.

2013 m. vasario 6 d.

Nesakau „žiniasklaida“

Kadangi LNK nepaneigė mane apšmeižusios informacijos, paskelbtos laidoje „Labas vakaras, Lietuva“, kreipiuosi į žurnalistų etikos inspektorių. Nors dėl vieno dalyko sutariu su Vytautu Landsbergiu. :-)

Tęsinys, pradžia – Tautinė žiniaspauda duoda garo!

Keista prisiminti jaunystės laikus, kai, susidūrus su Lietuvos realybe, mano naivų optimizmą pakeitė visiškas nusivylimas Lietuvos Respublika, jos valdžia ir oficialiąja ideologija.

Žiniaspauda galutinai nusivyliau irgi kartu su euroreferendumu, kai skleisti dezinformacijai, turėjusiai suagituoti balsuoti už stojimą į Europos Sąjungą, Auštrevičius supirko visas masines informacijos priemones (na, neskaitant kelių atskirų žurnalisčių, – nuo to laiko labai simpatizuoju Rūtai Grinevičiūtei).

Skelbimai yra vienintelė vieta, kurioje laikraščiai rašo tiesą.
Tomas Džefersonas

Ko gero būtent pasišlykštėjimas perkama-parduodama Lietuvos žiniaspauda paskatino mane nuoširdžiai palaikyti chebros iš prezidentų išmestą Rolandą Paksą, kurio iš pradžių dailus veidelis per vieną dieną pavirto paliegusia nešvarios sąžinės žmogaus fizionomija visos Lietuvos televizorių ekranuose.

Nuo tol Lietuvos televizijų faktiškai nežiūriu, tačiau tik dabar galiu šimtu nuošimčių argumentuotai paaiškinti, kodėl niekad nebesakau „žiniasklaida“.

Prašau žurnalistų etikos inspektoriaus detaliai ištirti mane apšmeižusią laidą

Kaip jau rašiau praeitą kartą, paimti interviu pas mane atvykusi LNK žurnalistė parengė reportažą, apžmeižusį mane daugelį aspektų. Buvau pristatytas „bedarbiu“, siekiančiu teisme įteisinti „homoseksualių asmenų santuokas“ bei jau pralaimėjusiu vieną teismą.

Kreipiausi į LNK televiziją, prašydamas paneigti tikrovės neatitinkančią informaciją, tačiau iki šiol atsakymo nesulaukiau.

Kadras iš LNK laidos vaizdo įrašo

Kaip fonas girdimas užslopintas mano balsas užbaigė bendrą mano, kaip sukoncentruoti žvilgsnio nesugebančio ir nesuprantamai kažką balbatuojančio infantilaus puspročio, įvaizdį.

Todėl dabar kreipiuosi į žurnalistų etikos inspektorių, prašydamas tirti VISUS akivaizdžiai neetiškus LNK laidos aspektus ir paneigti visą šmeižtą, taip pat ir laidos vedėjų pareiškimą, kad tikėjausi „palankaus teismo sprendimo“, nors buvau tiesiai šviesiai parašęs, jog mano lūkesčiai visiškai priešingi. Nesikreipęs į aukštesnįjį teismą Lietuvoje, negaliu kreiptis į Europos žmogaus teisių teismą.

Trumputis reportažas buvo faktiškai ištisai sudarytas iš neetiškų žurnalistinių triukų

Jei kas matė tiesioginę laidos transliaciją per televiziją (ne jos įrašą internete), manau, jog turėjo susidaryti įspūdį, kad esu tiek fizinis, tiek psichinis ligonis.

Nežinau, kodėl mano kūnas televizoriuje atrodė nesveikai išpurtęs – dėl formatų neatitikimo, apšvietimo ar kitų priežasčių, tačiau man tai nevalingai priminė Pakso bei kitų į žiniasklaidos nemalonę patekusių lietuvių momentinės „negalios“ atvejus – arba galbūt seno filmo apie zombius epizodus. :-)

Netgi puoliau pasižiūrėti į veidrodį: negi iš tikrųjų taip blogai? :-)

Iš kitos pusės, į reportažą buvo įdėtas vaizdo gabaliukas, kai nevalingai pažiūrėjau į sujudėjusį operatorių. Mano akių vyzdžiai keistai pasisuko į kameros pusę, ir nori nenori piršosi išvada, jog esu psichiškai nesveikas ar bent jau mane kankina nešvari sąžinė, neleidžianti kaip reikiant pažiūrėti žmonėms į akis. Kalbant žurnalistei, buvo girdima jos balso užslopinta, neaiški mano šnekta – sunku buvo nesusidaryti nevalingo įspūdžio, kad tai – psichinio ligonio balbatavimas. :-)

Iš kitos pusės, nors kalbėjausi su žurnalistais gerą pusvalandį, kaip mano paties lūpomis išreikšta mano bendra pozicija buvo pristatytas mano atsakymas į klausimą: (tiksliai neprisimenu, maždaug) „o kas bus, jei homoseksualų šeimose užaugs homoseksualūs vaikai?“.

