.

2013 m. kovo 1 d.

Gal Grybauskaitė prispaus nekompetentingus teisėjus?

Dėl akivaizdžios teisėjų nekompetencijos ir Katalikų bažnyčios išsukinėjimo nuo atsakomybės kreipiuosi į Grybauskaitę bei Teisėjų etikos ir drausmės komisiją.

Jau daugiau, kaip prieš pusmetį kreipiausi į Generalinę prokuratūrą prašydamas pradėti tyrimus dėl mano nuomone akivaizdžių ne taip seniai pakeisto Baudžiamojo kodekso pažeidimų platinant Torą, Koraną bei Bibliją, o taip pat atliekant eucharistijos (komunijos) ritualą Katalikų bažnyčioje.

Seniai jau kreipiausi į Vilniaus apylinkės teismą, o po to – ir į Vilniaus apygardos teismą prašydamas įpareigoti prokurorus vis dėlto pradėti tyrimus. Seniai gavau ir, kaip ir reikėjo tikėtis, visus neigiamus atsakymus.

Taip buvo atsibodę skaityti nedaug ką bendro su teise turinčias teisėjų blevyzgas, kad apygardos teismų atsakymų nepajudinau net kelis mėnesius. O kai vis dėlto prisiverčiau perskaityti, įsitikinau, kad ir aukštesniųjų teismų teisėjai nusišneka ne ką prasčiau, nei jų kolegos žemesniuosiuose.

Vis tik neseniai susidūriau su tokiu stulbinančiu katalikų šventikus nuo teisingumo išsukinėjančios teisėjos įžūlumu, kad nusprendžiau galutinai pabaigti ir kelias jau kuris laikas užmestas savo „bylas“. :-)

Stulbinanti Raseinių teismo teisėjos nekompetencija?

Jau labai seniai kreipiausi į prokuratūrą prašydamas kelti baudžiamąją bylą dėl Landsbergio su Sladkevičiumi padaryto greičiausiai nusikaltimo paaukojant Lietuvą „mergelei“ Marijai.

Jau taip pat rašiau, kad Šiluvos klebonas ir Kauno vyskupija įžūliai atsisakė pateikti policijai įžymųjį paaukojimo aktą, ir kad papildomai jau prašiau pradėti ikiteisminį tyrimą dėl katalikų šventikų trukdymo policijos tyrimui. :-)

Gavęs (kaip akivaizdžiai reikėjo tikėtis) neigiamą prokuratūros atsakymą, rutiniškai parašiau skundą Raseinių teismui – ir prieš kelias dienas gavau eilinį Lietuvos teisėsaugos šedevrą – teisėja atsisakė priimti nutartį, nes buvo praėjusios daugiau, kaip 7 dienos po to, kai prokuratūra išsiuntė man savo neigiamą nutarimą.

Akivaizdu, kad teisėja begėdiškai pažeidė įstatymą, numatantį savaitės terminą apskundimui nuo nutarties GAVIMO dienos. Terminai yra nuobodus primityvas, apylinkės teismų teisėjų kasdienybė, taigi matomai teisėja yra arba visiškai nekompetentinga, arba piktybiškai tempia laiką, bandydama gelbėti kleboną nuo baudžiamosios bylos.:-)

Tai buvo paskutinis lašas – dėl tokio akivaizdaus mano procesinių teisių pažeidinėjimo nusprendžiau kreipti į Teisėjų etikos ir drausmės komisiją bei tuo pačiu ir į Grybauskaitę – kad nereikėtų atskirai rašyti dviejų laiškų. :-)

Žinoma, ta pačia proga prašysiu įvertinti ir nemirtinguosius Vilniaus apygardos teismo teisėjų kūrinius, kol dar nepraėjo pusė metų nuo jų priėmimo – juk būtų netauru skųsti moteriškę iš rajono teismo, tuo pat metu užmerkiant akis prieš aukštesniojo teismo teisėjų darbelius. :-)

Apygardos teismo teisėjas visiškai nesupranta Baudžiamojo kodekso?

Taigi dėl nusikalstamų komunijos aspektų kreipiausi į Vilniaus apylinkės teismą, o po to ir į apygardos teismą.

Mano skundą galutinai atmetęs Stasys Lemežis maloniai nustebino aiškindamas savo nutartį tuo, kad aš nepateikiau Katalikų bažnyčios girtauti įtraukiamų vaikų tapatybių, lyg būčiau prokuroras, prašantis priimti apkaltinamąjį nuosprendį :-) – o juk tenorėjau, kad prokuratūra pradėtų ikiteisminį tyrimą, kadangi kai kurios katalikų bažnyčios internete gyrėsi dalijančios vyną komunijos metu.

