą, prisimindama mūsų protėvių tikėjimo tiesas, krikščioniškąsias vertybes bei mūsų rajono tradicijas,

n u s p r e n d ž i a

paskelbti Kristaus Karaliaus Intronizacijos Aktą Šalčininkų rajone.


Taigi abi savivaldybės intronizavo savo teritorijose „Kristų Karalių“. Akivaizdžiai pabrėžta, kad tai buvo politinės (karalius – politinis, o ne religinis institutas) valdžios perdavimas. Iš kitos pusės, akcentuota, kad intronizavimo sprendimai priimti, gavus „bažnytinės hierarchijos pritarimą“, prisimenant „mūsų protėvių tikėjimo tiesas, krikščioniškąsias vertybes bei mūsų rajono tradicijas“. Tai reiškia, kad valdžia Kristui Karaliui buvo perleista krikščioniškojo tikėjimo bei vertybių pagrindu, kadangi dauguma abejų rajonų gyventojų deklaruoja save krikščionimis. „Bažnytinė hierarchija“ yra išskiriamasis Romos katalikų bažnyčios bruožas, taigi faktiškai teigta, jog Kristus Karalius buvo intronizuotas su formaliu Romos katalikų bažnyčios vadovybės sutikimu.

Bandydamas teisiškai vertinti šiuos savivaldybių sprendimus, remsiuosi buvusio Konstitucinio teismo pirmininko Egidijaus Kūrio straipsniu „Rekst & Co: Konstitucijos negerbimo tradicija“. Esu įsitikinęs, kad net ir privati E.Kūrio nuomonė laikytina autoritetingu konstitucinės teisės žinovo vertinimu.

Intronizavimas turi valstybės perversmo požymių

E.Kūrio žodžiais, „intronizacija – tai simbolinis karūnavimas“. Nors mano žiniomis nei Lietuvos konstitucijoje, nei įstatymuose iki šiol nėra įsteigta institucijų, į kurias būtų intronizuojama, sprendžiant pagal istorinę Lietuvos bei dabartinę tarptautinę praktiką, paprastai karūnuojami (intronizuojami) valdovai. Taigi galime daryti išvadą, kad Kristus buvo paskelbtas formaliu aukščiausiuoju abejų savivaldybių valdovu.

Norėčiau dar pacituoti E.Kūrį: „Tai paklauskime, ką tas aktas reiškia TEISĖS požiūriu. Tarybų sprendimai – poįstatyminiai TEISĖS aktai, pagal juos atsiranda, pasikeičia, pasibaigia teisiniai santykiai, jų dalyviai turi teises ir pareigas (nuoroda Rekst & Co: čia iš teisės elementoriaus).“ Neturiu pagrindo netikėti tegul ir jau buvusiu Konstitucinio teismo pirmininku. Savivaldybių tarybų sprendimai galioja, vadinasi juose nustatyti teisiniai santykiai irgi galioja, ir Kristus Karalius bent jau formaliai YRA Šalčininkų bei Vilniaus rajonų aukščiausiasis valdovas, o abejų šių rajonų gyventojai – jo pavaldiniai. Tuo tarpu Konstitucijos 1, 2, 3, 4 bei 10 straipsniai postuluoja:

1 straipsnis
Lietuvos valstybė yra nepriklausoma demokratinė respublika.

2 straipsnis
Lietuvos valstybę kuria Tauta. Suverenitetas priklauso Tautai.

3 straipsnis
Niekas negali varžyti ar riboti Tautos suvereniteto, savintis visai Tautai priklausančių suverenių galių.
Tauta ir kiekvienas pilietis turi teisę priešintis bet kam, kas prievarta kėsinasi į Lietuvos valstybės nepriklausomybę, teritorijos vientisumą, konstitucinę santvarką.

4 straipsnis
Aukščiausią suverenią galią Tauta vykdo tiesiogiai ar per demokratiškai išrinktus savo atstovus.

10 straipsnis
Lietuvos valstybės teritorija yra vientisa ir nedalijama į jokius valstybinius darinius.
Valstybės sienos gali būti keičiamos tik Lietuvos Respublikos tarptautine sutartimi, kai ją ratifikuoja 4/5 visų Seimo narių.