Kartu su šmeižtu, kad esu bedarbis, siekiu įteisinti homoseksualų santuokas, jau pralaimėjau vieną teismą, tačiau vis dėlto (skamba tikrai idiotiškai – žinant Lietuvos teismų panieką žmogaus teisėms) tikiuosi palankaus teismo sprendimo, visa tai akivaizdžiai turėjo sudaryti įspūdį, kad esu nelabai sveikas visomis prasmėmis nevykėlis, greičiausiai gėjus, idiotiškai fantazuojantis infantilioje aplinkoje (tokį įspūdį turėjo sukelti kelis kartus operatoriaus parodyta ant televizoriaus stovinti kažkada kažkieno mamai padovanota apsikabinusių peliukų statulėlė).

Nors iš tikrųjų faktiškai viskas yra atvirkščiai: nesu bedarbis, siekiu, kad kiekvienas lietuvis (pavyzdžiui dvi vienišos heteroseksualios moterys ar kartu visą gyvenimą gyvenantys brolis ir sesuo) galėtų susikurti šeimą pagal savo galimybes, kol kas dar nebuvo jokio teismo, ir nesitikiu nieko pasiekti Lietuvos teismuose. Dėl viso kito pats spręsti negaliu, tačiau mano artimieji kažkodėl pasipiktino, pamatę televizoriaus ekrane išpurtusį mano kūną. :-)

LNK pavyko suklaidinti žiūrovus

Manęs, tiesą sakant, nelabai jaudina tai, ką apie mane mano kiti. Jau euroreferendumo laikais įpratau būti įvairiausiai pravardžiuojamas, grasinimai vienaip ar kitaip susidoroti taip pat seniai nebekelia jokių emocijų. Iš kitos pusės, tie, kas mane gerai pažįsta, dėl manęs neabejoja.

Nusispjaut man ir į tai, jei kas nors mane laiko ar ir vadina gėjumi. Nematau tame nieko gėdingo – panašiai prieš 10 metų mane kažkodėl vadindavo žydu, tarsi tokioje šaunioje tautoje būtų kas nors neigiamo man, kaip lietuviui.

Tuo tarpu akivaizdu, kad homoseksualai yra neišvengiama kiekvienos žmonių visuomenės dalis, vaidinanti labai svarbią visai žmonijai misiją kaip potencialūs naujų idėjų, menų, gyvenimo būdų bandytojai. Dėl to dabartinis gėjų vijimas iš Lietuvos ypač žalingas ir taip geriausius savo protus prarandančiai mūsų tautai.

Vis dėlto, man artimus žmones po LNK laidos užgriuvo susidomėjusių giminių, pažįstamų, kaimynų ir pan. klausinėjimai: ar aš gėjus?, ką sau galvoju? ir pan. Mano artimiesiems labai nesmagu, ir taip pat matau, kad LNK pavyko sėkmingai apšmeižti mane televizijomis naiviai tikinčiųjų tautiečių akyse.

Paraiška žurnalistų etikos inspektoriui

Taigi, nors ir planavau pasitenkinti dviejų pagrindinių mano šmeižto aspektų paneigimu, LNK to nepadarius, kreipiuosi į instituciją, kurios paskirtis – prižiūrėti licenzijuotas masinės informacijos priemones.

Negaliu leisti, kad kentėtų mano artimieji. Iš kitos pusės, reikia juk kažką daryti, kad iki gyvenimo pabaigos neliktume bailiai besigūžiančiomis mus, mūsų tautą ir šalį dergiančios purvasklaidos aukomis.

Giedrius Šarkanas


Žurnalistų etikos inspektoriui


PARAIŠKA
Vilnius
2013-02-06


2013 m. sausio 30 d. rytą man telefonu paskambino LNK televizijos reporterė Agnė Vederytė pasiteirauti apie Vyriausiajame administraciniame teisme (toliau – VAT) tuo metu svarstytą mano skundą (visą skundo tekstą galima rasti mano tinklapyje adresu) dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo atsisakymo svarstyti mano prašymą (jo reikalavimai paskelbti adresu, o argumentacija – adresu) panaikinti Civilinio kodekso straipsnius, draudžiančius vienos lyties asmenų ir artimų giminaičių santuokas bei leidimą įsivaikinti ne sutuoktiniams. Aš atsakiau į žurnalistės klausimus ir sutikau, kad ji atvažiuotų paimti iš manęs interviu.

Tos pačios dienos 17 val. pamačiau Vederytės reportažą apie mano kreipimąsi į VAT LNK laidoje „Labas vakaras, Lietuva“ (nuoroda). Šiame reportaže: 1) buvo pateikta tikrovės neatitinkanti informacija apie mane ir mano kreipimąsi į VAT bei 2) buvo panaudotos neetiškos žurnalistikos priemonės, mano nuomone, nederamos licenzijuotai televizijai.

