.

2012 m. lapkričio 9 d.

Neleiskime naikinti savo tautos

Draudimas turėti šeimą neturintiems kitos lyties partnerio išstumia iš tautos šimtus tūkstančių lietuvių ir jų negimsiančių vaikų, pasmerkia lietuves nusižeminimui ir emigracijai. Privalu kovoti už savo tautą ir jos išlikimą.

Neseniai Vilniaus Nekropolyje teko stebėti sceną, kurios turbūt niekad nepamiršiu: nedidukas negriukas vos ne dvigubai už jį aukštesnei lietuvaitei pasistiebęs kruopščiai grūdo po skara kelis netyčia išlindusius plaukus, kažką jai karštai aiškindamas.

Lietuvaitė atrodė pasimetusi, išsigandusi, negrabi su aiškiai jai neįprastais ilgu sijonu ir skara. Galėčiau lažintis, kad dar neseniai buvo atsivertusi į islamą, ir negriukas aiškino jai (nebūtinai tiesiogiai) vieną iš svarbiausiųjų musulmoniškųjų tiesų: moteris musulmonė yra vyro nuosavybė – jos kūnas jai nepriklauso, todėl privalu slėpti jį nuo viso likusio pasaulio.

Matyt tautietė dar nežinojo ar tiesiog primiršo, kad didelei daliai musulmonų moters plaukai yra lytinį potraukį žadinantis organas (panašiai, kaip europiečiams – moters krūtys, savo ruožtu nesiejamos su seksualumu ir todėl paprastai nedengiamos drabužiais daugelyje originalių afrikietiškųjų kultūrų).

Kas jos laukia ateityje? Greičiausiai – kelionė kur nors į Šiaurės Afriką, vergiškas tarnavimas vyrui ir jo šeimai, konvejerinis vaikų gimdymas. Kaip trumpai ir aiškiai parašyta Korane, „Vyrai atsakingi už moteris, kadangi Alachas sukūrė vieną iš jų pranašesnį už kitą, ir kadangi jie leidžia savo turtą. Taigi geros moterys yra paklusnios <...> Su tomis, kurių bijote maišto, įspėkite jas ir neleiskite į lovą ir jas išperkite.“ (Moteris, 4:34)

Po to, kai jau bus per sena ar atsibos negriukui – greičiausiai išmes lietuvaitę kur nors toliau – kad nedarytų neigiamos įtakos savo biologiniams vaikams musulmonams, nuo mažumės mokomiems niekinti netikėlius.

Juk daugelis musulmonų žiūri į moteris kaip į gyvulius, perka jas ir parduoda. Į Lietuvą atvykusiam afrikiečiui musulmonui parsivežti žmoną iš Lietuvos – dviguba pergalė. Iš vienos pusės, už dyką – kai jo tėvynėje už malonumų ir vaikų gimdymo mašiną reikia susimokėti, gal net ne vieną kupranugarį. Iš kitos pusės – dvimetrinė lietuvaitė prigimdys didelių palikuonių, suteiksiančių negriukui išskirtinį statusą.

Jei pasiseks, po kokių 10 metų lietuvė sugrįš į Lietuvą gyva – vieniška, išnaudota ir išsunkta iki galo, kaip veislinė karvė, jau pakankamai prigimdžiusi negriukui didelių vaikų, prigąsdinta, ko gero apipjaustyta ar dar kitaip fiziškai bei psichiškai suluošinta.

Lietuvės žeminamos ir verčiamos palikti Lietuvą

Kodėl Nekropolio lietuvaitė sugalvojo atsiversti į islamą ir taip greičiausiai pasmerkti save beteisio gyvulio daliai? – dėl to man irgi abejonių nekilo. Nelabai gražus veidas, negrabi figūra, jau apie 30 metų – akivaizdu, kad tokio tipo moteriai būtų naivu viltis susirasti Lietuvoje europietį vyrą.

Moterų Lietuvoje 200 000 daugiau, nei vyrų – jei nesi graži ir sulaukei trisdešimties viena – likdama Lietuvoje faktiškai esi pasmerkta niekada nebesusirasti vyriškos lyties gyvenimo draugo. Ką daryti toms, kurios nori šeimos, vaikų, tačiau statistiškai yra pasmerktos nesusirasti vyro? Šiuo metu – tiktai emigracija.

Lietuvos įstatymuose bendrai gyvenančios moterys nelaikomos ne tik šeima, bet netgi „bendrai gyvenančiais asmenimis“. Jei vyriško lyties gyvenimo draugo neturinti moteris neturtinga ir yra įsitikinusi, kad nesugebėtų viena užsiauginti vaiko, faktiškai ji pasmerkta teisiškai likti be šeimos, taigi ir be šeimoms bei bendrai gyvenantiems asmenims skiriamos valstybės paramos.

O aš noriu, kad ir su vyru negyvenančios lietuvės (jų, kiek suprantu, netoli milijono) galėtų oriai gyventi Lietuvoje ir turėtų kuo palankiausias galimybes gimdyti ar įsivaikinti, esant norui – gyvendamos bendrai, jei nuspręstų, kad taip reikia – susituokdamos ar kitaip sukurdamos vienos lyties šeimas.

Dvi moterys, broliai ir seserys negali įsivaikinti

Šiuo metu Lietuvos įstatymai faktiškai draudžia įsivaikinti ne sutuoktiniams. Iš kitos pusės, draudžiama tuoktis artimiems giminaičiams.

Tuo tarpu netrūksta atvejų, kai artimi giminaičiai kartu gyvena visą gyvenimą. Kas tame blogo ar smerktino? Suprantama, kad valstybė siekia atgrasinti nuo kraujomaišos, tačiau kodėl kartu gyvenantiems broliui ir seseriai neleidžiama įsivaikinti?

Kodėl kartu gyvenantys artimi žmonės nėra laikomi šeima? Kodėl kartu gyvenantys brolis ir sesuo, teta ir sūnėnas kai kuriuose Lietuvos įstatymuose dar laikomi šeima, o kartu gyvenantys du broliai ar dvi seserys – jokiu būdu ne?

Dar vienas dievų ženklas

Vasarą man įvairavo į automobilio galą, ir neseniai gavau draudimo išmoką. Tokių, kaip manasis, automobilių bamperiai paprastai netaisomi, taigi faktiškai aitvarai padovanojo man netikėtą pinigų sumą. Akivaizdu, jog tai – ženklas, kad turiu kažką padaryti Lietuvos labui.

Aš asmeniškai pažįstu ne vieną vienišą moterį, kuri norėtų turėti vaikų, tačiau bijo, kad viena nepajėgs jų oriai užauginti. Norėčiau, kad tokios, ko gero niekada vyro nebesusirasiančios moterys turėtų bent jau galimybę susituokti tarpusavyje ar nors teisiškai bendrai gyventi ir pasigimdyti ar galų gale įsivaikinti vaiką ar ir kelis vaikus.

Taip pat pažįstu kartu gyvenančius brolį su seserimi, kurie labai norėjo įsivaikinti, tačiau jiems buvo atsakyta – įstatymai neleidžia. Tuo tarpu šimtai vaikų auga vaikų namuose, nors seniai pripažinta, kad ir prasta šeima vaiko vystymuisi palankesnė už pačius geriausius vaikų namus.

Pažįstu dvi kartu gyvenančias seseris, kurios, kiek suprantu, norėtų turėti vaikų, tačiau kol kas pasiryžo auginti tik šuniuką. O laikas bėga.

Ir mūsų tauta šiurpinančiai greitai nyksta. Viskuo nusivylę lietuviai ne tik emigruoja, bet ir nebegimdo ir nebeaugina vaikų. Nusikaltimas neleisti auginti vaikų galintiems ir to norintiems lietuviams, trukdyti lietuvėms gimdyti ir auginti mūsų ir taip negausius tautiečius.

Todėl, kaip dera užkietėjusiam nacionalistui:-), dievų pasiųstus pinigus paskirsiu žyminiams mokesčiams teisme.:-) Neturiu tokių sumų, kad galėčiau papirkinėti seimūnus, bet galiu bent pareikalauti, kad būtų gerbiamos nors pagrindinės, tautos ir valstybės išlikimui svarbiausios konstitucinės mano tautiečių teisės.

Negalime galva pramušti mūro sienos. Bet privalome padaryti viską, kas įmanoma ir kas neįmanoma, kad pasipriešintume mūsų tautą gniuždančiai niekšybei, akmeniu stingdančiam mūsų šalį baigiančių išparceliuoti valdžiažmogių savanaudiškumui, jų abejingumui tautos likimui. Juk dauguma įstatymus priiminėjančių seimūnų – akivaizdžiai padėję ant Lietuvos ir lietuvių tautos vyrai, ir jiems nusispjaut ant vienišų lietuvių moterų problemų.

Kviečiu motinystės, meilės ir šeimos globėjas: Laimą, Mildą ir Gabiją, – padėti mūsų tautai atsikovoti iš savo vardu vadinamos valstybės vieną svarbiausiųjų kiekvienos tautos ir kiekvieno žmogaus teisių – teisę turėti šeimą ir auginti vaikus. Kad lietuvaitėms netektų nuolankiai lenkti galvų prieš nežinia iš kur atvykusius negriukus, atstumtoms, pažemintoms ir paniekintoms savo pačių gimtojoje šalyje.

Prašymas teismui pripažinti neteisėtais draudimus sudaryti santuokas tarp vienos lyties žmonių ir artimų giminaičių bei draudimą įsivaikinti ne sutuoktiniams

Giedrius Šarkanas

Vilniaus apygardos administraciniam teismui

PRAŠYMAS
2012-11-09
Vilnius

1. Draudimas sudaryti santuokas tarp tos pačios lyties asmenų ir artimų giminaičių pažeidžia Konstitucijos preambulę, 18, 21, 29, 32 ir 38 straipsnius, taip pat Europos žmogaus teisių konvencijos 8 straipsnį bei Vaiko teisių konvencijos 3 straipsnį

1.1 Civilinis kodeksas draudžia sudaryti santuoką su tos pačios lyties asmeniu, artimu giminaičiu

Civilinio kodekso 3.7 bei 3.12 straipsniuose įtvirtintas draudimas tuoktis tos pačios lyties asmenims.