Taigi Lietuvos Respublika yra nepriklausoma, demokratinė, nedaloma į jokius valstybinius darinius; jos suverenitetas priklauso tautai, ir niekas negali pastarojo savintis, varžyti ar riboti. Nei intronizuoti, nei karalysčių Lietuvoje steigti Konstitucija kategoriškai neleidžia. Akivaizdu, kad, intronizuojant galimai netgi nepriklausantį Tautai Kristų Karalių Lietuvos Respublikos teritorijoje, buvo galimai pažeisti visi šie Konstitucijos straipsniai

Konstitucijos 120 straipsnis numato, kad „savivaldybės pagal Konstitucijos bei įstatymų apibrėžtą kompetenciją veikia laisvai ir savarankiškai“. Vadinasi, savivaldybių tarybos gali priimti sprendimus tiktai Konstitucijos bei įstatymų numatytose ribose. Tuo tarpu nei Konstitucija, nei įstatymai nesuteikia savivaldybių taryboms teisės priimti intronizavimo sprendimų. E.Kūrio žodžiais, „Poįstatyminiuose aktuose paprastai nurodoma, kokiais įstatymais remiantis jie priimti. Šiame ne. Aišku, kodėl: sprendimo teisinio pagrindo nėra jokiame įstatyme, neieškokite.“ Vadinasi, priimdamos intronizavimo sprendimus, savivaldybės galimai akivaizdžiai pažeidė ir Konstitucijos 120 straipsnį.

Bet kokiu atveju, akivaizdu, kad dabar Lietuvos Respublikos teritorija teisiškai yra padalinta į tris dalis. Vienoje suverenitetas priklauso tautai, o kitose dvejose – Kristui Karaliui. Lietuva su jos dabartine teritorija bent jau formaliai nebėra nepriklausoma demokratinė respublika. Vadinasi, buvo neteisėtai (peržengiant Konstitucijos bei įstatymų savivaldybių taryboms nustatytos kompetencijos ribas) pakeista Lietuvos konstitucinė santvarka ir pažeistas jos teritorinis vientisumas. Taigi yra pakankamai pagrindo teigti, kad galimai buvo įvykdytas valstybės perversmas.

Baudžiamasis kodeksas netgi valstybės perversmo organizavimą kvalifikuoja kaip bent apysunkį nusikaltimą; atsirandant sunkių padarinių, dalyvavimas perversme – labai sunkus nusikaltimas. Pagal BK 114 straipsnio 1 ir 2 dalis,

1. Tas, kas organizavo ar dalyvavo sąmoksle valstybės perversmui įvykdyti arba dalyvavo perversme,
baudžiamas laisvės atėmimu nuo ketverių iki dvidešimties metų.

2. Tas, kas darydamas šio straipsnio 1 dalyje numatytą veiką panaudojo ginkluotą jėgą arba jeigu dėl jo veikos atsirado sunkių padarinių,
baudžiamas laisvės atėmimu nuo dešimties iki dvidešimties metų arba laisvės atėmimu iki gyvos galvos.


Nors kol kas neturiu informacijos apie kokius nors sunkius intronizacijos sprendimų padarinius, tai nereiškia, kad jų nebus ateityje. Apie teisinį sprendimų statusą spėliojo netgi E.Kūris: „Įdomu, ar po intronizacijos Seimas gali keisti to rajono ribas?“

Neaišku, kokie tikrieji intronizacijos sprendimų iniciatorių tikslai. Nors nei Vilniaus rajono, nei Šalčininkų rajono savivaldybių tarybos vis dar politiškai nekonfliktuoja su likusiose Lietuvos Respublikos dalyse kol kas dar formaliai tautos valią vykdančiomis valstybės valdžios institucijomis, tai nereiškia, kad jos to nedarys vėliau, jei kada nors, susiklosčius palankioms politinėms ar tarptautinėms aplinkybėms, nuspręstų ir praktiškai pareikalauti kol kas daugiau formaliai Kristui Karaliui priklausančio suvereniteto. Jei ateityje dabartinė regimai, tačiau visai nebūtinai tvirta Europos pusiausvyra susvyruotų ir kuri nors kaimyninė valstybė pradėtų grasinti Lietuvai karine jėga, Šalčininkų ir Vilniaus rajonų savivaldybėms apeliuojant į Kristaus Karaliaus „valią“, atsirastų patogus jei ne teisinis, tai moralinis pretekstas jų ar net visos Lietuvos aneksijai.