Prašau Jūsų įvertinti ši reportažą bei tai, kaip laidos vedėjai jį pristatė, ir įpareigoti LNK viešai ir efektyviai (geriausia – tokioje pačioje laidoje) paneigti ten ir galbūt kitose LNK laidose paskelbtą mane liečiančią tikrovės neatitinkančią informaciją ir imtis priemonių, kad ateityje Lietuvos televizijos nebeiškreipinėtų visuomenei pateikiamos informacijos bei nenaudotų akivaizdžiai privačių asmenų orumą įžeidžiančių žurnalistinių metodų.

LNK laidoje buvo paskelbtos bent keturios su manimi susijusios tikrovės neatitinkančios žinios

1) Buvau pristatytas kaip bedarbis. Tiek pristatant Agnės Vederytės reportažą, tiek pačiame pranešime buvo kelis kartus pakartota, kad esu „bedarbis“. Tuo tarpu sąvoka „bedarbis“ lietuvių kalboje paprastai vartojama apibūdinti praradusiems darbą, jo ieškantiems, bet kalbamuoju metu vis dėlto jo neturintiems žmonėms. Teisiškai „bedarbis“ reiškia ne tik ieškantį darbo, bet ir užsiregistravusį darbo biržoje asmenį. Tuo tarpu aš neieškau darbo ir nesu užsiregistravęs darbo biržoje. Vederytės viešnagės pas mane metu informavau ją, kad jau daug metų niekur nedirbu, negaunu jokių socialinių pašalpų ar išmokų bei neturiu socialinio draudimo. Pabrėžiau, kad jei dirbčiau, negalėčiau nieko nebijodamas kreiptis į teismą tokiais opiais klausimais, kaip vienos lyties asmenų santuokos. Taigi LNK žurnalistai žinojo, kad nesu bedarbis.

2) Reportaže buvo teigiama, kad kreipiausi į teismą, „prašydamas įteisinti artimų giminaičių ir homoseksualių asmenų santuokas“. Tuo tarpu, kreipdamasis į teismą, aš visiškai nekalbėjau apie seksualumą. Vienas iš mano pagrindinių argumentų, kuriais parėmiau savo teiginį, kad dabartinis vienos lyties asmenų santuokų draudimas pažeidžia Konstituciją, buvo tai, kad Lietuvoje vien tik statistiškai apie 200 000 moterų yra „pasmerktos“ neturėti vyriškos giminės sutuoktinio, nes vyrų paprasčiausiai neužtenka. Dabartinis draudimas pasmerkia jas neturėti teisiškai pripažinto gyvenimo draugo ir labai sumažina šimtų tūkstančių moterų galimybes gimdyti ar įvaikinti – visiškai nepriklausomai nuo jų lytinės orientacijos. Taigi LNK reportaže buvo paskelbta dezinformacija – kiek galiu spręsti iš aplinkinių reakcijos, sėkmingai suklaidinusi žiūrovus. Noriu pastebėti, kad nurodžiau Agnei Vederytei adresą savo tinklaraščio puslapio, kuriame yra įdėtas mano kreipimosi į VAT tekstas ir savo ruožtu nuoroda į puslapį, skirtą mano pirminiam kreipimuisi į Vilniaus apygardos administracinį teismą. Reportaže, beje, buvo parodyta, kaip demonstruoju savo tinklaraštį žurnalistams. Taigi pristatymas manęs, kaip būtent homoseksualų teisių gynėjo, nebuvo atsitiktinė klaida, o tikslingas melagingos žinios paskelbimas.

3) Minėtoje laidoje buvo betarpiškai pareikšta, kad aš tikiuosi „palankaus sprendimo (teisme)“ (taip pasakė programos vedėjas, dar prieš pradedant rodyti Agnės Vederytės reportažą). Tuo tarpu aš tiesiai šviesiai rašiau minėtame savo interneto svetainės puslapyje, kad nesitikiu laimėti teismo Lietuvoje, kadangi Lietuvos teismai spjauna ant žmogaus teisių. Konkrečiai: „Vis dėlto, negaliu kreiptis į Europos žmogaus teisių teismą neišnaudojęs visų galimybių Lietuvos teismuose. Todėl skundžiuosi Vyriausiajam administraciniam teismui. Kaip jau esu rašęs, naivu būtų tikėtis, kad gražulizme paskendusios katalikiškosios Lietuvos teisėjai vadovautųsi Konstitucija ar žmogaus teisių konvencijomis. Tiesiog kito būdo nėra.“ (nuoroda)

Tuo tarpu laidoje buvo konkrečiai pabrėžta: „tikisi palankaus sprendimo“, nors būtų natūralu ir be to manyti, kad į teismus kreipiamasi su tikslu laimėti bylą. Taigi matomai teiginys apie mano intencijas vėlgi buvo piktybiškai, su tikslu suklaidinti žiūrovus, pateikta dezinformacija.

4) Reportaže buvo paskelbta, kad aš jau pralaimėjau vieną procesą – „vieną teismą Giedrius Šarkanas jau pralaimėjo“. Tuo tarpu jokio teismo paprasčiausiai nebuvo. Vilniaus apygardos administracinis teismas atsisakė priimti mano ieškinį kaip jam neteismingą. Matomai tikrovės neatitinkanti informacija buvo pateikta siekiant pristatyti mane kaip pralaimėtoją, pabrėžiant žodį „pralaimėjo“.