Toliau pateikiu visą Lemežio nutarties tekstą, kuriame pabrauktos vietos, paskatinusios suabejoti jo kvalifikacijos pakankamu teisėjo postui užimti. :-)

Nutarties tekstas

Nutarties tekstas

Buvęs Generalinis prokuroras tauškia absurdus oficialioje teismo nutartyje

Lygiai tas pat atsitiko ir su mano prašymais dėl Toros, Biblijos ir Korano platinimo. Vis dėlto, akis badančios mano skundą šaltakraujiškai atmetusio Algimanto Valantino nekompetencijos dar nesugebėjo perspjauti nė vienas vienas iš tų teisėjų, su kuriais iki šiol teko susidurti.

Valantinas ne tik kad nesusigaudė, kuriuo Baudžiamojo kodekso straipsniu prašiau remtis, bet ir kaip mažas vaikas pliauškė apie dalykus, kurių akivaizdžiai visiškai nesupranta.

Nutarties tekstas

Nutarties tekstas

Nutarties tekstas

„Pažymėtina, kad katalikų, musulmonų bei judėjų skaičius visame pasaulyje yra labai didelis, tai yra vienos seniausių religijų, tačiau iki šiol nei vienoje valstybėje nekilo masinių konfliktų būtent dėl pareiškėjo nurodomų priežasčių, tad skundo teiginys, jog tiek katalikai, tiek musulmonai supranta Korano ir Biblijos raginimus kaip tiesioginius prisakymus, yra akivaizdžiai nepagrįstas.“

Dėl judaizmo senumo dar būtų galima sutikti, tačiau katalikybė ir islamas buvo įkurtos jau mūsų eroje, tai visiškai naujos religijos palyginus su daugeliu dar nespėtų sunaikinti Afrikos, Lotynų Amerikos, Australijos ir pan. religijų.

O šaltakraujiškas pareiškimas – „iki šiol NĖ VIENOJE valstybėje nekilo masinių konfliktų būtent dėl pareiškėjo nurodomų priežasčių“, – manau turėtų sugluminti ir guvesnio proto pradinuką. Vien tik vykdant mano nurodytą Korano kurstymą žudyti kitatikius – „Kovokite ir žudykite netikinčius kur tik juos rasite, imkite juos į nelaisvę, persekiokite juos, laukite jų gulėdami ir pulkite iš pasalų naudodami visus kovos būdus.“ (Kardas, 9:5),“ – jau yra kilę tūkstančiai konfliktų ir žuvęs ko gero ne vienas šimtas milijonų taikių žmonių.

Ir Valantinui rašant savo nutartį, šio Mahometo (ar Alaho) priesako išprovokuoti kruvini masiniai konfliktai vyko dešimtyse Afrikos ir Azijos šalių.

Dar kartą pamėginsiu kažkaip pasipriešinti begėdiškam Katalikų bažnyčios siautėjimui

Kelis kartus buvau nuėjęs į Vilniaus apygardos teismą pabendrauti su Algimantu Valantinu. Nebuvo malonu, bet ko tik nepadarysi iš pareigos savo tautai ir dievams. :-)

Dievo nusikaltėlio paveikslas Vilniaus apygardos teisme
Jėzus Kristus ant kryžiaus

Kokio „teisingumo“ galima tikėtis iš teisėjų, einančių į teismo posėdžius pro koplyčią kruvino nusikaltėlio, nuteisto už Jeruzalės šventyklos išniekinimą ir kurstymą smurto net prieš artimiausius žmones?

Teisme pribloškė vienas dalykas – antrojo aukšto koridoriuje pakabintas kruvinojo krikščionių dievo paveikslas. Matomai Vilniaus teisėjai galutinai suįžūlėjo, kad viešai pasikabino savo dievą nusikaltėlį teismo pastate, ciniškai spjaudami į Konstituciją.

Nieko nuostabaus, kad katalikų šventikai po to ramiai sau spjauna į Baudžiamąjį kodeksą, jau nekalbant apie kitus įstatymus.

Šį kartą dėl visų šių dalykų kreipiuosi į Teisėjų etikos ir drausmės tarybą bei Grybauskaitę – žinoma, neskaitant rutininio skundo Šiaulių apygardos teismui. Daugiau tiesiog nieko negaliu padaryti dabartinėje vis labiau švinkstančioje Lietuvos Respublikoje.

Nėra ko džiaugtis tuo, kad lietuviai taip masiškai šlykštisi teismais, jog net eilinio teisėjo nudėjimą supranta kaip žygdarbį.