Norėčiau priminti, kad šiuo metu apie teisės akto konstitucingumą sprendžia tik Konstitucinis teismas, o iki jo nutarimo teisės aktai yra vykdomi. Taigi jeigu kada nors, minėtųjų savivaldybių taryboms paprašius ir paaiškinus, kad taip liepė Kristus Karalius, kuri nors užsienio šalis greitai jas aneksuotų, ji turėtų gal ir ne šimtaprocentinį, bet pakankamai pagrįstą tokių savo veiksmų pateisinimą – juk Konstitucijos vykdymą prižiūrinčios Lietuvos Respublikos valdžios institucijos nesiėmė jokių priemonių netgi intronizacijos sprendimų galiojimui sustabdyti, tokia savo veika de facto įteisindamos galimą perversmą su visomis jo teisinėmis pasekmėmis. Todėl Kristaus Karaliaus intronizavimai, nors regimai primena vaikų žaidimus, potencialiai gali turėti labai sunkių, netgi istoriškai fatališkų padarinių.

Neturiu visos informacijos galimo perversmo pavojingumui įvertinti

Kaip pastebėjo Egidijus Kūris, savivaldybių tarybų sprendimuose kalbama tiktai apie „Intronizacijos Akto“ paskelbimą. Vadinasi, matomai egzistuoja ir kažkokie tikrieji, slapti nežinia kieno ir su kuo sudaryti aktai arba vienas bendras aktas, kuriame galbūt detalizuojama, kokios būtent galios yra suteikiamos Kristui Karaliui. Kas dar gali būti tame akte? Gal kad karališkąją valdžią realizuoti padeda kokia nors užsienio valstybė, globosianti Šalčininkų bei Vilniaus rajonus Kristaus Karaliaus vardu?

Iš kitos pusės, savivaldybių sprendimuose užsimenama apie „bažnytinės hierarchijos pritarimą“. Vadinasi, matomai egzistuoja kažkoks susitarimas tarp savivaldybių vadovybių ir (greičiausiai) Romos katalikų bažnyčios vadovų. O gal jame yra dar kas nors, su kuo palyginus, intronizacija pasirodys tik žiedeliai? Panašu, kad galimame pasikėsinime į Lietuvos konstitucinę santvarką dalyvauja ir daugiau veikėjų, kuriuos galbūt reikėtų traukti atsakomybėn pagal BK 114 straipsnį. Mano nuomone, yra pakankamai pagrindo įtarti, kad galimame perversme dalyvauja ir vienokie ar kitokie Romos katalikų bažnyčios, galimai ir kitų užsienio organizacijų ar valstybių, atstovai, galimai įkalbinę savivaldybių tarybas ar jų vadovus priimti intronizacijos sprendimus.

Kadangi, kaip jau minėjau anksčiau, patys intronizacijos sprendimai gali tarnauti kaip formalus teisinis pagrindas galimai savivaldybių teritorijų aneksijai, o jų įteisinti galimai egzistuojantys tikrieji „Intronizacijos Aktai“ (ar aktas) ir susitarimai su Romos katalikų bažnyčia (ar kažkokia kita hierarchine bažnyčia) gali turėti dar rimtesnių teisinių pasekmių, potencialiai iš pažiūros nekaltas Kristaus Karaliaus intronizavimas Šalčininkų bei Vilniaus rajonuose gali kelti rimtą pavojų pačiam nepriklausomos Lietuvos valstybės egzistavimui.

Pagal Baudžiamojo kodekso 118 straipsnį,

Tas, kas taikos metu padėjo kitai valstybei ar jos organizacijai veikti prieš Lietuvos Respubliką – jos konstitucinę santvarką, suverenitetą, teritorijos vientisumą, gynybos ar ekonomikos galią,
baudžiamas laisvės atėmimu iki septynerių metų.