3.7 Santuokos samprata

1. Santuoka yra įstatymų nustatyta tvarka įformintas savanoriškas vyro ir moters susitarimas sukurti šeimos teisinius santykius. 2. Vyras ir moteris, įstatymų nustatyta tvarka įregistravę santuoką, yra sutuoktiniai.

3.12 Draudimas tuoktis tos pačios lyties asmenims

Santuoką leidžiama sudaryti tik su skirtingos lyties asmeniu.


Civilinio kodekso 3.17 straipsnis draudžia santuokas ir tarp artimų giminaičių.

3.17 Draudimas tuoktis artimiesiems giminaičiams

Draudžiama tuoktis tėvams su vaikais, įtėviams su įvaikiais, seneliams su vaikaičiais, tikriems ir netikriems broliams su seserimis, pusbroliams su pusseserėmis, dėdėms su dukterėčiomis, tetoms su sūnėnais.

1.2 Šeimos ar bendro gyvenimo statusas suteikia jį turintiems asmenims daugelį svarių teisių bei privilegijų

Šeima ar bendrai gyvenančiais asmenimis laikomiems asmenims Lietuvos įstatymai numato daugelį teisių ir privilegijų, kaip neformalizuotas bendras disponavimas turtu, supaprastintos paveldėjimo procedūros, teisė neduoti parodymų prieš šeimos narius, valstybinės subsidijos būsto kredito daliai apmokėti, teisė į socialinį būstą ir pan.

Valstybė vykdo jaunų ir vaikus auginančių šeimų rėmimo politiką, ir pripažinti šeima ar bendrai gyvenančiais asmenimis žmonės naudojasi lengvatomis ir subsidijomis, padedančiomis įsikurti ir oriai gyventi. Pavyzdžiui, Lietuvos Respublikos valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti bei daugiabučiams namams atnaujinti (modernizuoti) įstatymo 6 straipsnio 1 dalyje numatyta kompensuoti 10 procentų nuo suteikto būsto kredito, to paties įstatymo 11 straipsnio 2 dalyje nustatyta jaunų šeimų pirmenybė socialiniam būstui išsinuomoti. Valstybės parama gali nulemti jaunų žmonių apsisprendimą sukurti šeimą ir auginti vaikus.

1.3 Teisiškai neįforminę savo santykių vienos lyties asmenys nelaikomi ne tik šeima, bet ir „bendrai gyvenančiais asmenimis“

Konstitucinis teismas atliko išsamią Lietuvos Respublikos teisės aktuose nustatytų įvairiais atvejais naudojamų šeimos sąvokų analizę ir suformavo savo požiūrį į šeimą savo 2011 m. rugsėjo 28 d. nutarime «Dėl Lietuvos Respublikos Seimo 2008 m. birželio 3 d. nutarimu Nr. X-1569 „Dėl valstybinės šeimos politikos koncepcijos patvirtinimo“ patvirtintos valstybinės šeimos politikos koncepcijos nuostatų atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai». Toliau cituosiu tik šį Konstitucinio teismo nutarimą.

Konstitucinis teismas nurodė visą eilę įvairių Lietuvos įstatymuose nustatytų šeimos sampratų.

10. Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste
pažymėtina, kad šeimos sąvokos tiesiogiai ar netiesiogiai yra
įtvirtintos ir kai kuriuose įstatymuose, reguliuojančiuose tam
tikras su šeima susijusių santykių sritis.
10.1. Šeimos sąvoka įtvirtinta inter alia Lietuvos
Respublikos valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti bei
daugiabučiams namams atnaujinti (modernizuoti) įstatymo 2
straipsnio 8 dalyje (2008 m. rugsėjo 29 d. redakcija), kurioje
nustatyta:
"Šeima - sutuoktiniai, taip pat susituokęs asmuo, su kuriuo
teismo sprendimu dėl sutuoktinių gyvenimo skyrium yra likę
gyventi jų vaikai, arba vienas iš tėvų, jų vaikai iki 18 metų. Į
šeimos sudėtį taip pat įskaitomi nedirbantys asmenys nuo 18 iki
24 metų, kurie mokosi dieninėse bendrojo lavinimo mokyklose ir
kitų formaliojo švietimo įstaigų dieniniuose skyriuose (mokiniai
ar studentai), taip pat asmenys laikotarpiu nuo dieninių bendrojo
lavinimo mokyklų baigimo dienos iki tų pačių metų rugsėjo 1
dienos. Šeimos nariais taip pat laikomi asmenys, teismo tvarka
pripažinti šeimos nariais. Šeimos nariais gali būti laikomi
sutuoktinių ar vienišo asmens kartu gyvenantys tėvai (įtėviai)."
10.2. Šeimos sąvoka taip pat įtvirtinta inter alia Lietuvos
Respublikos išmokų vaikams įstatymo (2004 m. gegužės 18 d.
redakcija) 2 straipsnio (2008 m. liepos 1 d. redakcija) 6 dalyje,
kurioje nustatyta:
"Šeima - sutuoktiniai arba bendrai gyvenantys asmenys, taip
pat susituokęs asmuo, su kuriuo teismo sprendimu dėl sutuoktinių
gyvenimo skyrium yra likę gyventi jų vaikai, arba vienas iš tėvų,
jų vaikai ir įvaikiai iki 18 metų. Į šeimos sudėtį taip pat
įskaitomi nesusituokę ir su kitu asmeniu bendrai negyvenantys
asmenys nuo 18 iki 24 metų, kurie mokosi pagal bendrojo lavinimo
programą, pagal formaliojo profesinio mokymo programą arba
studijuoja aukštojoje mokykloje pagal dieninės studijų formos
nuosekliųjų studijų programą, taip pat asmenys nuo bendrojo
lavinimo programos baigimo dienos iki tų pačių metų rugsėjo 1
dienos. Į globėjų (rūpintojų) šeimos sudėtį vaikai, kuriems
įstatymų nustatyta tvarka yra nustatyta globa ar rūpyba,
neįskaitomi."
10.3. Lietuvos Respublikos piniginės socialinės paramos
nepasiturinčioms šeimoms ir vieniems gyvenantiems asmenims
įstatymo (2006 m. lapkričio 21 d. redakcija) 2 straipsnio 12
dalyje (2009 m. liepos 17 d. redakcija) yra nustatyta:
"Šeima - sutuoktiniai arba bendrai gyvenantys neįregistravę
santuokos pilnamečiai vyras ir moteris, taip pat susituokęs
asmuo, su kuriuo teismo sprendimu dėl sutuoktinių gyvenimo
skyrium yra likę gyventi jų vaikai, arba vienas iš tėvų, jų
vaikai iki 18 metų. Į šeimos sudėtį taip pat įskaitomi
nedirbantys nesusituokę ir su kitu asmeniu bendrai negyvenantys
asmenys nuo 18 iki 24 metų: besimokantys dieninėse bendrojo
lavinimo mokyklose ir kitų formaliojo švietimo įstaigų
dieniniuose skyriuose (mokiniai ar studentai), taip pat asmenys
laikotarpiu nuo dieninių bendrojo lavinimo mokyklų baigimo dienos
iki tų pačių metų rugsėjo 1 dienos. Į globėjų (rūpintojų) šeimų
sudėtį vaikai, kuriems įstatymo nustatyta tvarka yra nustatyta
globa ar rūpyba, neįskaitomi."

<...>

Kaip akivaizdžiai matosi iš šios analizės, nebejauni arba tėvų nebeturintys ir bevaikiai žmonės faktiškai negali turėti šeimos nesudarę santuokos arba nepradėdami gyventi su kitos lyties asmeniu. Reikia pastebėti, kad nors kai kurie aukščiau cituoti įstatymai buvo pakeisti atsisakant žodžio „šeima“ – ją pakeitusi sąvoka „bendrai gyvenantys asmenys“ apibrėžiama panašiai, kaip ir anksčiau „šeima“. Bendrai gyvenantys vienos lyties asmenys nelaikomi netgi „bendrai gyvenančiais asmenimis“ teisine prasme ir todėl negali naudotis bendrai gyvenantiems asmenims teikiamomis privilegijomis.

Pavyzdžiui, pagal Lietuvos Respublikos piniginės socialinės paramos nepasiturinčioms šeimoms ir vieniems gyvenantiems asmenims įstatymo 2 straipsnio 2 dalį,

Bendrai gyvenantys asmenys – sutuoktiniai ir jų vaikai (įvaikiai) iki 18 metų; susituokęs asmuo, su kuriuo teismo sprendimu dėl sutuoktinių gyvenimo skyrium yra likę gyventi jų nepilnamečiai vaikai (įvaikiai), arba vienas iš tėvų ir jo vaikai (įvaikiai) iki 18 metų; neįregistravę santuokos ir bendrą ūkį tvarkantys pilnamečiai ar veiksniais pripažinti nepilnamečiai vyras ir moteris ir jų vaikai (įvaikiai) iki 18 metų. Į bendrai gyvenančių asmenų sudėtį taip pat įskaitomi nedirbantys (taip pat savarankiškai nedirbantys) nesusituokę ir savo vaikų (įvaikių) neauginantys pilnamečiai vaikai (įvaikiai) iki 24 metų, kurie mokosi pagal bendrojo ugdymo programą ar pagal formaliojo profesinio mokymo programą arba studijuoja aukštojoje mokykloje pagal dieninės, nuolatinės ar ištęstinės studijų formos programas (įskaitant akademinių atostogų dėl ligos ar nėštumo laikotarpį), ir dirbantys (taip pat savarankiškai dirbantys) nesusituokę ir savo vaikų (įvaikių) neauginantys pilnamečiai vaikai (įvaikiai) iki 21 metų, kurie mokosi pagal bendrojo ugdymo programą ir (ar) pagal profesinio mokymo programą pirmajai kvalifikacijai įgyti, taip pat pilnamečiai vaikai (įvaikiai) nuo bendrojo ugdymo programos baigimo dienos iki tų pačių metų rugsėjo 1 dienos.