Juk turime visai neblogą Konstituciją, ne tokius jau ir beviltiškus įstatymus, tačiau galutinai nupušę teismai paverčia niekais kiekvienas pastangas kažkaip gelbėti lietuvių tautą ir valstybę

Juk jei geriau pagalvosi, tai mano dabar nurodyti šiurpinančios teisėjų nekompetencijos pavyzdžiai nėra kažkokios drastiškos išimtys. Akivaizdu, kad tai – Lietuvos teismų kasdienybė.

Atviras laiškas Grybauskaitei ir prašymas Teisėjų etikos ir drausmės komisijai

Kadangi pasinaudojau tais pačiais argumentais dviems prašymams :-), nuspalvinau tik Grybauskaitei skirtą tekstą tamsiai raudonai, teisėjams – žaliai, o bendrą tekstą – juodai.

Kaip visada, tekstą pateikiu be asmeninių duomenų ir nuorodų į priedus.

Giedrius Šarkanas


Lietuvos Respublikos Prezidentei
Daliai Grybauskaitei

Teisėjų etikos ir drausmės komisijai


ATVIRAS LAIŠKAS
PRAŠYMAS
Vilnius
2013-03-01


Mane labai neramina tai, kad visuomenės akyse Lietuvos teismai tapo antikonstitucingumo, antiįstatymiškumo, pagaliau akivaizdaus neteisingumo simboliu. Kiek galiu spręsti iš žiniaspaudos, teismais pasitiki maždaug kas septintas lietuvis.

Nors nesu teisininkas, niekaip negaliu atsikratyti įspūdžio, kad Lietuvos teismai masiškai begėdiškai ignoruoja ne tik įstatymus, bet ir pačias svarbiausias Konstitucijos normas, ypač jos preambulę, 1, 2, 3, 4, 5, 6, 7, 25, 29, 30, 33, 63, 109 bei 110 straipsnius. Konkretus pavyzdys: administraciniai teismai ir jų aukštesnioji grandis Vyriausiasis administracinis teismas (VAT) atsisakinėja priimti asmenų skundus dėl Seimo rinkimų įstatymo pažeidimų, nors būtent pastarasis teismas yra paskutinė instancija VRK sprendimams ginčyti. Remdamasis akivaizdžiai Konstitucijai prieštaraujančiu Seimo rinkimų įstatymu, VAT begėdiškai ignoruoja Konstitucijos 3, 4, 6, 7, 30, 33, 109 ir 110 straipsnius. To pasekmėje net ir akivaizdžiausio Seimo rinkimų klastojimo pasekmėje dėl rezultatų anuliavimo galutinai sprendžia patys klastotojai seimūnai; piliečiai neturi jokių galimybių netgi mėginti siekti, kad rinkimai būtų nors minimaliai lygiateisiai ir teisingi. Tokiu būdu VAT ciniškai pažeidžia ir Konstitucijos 1, 2, 5 bei 63 straipsnius, įtvirtinančius Lietuvos Respubliką kaip demokratinę valstybę. (Konkretaus VAT, žinoma, jau atmesto mano skundo tekstą su papildoma argumentacija galima rasti adresu: http://www.lietuviais.lt/dienorastis.php/?data=20130114.) Tik visiškam tamsuoliui nėra akivaizdu, kad Seimo rinkimai yra visiškai nelygūs, neteisingi ir nekonstituciniai, jų rezultatai begėdiškai klastojami, o Lietuvos Respublika tikrai nėra demokratinė valstybė.

Norėdamas asmeniškai patikrinti Lietuvos teismų būklę, nusprendžiau pats kreiptis į Lietuvos teisėsaugą, prašydamas tirti mano nuomone akivaizdžiausius jau įvykdytus ar ir vykdomus nusikaltimus, netaikyti akivaizdžiai Konstitucijai prieštaraujančių įstatymų. Beveik visus savo veiksmus skelbiau ir aiškinau savo asmeniniame tinklapyje www.lietuviais.lt. Kiek galiu spręsti pagal prokuroratūros ir teismų atsakymus į mano prašymus ir skundus, Lietuvos prokurorų ir teisėjų kvalifikacija atrodo, švelniai tariant, apgailėtinai.

Katalikų bažnyčiai Baudžiamasis kodeksas faktiškai negalioja

Kol kas neteko sutikti nė vieno lietuvio, kuris nesipiktintų tuo, kad rodos akivaizdžiausius nusikaltimus ar baudžiamuosius prasižengimus įvykdę katalikų kulto tarnautojai ar katalikai kaip tokie visiškai išvengia atsakomybės.