Mano nuomone, yra pakankamai pagrindo įtarti, kad priimant intronizacijos sprendimus, buvo įvykdyta ir BK 118 straipsnyje apibrėžta veika. Intronizacijos sprendimai potencialiai tokie pavojingi Lietuvos Respublikai, jos konstitucinei santvarkai, teritorijos vientisumui ir net pačiam jos egzistavimui, kad net nežinau, kaip kvalifikuoti galimą atsisakymą tirti aplinkybes, susijusias su galimu užsienio valstybių ar organizacijų atstovų dalyvavimu. Manau, kad Konstitucijos 94 straipsnis bei Prokuratūros įstatymo 19 straipsnis įpareigoja prokuratūrą ginti viešąjį interesą, jei to nedaro už tai atsakingos valstybės institucijos arba tokių institucijų nėra. Noriu pastebėti, kad galimų CŽV kalėjimų egzistavimo atveju, dėl ko, kaip galiu spręsti pagal savo turimą informaciją, Prokuratūra įnirtingai atsisakinėjo kelti baudžiamąją bylą, iš esmės kalba ėjo apie praeitį. Šiuo atveju kalbama apie potencialias grėsmes valstybės saugumui ir gal netgi išlikimui galbūt netgi netolimoje ateityje.

Nereagavimas į valstybės perversmo požymių turinčias veikas turėtų būti pripažintas nusikalstamu

Noriu pastebėti, kad abu intronizacijos sprendimai buvo priimti jau prieš tris metus. Per tą laiką buvo daug kalbamą apie intronizavimo neteisėtumą ir nekonstitucingumą. Mano cituotąjį savo straipsnį („Rekst & Co: Konstitucijos negerbimo tradicija“, Priedas) Egidijus Kūris publikavo 2009 m. liepos 6 d., kai intronizacijos sprendimą tebuvo priėmusi Vilniaus rajono savivaldybė. Šiame straipsnyje jis be kita ko faktiškai ragino Vyriausybę įvesti tiesioginį valdymą: „Bet tenepamiršta to Valstybė, jei nori būti.“ Vis dėlto, nors paklusdama Vilniaus savivaldybės raginimui pasekti jos pavyzdžiu ir matydama visišką valstybės valdžios organų neveiklumą, savąjį intronizacijos sprendimą priėmė ir Šalčininkų rajono savivavaldybė, neteko girdėti apie bent kokią konstitucinę Lietuvos valstybės santvarką saugančiųjų institucijų reakciją.

Kaip nustatyta Konstitucijos 94 straipsnio 1 dalyje, Lietuvos Respublikos Vyriausybė

„1) tvarko krašto reikalus, saugo Lietuvos Respublikos teritorijos neliečiamybę, garantuoja valstybės saugumą ir viešąją tvarką“.


Konstitucijos 123 straipsnis nustato:

Aukštesniuosiuose administraciniuose vienetuose įstatymo nustatyta tvarka valdymą organizuoja Vyriausybė.

Ar savivaldybės laikosi Konstitucijos ir įstatymų, ar vykdo Vyriausybės sprendimus, prižiūri Vyriausybės skiriami atstovai.

Vyriausybės atstovo įgaliojimus ir jų vykdymo tvarką nustato įstatymas.

Įstatymo numatytais atvejais ir tvarka savivaldybės teritorijoje Seimas gali laikinai įvesti tiesioginį valdymą


Taigi pagal Konstituciją, Vyriausybė privalo saugoti Lietuvos Respublikos teritorijos neliečiamybę ir garantuoti valstybės saugumą, jos atstovai privalo prižiūrėti, ar savivaldybės laikosi Konstitucijos ir įstatymų. Būtent Seimas gali įvesti tiesioginį valdymą.

Konstitucijos 118 straipsnyje nustatyta: „Prokuroras įstatymo nustatytais atvejais gina asmens, visuomenės ir valstybės teises bei teisėtus interesus.“ Pagal Prokuratūros įstatymo 19 straipsnio 1 bei 2 dalis,

1. Prokurorai gina viešąjį interesą, kai nustato teisės akto pažeidimą, kuriuo pažeidžiamos asmens, visuomenės, valstybės teisės ir teisėti interesai, ir toks pažeidimas laikytinas viešojo intereso pažeidimu, o valstybės ar savivaldybių institucijos, kurių veiklos srityse buvo padarytas teisės aktų pažeidimas, nesiėmė priemonių jam pašalinti, arba kai tokios kompetentingos institucijos nėra.