Taigi pagal Lietuvos įstatymus, bendrai gyvenantys vienos lyties asmenys nėra laikomi „bendrai gyvenančiais asmenimis“ teisine prasme. Šiuo atveju jie negali gauti nepasiturintiesiems bendrai gyvenantiems skirtingų lyčių žmonėms skiriamos valstybinės socialinės paramos. Toliau aš kalbėsiu daugiausia apie šeimos statusą, tačiau viskas, kas galioja teisiniam šeimos santykių pripažinimui, lygiai taip pat galioja ir bendrai gyvenančių asmenų statuso pripažinimui.

1.4 Civilinio kodekso 3.210 straipsnis nesudariusiems santuokos neleidžia įvaikinti

3.210 Asmenys, turintys teisę įvaikinti

1. Įvaikintojais gali būti pilnamečiai abiejų lyčių asmenys iki penkiasdešimties metų, tinkamai pasirengę įvaikinti. Išimtiniais atvejais teismas gali leisti įvaikinti ir vyresnio amžiaus asmenims. 2. Teisę įvaikinti turi sutuoktiniai. Išimtiniais atvejais leidžiama įvaikinti nesusituokusiam asmeniui ar vienam iš sutuoktinių. 3. Nesusituokę asmenys to paties vaiko įvaikinti negali...

Taigi Lietuvoje draudžiama įsivaikinti nesudariusiems santuokos. Jei žmogus negali turėti vaikų ir (ar) negali susirasti partnerio, su kuriuo galėtų jų pats pasidaryti ar bent įregistruoti įvaikinimui būtiną santuoką, jis yra pasmerktas bevaikystei. Jei toks žmogus nebejaunas ar nebegyvena kartu su savo tėvais, praktiškai jam draudžiama turėti teisiškai pripažįstamą šeimą.

1.5 Dėl vienos lyties ir poligaminių santuokų draudimo dideliai daliai moterų praktiškai yra uždrausta sudaryti santuoką, o nevaisingosios ir nepasiturinčiosios pasmerkiamos bevaikystei

Statistikos departamento duomenimis, 2012 m. Lietuvoje 1000 vyrų teko 1154 moterys, miestuose – daugiau, kaip 1200 moterų. (Šaltinis – Lietuvos statistikos departamentas.) Grubiai tariant, esant dabartiniams poligamijos bei santuokų tarp tos pačios lyties asmenų draudimams, apie 7 procentai Lietuvos gyventojų yra pasmerkti gyventi ne santuokoje vien dėl dabartinės demografinės situacijos. Kitaip sakant, šiuo metu vienos lyties santuokas draudžiantis Civilinis kodeksas pasmerkia gyventi nesusituokus 13% Lietuvos moterų, kas šeštą mieste gyvenančią moterį.

Kadangi nesudarant santuokos, draudžiama ir įsivaikinti, tarp statistiškai pasmerktųjų patekusios nevaisingos moterys faktiškai yra galutinai pasmerktos bevaikystei. Jei moteris, pasmerkta likti be teisę turėti šeimą suteikiančio formalaus vyriškosios lyties asmens, atsakingai žiūri į motinystę ir nenori organizuotis vaiko, materialiai negalėdama užtikrinti jo ateities – ji irgi praktiškai pasmerkiama bevaikystei. Dabartiniu momentu gyventojų realiosios pajamos yra akivaizdžiai nepakankamos oriam gyvenimui. Valstybės parama vaikų auginimui yra tokia maža, kad vidutines pajamas gaunanti moteris, viena pasigimdžiusi vaiką, yra pasmerkta žeminančiam skurdui, ypač jei neturi pasiturinčių ir padėti pasirengusių artimųjų.

1.6 Konstitucija gina teisę turėti šeimą nepriklausomai nuo lyties, pažiūrų ir įsitikinimų

Konstitucijos 38 straipsnio 1, 2 ir 3 dalyse įtvirtinta: „Šeima yra visuomenės ir valstybės pagrindas. Valstybė saugo ir globoja šeimą, motinystę, tėvystę ir vaikystę. Santuoka sudaroma laisvu vyro ir moters sutarimu.“

Konstitucijos preambulėje įtvirtintas „atviros, teisingos, darnios pilietinės visuomenės ir teisinės valstybės“ siekis.

Konstitucijos 29 straipsnyje postuluojama: „Įstatymui, teismui ir kitoms valstybės institucijoms ar pareigūnams visi asmenys lygūs. Žmogaus teisių negalima varžyti ir teikti jam privilegijų dėl jo lyties, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų pagrindu.“

Taigi šeima yra visuomenės ir valstybės pagrindas. Akivaizdu, kad Konstitucijos 38 straipsnis rekomenduoja, o tuo būdu ir garantuoja lietuviams teisę turėti šeimą, nustato šeimos, kaip visuomenės ir valstybės pagrindo, visokeriopos globos prioritetą. Valstybė saugo ir globoja šeimą, motinystę ir tėvystę. Vadinasi, valstybė privalo skatinti piliečius būti tėvais ir motinomis, taigi ir suteikti ir garantuoti teisę tapti tėvais ir motinomis. Konstitucija įpareigoja valstybę sudaryti kuo palankiausias sąlygas tapti ir būti tėvais bei motinomis. 38 straipsnio 3 dalis pabrėžia tiek moters, tiek vyro laisvos valios sudarant santuoką svarbą ir besituokiančių partnerių tarpusavio diskreciją sudaryti santuoką, neleidžia sudarant santuoką diskriminuoti pagal lytį, kaip Lietuvoje faktiškai yra šiuo metu – dėl to, kad moterų gerokai daugiau, nei vyrų.

Konstitucijos preambulė įpareigoja siekti teisingos ir darnios pilietinės visuomenės, o Konstitucijos 29 straipsnis imperatyviai neleidžia diskriminuoti žmonių dėl jų lyties, socialinės padėties, įsitikinimų ar pažiūrų. Taigi Konstitucija kategoriškai neleidžia pasmerkti likti be šeimos tų 13 procentų Lietuvos moterų, kurios statistiškai yra pasmerktos nesusirasti į gyvenimo draugus tinkančio vyro, o taip pat tų asmenų, kurių įsitikinimai, pažiūros ar tiesiog sveikatos problemos neleidžia gyventi su priešingos lyties partneriu.

Apibendrinant, Konstitucijos preambulė, 29 bei 38 straipsniai ne tik neleidžia varžyti asmenų teisių turėti šeimą ir tapti tėvais ar motinomis dėl jų lyties, įsitikinimų ar pažiūrų, bet ir įpareigoja valstybę užtikrinti šių teisių prioritetinę apsaugą. Visuomenė negali būti vadinama „darnia“ jei didelei daliai jos narių nepagrįstai teisiškai ribojamos pagrindinės jų teisės ir laisvės, būtinos oriam ir pilnaverčiam gyvenimui.

1.7 Teisę į šeimą gina ir Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencija

Konstitucinis teismas taip pat pabrėžė Europos žmogaus teisių konvencijos 8 straipsnio svarbą nustatant teisinį šeimos statusą Lietuvoje.

1. Konstitucinė šeimos samprata turi būti aiškinama
atsižvelgiant ir į tarptautinius Lietuvos valstybės
įsipareigojimus, kuriuos ji prisiėmė ratifikavusi Žmogaus teisių
ir pagrindinių laisvių apsaugos konvenciją (toliau - Konvencija).
Konvencijos 8 straipsniu garantuojama teisė į šeimos gyvenimo
gerbimą. Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau - EŽTT),
taikantis Konvencijos nuostatas, savo jurisprudencijoje, kuri
Lietuvos teisės aiškinimui aktuali kaip teisės aiškinimo
šaltinis, ne kartą yra analizavęs šeimos sampratą.
1.1. Byloje Marckx prieš Belgiją EŽTT konstatavo, kad šeimos
gyvenimo samprata neapsiriboja santuokos pagrindu
susiformavusiomis šeimomis ir gali apimti kitus de facto
santykius. Tradicinės šeimos skatinimas ir rėmimas pats savaime
yra teisėtas ir net girtinas dalykas, tačiau siekiant šio tikslo
negalima imtis priemonių, kenkiančių natūraliai šeimai, nes
tokios šeimos nariai naudojasi Konvencijos 8 straipsnio, kuriuo
reglamentuojama inter alia teisė į šeimos gyvenimo gerbimą,
garantijomis taip pat, kaip ir tradicinės šeimos nariai (1979 m.
birželio 13 d. sprendimas byloje Marckx prieš Belgiją,
pareiškimas Nr. 6833/74).
Teisė į šeimos gyvenimą suponuoja ne tik valstybių pareigą
susilaikyti nuo neteisėto kišimosi į asmens šeimos gyvenimą, bet
ir pozityvius įsipareigojimus, būtinus veiksmingai šios asmens
teisės apsaugai užtikrinti (1979 m. birželio 13 d. sprendimas
byloje Marckx prieš Belgiją, pareiškimas Nr. 6833/74).
1.2. Nustatant, kokius santykius apima sąvoka "šeimos
gyvenimas", gali būti atsižvelgiama į daugelį veiksnių, pvz.,
bendrą gyvenimą, ryšių pastovumą, demonstruojamų tarpusavio
įsipareigojimų pobūdį ir kt. EŽTT nuomone, sąvoka "šeimos
gyvenimo gerbimas" reiškia, kad biologinė ir socialinė tikrovė
yra svarbesnė už teisinę prezumpciją, prieštaraujančią
nustatytiesiems faktams (1994 m. spalio 27 d. sprendimas byloje
Kroon ir kt. prieš Nyderlandus, pareiškimas Nr. 18535/91).