Žiniaspauda užversta viešais katalikų šventikų pareiškimais, kuriuose akivaizdžiai tyčiojamasi iš homoseksualų, abortus pasidariusių moterų, kitų tikėjimų žmonių – o teisėsauga visiškai į juos nereaguoja, nors priimta krūvos baudžiamųjų nuosprendžių ir už kur kas švelnesnius komentarus internete.

Mano žiniomis, Lietuvos policija 2012 m. spalio 6 d. prie Nacionalinio dramos teatro vykusio katalikų protesto metu negynė į spektaklį taikiai ėjusių žiūrovų nuo katalikų mėtytų kiaušinių ir kitokio fizinio smurto. (šaltinis: www.delfi.lt – N.Vasiliauskaitė. „Na taip, įstatymai pažeidinėjami. Tai ką?“, http://www.delfi.lt/news/ringas/lit/nvasiliauskaite-na-taip-istatymai-pazeidinejami-tai-ka.d?id=59819225.)

Negali palikti abejingu atvejis, kai netgi pačios Katalikų bažnyčios komisijai atleidus katalikų šventiką dėl matomai pedofilinio elgesio, teisėsauga pradėjo persekioti ne patį šventiką, o gauti kompensaciją (visiškai natūraliai, mano nuomone) už patirtą žalą norėjusią jo auką. (Vienas iš daugelio straipsnių apie tai: http://www.balsas.lt/naujiena/589345/skaitytojo-naujiena-lytiniais-nusikaltimais-kaltintas-kunigas-issaugojo-baznytini-titula.) Akivaizdu, kad teisėsauga čia elgėsi kaip tiesioginis Katalikų bažnyčios agentas – įžūliai demonstruodama, kad Lietuvoje katalikų šventikai gali ramiai sau žaginti nepilnamečius, o su nuolankiai neatsiduodančiomis aukomis susidoros policija – bent jau man peršasi būtent tokia išvada iš šio mano nuomone LR teisėsaugos vertybes ir metodus puikiai atskleidžiančio epizodo.

Toliau prašyčiau įvertinti 3 konkrečius atvejus, kai, kiek suprantu, teisėjai tiesiog atsisakė taikyti galiojančius įstatymus Katalikų bažnyčios galimai įvykdytoms ar ir toliau vykdomoms, mano nuomone, akivaizdžioms nusikalstamoms veikoms.

Raseinių teisėja išlaužė iš piršto mano praleistus terminus, nors nusikalstamos veikos požymiai nekelia abejonių

2012 m. rugsėjo 7 d. kreipiausi į Generalinę prokuratūrą, prašydamas pradėti ikiteisminį tyrimą dėl galimo padarymo Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 118 bei 123 straipsniuose nustatytos nusikalstamos veikos ir galimo Laikinojo pagrindinio įstatymo 1 bei 2 straipsnių pažeidimo, 1991 m. rugsėjo 8 d. Šiluvoje paaukojant Lietuvą katalikų dievybei „šv. mergelei“ Marijai, taip pat imtis priemonių, kad būtų kuo greičiau sustabdytas Lietuvos Respublikos Konstitucijos 1, 2, 3 bei 7 straipsniams galimai šiurkščiai prieštaraujančio Lietuvos paaukojimo akto galiojimas. (Kreipimosi tekstas: http://www.lietuviais.lt/dienorastis.php/?data=20120907.)

Maždaug po trijų mėnesių gavau raštą iš Raseinių policijos, kuriame buvau informuotas, kad tiek Šiluvos klebonas, tiek Kauno vyskupijos atstovai nepateikė susipažinimui „paaukojimo akto“, tvirtindami, jog nežino, kur jis yra. Šiluvos klebonas netgi teigė nesusipažinęs su akto turiniu. (Policijos ataskaitos kopiją galima rasti: http://www.lietuviais.lt/dienorastis.php/?data=20121220.)

Tačiau daugelyje katalikų interneto svetainių ne tik giriamasi, kad Landsbergis paaukojo Lietuvą, bet ir nurodoma, kad paaukojimo aktas saugojamas Šiluvoje. Kiek galiu spręsti iš į mano straipsnius reagavusiųjų liudijimų, paaukojimo aktas buvo viešai demonstruojamas daugelio Šiluvos atlaidų metu. Todėl tikimybė, kad Šiluvos klebonas nemelavo sakydamas, jog nežino paaukojimo akto nei buvimo vietos, nei turinio, mano nuomone labai artima nuliui.