LNK nieko neatsakė į mano prašymą paneigti tikrovės neatitinkančią informaciją ir taip nors kažkiek atitaisyti mano bei mano artimųjų patirtą moralinę žalą

Pamatęs minėtąjį reportažą per televiziją, nedelsdamas paskambinau Agnei Vederytei ir paprašiau paneigti teiginį, jog esu bedarbis. Tą pačią dieną pasiunčiau oficialų prašymą elepaštu paneigti pirmuosius du (iš aukščiau minėtųjų) tikrovės neatitinkančios informacijos apie mane aspektus. Negavęs atsakymo, kitą dieną persiunčiau tą patį prašymą ir per oficialią LNK interneto prieigą, taip pat paskambinau nurodytu telefonu ir buvau patikintas, kad mano prašymas bus perduotas „teisininkui“, kuris susisieks su manimi. Informavau Agnę Vederytę ir LNK, kad jei negausiu atsakymo iki vasario 4 d. 17 val., laikysiu, kad atsakymas neigiamas. Laiško tekstas su mano komentarais viešai pateiktas mano tinklaraštyje (adresu).

Jei bent jau iki šiandien ryto būčiau buvęs informuotas, kad mano prašymas patenkintas, daugiau nebūčiau ėmesis jokių veiksmų. Kadangi jokio atsakymo negavau, dabar visgi norėčiau, kad ne tik LNK paneigtų visą mane šmeižiančią informaciją, bet ir su manimi susijęs Agnės Vederytės reportažas sausio 30 d. LNK laidoje „Labas vakaras, Lietuva“ būtų įvertintas tiek dabar galiojančios teisės, tiek su masinės informacijos priemonėmis susijusios etikos prasme. Mano nuomone, licenzijuodama televizijas, valstybė įsipareigoja visuomenei ir man, kad šios laikysis bent minimalių teisės ir etikos standartų.

Noriu pastebėti, kad dėl paskelbtos tikrovės neatitinkančios informacijos patyriau moralinę žalą. Pavadinimas manęs „bedarbiu“, žodžiu, kuris nevartotinas netgi tikriems bedarbiams įvardinti nespecifiniuose kontekstuose, melaginga informacija apie mano kreipimusis į administracinius teismus akivaizdžiai buvo skirti neigiamam mano įvaizdžiui visuomenės akyse suformuoti ir, kiek galiu spręsti iš gaunamų elelaiškų, tai padaryti LNK bent jau iš dalies pavyko.

Teigimas, kad aš siekiu įteisinti būtent homoseksualų santuokas, kartu su kitomis neigiamą žiūrovų požiūrį formuojančiomis gudrybėmis natūraliai sudarė įspūdį, kad aš esu atsidavęs būtent homoseksualių asmenų teisių gynėjas ir greičiausiai gėjus. Nors tai nėra tiesa, manęs asmeniškai tokios insinuacijos neįžeidžia. Neįžvelgiu nei homoseksualume, nei žmogaus sprendime jo neslopinti ir neslėpti nieko smerktino. Tačiau šiuo metu Lietuvoje gyvename psichologinio homoseksualų teroro sąlygomis, neigiamas požiūris į gėjus masiškai palaikomas ir skatinamas ne tik LNK. Po minėtosios laidos kai kurie man artimi žmonės buvo primygtinai klausinėjami, ar aš ne gėjus. Pasitaikė ir kabinėjimųsi nemandagia ar netgi įžūlia forma, dėl ko mano artimieji jautėsi nejaukiai, patyrė moralinę žalą – o tai mane iš tikrųjų įskaudino, skirtingai nuo man asmeniškai adresuotų nemandagių atsiliepimų. Todėl norėčiau, kad mane šmeižianti informacija būtų kuo greičiau paneigta, tuo būdu suteikiant man artimiems žmonėms galimybę nors kažkuo pasiremti aiškinantis su nemandagiais pašnekovais, kad nesu gėjus.

LNK ir kitoms masinės informacijos priemonėms turėtų galioti kažkokie teisiniai ar etiniai apribojimai skelbiant informaciją apie privačius asmenis

Manau, kad Lietuvos valstybė turėtų užtikrinti ne tik mano teisę nebūti apšmeižtam. Kaip minėjau, galvoju, jog valstybės licenzijuotos televizijos turėtų laikytis Europoje pripažintų standartų, nustatytų žurnalistikai daugelyje Europos Sąjungos šalių. Jau pati galimybė formuoti visuomenės dienotvarkę, rinktis, kuriuos faktus garsinti, o kuriuos nuslėpti, suteikia televizijoms milžinišką įtaką. Todėl civilizuotos valstybės stengiasi griežtai prižiūrėti, kad televizijos bent jau neskelbtų dezinformacijos ir negriautų privačių žmonių gyvenimų. Dėl to manau turįs teisę prašyti Jūsų pasiekti, kad LNK ne tik atšauktų apie mane paskelbtą tikrovės neatitinkančią informaciją, bet ir, bent jau ateityje, nebežemintų privačių asmenų.