Taigi Europos žmogaus teisių konvencijos 8 straipsnis irgi įpareigoja ne tik gerbti žmogaus teises į šeimos gyvenimą, bet ir imtis aktyvių veiksmų jo apsaugai užtikrinti. Europos žmogaus teisių teismas pabrėžia gyvenimo realijų pranašumą prieš egzistuojančias teisės normas. „EŽTT nuomone, sąvoka "šeimos gyvenimo gerbimas" reiškia, kad biologinė ir socialinė tikrovė yra svarbesnė už teisinę prezumpciją, prieštaraujančią nustatytiesiems faktams“.

1.8 Santuoka su tos pačios lyties asmeniu didelei daliai lietuvių yra vienintelis būdas turėti valstybės pripažįstamą šeimą

Konstitucinis teismas taip apibrėžė konstitucinę šeimos sampratą:

Taigi konstitucinė šeimos samprata grindžiama šeimos narių
tarpusavio atsakomybe, supratimu, emociniu prieraišumu, pagalba
ir panašiais ryšiais bei savanorišku apsisprendimu prisiimti tam
tikras teises ir pareigas, t. y. santykių turiniu, o šių santykių
išraiškos forma konstitucinei šeimos sampratai esminės reikšmės
neturi.

Taigi pagal Konstituciją šeima atsiranda, kai žmonės nusprendžia gyventi ir gyvena kartu, supranta vienas kitą, jaučia emocinį prieraišumą, yra pasirengę prisiimti tam tikras teises ir pareigas. Svarbu pastebėti, kad čia nekalbama apie lytinius santykius ar jų pobūdį. Svarbiausia – bendra visų narių savivoka kaip šeima. Vis dėlto, šeimos buvimas sąlygoja specifinius teisinius santykius, ir teisiškai būtina nustatyti konkrečius kriterijus, kuriuos atitinkantys žmonės būtų laikomi šeima ir galėtų naudotis šeimai ir jos nariams teikiamomis privilegijomis.

Anksčiau (1.3) cituotoje Konstitucinio teismo atliktoje įvairių sričių Lietuvos Respublikos įstatymų analizėje buvo išvardintos įvairiuose kontekstuose naudojamos formalios šeimos sampratos. Nors jos tarpusavyje kažkiek skiriasi, visur nurodytas vienintelis neformalus kriterijus (be kraujo ryšio, santuokos ar registruotos partnerystės) – dviejų skirtingų lyčių partnerių bendras gyvenimas. Konstitucinis teismas savo poziciją šiuo klausimu irgi suformulavo labai panašiai.

<...> Tačiau tai nereiškia, kad pagal Konstituciją, inter alia jos
38 straipsnio 1 dalies nuostatas, nėra saugomos ir ginamos
kitokios nei santuokos pagrindu sudarytos šeimos, inter alia
santuokos nesudariusių vyro ir moters bendras gyvenimas, kuris
grindžiamas pastoviais emocinio prieraišumo, tarpusavio
supratimo, atsakomybės, pagarbos, bendro vaikų auklėjimo ir
panašiais ryšiais bei savanorišku apsisprendimu prisiimti tam
tikras teises ir pareigas, kurie yra konstitucinių motinystės,
tėvystės ir vaikystės institutų pagrindas.
15.2. Iš Konstitucijos 38 straipsnio 1 dalies kylanti
valstybės pareiga įstatymais ir kitais teisės aktais nustatyti
tokį teisinį reguliavimą, kuris užtikrintų šeimos, kaip
konstitucinės vertybės, apsaugą, suponuoja ne tik valstybės
pareigą nustatyti teisinį reguliavimą, kuriuo inter alia būtų
sudarytos prielaidos šeimai tinkamai funkcionuoti, būtų
stiprinami šeimos santykiai, ginamos šeimos narių teisės ir
teisėti interesai, bet ir valstybės pareigą įstatymais ir kitais
teisės aktais taip sureguliuoti šeimos santykius, kad nebūtų
sudaroma prielaidų diskriminuoti šeimos santykių dalyvių (kaip
antai santuokos neįregistravusių bendrai gyvenančių vyro ir
moters, jų vaikų (įvaikių), vieno iš tėvų, auginančio vaiką
(įvaikį), ir kt.).

Taigi natūralia, nereikalaujančia teisinio įforminimo šeima suprantami tiktai kartu gyvenantys moteris ir vyras. Vadinasi tie 13 procentų Lietuvos moterų, kurios statistiškai pasmerktos nesusirasti vyro, o taip pat visi tie, kurių sveikata, lytinė orientacija, įsitikinimai, pažiūros ar tiesiog nesėkmė neleidžia turėti lytinių santykių ar gyventi kartu su priešingos lyties atstovais, faktiškai galėtų sukurti šeimą tik santuokos su tos pačios lyties atstovu pagrindu. Konstitucinis teismas pabrėžė Konstitucijos 38 straipsnyje įtvirtintą santuokos svarbą šeimai. „Tai, kad santuokos ir šeimos institutai yra įtvirtinti tame pačiame Konstitucijos 38 straipsnyje, rodo neatsiejamą ir neginčijamą santuokos ir šeimos ryšį. Santuoka yra vienas iš šeimos konstitucinio instituto pagrindų šeimos santykiams kurti. Tai yra istoriškai susiklostęs šeimos modelis, neabejotinai turintis išskirtinę vertę visuomenės gyvenime, užtikrinantis Tautos ir valstybės gyvybingumą bei istorinį išlikimą.“

Tas pats pasakytina ir apie „bendrai gyvenančių asmenų“ statuso suteikimą tik bendrai gyvenantiems priešingų lyčių asmenims. Kaip beatrodytų absurdiška, bendrai gyvenantys vienos lyties asmenys gali būti pripažinti „bendrai gyvenančiais asmenimis“ tiktai santuokos pagalba.

1.9 Vienos lyties asmenų santuokų draudimas pažeidžia ne tik teisę turėti šeimą, bet ir teisę į orų gyvenimą

Kaip jau pagrįsta anksčiau, teisė turėti šeimą yra viena pagrindinių konstitucinių teisių, garantuojamų ir Europos žmogaus teisių konvencijoje. Kadangi santuoka su tos pačios lyties asmeniu yra vienintelis būdas nemažai daliai asmenų (kaip statistiškai pasmerktoms nesusirasti vyro moterims, žmonėms, kurie dėl sveikatos, lytinės orientacijos, pažiūrų, įsitikinimų ar nesėkmės negali susirasti priešingos lyties partnerio) susikurti teisiškai pripažįstamą šeimą, tokių santuokų draudimas yra akivaizdžiai neteisėtas jų konstitucinės bei Europos žmogaus teisių konvencijos garantuojamos teisės ribojimas.

Tas pats galioja ir „bendrai gyvenančių asmenų“ statuso suteikimui tik bendrai gyvenantiems priešingų lyčių asmenims. Jau pats teisinio statuso pavadinimas tiesiogiai įžeidžia bendrai gyvenančius vienos lyties asmenis, kadangi Civilinis kodeksas draudžia jiems būti pripažintiems „bendrai gyvenančiais“ netgi sudarant santuoką. Todėl vienos lyties santuokų draudimas akivaizdžiai pažeidžia žeminti žmogaus orumą ir tyčiotis iš jo draudžiančius Konstitucijos straipsnius.

Konstitucijos 18 straipsnis įtvirtina, kad „žmogaus teisės ir laisvės yra prigimtinės“. Tai reiškia, kad teisė sukurti šeimą ar nuspręsti bendrai gyventi su kitu žmogumi atsiranda gimstant, o ne apsisprendžiant turėti lytinių santykių su kitos lyties atstovu. Homoseksualūs, o taip pat kai kurie aseksualūs asmenys suvokia lytinius santykius su kitos lyties žmogumi nenatūraliais, nemaloniais ir nesuderinamais su savo prigimtimi. Vertimas sudaryti santuoką su kitos lyties asmeniu juos žemina. Tuo tarpu Konstitucijos 21 straipsnio 2 dalyje draudžiama žeminti žmogaus orumą. „Draudžiama žmogų kankinti, žaloti, žeminti jo orumą, žiauriai su juo elgtis, taip pat nustatyti tokias bausmes“. Todėl vienos lyties asmenų santuokų draudimas pažeidžia ir Konstitucijos 18 bei 21 straipsnius.

Konstitucija leidžia riboti žmogaus teises tik išimtinais atvejais, kai būtina garantuoti visuomenės saugumą, viešąją tvarką, žmonių sveikatą ir dorovę, taip pat kitas asmens pagrindines teises ir laisves ar vykdyti teisingumą. Santuoka yra ją sudarančių asmenų reikalas, ja iš principo nesikėsinama į kitų žmonių teises. Homoseksualumas Lietuvoje jau daug metų nėra laikomas nedorovingu, pagaliau juk santuoka nebūtinai sudaroma lytinių santykių pagrindu. Anksčiau cituotame Konstitucinio teismo pateiktame šeimos santykių apibūdinime apie lytinius santykius netgi neužsimenama.