Todėl, kai kreipiausi į Šiaulių apylinkės prokuratūrą, o vėliau ir į Raseinių rajono apylinkės teismą, prašiau tirti ir mano nuomone galimai nusikalstamą Šiluvos klebono ir kitų galimą trukdymą policijos tyrimui. (Skundo prokuratūrai kopija: ten pat.)

Vasario 19 d. gavau Raseinių rajono apylinkės teismo teisėjos Aurelijos Petkevičienės nutartį nepriimti mano skundo, kadangi, jos nuomone, praleidau apskundimo terminus. Tačiau aš jau buvau pasiuntęs Petkevičienei voko, kuriame buvo prokuratūros nutarimas atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą, kopiją, iš kurios minimalų teisinį išsilavinimą turinčiam žmogui turėjo būti aišku, kad laiškas atėjo neregistruotu paštu. Neabejoju, kad teisėja ir be voko žinojo, kad prokuratūros siuntinėja savo nutartis paprastu paštu.

Aurelija Petkevičienė pareikalavo iš manęs įrodymų, kad susipažinau su laiško turiniu būtent tą dieną, kurią nurodžiau – tačiau pats toks reikalavimas iš esmės absurdiškas. Esu privatus asmuo ir savo laiškų dėžutės kartais netikrinu mėnesiais. Kokie čia galėtų būti įrodymai? Turėčiau pasikviesti notarą? Bet juk ir jis nebus šimtu procentų tikras, ar aš kartais anksčiau neatplėšiau voko, o po to užklijavęs vėl neįmečiau laiško į dėžutę prieš jį pasikviesdamas.

Nors buvau priblokštas tokio Petkevičienės įžūlumo (ar tiesiog nekompetencijos), vis dėlto pasiunčiau jai voko kopiją. Tačiau, kaip jau minėjau, gavau nutartį nepriimti mano skundo dėl praleistų terminų.

Mano nuomone, asmeniui, priimančiam taip argumentuotas nutartis, nederėtų užimti teisėjo pareigų. Kiek suprantu, Aurelijos Petkevičienės veiksmus galima paaiškinti trimis būdais.

Pirmas variantas – teisėja nesupranta, ką reiškia jos pačios cituotas įstatymo numatytas terminas: „per septynias dienas nuo nutarimo ar nutarties nuorašo gavimo dienos“. Galbūt Petkevičienė nusprendė, kad „septynios dienos“ prasideda tada, kai laiškanešys įmeta laišką į pašto dėžutę? Jei taip, tai, mano nuomone, jai dar per anksti dirbti teisėja – pirma reikėtų susipažinti su Lietuvos teismų praktika šioje svarbioje srityje ir sužinoti, kodėl teismai siuntinėja savo nutartis registruotais laiškais.

Antras variantas – teisėjai atrodo, kad aš privalau ir, svarbiausia, GALIU pateikti įrodymus, kad susipažinau su laiško turiniu tą dieną, kurią nurodžiau. Jei taip, tada Petkevičienė paprasčiausiai nesupranta, kad reikalauja iš manęs įrodyti, kad NEBUVAU susipažinęs su laiško turiniu iki nurodytos datos, kas paprasčiausiai neįmanoma. Išeina, kad teisėja nėra susipažinusi netgi su logikos pagrindais; mano nuomone, elementariosios logikos nesuprantančiam asmeniui prieš pradedant teisėjauti reikėtų sugrįžti pasikartoti pirmojo teisės studijų kurso disciplinų.

Pagaliau, trečias variantas – teisėja viską supranta, tačiau specialiai pasirėmė akivaizdžiai neteisiniu argumentu, nenorėdama, kad būtų pradėta byla Katalikų bažnyčios atstovams. Noriu priminti, kad jau nekalbant apie Šiluvos paaukojimo akto nusikalstamumą, visiškai akivaizdu, kad tai, jog Šiluvos klebonas teigė nežinąs, kur yra pats aktas, ir nesusipažinęs su jo turiniu, kai faktiškai nekyla abejonių dėl to, kad aktas buvo demonstruojamas Šiluvos atlaidų metu, yra akį draskantys ypač tikėtinos nusikalstamos veikos požymiai, idealiai atitinkantys Baudžiamojo kodekso 231 straipsnio dispoziciją. Taigi tikimybė, kad buvo padarytas nusikaltimas, labai didelė, ir Aurelija Petkevičienė negalėjo to nesuvokti. Jei iš tikrųjų viskas buvo taip, mano nuomone, asmuo, sąmoningai siekiantis sutrukdyti teisės veikimui ir atsakomybės už ypač tikėtiną nusikalstamą veiką atsiradimui, NIEKADA neturėtų dirbti teisėju.

