Grybauskaitė leidžia dantis, o šiaip eiliniai rinkimai

Na štai, baigėsi dar vienas lietuviško triedesio protrūkis. Tautos kloaka (sprendžiant tiek pagal turinį, tiek pagal lietuvių požiūrį) tapusį Seimą eilinį kartą užlies nauja krūva.

Žinoma, ir dabar buvo išrinktas vienas kitas padorus žmogus, tačiau, kaip ir visada, tų kelių atsitiktinių naivuolių balsai ištirps viską nustelbiančiame išgamų kriuksėjime.

Akivaizdu, kad niekas iš esmės nepasikeitė. Pagrindinės vagių gaujos šiek tiek persiskirstė savo atstovus, Valinsko chebrą pakeitė vargana Venckienės komanda, greičiausiai per kokį pusmetį, jei ne greičiau išsiskirstysianti tarp labiau patyrusių vogimo iš Lietuvos profesionalų.

Vis tik viena prasme šis Seimas išsiskirs iš kitų – kaip paskutinė proga gerai prisivogti. Po 20 metų intensyvaus uždarinėjimo, reorganizavimo, privatizavimo ir kitokių pavidalų vogimo iš Lietuvos jau ne kas beliko. Beprotišku greičiu augant valstybės skolai, akivaizdu, kad 2016 m. seimūnai (jei Lietuvos Respublika dar išliks iki to laiko) jau visiškai nebeturės ką vogti.

Na nebent sugalvos likusiąją teritoriją utilizuoti ar galbūt nespėjusius pabėgti lietuvius skersti ir jų organus pardavinėti.

O kol kas dar galima pasiskolinti kelisdešimt milijardų ir, žinoma, patiems organizuoti šimtmečio projektą – atominės elektrinės statybą.

Jau akivaizdu, kad su japonais greičiausiai jau dėl visko susitarusi chebra yra pasiruošusi spjauti į referendumo rezultatus ir stumti savo paskutinį šansą prisivogti nepaisydama tautos ir jos valios, Konstitucijos bei kitų Lietuvoje taip akivaizdžiai niekinamų dalykų.

Nekyla abejonių, kad į dalį įtraukta ir Grybauskaitė, jau davusi suprasti, kad referendumo dėl elektrinės rezultatai jai visiškai nesvarbūs.

Elektrinės statyba niekaip nesisieja su prezidento kompetencija, tačiau akivaizdu, kad Grybauskaitė jai toli gražu neabejinga. Ir labiausiai tai matosi iš jos pareiškimo, kad Darbo partija negali dalyvauti vyriausybės formavime.

Grybauskaitė

Netgi apdairioji Grybauskaitė išleido dantis – demonstruodama nepagarbą lietuvių tautos valiai, išreikštai tiek per referendumą, tiek per rinkimus – kai iškilo grėsmė šimtmečio vagystės projektui.

Kas laukia mūsų šalies ir tautos, kai chebra išsivogs dar ir elektrinei statyti skirtus milijardus?

Manau, kad Grybauskaitė tiesiog bijo Uspaskicho. Juk jis drįsta pasakyti tai, ko visa kita Seimo chebra niekada neišdrįstų.

Koks bebūtų Uspaskichas, akivaizdu, kad jam keliami kaltinimai nėra susiję su jo partijos veiklos išskirtinumu. Jau dešimtis metų tautiečiai vienas kitam pasakoja prie alaus bokalų, kokias sumas seiminėms partijoms nelegaliai suremia didžiausios Lietuvos įmonės bei bankai. Nepažįstu nė vieno žmogaus, kuris tikėtų, kad nors viena iš didžiųjų Seimo partijų neveda juodosios buhalterijos.

Apie balsų pirkimą žiniaspauda irgi rašinėdavo po kiekvienų rinkimų. Tiktai iki šiol niekas dėl to nesijaudindavo.

Stebint kelių metų teisėsaugos veiklą, darosi akivaizdu, kad prokuratūra ištikimai dirba Kubiliaus partijai ir jos bendrams – kokie bebūtų viešai pateikti įrodymai, tyrimai dėl konservatorių nusikaltimų paprastai nepradedami.

Sprendžiant iš viešai skelbiamos informacijos, Darbo partijai keliamos tokios bylos, kurias, jei tik panorėtų, prokurorai galėtų iškelti gal netgi visoms seiminėms partijoms.

Esminis išskirtinis Uspaskicho bruožas – jis turi kur pabėgti. Skirtingai nuo visų kitų Seimo partiečių, kuriuos visada galima įkalbėti, įtikinti, pagaliau įbauginti, Uspaskichas turi ir visada turės atsarginį variantą – pasitraukti į Rusiją kartu su savo šeima ar netgi draugais.

Jei jam neduosi vogti kartu su visais, Viktoras tikrai netylės.