1.10 Vienos lyties asmenų santuokų draudimas pažeidžia rūpintis tautos išlikimu bei ateitimi įpareigojančius Konstitucijos straipsnius

Verta dar kartą prisiminti Konstitucinio teismo požiūrį į santuoką. „Tai, kad santuokos ir šeimos institutai yra įtvirtinti tame pačiame Konstitucijos 38 straipsnyje, rodo neatsiejamą ir neginčijamą santuokos ir šeimos ryšį. Santuoka yra vienas iš šeimos konstitucinio instituto pagrindų šeimos santykiams kurti. Tai yra istoriškai susiklostęs šeimos modelis, neabejotinai turintis išskirtinę vertę visuomenės gyvenime, užtikrinantis Tautos ir valstybės gyvybingumą bei istorinį išlikimą.“ Nors čia apie tai tiesiogiai nekalbama, ko gero pagrindinė santuokos, kaip ir šeimos, funkcija – kuo palankesnės terpės vaikams atsirasti ir augti sudarymas. Akivaizdu, kad „valstybės gyvybingumą bei istorinį išlikimą“ užtikrina vaikai, ir jei Lietuvos valstybė nori išlikti, privalo sudaryti kuo geresnes sąlygas vaikų gimimui, jų auginimui ir įsijungimui į visuomenę.

Reikia pastebėti, kad paskutinio meto valstybės politika atvirkščiai – vis labiau komplikuoja demografinę situaciją, įvairiausiais būdais atgrasindama lietuves ir lietuvius nuo vaikų gimdymo ir auginimo. Motinystės išmokų mažinimas, žiaurūs teismų procesai prieš pasinaudojusiuosius teisės aktų spragomis nustatant motinystės išmokų dydį įbaugino lietuvius, sukūrė baimės ir netikrumo atmosferą. Žmonės jaučiasi tokie nesaugūs, kad daugiau vaikų norinčios turėti šeimos dažniausiai neįžvelgia alternatyvų emigracijai į žmogaus teises labiau gerbiančias šalis.

Kaip jau įrodyta anksčiau, santuokos tarp tos pačios lyties asmenų uždraudimas nepagrįstai pasmerkia statistiškai nesusirasti vyro pasmerktas 13% Lietuvos moterų, žmones, kurie dėl sveikatos, lytinės orientacijos, pažiūrų, įsitikinimų ar nesėkmės negali susirasti priešingos lyties partnerio, neturėti teisiškai pripažįstamos šeimos ir įsivaikinti vaikų. Vis dėlto, dėl dabartinės socialinės padėties faktiškai apribojama ir pastovaus vyro neturinčių moterų teisė turėti savo biologinių vaikų. Vidutinės algos vos ne vos užtenka vienišai dirbančiai moteriai pačiai pragyventi, o valstybės parama savo biologinių vaikų auginimui (jei neskaitysime motinystės išmokų) yra tokia maža, kad neaišku, ar save gerbiančiam asmeniui verta žemintis jos prašant. Būsto kainos daugumoje Lietuvos miestų tokios didelės, kad daugelis vienišų moterų neįstengtų sudaryti netgi minimaliai orių gyvenimo sąlygų savo potencialiems vaikams. Todėl Lietuvoje pilna vienišų moterų, kurios norėtų gimdyti ir auginti vaikus, tačiau tiesiog neturi tam finansinių galimybių.

Santuoka su kita moterimi būtų natūralus būdas vyrų nesusirandančioms moterims pasiryžti ir gimdyti vaikus, būsimus Lietuvos piliečius. Sudarius santuoką būtų pasidalinta atsakomybė už vaikus, būtų daug lengviau pasiimti paskolą, įsigyti ar išsinuomoti būstą, pasinaudoti įstatymų numatyta parama jaunoms šeimoms – kitaip sakant, ir nelabai turtingos vyrų neturinčios moterys turėtų galimybę sukurti savo šeimas, gimdyti ir ORIAI auginti vaikus.

Konstitucijos preambulėje įtvirtinta „prigimtinė žmogaus ir Tautos teisė laisvai gyventi ir kurti savo tėvų ir protėvių žemėje - nepriklausomoje Lietuvos valstybėje“. Taigi tiek atskiri lietuviai ir lietuvės, tiek visa tauta turi teisę laisvai gyventi ir kurti, tad ir atsikurti savo vaikuose nepriklausomai nuo savo lyties, socialinės padėties, pažiūrų, orientacijos ar tiesiog sėkmės ieškant kitos lyties partnerio. Dabar neturinčios vyro moterys, homoseksualūs, aseksualūs ir nestandartinių pažiūrų asmenys, norėdami įgyvendinti savo prigimtinę teisę sukurti šeimą, priversti emigruoti.

Todėl draudimas sudaryti santuokas su tos pačios lyties asmenimis ne tik akivaizdžiai nepagrįstai riboja vyro neturinčių moterų konstitucines bei Europos žmogaus teisių konvencijos garantuojamas teises gyventi šeimoje, bet ir nepateisinamai riboja gimstamumą bei skatina didelę dalį lietuvių palikti Lietuvą, taip pažeisdamas ne tik Konstitucijos jau minėtuosius straipsnius, bet ir preambulę bei 32 straipsnį, garantuojantį kiekvienam piliečiui teisę laisvai apsigyventi Lietuvoje.

1.11 Kartu gyvenantys artimi giminaičiai irgi yra pasmerkti bevaikystei uždraudžiant jiems tuoktis tarpusavyje

Lietuvoje netrūksta atvejų, kai kartu gyvena broliai ir seserys ar ir kitokios eilės artimi giminaičiai. Jie gyvena ir suvokia save kaip šeimą, tačiau savo biologinių vaikų dėl vienokių ar kitokių priežasčių neturi ar netgi negali turėti. Neaišku, kokiu konstituciniu pagrindu (bent jau daugeliu čia anksčiau cituotame Konstitucinio teismo nutarime išvardintų atvejų) jie nėra laikomi šeima ir jiems neleidžiama įsivaikinti.

Dar kartą reikėtų pastebėti, kad šeimos santykiai nebūtinai susiveda į lytinius santykius. Kaip tėvai neprivalo turėti lytinių santykių su savo vaikais, taip ir sutuoktiniai pagal jokius teisės aktus neprivalo fiziškai mylėtis tarpusavyje.

Kaip jau minėta, Konstitucija leidžia riboti žmogaus teises tik išimtinais atvejais, kai būtina garantuoti visuomenės saugumą, viešąją tvarką, žmonių sveikatą ir dorovę, taip pat kitas asmens pagrindines teises ir laisves ar vykdyti teisingumą. Vienintelis dalykas, kurio pagrindu būtų galima pateisinti santuokų tarp artimų giminaičių uždraudimą, yra šiuo metu Lietuvoje egzistuojantis incesto tabu. Kraujomaiša dažnai baigiasi išsigimimu, todėl valstybė stengiasi apriboti galimybes įteisinti artimų giminių lytinius santykius ir iš jų atsirandančių vaikų statusą.

Tačiau kartu gyvenantiems artimiems giminaičiams santuoka yra vienintelė priemonė įteisinti savo šeimą visiškai nepriklausomai nuo to, ar jie turi lytinių santykių tarpusavyje. Santuokos įregistravimas jiems yra vienintelis būdas oriai turėti vaikų įsivaikinant. Todėl draudimas tuoktis artimiems giminaičiams nepagrįstai suvaržo jų Konstitucijos bei Europos žmogaus teisių konvencijos garantuojamas teises turėti šeimos teisinį statusą ir iš jo išplaukiančias teises.

1.12 Santuokų tarp vienos lyties asmenų bei artimų giminaičių draudimas pažeidžia ir Vaiko teisių konvenciją

Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos preambulėje vienareikšmiškai pripažįstama, „jog vaikas visapusiškai ir harmoningai vystytis gali tik augdamas šeimoje, jausdamas laimę, meilę ir supratimą“. Civilizuotame pasaulyje šiuo metu neginčijama nuostata, kad šeima užtikrina kur kas geresnį vaiko vystymąsi ir jo įsitraukimą į visuomenę, nei patys geriausi vaikų namai. Konvencijos 3 straipsnio 2 dalis įpareigoja valstybes užtikrinti vaikų gerovę. „Valstybės dalyvės įsipareigoja teikti vaikui tokią apsaugą ir globą, kokios reikia jo gerovei, atsižvelgdamas į jo tėvų, globėjų ar kitų asmenų, atsakančių už jį pagal įstatymą, teises ir pareigas, ir tam tikslui imasi atitinkamų teisinių ir administracinių priemonių“.

Todėl santuokų draudimas tiek tarp vienos lyties asmenų, tiek tarp artimų giminaičių, tuo būdu uždraudžiant įsivaikinti dėl vienos ar kitos priežasties negalintiems turėti savo biologinių vaikų žmonėms vien todėl, kad jie negali ar nepajėgia susirasti priešingos lyties partnerio arba gyvena su artimu giminaičiu, nepagrįstai pasmerkia dalį vaikų (kuriuos galėjo įvaikinti susituokę giminaičiai ar vienos lyties asmenys, visais kitais atžvilgiais atitinkančius įvaikinimui keliamus kriterijus) gyvenimui vaikų namuose, taip pažeidžiant Vaiko teisių konvencijos 3 straipsnio 2 dalies nuostatas.

2. Leidimas įsivaikinti tik sutuoktiniams pažeidžia teisę turėti šeimą, diskriminuoja dėl lyties, seksualinės orientacijos, pažiūrų ir įsitikinimų

Civilinis kodeksas leidžia įvaikinti tą patį vaiką tik susituokusiems žmonėms. Verta dar kartą pacituoti CK 3.210 straipsnį.

3.210 Asmenys, turintys teisę įvaikinti

1. Įvaikintojais gali būti pilnamečiai abiejų lyčių asmenys iki penkiasdešimties metų, tinkamai pasirengę įvaikinti. Išimtiniais atvejais teismas gali leisti įvaikinti ir vyresnio amžiaus asmenims. 2. Teisę įvaikinti turi sutuoktiniai. Išimtiniais atvejais leidžiama įvaikinti nesusituokusiam asmeniui ar vienam iš sutuoktinių. 3. Nesusituokę asmenys to paties vaiko įvaikinti negali...