Vilniaus apygardos teismo teisėjas nepaisė Baudžiamojo proceso kodekso

2012 m. rugsėjo 3 d. kreipiausi į Generalinę prokuratūrą su prašymu pradėti ikiteisminį tyrimą dėl galimai nusikalstamų Katalikų bažnyčios atliekamo eucharistijos (komunijos) ritualo aspektų. Žinoma, prokuratūra atsisakė pradėti galimų Katalikų bažnyčios nusikaltimų tyrimą, ir aš kreipiausi į atitinkamus Vilniaus teismus. 2012 m. spalio 18 d. Vilniaus apygardos teismo teisėjas Stasys Lemežis priėmė nebeskundžiamą nutarimą atmesti mano skundą.

Tarp mano nuomone nusikalstamų komunijos aspektų yra tai, kad kai kuriose Lietuvos bažnyčiose galimai dalinami ne tik vafliai, bet ir vynas. Todėl Pirmosios ir kitų nepilnamečiams duodamų komunijų metu vaikai galimai akivaizdžiai įtraukiami girtauti, kas dėl katalikų komunijai priskiriamos simbolinės reikšmės ir vyną dalijančio šventiko autoriteto gali turėti ypač neigiamų pasekmių jų sveikatai.

Prašiau prokuratūrą pradėti tyrimą ir bent jau sustabdyti šią 21-me amžiuje sveiku protu nesuvokiamą praktiką. Tačiau teisėjas Lemežis atsisakė tenkinti mano skundą, argumentuodamas: „Pareiškėjas nenurodo jokių konkrečių aplinkybių dėl konkrečių nepilnamečių, vartojusių alkoholio, o hipotetinė situacija, šiuo atveju, nenagrinėtina, kadangi tokiu (hipotetiniu) atveju yra nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, todėl sutinkamai su BPK 3 str. 1 d., baudžiamasis procesas negali būti pradedamas, o pradėtas turi būti nutrauktas.“

Tačiau noriu pastebėti, kad pateikiau įrodymus: tekstus Katalikų bažnyčios interneto svetainėse, kur jie patys gyrėsi (greičiausiai bandydami pritraukti daugiau potencialių alkoholikų), kad komunija pas juos reiškia ne tik kūną, bet ir kraują. Aš taip pat kreipiausi ir į Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamentą, prašydamas ištirti ir sustabdyti galimą nepilnamečių įtraukimą į girtavimą Lietuvos katalikų bažnyčiose, bet šie, žinoma, irgi atsisakė imtis kokių nors veiksmų, kol dėl to vyksta (jų žodžiais) „teisminiai ginčai“, ir, kiek suprantu, Stasys Lemežis tai žinojo.

Taigi pateikiau įrodymus, kad bent jau kai kuriose bažnyčiose komunijos metu dalijamas vynas, tačiau teisėjas vis tiek nepatenkino mano skundo – todėl, kad nenurodžiau konkrečių jo gavusių nepilnamečių. Mano nuomone, teisėjas akivaizdžiai ir piktybiškai nesivadovavo Baudžiamojo proceso kodeksu priimdamas sprendimą (faktiškai) atsisakyti tirti potencialiai labai pavojingos visuomenei galimos nusikalstamos veikos aplinkybes. Noriu pastebėti, kad tai nebuvo kaltės buvimą besiaiškinantis teismo posėdis, kuriame privalu nurodyti konkrečius nukentėjusius asmenis; aš nesu nei prokuroras, nei policininkas, netgi ne privatus detektyvas – ir todėl iš principo neturiu galimybių išsiaiškinti girtauti galimai įtraukiamų vaikų tapatybėms.

Mano nuomone, teisėjas, kuris reikalauja iš privataus asmens, informuojančio teisėsaugą apie galimai dideliu mastu vykdomos akivaizdžiai pavojingos visuomenei nusikalstamos veikos akivaizdžius požymius, kad jis dar atliktų policijos funkcijas ir pateiktų konkrečius įrodymus tarsi prokuroras, neturėtų užimti teisėjo pareigų. Skirtingai nuo anksčiau aptarto Raseinių rajono apylinkės teismo teisėjos, Stasys Lemežis dirba aukštesniajame teisme ir priiminėja nebeskundžiamas nutartis, todėl jo netinkamas pareigų atlikimas ypač pavojingas visuomenei.