Noriu pastebėti, kad, nepaisant mano kreipimųsi į teismą ir rašomų tinklaraščių, nesu viešasis asmuo, ir todėl man atrodo, kad mano atžvilgiu LNK, kaip ir visos kitos licenzijuotos masinės informacijos priemonės, turėtų laikytis ne tik pačių minimaliausių etikos reikalavimų. Aš čia detaliai neanalizuosiu visų aspektų, kai LNK žurnalistai akivaizdžiai peržengė bent jau intuityvios etikos ribas, tokių, kaip atsakymo į specifinį klausimą pristatymas pagrindine mano pozicija, parodymas būtent to iškirpto vaizdo įrašo momento, kai pažvelgiau į sujudėjusį operatorių, kartu užleidžiant ant mano balso žurnalistės komentarą, bei kitų vaizdo bei garso pateikimo ypatumų, kurie buvo ypač pastebimi pačioje tiesioginėje televizijos laidoje (mano visus pastebėjimus šia tema kartu su šio prašymo tekstu galima rasti mano tinklapyje adresu http://www.lietuviais.lt/dienorastis.php/?data=20130206). Vis dėlto, norėčiau sugrįžti prie to, kad buvau pristatytas kaip bedarbis („vilnietis bedarbis“, „nacionalistu save vadinantis bedarbis“ ir pan.) .

Kiek žinau, jau pats konkretaus žmogaus pavadinimas „bedarbiu“ yra laikomas didelio nemandagumo aktu Vakarų Europos šalyse, sekimą kurių patirtimi Lietuvos Respublikos vyriausybė yra ne kartą deklaravusi. Bedarbystė suvokiama kaip laikinas laikotarpis žmogaus gyvenime, nesėkmingas laikotarpis – o viešai pabrėžti tai, kad žmogui nesiseka, yra laikoma neetiška. Vakarų Europos šalyse stengiamasi naudoti žodį „bedarbis“ anonimiškai, dažniausiai kalbant apie bendras problemas; išimtiniais atvejais žmogus gali būti pavadintas „bedarbiu“ kalbant apie jo įdarbinimą arba su tuo glaudžiai susijusiomis temomis.

Tuo tarpu aš buvau pristatytas taip, tarsi mano (nesvarbu, kad žurnalistų išgalvota, greičiausiai su tikslu sukompromituoti mane ir mano veiklą) „bedarbystė“ būtų svarbiausia mano asmenybės dalis, lyg aš neturėčiau konkretaus aukštojo išsilavinimo, kitų užsiėmimų (apie kuriuos Agnė Vederytė tikrai žinojo), nebūčiau niekada pasireiškęs jokioje kitoje gyvenimo srityje. Tai buvo ypač užakcentuota pabrėžiant „nacionalistu save vadinantis bedarbis“.

Aš gyvenu specifinį gyvenimą, esu nepriklausomas, nelabai mane jaudina žurnalistų ar dar kieno nors apie mane skleidžiamas šmeižtas, tačiau ir tai pasijutau labai nemaloniai, taip ciniškai, be jokių skrupulų pažemintas atviru tekstu vienos iš pagrindinių Lietuvos televizijų „informacinėje pokalbių“ laidoje. Kaip mano vietoje būtų jautęsis tikrai sunkioje padėtyje atsidūręs žmogus arba tiesiog jautresnis asmuo, teikiantis didelę reikšmę aplinkinių požiūriui į save?

Aš suprantu, kad Lietuvos žurnalistus slegia tarybinių laikų palikimas, jiems labai apsimoka palaikyti nuo tada išlikusias klišes (esant kitokiai socialinei tvarkai, bedarbiai gal ir pagrįstai buvo suvokiami parazituojančiais tinginiais), suteikiančias galimybę pažeminti jiems neįtikusį žmogų ir vieno iš pirmo žvilgsnio nekalto žodžio pagalba. Tačiau manau, kad Lietuvos valstybė turėtų ir praktikoje įgyvendinti savo deklaruojamas vertybes, vienaip ar kitaip ribodama tegul ir istoriškai įsišaknijusias masinės informacijos priemonių galimybes laisvai tyčiotis iš privačių asmenų. Manau, kad žurnalistų etikos inspektorius turėtų imtis iniciatyvos, kad tiek LNK, tiek ir visos kitos licenzijuotos masinės informacijos priemonės nevadintų konkrečių į jų akiratį papuolusių žmonių „bedarbiais“ ir kitaip jų nežemintų.