Kaip jau minėjau, santuokos tarp vienos lyties asmenų bei artimų giminaičių draudžiamos. Taigi praktiškai Civilinis kodeksas draudžia įvaikinti sutuoktinio vyro pasmerktoms neturėti moterims, taip pat asmenims, kurie dėl savo sveikatos, seksualinės orientacijos, pažiūrų, įsitikinimų ar tiesiog nesėkmės negali, nesugeba ar ir nenori susirasti kitos lyties gyvenimo draugo. Todėl akivaizdu, kad dėl tų pačių ar panašių priežasčių, kaip ir vienos lyties asmenų santuokos draudimo atveju, ir Civilinio kodekso 3.210 straipsnis pažeidžia Konstitucijos preambulę, 18, 21, 29, 32 ir 38 straipsnius, o taip pat Europos žmogaus teisių konvencijos 8 straipsnį bei Vaiko teisių konvencijos 3 straipsnį.

3. Realus gyvenimas svarbesnis už teisines tradicijas

Taigi, kaip jau cituota šiame prašyme, Konstitucinio teismo žodžiais, „konstitucinė šeimos samprata grindžiama šeimos narių tarpusavio atsakomybe, supratimu, emociniu prieraišumu, pagalba ir panašiais ryšiais bei savanorišku apsisprendimu prisiimti tam tikras teises ir pareigas, t. y. santykių turiniu, o šių santykių išraiškos forma konstitucinei šeimos sampratai esminės reikšmės neturi“. Taip pat verta prisiminti, kad Konstitucinis teismas atkreipė dėmesį į Europos žmogaus teisių teismo nuomonę, išsakytą byloje „Kroon ir kt. prieš Olandiją“, jog Europos žmogaus teisių konvencijos 8 straipsnyje panaudota sąvoka „šeimos gyvenimo gerbimas“ „reiškia, kad biologinė ir socialinė tikrovė yra svarbesnė už teisinę prezumpciją, prieštaraujančią nustatytiesiems faktams“. Kaip pabrėžė Konstitucinis teismas, „konstitucinė šeimos samprata turi būti aiškinama atsižvelgiant ir į tarptautinius Lietuvos valstybės įsipareigojimus, kuriuos ji prisiėmė ratifikavusi Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvenciją“.

Taigi darytina išvada, kad nors (todėl, kad) šeima yra pirmaeilės svarbos vertybė, Konstitucijoje ir Europos žmogaus teisių konvencijoje šeima suvokiama labai plačiai, ją reikia aiškinti ir interpretuoti pagal realų visuomenės gyvenimą, kad teisė turi prisitaikyti prie biologinio ir socialinio gyvenimo realijų. Apžvelgęs šeimos interpretacijas kitų šalių konstitucinės teisės tradicijose, Konstitucinis teismas taip pat konstatavo: „apibendrinant pažymėtina, kad šeimos sampratos aiškinimas minėtų užsienio valstybių konstitucinių teismų jurisprudencijoje nėra vienareikšmis, šeima apibrėžiama atsižvelgiant į visuomenėje tam tikru laikotarpiu vyraujančią šeimos gyvenimo formų įvairovę, demografinius, ekonominius ir socialinius visuomenės gyvenimo pokyčius.“ Taigi Europos Sąjungos narėms yra būdinga pritaikyti savo šeimos teisę prie visuomenėje vykstančių pokyčių.

Visame vakarietiškame pasaulyje socialinis ir šeimos gyvenimas sparčiai keičiasi. Tradicinę šeimą neišvengiamai išstumia kitokios šeimyninio gyvenimo formos. Tai, kas vakar buvo tabu, šiandien jau laikoma natūraliu dalyku. Lietuva yra daug kartų deklaravusi savo orientaciją į vakarietiškąją civilizaciją ir jos vertybes, yra prisijungusi ne tik prie minėtųjų Europos žmogaus teisių bei Jungtinių Tautų vaiko teisių, bet ir prie daugelio kitų konvencijų, garantuojančių žmonių teisę laisvai tvarkyti savo gyvenimus, jei tik tai nepažeidžia kitų asmenų teisių. O sutartis reikia vykdyti.

Dabartinė Lietuvos teisė išėjo iš daugeliu atžvilgiu archaiškos tarybinės teisės. Laikui bėgant Lietuvos visuomenei keičiantis ir valstybei prisiimant vis daugiau tarptautinių įsipareigojimų, Lietuvos teisė taip pat visą laiką keičiasi, reaguodama į kintančią ekonominę, socialinę ir kultūrinę realybę. Akivaizdu, kad pasikeitus požiūriui į žmonių tarpusavio santykius, kai vienos lyties žmonėms pripažįstama teisė į bendrą šeimos gyvenimą, prie to turi prisitaikyti ir šeimos teisė. Jaunosios kartos žiūri į šeimą visiškai kitaip, nei jų tėvai ar seneliai, ir pastarieji yra bejėgiai ką nors pakeisti. Tai, kad įstatymų leidžiančiąją bei vykdomąją valdžias kontroliuojančios vyresniosios kartos atstovai bando neleisti jaunimui gyventi pagal savo vertybes, nepakeičia jaunų žmonių pasirinkimo, tiktai akivaizdžiai ir įžeidžiančiai apriboja jų teises ir skatina kitaip mąstančius ir jaučiančius masiškai palikti Lietuvą, kaip reakcingą, teisiškai atsilikusią ir savo piliečių teisių negerbiančią šalį, palyginus su pirmaujančiomis Vakarų Europos ar Šiaurės Amerikos valstybėmis.

Kaip jau kalbėta anksčiau ir kaip yra pasisakęs ir Konstitucinis teismas, šeima yra veiksnys, gyvybiškai svarbus tautos ir valstybės išlikimui. Todėl valstybė turėtų stengtis, kad kaip galima daugiau jos piliečių turėtų galimybę kurti šeimas ir auginti vaikus. Šeimos teisė turi tarnauti ne tam, kad priverstų įstatymų leidėjams nepatinkančius piliečius palikti Lietuvą ir kurti šeimas bei auginti vaikus užsienyje, o tam, kad sudarytų palankias sąlygas gyventi, laisvai kurti šeimas ir auginti vaikus Lietuvoje visiems lietuviams – to būtinybė yra įtvirtinta Konstitucijos preambulėje.

Lietuvos tauta šiurpinančiai greitai nyksta. Per paskutinius 20 metų mūsų sumažėjo daugiau, nei penktadaliu. Lietuviai masiškai emigruoja ir turi vis mažiau vaikų. Todėl, jei nori išlikti, Lietuvos valstybė turi dėti visas pastangas, sudaryti optimaliausias galimas sąlygas vaikams gimti, augti ir pasilikti Lietuvoje. Tai daryti valstybę įpareigoja ir Konstitucijos preambulė, ir 38 straipsnis. Todėl išlaikyti dabartinius draudimus sudaryti santuokas ir įsivaikinti vaikus vienos lyties asmenims, draudimą įsivaikinti kartu gyvenantiems artimiems giminaičiams, būtų tikras nusikaltimas prieš Konstituciją ir ją priėmusią Tautą. Draudimų išlaikymo šalininkų argumentas, kad tokiu būdu piliečiai priverčiami biologiškai daugintis, yra akivaizdžiai absurdiškas. Galbūt tarybiniais laikais, kai asmenų judėjimas buvo ribojamas, ir buvo galima priversti jaunimą gyventi pagal vyresniųjų prisakymus, dabar vienintelė draudimų pasekmė – kitaip mąstantys priverčiami emigruoti. Geriausiu atveju, kartais sudaromos trumpalaikės, greitai išyrančios santuokos.

Vargana Lietuvos valstybės ekonominė padėtis neleidžia efektyviai materialiai remti vaikus auginančių šeimų, kai tuo tarpu ekonomiškai pirmaujančiose Europos Sąjungos šalyse vien tik vieno vaiko auginimui teikiama valstybės parama gali būti didesnė už minimalią algą Lietuvoje. Jau vien tai paskatina daugelį daugiau vaikų planuojančių šeimų emigruoti, kas kelia šiuo metu ko gero didžiausią grėsmę Tautos išlikimui. Akivaizdžiai neteisinga ir nekonstituciška dar labiau sunkinti demografinę padėtį paliekant galioti iš tarybinių laikų išlikusius, akivaizdžiai tiek Konstitucijai, tiek Lietuvos ratifikuotoms tarptautinėms konvencijoms prieštaraujančius teisės sukurti šeimą ir auginti vaikus apribojimus.

Daugiau kaip 200 000 neturėti vyrų pasmerktų lietuvių moterų, visi tie, kurie dėl vienų ar kitų priežasčių negali sudaryti santuokos ar gyventi su kitos lyties asmeniu, dabar pasmerkiami likti be šeimos arba išvykti į užsienį. Žinoma, panaikinus draudimą tuoktis vienos lyties asmenims, nėra ko iš karto tikėtis šimtų tūkstančių naujagimių, tačiau minėtiesiems dabar diskriminuojamiems žmonėms būtų suteikta bent jau teisinė galimybė oriai gyventi ir kurti Lietuvoje. Dešimtims tūkstančių moterų, kurios norėtų turėti vaikų, tačiau negali pasiryžti vienišų motinų likimui – likdamos pasmerktos praleisti gyvenimą šuns ar katino draugijoje – būtų suteikta reali galimybė patirti Konstitucijos 38 straipsnyje pažadėtą motinystės džiaugsmą. Jaunosios kartos nebežiūrėtų į Lietuvą kaip į kultūriškai ir teisiškai atsilikusią šalį. Nekyla abejonių, kad Lietuva išsaugotų ženklią dalį savo piliečių, paskatindama tiek gimdyti vaikus, tiek susilaikyti nuo emigracijos. Pagaliau labai pagerėtų tarptautinis Lietuvos įvaizdis.