Norėčiau pastebėti, kad abejoti Lemežio kvalifikacija verčia ir kiti toje pačioje nutartyje jo pateikti argumentai, kuriais jis teisino savo sprendimą įteisinti prokuratūros nutarimą nepradėti ikiteisminio tyrimo dėl kitų galimai nusikalstamų komunijos aspektų. Teisėjas rašė: „Atkreipiamas dėmesys, kad burna nėra lytinis organas, o, įvertinus Komunijos priėmimo ritualą, jo turinį, nepritartina pareiškėjo teiginiui, kad šia prasme pirmoji komunija atitinka Aukščiausiojo Teismo suformuluotą tvirkinamųjų veiksmų apibrėžimą.“ Jei sutiktume su Lemežio teiginiu dėl burnos nebuvimo lytiniu organu, turėtume pripažinti, kad žaginimas per burną (kiek galiu spėti iš užsienio masinių informacijos priemonių, ko gero ne taip jau retai pasitaikantis Katalikų bažnyčios praktikoje) nėra lytinis nusikaltimas. Neaišku ir kaip teisėjas galėjo be ekspertų pagalbos įvertinti „Komunijos priėmimo ritualą.“

Pagaliau, man abejotinai skamba Lemežio teiginys, kad: „BK 311 str. 1 d. objektas yra biologiniai mirusiojo palaikai, tyčiojimasis iš jų, niekinimas.“ Įdomu būtų sužinoti, ar oficialioji Lietuvos teismų doktrina įtvirtina būtent tokį požiūrį.

Taigi, mano nuomone, Statys Lemežis savo minėtoje nutartyje piktybiškai ignoravo LR BPK ir akivaizdžiai iškraipė šio kodekso 3 straipsnio 1 dalies dispoziciją. Tačiau svarbiausia – tai, kad jo mano nuomone akivaizdžiai neteisėtų veiksmų (man, kaip ne teisininkui, atrodo, kad teisėjai privalo vadovautis įstatymais) pasekmėje nebuvo sustabdyta galimai dideliu mastu vykdoma ypač žalinga visuomenei nusikalstama veika.

Eks Generalinis prokuroras aiškino savo nutartį su dalyku mažai ką bendro turinčiu žodžių kratiniu

2012 m. liepos 31 d. kreipiausi į Generalinę prokuratūrą su prašymu pradėti ikiteisminius tyrimus dėl Toros, Korano ir Biblijos platinimo – mano nuomone, akivaizdžios nusikalstamos veikos, nustatytos Baudžiamojo kodekso 170 straipsnio 1 dalyje, numatančioje atsakomybę už diskriminuoti, niekinti ar fiziškai susidoroti dėl tikėjimo, lyties, seksualinės orientacijos ir pan. skatinančių „dalykų“ gaminimą, siuntimą, laikymą ir pan. (Skundų tekstus galima rasti adresais http://www.lietuviais.lt/dienorastis.php/?data=20120730 ir http://www.lietuviais.lt/dienorastis.php/?data=20120731)

Prokuratūrai, žinoma, atsisakius tirti galimai akivaizdžius nusikaltimus, galimai įvykdomus platinant niekinti, diskriminuoti ir žudyti dėl tikėjimo, tautybės, lyties bei socialinės orientacijos skatinančias knygas, laikomas šventais, taigi pažodžiui vykdomais tekstais judaizmo, krikščionybės bei islamo tradicijose, kreipiausi į teismus.

Savo skunde Vilniaus apygardos teismui prašiau vadovautis be kita ko Konstitucijos 27 straipsniu, atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos teismų praktiką bausti už LR BK 170 straipsnio pažeidimus netgi rašant interneto komentarus ir laikantis teisingumo principo bei Lietuvos Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtinto asmenų lygiateisiškumo visose teisminio proceso stadijose principo. Bandžiau atkreipti teismo dėmesį į Lietuvoje paplitusią baudimo už interneto komentarus praktiką, kai asmenys nuteisiami už netgi susilpnintą Toros – Biblijos raginimų žudyti gėjus atkartojimą ir remtis Konstitucinio teismo pateiktu Konstitucijos 29 straipsnio išaiškinimu: „konstitucinio asmenų lygybės principo turi būti laikomasi ir leidžiant įstatymus, ir juos taikant; konstitucinis asmenų lygybės įstatymui principas reiškia žmogaus prigimtinę teisę būti traktuojamam vienodai su kitais bei įpareigoja vienodus faktus vertinti vienodai ir draudžia iš esmės tokius pat faktus savavališkai vertinti skirtingai.“

Tačiau teisėjas Algimantas Valantinas atmetė mano skundą, faktiškai neatsakęs nė į vieną mano argumentą. Konkrečiai cituosiu ir komentuosiu visą jo argumentaciją.