Todėl, atsižvelgiant į tai, ką jau išdėsčiau, dar kartą primenu, kad nesu viešasis asmuo ir neturiu galimybių, gindamas savo, sau artimų asmenų bei visų Lietuvos žmonių interesus, pats bylinėtis su tokia galinga kompanija, kaip LNK, ir konkrečiai prašau:

1) Įvertinti su manimi susijusią 2013 m. sausio 30 d. LNK laidos „Labas vakaras, Lietuva“ dalį galiojančios teisės ir žurnalistų etikos požiūriu;

2) Pasiekti, kad LNK viešai, aiškiai ir efektyviai (ne mažiau efektyviai ir viešai, nei buvo paskelbta) paneigtų minėtoje laidoje ir galimai kitose televizijos laidose apie mane paskelbtą tikrovės neatitinkančią informaciją:

1. Kad esu bedarbis,

2. Kad kreipiausi į teismą, prašydamas įteisinti būtent „homoseksualių asmenų“ santuokas,

3. Kad tikėjausi palankaus sprendimo teisme,

4. Kad vieną teismą jau buvau pralaimėjęs;

3) Įvertinti, ar žodžio „bedarbis“ vartojimas įvardintam privačiam asmeniui apibūdinti su įdarbinimu niekaip nesusijusiuose kontekstuose suderinamas su dabartine Lietuvos Respublikoje galiojančia žurnalistų etika, laikoma privaloma licenzijuotoms masinės informacijos priemonėms;

4) Įvertinti, ar su žurnalistų etika suderinami kiti mano minėti Agnės Vederytės reportažo aspektai, tokie, kaip parinkimas vaizdo įrašo momento, kai nevalingai pažvelgiau į sujudėjusį operatorių, tuo pat metu ant prislopinto mano balso užleidžiant žurnalistės komentarą – taip sukuriant įspūdį, kad esu infantilus, abejotinos psichinės sveikatos žmogus;

5) Reaguoti taip, kaip Jums atrodys derama, į nustatytus pažeidimus;

6) Imtis priemonių, kad privatūs asmenys nebebūtų šmeižiami ar kitaip žeminami ateityje nei LNK, nei kitose Lietuvos Respublikoje licenzijuotose masinės informacijos priemonėse.

Giedrius Šarkanas

Adekvačios reakcijos tikėtis sunku

Manau, kad Vakarų ar Šiaurės Europoje televizija prarastų savo licenziją jei ne po pirmosios, tai po kažkelintos tokios laidos. Tačiau gyvename Lietuvoje, kur varnas varnui akies nekerta.

Visgi netgi aš truputį nustebsiu, jei žurnalistų etikos inspektorė netgi nesiims priemonių, kad LNK paneigtų šmeižikišką informaciją, pasiųsdama mane kokio nors gudraus atsikalbinėjimo pagrindu.

Nors prisiminus atmetimo reakciją tautiniuose teismuose, pasiuntusiuose mane netgi tada, kai buvo šimtu nuošimčių aišku, jog esu visiškai teisus? – kaip teisėjams nesinorėjo veltis į bylas, susijusias su Katalikų bažnyčia, Lenkija ir pan., taip ir inspektorei greičiausiai labai nesinorės pyktis su įtakingaisiais LNK šeimininkais.

Labiausiai apmaudu dėl Lietuvos žurnalistų

Kaip ir visur kitur, tautinėje žiniaspaudoje klesti 19 amžiaus tipo laukinis kapitalizmas. Masinės informacijos priemonių savininkai, visagaliai direktoriai bei redaktoriai begėdiškai išnaudoja savo pavaldinius.

Kaip pastebėjo Aušra Maldeikienė, žurnalistai nupiginami, nuo studijų laikų pasmerkti, jos žodžiais, „gyventi paviršiumi“.

Todėl neturiu teisės labai piktintis pačios Agnės Vederytės elgesiu. Juk jai greičiausiai reikia užsidirbti pragyvenimui. Pagaliau, netgi nežinau, ar ji savarankiškai montavo savo reportažą.

Nupigintieji Lietuvos žurnalistai pasmerkti ne ieškoti įdomių įvykių ar žmonių, bet patys konstruoti „naujienas“ bei „žinias“ – taip pateikdami, nuslėpdami, iškraipydami ar klastodami informaciją, kad ši ne tik bet kokia kaina patrauktų sensacijų ištroškusių žiūrovų dėmesį, bet ir atitiktų redaktorių, direktorių ar paslaugas apmokančių laidų užsakovų nurodymus.

Kuo daugiau žiniaspauda iškraipo savo teikiamą informaciją, tuo daugiau lietuvių galutinai ja nusivilia ir nebežiūri televizijos, nebeperka laikraščių. Laikui bėgant, šis procesas privedė iki to, kad lietuviškas televizijas bežiūri tik mažiausiai išsilavinę žiūrovai, nesugebantys atskirti žinių ir informacijos nuo įžūlaus melo ir propagandos ar susirasti internete norimo filmo, kurį galima be jokios reklamos ramiai pažiūrėti sau patogiu metu.

Vienintelis dalykas, dėl kurio sutariu su Landsbergiu

Manau, kad mano čia pristatytas žiniaspaudos metodų pavyzdys, kai per kelių minučių reportažą aš, privatus asmuo, pas kurį žurnalistai įsiprašė savo iniciatyva, buvau kelis kartus apšmeižtas, paniekintas, pažemintas, pavaizduotas psichiniu ar ir fiziniu ligoniu, turėtų įtikinti nors truputį sveiko proto turinčius Lietuvos žiniaspaudos garbintojus.