Turbūt niekas neabejoja, kad anksčiau ar vėliau vienos lyties asmenų santuokas vienareikšmiškai įteisins Europos žmogaus teisių teismas. Kai tik Olandijos, Ispanijos, Belgijos, Švedijos bei Portugalijos pavyzdžiu paseks dar daugiau JAV valstijų, Vokietija bei Prancūzija, Strasbūro teisėjai greičiausiai nedels pripažinti, kad Europos žmogaus teisių konvencijos 8 straipsnis garantuoja teisę sudaryti civilines santuokas nepriklausomai nuo partnerių lyties, ar bent imperatyviai nurodys pilnavertiškai pripažinti kitose šalyse sudarytas vienos lyties asmenų santuokas. Tačiau iki to laiko iš Lietuvos gali būti priversti emigruoti dar šimtai tūkstančių lietuvių. Konstruktyvus politinis sprendimas šiuo atveju mažai tikėtinas, nes rinkimuose balsuoja daugiausia vyresni žmonės, ir jų pažiūras atstovaujantiems politikams jaunimo emigracija asmeniškai naudinga. Iš kitos pusės, daugelis Seimo narių yra tautos likimui akivaizdžiai abejingi vyrai, sprendžiant iš žiniasklaidos, nevengiantys ir asmeniškai pasinaudoti be gyvenimo partnerio pasmerktų likti moterų desperatiška padėtimi. Todėl realiai Konstitucijos normų ir pagrindinių principų įgyvendinimą šeimos gyvenimą reguliuojančiuose teisės aktuose gali užtikrinti tik teismai.

4. Konstitucija suteikia man teisę reikalauti, kad mano ir mano tautiečių konstitucinės teisės būtų gerbiamos ir nepažeidinėjamos

Konstitucijos preambulėje yra pažadėta, kad Konstitucija įkūnija „prigimtinę žmogaus ir Tautos teisę laisvai gyventi ir kurti savo tėvų ir protėvių žemėje - nepriklausomoje Lietuvos valstybėje“. Aš, kaip lietuvis ir Lietuvos Respublikos pilietis, esu Tautos dalis. Todėl viskas, kas pažeidžia mano tautiečių konstitucines teises, pažeidžia ir mano Tautos teisę laisvai gyventi ir kurti Lietuvoje, taigi, ir mano, kaip Tautos nario, teises.

Konstitucijos 6 straipsnis garantuoja man teisę ginti savo teises remiantis Konstitucija. 30 straipsnis užtikrina man teisę kreiptis į teismą dėl mano konstitucinių teisių pažeidimo.

Nors artimiausiu metu ir nesiruošiu nei sudaryti santuokos su savo lyties asmenimi, nei įsivaikinti vaikų su savo seserimi, konstitucines ir tarptautinėmis sutartimis užtikrintas teises į teisiškai pripažintą šeimą pažeidžiantys Civilinio kodekso straipsniai pažeidžia mano ir mano tautiečių teisę rinktis ir oriai ir pilnavertiškai gyventi pagal savo prigimtį, apsisprendimą ar pagaliau pagal esamas galimybes.

Akivaizdu, kad vienos lyties santuokų draudimas, draudimas įsivaikinti ne sutuoktiniams bei draudimas tuoktis artimiems giminaičiams daro didelę žalą mano tautai, mažina jos galimybes išlikti. O lietuvių tautos teisės yra ir mano teisės, tautos interesai yra ir mano interesai. Todėl kreipiuosi į Teismą, prašydamas užtikrinti, kad Konstitucijos normos ir principai bei Lietuvos ratifikuotos tarptautinės sutartys būtų vykdomi, kad Civilinis kodeksas nedraustų mano tautai ir jos žmonėms laisvai gyventi ir kurti Lietuvoje.

5. Reziumė

Taigi Lietuvos įstatymai nepripažįsta bendrai gyvenančių vienos lyties asmenų nei šeima, nei bendrai gyvenančiais asmenimis. Faktiškai vienintelis būdas teisiškai įforminti savo santykius jiems yra santuoka. Lietuvos Respublikoje nėra priimti partnerystės įforminimą reguliuojantys teisės aktai; Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse yra įtvirtinta, kad partnerystė gali būti sudaryta tik tarp vyro ir moters. Todėl vienintelis būdas vienos lyties bendrai gyvenantiems asmenims būti teisiškai pripažintais šeima ar bendrai gyvenančiais asmenimis yra santuoka.

Civilinio kodekso 3.7 bei 3.12 straipsniai draudžia santuokas tarp vienos lyties asmenų. Todėl jie faktiškai draudžia asmenims, kurie negali susirasti kitos lyties sutuoktinio dėl savo seksualinės orientacijos, pažiūrų, įsitikinimų ar tiesiog dėl susiklosčiusių aplinkybių, teisinio statuso prasme turėti šeimą ar bendrai gyventi su kitu asmeniu. Todėl CK 3.7 bei 3.12 straipsniai pažeidžia Konstitucijos 38 straipsnį, įtvirtinantį šeimą kaip vieną svarbiausių valstybės bei visuomenės vertybių, taigi ir kiekvieno žmogaus teisių ir neleidžiantį diskriminuoti tarp moterų ir vyrų, 18 straipsnį, nustatantį žmogaus teisių prigimtinį pobūdį, preambulę, garantuojančią žmogui ir Tautai laisvai teisę laisvai gyventi ir kurti Lietuvoje ir įpareigojančią siekti teisingos, darnios pilietinės visuomenės ir teisinės valstybės, 29 straipsnį, draudžiantį diskriminuoti žmones dėl jų lyties, pažiūrų ir įsitikinimų, taip pat 21 straipsnį, neleidžiantį žeminti žmogaus orumo verčiant jį dalyvauti jį žeminančiuose ar šiaip nepriimtinuose santykiuose ir 32 straipsnį, suteikiantį visiems piliečiams teisę laisvai apsigyventi Lietuvoje, nepriklausomai nuo to, su kokios lyties asmeniu jie gyvena ar yra sudarę (planuoja sudaryti) santuoką. Sprendžiant iš Europos žmogaus teisių teismo komentarų, minėtieji Civilinio kodekso straipsniai pažeidžia ir Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencijos 8 straipsnį.

Šeimos ir bendrai gyvenančių asmenų statusas suteikia ženklių lengvatų ir suteikia teisę į valstybės paramą bendrai gyvenantiems jauniems žmonėms. Nepasiturinčioms moterims teisiškai įforminta šeima ir su kitu žmogumi pasidalinta atsakomybė gali tapti būtina sąlyga apsisprendimui turėti vaikų, nes kitu atveju jos nesugebėtų sudaryti savo vaikams oraus gyvenimo sąlygų. Tuo tarpu dėl dabartinės demografinės padėties vien tik statistiškai 13 procentų Lietuvos moterų yra pasmerktos nesusirasti vyriškos lyties gyvenimo draugo – taigi ir neturėti teisiškai pripažintos šeimos. Nepasiturinčiosioms tai reiškia ir galimybės turėti vaikų apribojimą. Todėl Civilinio kodekso 3.7 ir 3.8 straipsniai pažeidžia Konstitucijos preambulę bei 38 straipsnį ir ta prasme, kad didelę tautos dalį nepagrįstai pasmerkia teisiškai niekada neturėti šeimos, bendrai gyvenančio asmens ir neturėti vaikų arba jų turėti mažiau, nei virš 200 000 Lietuvos moterų galėtų santuokose su savo lyties asmenimis (nes vyrų tiesiog neužtenka), jau nekalbant apie kitus asmenis, kurie negali sudaryti santuokos su kitos lyties asmenimis dėl vienokių ar kitokių asmeninių priežasčių. Konstitucijos preambulė garantuoja žmogui ir Tautai teisę laisvai gyventi ir kurti (taigi ir atsikurti vaikuose), o 38 straipsnio 2 dalis įpareigoja valstybę rūpintis šeima, motinyste ir tėvyste, kaip vertybėmis, kurių nepuoselėjant, Tauta pasmerkta išnykti.

Civilinio kodekso 3.210 straipsnis draudžia įsivaikinti ne sutuoktiniams. Todėl šiuo straipsniu faktiškai draudžiama įsivaikinti žmonėms, kuriems neleidžiam sudaryti santuokos: vienos lyties asmenims ir bendrai gyvenantiems artimiems giminaičiams. Kadangi vaikai yra šeimos gyvenimo pagrindas ir tikslas, o Konstitucijos 38 straipsnis įpareigoja valstybę globoti motinystę ir tėvystę kartu su šeima, tai CK 3.210 straipsnis pažeidžia tuos pačius teisę į šeimą, motinystę ir tėvystę garantuojančius Konstitucijos straipsnius, kuriuos pažeidžia ir Civilinio kodekso 3.7 ir 3.12 straipsniai: preambulę ir ką tik aptartus 18, 21, 29, 30, 32 ir 38 straipsnius, – o taip pat Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencijos 8 straipsnį.

Civilinio kodekso 3.17 straipsnis, draudžiantis santuokas tarp artimų giminaičių, praktiškai draudžia bendrai gyvenantiems broliams ir seserims ar kitokiems artimiems giminaičiams įsivaikinti bendrus vaikus. Todėl CK 3.17 straipsnis nepagrįstai pažeidžia visus kitus įvaikinimui reikalingus kriterijus atitinkančių bendrai gyvenančių artimų giminaičių, dėl vienų ar kitokių priežasčių negalinčių turėti savo vaikų, konstitucines teises į šeimą, motinystę ir tėvystę, taigi ir ką tik minėtuosius šias teises garantuojančius Konstitucijos preambulę ir 18, 21, 29, 30, 32 ir 38 straipsnius, – o taip pat Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencijos 8 straipsnį.