O panašu, kad chebra jau pasidalino – kas, kaip ir kada vogs statant elektrinę. Dar su viena gauja dalintis nesinori. Nesimato kitos realios priežasties, kodėl Grybauskaitė staiga ėmėsi tokių drastiškų žingsnių, kaip paniekos tautos valiai demonstravimas bei Darbo partijos gąsdinimai, atvirai spjaudama į Konstituciją.

Kuo kaltinamas Uspaskichas ir jo gaujos nariai? Mokesčių vengimas, juodoji buhalterija, balsų pirkimas – manau, nedaug Lietuvoje tikinčių, kad tai nėra kiekvienos seiminės partijos ir kiekvienų rinkimų kasdienybė.

O aš negaliu neprisiminti euroreferendumo, kai visai tai buvo daroma visos valstybės mastu. Už biudžeto pinigus Auštrevičiaus vadovaujamas Vyriausybės vardu veikęs Europos Komitetas sudarė sutartis, pagal kurias faktiškai visa Lietuvos žiniaspaudą įsipareigojo skelbti apie Europos Sąjungą tik teigiamai ją vaizduojamą propagandą ir neskelbti jokios neigiamos informacijos apie ES.

O šiaip, tai buvo eiliniai rinkimai.

Agituojant už Europos Sąjungą, visos valstybės mastu buvo skleidžiamas begėdiškas melas, dezinformacija, visa Lietuva buvo begėdiškai kvailinama ir apgaudinėjama.

Referendumui buvo skirtos dvi dienos, visa to meto valdžios šūdauja begėdiškai agitavo vykstant balsavimui – pradedant tuometiniu prezidentu Paksu ir Brazausku ir baigiant Seimo išmatynu su dabartiniais partijų lyderiais bei pačiu rinkimų fiureriu Vaigausku.

Pagaliau, akivaizdžiai suderinusios su (faktiškai ir dabar valdančia) valdžios šunauja, Maksimos masiškai supirkinėjo balsus, praktiškai nusipirko visus Lietuvos bomžus už alaus butelį ar skalbimo miltelių pakelį. Sprendžiant iš pareiškimų apie akcijos kainą, turėjo būti nupirkta apie milijoną balsų.

Aš šito nepamiršiu visą savo gyvenimą – dar ir dabar vemti norisi prisiminus mūsų desperatišką skundą atmetusių Vyriausiojo administracinio teismo teisėjų veidus: iš kraštų du žandus išpūtę vyrai ne tai bomžų, ne tai kriminalinių nusikaltėlių veidais, o vidury – vos ašaras besulaikanti moteris.

Tada, per euroreferendumą, Lietuva prarado (kol kas tik) apie septintadalį savo tėvynėje dar gyvenusių lietuvių, atominę elektrinę ir bet kokias viltis kada nors ekonomiškai prisivyti Vakarų Europą.

Maksimų vadovybė dabar faktiškai persikėlė į Vakarus ir Lietuvai nebemoka šimtų milijonų mokesčių. Valdžios atmatos jau tiek prisiplėšė iš ES fondų, kad milijonus (žinoma, ne savo asmeninėse viešose sąskaitose) skaičiuoja nebe dešimtimis, o šimtais.

Palyginus su tais nusikaltimais, kuriuos visa dabar besipiktinanti mėšluomenė vykdė prieš 11 metų, dabartiniai prokuratūros šūdinėjimaisi atrodo tiesiog juokingi. Tiek laiko ciniškai ignoravę kraupiausius nusikaltimus prieš Lietuvą, prokurorai puolė dar labiau persekioti Uspaskichą už tai, kas akivaizdžiai jau daug metų yra visų partijų kasdienybė.

Todėl, nors nematau jokio esminio skirtumo tarp Darbo partijos ir kitų seiminių vagių gaujų, norėčiau, kad Uspaskichas vis dėlto įeitų į Vyriausybę. Jei ne kaip sąžiningas žmogus, tai bent kaip visų ujamas sarginis šuo visame tame atmatyne. Juk tai – ko gero vienintelis likęs būdas pasipriešinti atominės elektrinės projektą beatodairiškai stumiančios ir į tautos valią spjaunančios vagių šutvės kėslams.

Deja, viskas atrodo beviltiška. Panašu, kad Viktoras bus bauginamas, šantažuojamas – kad tik netrukdytų amžiaus vagystei. Jei ir taps ministru, tai tik su sąlyga, kad leis išvogti ir tai, kas dar liko. Juk ne veltui net ir gudrioji oportunistė Grybauskaitė viešai išleido dantis.

O šiaip, tai buvo eiliniai rinkimai. Mėšlą pakeitė šūdas, keletą vienos gaujos vagių – kita Lietuvos kraujo ištroškusi chebra. O mes vis greičiau ir greičiau ritamės į bedugnę.

Ankstesnis įrašas

Sekantis įrašas

Naujausias įrašas

Daug. kom. įrašas

Atsitiktinis įrašas