2. Prokuroras, pareiškęs ieškinį, prašymą, pareiškimą teismui ir turėdamas pagrindą manyti, kad valstybės ar savivaldybių institucijos netinkamai vykdė pareigas, apie tai informuoja institucijos steigėją ir (ar) imasi kitų šio įstatymo nustatytų priemonių.


Taigi Prokuratūra privalo ginti viešąjį interesą, kai to nepadaro valstybės institucijos, kurių kompetencijos srityje jis buvo pažeistas arba kai tokių kompetentingų institucijų nėra.

Mano nuomone, valstybės perversmo požymių turinti veika yra iš principo labai pavojinga valstybei ir visuomenei. Vyriausybės, jos atstovo Vilniaus apskrityje ir įvairiausių komitetų bei departamentų, kurie formaliai turėtų rūpintis valstybės perversmų prevencija ir jų pasekmių likvidavimu, o taip pat Generalinės prokuratūros bei galbūt Seimo nereagavimas į Šalčininkų ir Vilniaus savivaldybių tarybų sprendimus intronizuoti Kristų Karalių, netgi (kaip spėju) nemėginant išsiaiškinti, kaip atrodo patys galimai egzistuojantys „Intronizacijos Aktai“ ir „bažnyčios hierarchijos“ pritarimai, mano nuomone turi akivaizdžių Baudžiamojo kodekso 228 ir 229 straipsniuose numatytos nusikalstamos veikos požymių:

228 straipsnis. Piktnaudžiavimas

1. Valstybės tarnautojas ar jam prilygintas asmuo, piktnaudžiavęs tarnybine padėtimi arba viršijęs įgaliojimus, jeigu dėl to didelės žalos patyrė valstybė, tarptautinė viešoji organizacija, juridinis ar fizinis asmuo,
baudžiamas teisės dirbti tam tikrą darbą arba užsiimti tam tikra veikla atėmimu arba bauda, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki ketverių metų.

2. Tas, kas padarė šio straipsnio 1 dalyje numatytą veiką siekdamas turtinės ar kitokios asmeninės naudos, jeigu nebuvo kyšininkavimo požymių,
baudžiamas teisės dirbti tam tikrą darbą arba užsiimti tam tikra veikla atėmimu arba laisvės atėmimu iki šešerių metų.


229 straipsnis. Tarnybos pareigų neatlikimas

Valstybės tarnautojas ar jam prilygintas asmuo, dėl neatsargumo neatlikęs savo pareigų ar jas netinkamai atlikęs, jeigu dėl to valstybė, juridinis ar fizinis asmuo patyrė didelės žalos,
baudžiamas teisės dirbti tam tikrą darbą arba užsiimti tam tikra veikla atėmimu arba bauda, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki dvejų metų.


Mano nuomone, būtina pradėti ikiteisminius tyrimus dėl šiuose straipsniuose nurodytų veikų, kurias galimai įvykdė tiek intronizacijos aktus bei sprendimus inicijavę ar balsavę už juos Šalčininkų bei Vilniaus savivaldybių vadovai bei tarybų nariai, tiek galimai nusikalstamai į tai nereagavę Vyriausybės nariai, Vyriausybės atstovas Vilniaus apskrityje, specialių valstybės saugumu besirūpinančių tarnybų vadovai, galimai viešo intereso negynęs Generalinis Prokuroras ir galbūt kai kurie kiti prokurorai, o ko gero – ir tiesioginio valdymo minėtose savivaldybėse neįvedusio Seimo nariai.

Manau, kad galimą visų jų kaltę ypač sunkina tai, kad reaguoti į Lietuvos konstitucinės santvarkos griovimą viešai ragino buvęs Konstitucinio teismo pirmininkas. Dėl galimai nusikalstamos veikos (perversmo) požymių akivaizdumo ir jos potencialios grėsmės Lietuvos valstybei rimtumo, susidaro įspūdis, jog reikėtų ištirti, ar ir aukščiau išvardintų aukščiausiųjų valstybės pareigūnų pasyvume nėra Baudžiamojo kodekso 114 straipsnyje nustatytos nusikalstamos veikos požymių.