Pagaliau Jungtinių tautų vaiko teisių konvencijos preambulėje įtvirtina, kad geriausios sąlygos vaikui augti ir vystytis yra šeimoje, o jos 3 straipsnis įpareigoja ją ratifikavusias valstybes „teikti vaikui tokią apsaugą ir globą, kokios reikia jo gerovei,“. Ribojant teisę įsivaikinti vienos lyties asmenims ir kartu gyvenantiems artimiems giminaičiams, nepagrįstai pažeidžiama liekančių neįvaikintų vaikų tiesė į optimaliausią apsaugą ir globą. Todėl Civilinio kodekso 3.7, 3.12, 3.17 bei 3.210 straipsniai taip pat pažeidžia ir Vaiko teisių konvencijos 3 straipsnį.

Tiek Europos žmogaus teisių teismo, tiek Konstitucinio teismo požiūriu, šeimos sąvoka nėra tiksliai apibrėžta ir priklauso nuo esamos biologinės ir socialinės realybės. Šeima ir vaikai yra viena svarbiausių valstybės ir visuomenės vertybių, todėl valstybė privalo juos puoselėti. Minėtieji Konstitucijos straipsniai, ypač preambulė ir 38 straipsnis, akivaizdžiai draudžia palikti už teisiškai pripažįstamo šeimos gyvenimo, taigi ir pilnaverčio visuomeninio gyvenimo, ribų daugiau, kaip 200 000 statistiškai pasmerktų neturėti vyro Lietuvos moterų, paliekant galioti istoriškai išlikusius apribojimus valstybės remiamiems šeimos santykiams, kurie jau panaikinti progresyviausiose Europos Sąjungos šalyse.

Konstitucijos preambulė, o taip pat 6 ir 30 straipsniai suteikia man teisę ginti teisme mano, mano tautiečių ir mano tautos Konstitucijos bei Lietuvoje galiojančių tarptautinių konvencijų garantuojamas teises.


Todėl, remdamasis tuo, kas išdėstyta, prašau Teismo, vadovaujantis Konstitucijos preambule, jos 6, 18, 21, 29, 30, 32 ir 38 straipsniais, o taip pat Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencijos 8 straipsniu bei Jungtinių tautų vaiko teisių konvencijos 3 straipsniu ir atsižvelgiant į dabartinę demografinę padėtį Lietuvoje, įpareigoti Lietuvos valstybę ir jos valdžios institucijas man, mano tautiečiams ir mano tautai užtikrinti Konstitucijos preambulėje suteiktas garantijas: „prigimtinę žmogaus ir Tautos teisę laisvai gyventi ir kurti savo tėvų ir protėvių žemėje - nepriklausomoje Lietuvos valstybėje“ bei teisę, kad valstybė padarytų viską siekdama „atviros, teisingos, darnios pilietinės visuomenės ir teisinės valstybės“, – o taip pat Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtintą teisę nebūti diskriminuojamiems dėl lyties, įsitikinimų bei pažiūrų, 38 straipsnyje nustatytą garantiją, kad valstybė prioritetiškai globos šeimą, motinystę ir tėvystę, Konstitucijos 18, 21 ir 32 straipsniuose suteiktas garantijas, kad kiekvienas Lietuvos pilietis galės laisvai gyventi Lietuvoje ir naudotis savo prigimtinėmis teisėmis ir laisvėmis neniekinamas ir neverčiamas žeminti savo orumo, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencijos 8 straipsnyje garantuojamą kiekvieno žmogaus teisę į šeimos gyvenimą bei Jungtinių tautų vaiko teisių konvencijos 3 straipsnyje įtvirtintą kiekvieno vaiko teisę į optimaliausią apsaugą ir globą – pripažįstant negaliojančiais, kaip prieštaraujančius išvardintiems Konstitucijos bei tarptautinių konvencijų straipsniams, Civilinio kodekso 3.7, 3.12 ir 3.17 straipsnius, o taip pat 3.210 straipsnio pirmąsias tris dalis.

Tam tikslui prašau kreiptis į Konstitucinį teismą su prašymu ištirti, ar Civilinio kodekso 3.7, 3.12 ir 3.17 straipsniai bei 3.210 straipsnio pirmosios trys dalys kiekvienas atskirai ir visi kartu neprieštarauja Konstitucijos preambulei, 18, 21, 29, 32 ir 38 straipsniams, taip pat Europos žmogaus teisių konvencijos 8 straipsniui bei Vaiko teisių konvencijos 3 straipsniui, perduodant Konstituciniam teismui mano aukščiau pateiktus argumentus ir prašymą atsižvelgti į dabartinę demografinę padėtį Lietuvoje.


Giedrius Šarkanas

Diskusija

12. bKsgbVSOKsgI2016 05 15 03:02:06

hat a neat areitlc. I had no inkling.

11. Marius2012 11 14 11:47:15

Pardon, pamiršau jūs esate gamtos garbintojas– gamtos žmogus...

10. Giedrius2012 11 14 10:54:46

Dar yra gamta. Noras nebūti ir nelikti vienai. Artimo žmogaus poreikis, tiek lytiškai, tiek psichologiškai.
Negaliu teisti moterų už tai, kad pasiduoda gamtos šauksmui, nemąstydamos apie pasekmes. Jei būtų kitaip, būtume išnykę jau seniai:)))
Tačiau norėčiau, kad turėtų alternatyvą.

9. Marius2012 11 14 09:58:20

Tokiu atveju jūs prieštaraujate savo mintims. Teigiate, kad moteris ištekėjusi už negro musulmono tampa kaip ir vyro verge, cituoju: „kas laukia ateityje? ... vergiškas tarnavimas vyrui ir jo šeimai, konvejerinis vaikų gimdymas“. Bet kuri moteris, apskritai žmogus tikrai nenori būti kažkieno vergu. Tokio/tokios nesu sutikęs. Parodykit tokią!

8. Giedrius2012 11 12 22:04:49

Na aš nesiimu spręsti už moteris apie negrus ir senmergystę.
Manau, kad tas, kuris bando, turėtų būti patyręs ką reiškia būti moters vietoje:))))

7. Marius2012 11 12 11:47:46

Manau jau geriau būti senmerge nei ištekėti už negro.

6. Marius2012 11 12 11:40:54

Autoriau, jau pradėjote kliedėti.

5. Giedrius2012 11 09 20:44:37

Pasaulis keičiasi, ir Tarybų Sąjungos, į kurią galėtume sugrįžti, jau seniai nebėra.
Lietuviai bėga ne tik ir ne tiek dėl ekonominės ir socialinės krizės, kiek dėl beviltiškumo, supratimo, kad toliau gali būti tik dar blogiau.
O vienišų moterų yra apie 30 procentų, homoseksualų ir pan. – apie 10 procentų. Tai – didelė tautos dalis, ir atstumti, vyti juos iš Lietuvos yra nusikaltimas. Man, kaip nacionalistui, svarbūs kiekvienas lietuvis ir lietuvė. Netgi jei jis man nepatinka.
Nors prisipažįstu, kad negaliu ramiai žiūrėti į Auštrevičiaus netgi nuotrauką – vimdo natūraliai:)))

4. Juozas2012 11 09 20:20:53

Na žinai čia ir pavarei. Šiaip skaitau visus Tavo pasisakymus ir visiškai sutikau su Tavo išsakytomis mintimis, bet čia jau „perlenkei lazdą“. Negi ir Tavę nupirko prakeikti Homikai? Tautą naikina ne kažkokie draudimai, bet ekonominė ir socialinė situacija Lietuvoje. Žmonės tiesiog nenori auginti vaikų neturėdami užtikrintos ateities. Kam leisti į pasaulį dar keletą vargšų, arba ES vergų, kurie kaip žada ateitis tik ir skirti vergauti „ponams“ iš ES. Nors ir nebuvome „turtuoliais“, kai gyvenome LTSR, bet, nors žmonės galėjo gimdyti ir auginti vaikus, būdami užtikrinti, kad jie tikrai turės stogą virš galvos, duonos ir darbą. Dabar gi auginu du sūnus ir nežinau, kaip jie turės gyventi, kai baigs mokyklas. Kaip sakoma jei turės rankas iš bado nemirs, bet apie nuosavą būstą, tai net man tik pasvajoti, nos uždirbu pakankamai, kad užtektų pragyvenimui. Jei nepasikeis mūsų valstybės politika jaunimo atžvilgiu nepadės jokios homoseksualų santuokos ir jų „vaikų auginimas“.

3. Giedrius2012 11 09 16:35:31

Aš, kaip vyras, tave suprantu. Smagu, kai bijodamos likti vienos, moterys kovoja dėl tavo dėmesio. Ir man tai patinka:)))
Bet kaip lietuvis, negaliu taikytis su vis greitėjančiu tautos nykimu, kai būrys atitrūkusių nuo gyvenimo davatkų bando primesti tautai savo savo prietarus.
Kaip nacionalistui, man kur kas labiau priimtini nors 2, 5 milijono tiktai vienos lyties santuokose gyvenančių lietuvių, nei keli tūkstančiai kitus ir kitokius iš tėvynės išvijusių dorai ir tradiciškai gyvenančių tautininkų.

  komentaras – 1000 ženklų, tik lietuviškos raidės

Užsisakykite

Lietuviais.lt

naujienas

e-paštu

RSS RSS

Kai uždarys, lietuviais.lt,
bus lietuviais.com
www.lietuviais.lt / dienoraštis
Vilties medis Rytinėje žvaigždėje
LIETUVIAIS
norime
ir būt?
pagrindinis
dienoraštis
tekstai
apie Lietuviais.ltparodytikontaktai
© 2004 – 2017 Giedrius Šarkanas        kontaktai

.

 x 

Ankstesnis įrašas

Sekantis įrašas

Naujausias įrašas

Daug. kom. įrašas

Atsitiktinis įrašas

  komentaras – 1000 ženklų, tik lietuviškos raidės

   Vardas




dalintis