Žinoma, tai nereiškia, kad nebūna išimčių tiek tarp žurnalistų, tiek tarp redaktorių. Be abejo, yra dešimtys ar net šimtai žurnalistų, kurie išsaugo švarią sąžinę, neretai jos vardan aukodami savo karjerą.

Iš pasaulio baigia išnykti pati objektyvios tiesos samprata. Istoriją sudarys melas.
Džordžas Orvelas

Jų likimas nėra lengvas. Atskiram žmogui sunku atsilaikyti prieš jį žaginančią sistemą, koks stiprus jis bebūtų. Kiek galiu spręsti iš savo asmeninių pastebėjimų, ir stipriausieji anksčiau ar vėliau palūžta, palikdami jei ne Lietuvą, tai žurnalistiką.

Traukiasi ir veteranai, iš paskutiniųjų puoselėję lietuvybę tarybiniais laikais. Negaliu ramiai netgi pagalvoti, kad pasiduoda net amžinu rodęsis Juozapas Baldauskas, su kurio atsistatydinimu baigiasi ir šitiek metų nepriekaištingus žurnalistų etikos standartus išsaugojęs „Mokslas ir gyvenimas“.

Nors ir norisi tikėti, kad sąžiningi žurnalistai galutinai neišnyks, panašiai, kaip viliuosi, kad neteks tapti savo tautos išnykimo liudininku, realybė daug vilčių neteikia.

Šia prasme visiškai pritariu Vytautui Landsbergiui, savo kailiu patyrusiam, kas yra atsidurti žurnalistų nemalonėje, ir įvedusiam į tautinį diskursą tokius terminus, kaip „purvasklaida“, „kirmėlynas“, „šunauja“ bei pagaliau „žiniaspauda“. :-)

Bet kokiu atveju, tai, ką mums rodo ir sako, yra kas tik nori, tik ne žinios, ir todėl jau kuris laikas nebevartoju žodžio „žiniasklaida“, dabar jau skambančio visiškai absurdiškai.

Diskusija

4. Giedrius2013 02 08 13:14:42

Ačiū. Ir Jums visokeriopos sėkmės ginant Lietuvos žurnalistikos garbę. Kiek suprantu, tai tikrai nėra paprasta – kur kas lengviau sočiai įlįsti į kokį riebų užpakalį.:)

3. Andrius2013 02 08 08:00:16

Nemačiau LNK laidos, nes nelabai žiūriu TV. Nuomonę apie žmones susidarau pats. Jūs, Giedriau, tikrai nesate kažkoks nevisaprotis. Net jei mano nuomonė nelabai sutampa su puslapyje pateikta Jūsų nuomone vistiek malonu išgirsti ir kitokią argumentuotą poziciją, kuri yra pagrįsta pagarba bei pakantumu kitaip mąstančiam. Dėl šios priežąsties esu užsisakęs Jūsų puslapio naujienas ir kartais su malonumu paskaitau apie jūsų „kovą su malūnais“. Asmeniškai Jūsų nepažįstu, bet man labiau svarbi Jūsų gyvenimiška pozicija, o ne tai, kaip jūs atrodote, ar kokį darbą dirbate.
Tikriausiai LNK žurnalistai turėjo tokį tikslą – pateikti jus negatyviai, nes matyt kažkam labai skaudi tiesa kurią jus apnuoginate ir matyt nėra kaip kitaip jus sunaikinti, kaip tik apjuodinti ir morališkai sumenkinti.
Pasistenkite iš to gauti tik daugiau naudos, nes net ir negatyvi informacija yra reklama. Sėkmės Jums.

2. Giedrius2013 02 08 01:03:43

Turiu pripažinti, kad gyvenime nemačiau tokios korektiškos laidos (organizavimo ir moderavimo prasme), kaip šio vakaro LRT „Tautos aikštė“, kurioje ir pačiam teko dalyvauti. Turiu prisipažinti, kad jaučiu gėdą dėl to, kad pradžioje papriekaištavau Andriui dėl mažo netikslumo. Smagu ir tai, kad čia buvo būtent nacionalinis transliuotojas.
Kažkiek vilties dar yra.

1. Leo2013 02 06 15:30:33

Ir vis dėlto sutikime, kad žurnalistai šio to išmoksta ir tai pritaiko, šiuo atveju išdarkyti medžiagą ir parodyti taip kaip jiems reikia

  komentaras – 1000 ženklų, tik lietuviškos raidės

Užsisakykite

Lietuviais.lt

naujienas

  • Daugiau ta pačia tema
  • Išgamų kryžius ant Lietuvos karsto

    Dvigubas Jogailaičių kryžius LR herbe (ant vadinamojo „Vyčio“ skydo) gerai tinka mūsų tautą negailestingai šienaujančiai giltinei, vadinamai „Lietuvos Respublika“.