Neaiški Kristaus Karaliaus asmenybė dar labiau apsunkina intronizacijos sprendimų pasekmes

Akivaizdu, kad valdžios institucijų visiškas nereagavimas į intronizacijos sprendimus smarkiai prisideda prie dabartinio visuotinio pasipiktinimo Lietuvoje klestinčiu teisiniu nihilizmu ir nepasitikėjimo teisėsaugos institucijomis. Neabejoju, kad nepaskutinį vaidmenį čia vaidina ir Kristaus Karaliaus asmenybė

Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad savivaldybių tarybose minimas „Kristus Karalius“ neabejotinai yra krikščionių pranašas bei dievas vadinamasis Jėzus Kristus, kartais krikščionių vadinamas ir karaliumi. Tačiau iš tikrųjų taip būti neprivalo. Pats žodis „Kristus“ reiškia pateptąjį, kitaip sakant, karalių, to paties pakartojimas nėra logiškas. Todėl gali būti, kad Kristus Karalius yra kažkokio realaus žmogaus vardas ir pavardė. Jeigu toks žmogus atsirastų, galėtų pretenduoti į Šalčininkų bei Vilniaus rajonų valdovo statusą. Jei tai būtų užsienietis, vėlgi turėtų daugiau mažiau teisėtą pagrindą šių rajonų aneksijai.

Jeigu Kristus Karalius vis dėlto reiškia Jėzų Kristų, tai akivaizdu, kad jo intronizavimas Lietuvos teritorijoje be kita ko įžeidžia daugumą nekrikščionių. Reikia pastebėti, kad pagrindinėse keturiose Kristaus gyvenimo aprašymuose – evangelijose – jis pavaizduotas kaip veidmainis, žudynių kurstytojas bei Jeruzalės šventyklą išniekinęs nusikaltėlis (žr. „Jėzus Kristus – dievas nusikaltėlis“). Ko gero būtent remiantis Kristaus prisakymais, buvo išžudyta daugiausiai taikių žmonių visoje žmonijos istorijoje. Prieš Romos katalikų bažnyčios vardu įvykdytus istorinius genocidus nublanksta Stalino valymai ir Holokaustas. Norėčiau pastebėti, kad neseniai kreipiausi į prokuratūrą prašydamas pradėti tyrimus dėl Romos katalikų bažnyčios vardu vykdyto lietuviečių – mano tikėjimo brolių ir seserų – galimo genocido įvykdymo 16-18 a. Todėl nuorodos intronizacijos sprendimuose – „prisimindama mūsų protėvių tikėjimo tiesas, krikščioniškąsias vertybes bei mūsų rajono tradicijas“ – man, kaip lietuviečiui, stingdo kraują kaip aliuzijos į tuos Katalikų bažnyčios kruvino siautėjimo laikus, kai buvome už įstatymo ribų.

Mane ypač neramina du evangelijose užfiksuoti intronizuotojo Kristaus prisakymai savo pasekėjams:

„Nemanykite, jog aš atėjęs nešti žemei ramybės. Aš atėjau nešti ne ramybės, o kalavijo. Atėjau sukiršinti sūnaus prieš tėvą, dukters prieš motiną ir marčios prieš anytą.“ (Mato evangelija, 10/34,35)

„Kalbėsite, kas tą valandą bus jums duota, nes kalbėsite nebe jūs, o Šventoji Dvasia. Brolis išduos nužudyti brolį, o tėvas – savo vaiką. Vaikai pakels ranką prieš gimdytojus ir juos žudys. (Morkaus evangelija, 13/11-12)


Taigi Kristus Karalius pats skelbėsi atėjęs sukiršinti žmonių, nuteikti vieno prieš kitą netgi artimų giminaičių. Kristus liepė netgi žudyti artimiausius žmones „Šventosios Dvasios“ vardu. Akivaizdu, kad tokio „Karaliaus“ intronizavimas Lietuvos teritorijoje atneša žmonėms skausmą ir kraują. Juk būtent paskutiniais metais išaugo žiaurių nusikaltimų, tiesiog iškrypėliškų beprasmių žmogžudysčių skaičius.

Pasibaisėję klestinčiu neteisėtumu, teisinės valstybės nykimu ir šiurpą keliančiu abejingumu akivaizdiems dabar vykdomiems nusikaltimams prieš Lietuvos tautą ir valstybę – tiek valstybės valdžios institucijų, tiek teisėsaugos, paskutiniu metu atiduodančios visas savo pastangas tokioms istorinėms byloms, kaip vadinamoji „Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos persekiojimo“ byla, lietuviai masiškai žudosi arba emigruoja. Mano nuomone, tai yra labai pavojingos Kristaus Karaliaus intronizavimo pasekmės, smarkiai sunkinančios galimą visų prie jo aktyviai ir pasyviai prisidėjusiųjų kaltę.