  • Šūdaldemarai ir Mašūdimos – kito kelio nebelieka

    Valdžiai ruošiantis išniekinti lietuvišką raštą, reikia galvoti kaip priešinsimės. Niekas negali mūsų priversti SKAITYTI kitaip, nei MES PATYS NUSPRĘSIME.

  • Ir vėl Vilniuje triumfuoja lenkai

    Polonijos dienos proga 2013 m. gegužės 4 d. Vilniumi žygiavę lenkai atvirai demonstravo savo lojalumą Lenkijai, panieką Lietuvai ir jos valstybinei kalbai, svajonę vėl prijungti Vilnių prie Lenkijos.

  • Aušvicas Gedimino prospekte

    2013 m. kovo 11-osios eitynės Gedimino prospektu Vilnių užtvindžiusių policijos smogikų apsuptyje labai priminė filmus apie Aušvicą ar kitas nacių koncentracijos stovyklas. Savo šalyje tapome, nacių žodžiais, Untermenschen.

  • Su Vasario 16-ąja!

    Vasario 16 – vienintelė iš „valstybinių“ švenčių, žyminti tikrai teigiamą įvykį lietuvių tautos istorijoje. Šia proga privalu prisiminti Kudirką, Jablonskį, Basanavičių ir kitus mūsų mirštančios tautos kūrėjus.

  • Keičiu orientaciją :-)

    Nuo šiol stengsiuosi mažiau rašyti apie Lietuvą ir lietuvių tautos problemas. Yra ir daugiau įdomių temų. :-)

  • Ir vėl aukos balsuos už savo budelius

    Nors prieš rinkimus partiečių įžūlumas pasiekė istorinę viršūnę, lietuviai vėl eis balsuoti ir rinks eilinę vagių vyriausybę. Jei eini balsuoti, prarandi teisę piktintis, kad valdžia apvagia tave ir tavo šalį bei tautą.

  • Sveikinu su tautine Drąsos diena!

    Rugsėjo 12-ąją nepamirškime uždegti žvakutės ir pakelti taurės prisimindami tuos, kurie neišsigando ir padėjo savo galvas gindami mūsų šalį ir tautą.

  • Pagaliau atostogos!

    Po penkiolikos įtempto rašymo dienų laikas padaryti pertrauką.

  • Rugsėjo 11-oji – tada ir dabar

    2001 m. Rugsėjo 11-oji atrodė kaip atlygis už praeities nusikaltimus. Dabar akivaizdu, kad tai buvo didžiulis smūgis JAV ir Nato dominavimui pasaulyje.

  • Tekstai
    šia tema
  • Išgama

    Išgama – sąvoka. Išgama – turbūt geriausias trumpas lietuviškas pavadinimas Lietuvą išduodančiam politikui.

  • Karalius Mindaugas – niekšybės kultas? (1)

    Istorinis Lietuvos karalius Mindaugas yra garbinamas istorikų ir politikų. Tačiau istoriniai šaltiniai liudija, kad Lietuvos valstybės simboliu paskelbtas žmogus buvo bailys, klastingas žudikas ir išdavikas, išgama, karūną gavęs mainais į pusę Lietuvos.

  • Karalius Mindaugas – niekšybės kultas? (2)

    Margiris ir narsieji Pilėnų gynėjai užmiršti, užtai kiekviename žingsnyje mus persekioja lietuvybės ir moralės naikinimą išaukštinančio mito apie Mindaugą ir „krikštą“ atgarsiai. Netgi Eurovizija yra tapusi oficialia lietuviškumo naikinimo priemone.

  • Karalius Mindaugas – niekšybės kultas? (3)

    Išaukštinę Mindaugą su ciniškųjų istorikų pagalba, šiandieniniai Lietuvos valdovai mano pateisinę ir savo pačių niekšybes. Lietuvybė toliau žeminama, Lietuva pardavinėjama, ir taip pat kaip ir 13 a. Mindaugo nusikaltimai, tai vadinama „ėjimu į Europą“.

  • Pagonybė ir pagonys

    Pagonybė ir pagonys – sąvokos ir vartojimas. Žodžiai pagonys ir pagonybė buvo išgalvoti ir dar dabar yra vartojami krikščionių siekiant pažeminti kitų tikėjimų žmones.

  • Genocidas

    Genocidas – sąvoka ir trumpas komentaras

Kai uždarys, lietuviais.lt,
bus lietuviais.com
www.lietuviais.lt / dienoraštis
Vilties medis Rytinėje žvaigždėje
LIETUVIAIS
norime
ir būt?
pagrindinisforumas
dienoraštis
tekstai
apie Lietuviais.ltparodytikontaktai
© 2004 – 2017 Giedrius Šarkanas        kontaktai

.

 x 

Ankstesnis įrašas

Sekantis įrašas

Naujausias įrašas

Daug. kom. įrašas

Atsitiktinis įrašas

  komentaras – 1000 ženklų, tik lietuviškos raidės

   Vardas




dalintis