Todėl, remdamasis Konstitucijos 118 straipsniu bei Prokuratūros įstatymo 19 straipsnio 1 ir 2 dalimis, prašau Generalinės Prokuratūros, Generalinio Prokuroro Dariaus Valio

1. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 1, 2, 3, 4 ir 10 straipsniais, LR Baudžiamojo kodekso 114 straipsnio 1 ir 2 dalimis bei 118 ir 228 straipsniais, pradėti ikiteisminį tyrimą dėl galimo valstybės perversmo ir piktnaudžiavimo tarnybine padėtimi požymių turinčios nusikalstamos veikos įvykdymo, Vilniaus ir Šalčininkų rajonų savivaldybių taryboms priimant sprendimus paskelbti „Kristaus Karaliaus intronizacijos“ aktus (ar galbūt kažkokį bendrą aktą); išsiaiškinti galimai egzistuojančių minėtų aktų (ar akto) turinį ir jo sudarytojų tapatybes bei tarybų sprendimuose taip pat paminėto „bažnytinės hierarchijos pritarimo“ turinį bei formą; ištirti, ar Vilniaus ir Šalčininkų savivaldybių vadovai bei tarybų nariai, galimai kiti su minėtaisiais sprendimais, aktais bei pritarimu susiję asmenys, tarptautinės ar užsienio valstybių organizacijos, galimai nevykdė minėtuose Baudžiamojo kodekso straipsniuose nustatytų nusikalstamų veikų;

2. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 94 straipsnio 1 dalimi, 118 ir 123 straipsniais, LR Prokuratūros įstatymo 19 straipsnio 1 ir 2 dalimis bei LR Baudžiamojo kodekso 114, 228 ir 229 straipsniais, pradėti ikiteisminį tyrimą dėl galimo padarymo nusikalstamos veikos, turinčios valstybės perversmo, piktnaudžiavimo tarnybine padėtimi ir tarnybos pareigų neatlikimo, dėl kurių valstybė patyrė didelės žalos, požymių – LR Vyriausybei, jos atstovui Vilniaus apskrityje, Valstybės saugumu besirūpinančių institucijų vadovams, Generaliniam Prokurorui ir Seimo nariams nesiimant veiksmų galimai Lietuvos Valstybės nepriklausomybę, teritorinį vientisumą bei jos Tautos suverenitetą pažeidusiems ir grėsmes Valstybės saugumui sukėlusiems Vilniaus ir Šalčininkų rajonų savivaldybių sprendimams dėl „Kristaus Karaliaus intronizacijos“ aktų atšaukti bei jų teisinėms ir kitokioms pasekmėms likviduoti.

Diskusija

3. er2012 10 09 20:52:43

Tu visiškai teisus,
Vyksta tėvynės išdavimas ir niekiškas grobimas.

2. Giedrius2012 09 14 11:38:58

Ne Lietuvos pašonėje, o jos teritorijoje.
O gal dabar reikėtų sakyti, kad yra karalystės, o jų pašonėje – dar nepakrikštyta barbarų šalis?

1. Mietzė2012 09 14 11:21:31

Tai išeina, kad yra Lietuva, o jos pašonėj – Šalčininkų ir Vilniaus raj. karalystės?

  komentaras – 1000 ženklų, tik lietuviškos raidės

Užsisakykite

Lietuviais.lt

naujienas

Kai uždarys, lietuviais.lt,
bus lietuviais.com
www.lietuviais.lt / dienoraštis
Vilties medis Rytinėje žvaigždėje
LIETUVIAIS
norime
ir būt?
pagrindinisforumas
dienoraštis
tekstai
apie Lietuviais.ltparodytikontaktai
© 2004 – 2017 Giedrius Šarkanas        kontaktai

.

 x 

Ankstesnis įrašas

Sekantis įrašas

Naujausias įrašas

Daug. kom. įrašas

Atsitiktinis įrašas

  komentaras – 1000 ženklų, tik lietuviškos raidės

   Vardas




dalintis