„Susipažinęs su bylos medžiaga, apygardos teismas konstatuoja, kad 2012-09-13 Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo nutartis yra pagrįsta, tinkamai motyvuota ir teisėta, todėl naikinti ją skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo. Apygardos teismas pritaria ikiteisminio tyrimo teisėjos padarytai išvadai, jog Biblijos, Korano ir Toros tekstai negali būti vertinami baudžiamojo persekiojimo prasme. Pažymėtina, kad šiuo atveju yra svarbu atsižvelgti į tai, kad minėti religiniai tekstai buvo sukurti prieš tūkstančius metų, t.y. tuo metu, kai žmonių visuomenėje buvo suformuotos visai kitokios elgesio taisyklės ir papročiai.“

Skamba gal ir gražiai, tačiau tai juk neturi nieko bendro su mano skundu. Juk aš neprašiau bausti už minėtųjų knygų turėjimą ar skaitymą.

„Mūsų laikais Biblija, Koranas bei Toros tapo pagrindiniais katalikų, musulmonų ir judėjų tikėjimo šaltiniais, kuriuos gerbia labai didelis žmonių skaičius, tačiau tai nereiškia, kad visus minėtuose raštuose įtvirtintus teiginius tikintieji supranta tiesiogiai.“

Mano nuomone, čia Valantinas nusišnekėjo. Jei krikščioniškoje tradicijoje ir įprasta išsirinkti iš Biblijos tik tai, kas patogiausia konkrečiu momentu, tai didžiuma judaistų ir musulmonų supranta Torą ir Koraną kaip pažodines tiesas; beveik visur, kur musulmonai sudaro daugumą, žmonės daug negalvojant žudomi už nemusulmonišką elgesį, jei to reikalauja Koranas. Savo prašyme prokuratūrai aš citavau konkretų vieno aukščiausiųjų dabartinių judaistų šventikų pasisakymą, atkartojantį vieną iš šlykščiausių Toros vietų, o taip pat Izraelio užsienio reikalų ministerijos bei Lietuvos žydų bendruomenės pateiktą Toros kaip „įstatymo“ išaiškinimą. Akivaizdu, kad judaistai ir musulmonai supranta bei platina Torą ir Koraną kaip teisės tekstus, o ne mistinius „tikėjimo šaltinius“, kaip teigė Valantinas.

„Akivaizdu, kad besikeičiant mus supančiam pasauliui, keičiasi ir visuomenės elgesio normos. Dėl pastarosios priežasties yra keičiami įstatymai, tą supranta bei vadovaujasi tuo savo kasdieniniame gyvenime, tame tarpe ir skaitydamas religinio pobūdžio literatūrinius kūrinius, kiekvienas protingai mąstantis žmogus. Kaip teisingai nurodė prokurorė, katalikai, musulmonai ir judėjai priklauso įstatymiškai Lietuvos Respublikoje pripažįstamų tradicinių religinių bendruomenių grupei, tačiau tai anaiptol nereiškia, kad minėtiems religinėms bendruomenėms priklausantys asmenys gali daryti nusikaltimus dėl savo religinių pažiūrų. Kiekvienas padaręs nusikalstamą veiką asmuo atsako pagal galiojančius įstatymus, kadangi, kaip teisingai nurodo pareiškėjas, visi asmenys prieš įstatymą lygūs. Bet tai neįgalina mūsų teigti, kad kiekvienas Bibliją, Koraną ar Toras perskaitęs žmogus yra potencialus nusikaltėlis.“

Ką šie Valantino pasamprotavimai turi bendro su mano skundu? Aš gi nebandžiau įrodyti, kad perskaitęs Bibliją, Torą ar Koraną žmogus daro nusikaltimus. Prašiau pritaikyti Baudžiamojo kodekso 170 straipsnio 1 dalį, numatančią atsakomybę už disponavimą nusikaltimus kurstančiais dalykais su tikslu platinti. Susidaro įspūdis, kad Algimantas Valantinas nebuvo susipažinęs su minėtąja teisės norma – nors buvau ją netgi citavęs savo skunde.

„Pažymėtina, kad katalikų, musulmonų bei judėjų skaičius visame pasaulyje yra labai didelis, tai yra vienos seniausių religijų, tačiau iki šiol nei vienoje valstybėje nekilo masinių konfliktų būtent dėl pareiškėjo nurodomų priežasčių, tad skundo teiginys, jog tiek katalikai, tiek musulmonai supranta Korano ir Biblijos raginimus kaip tiesioginius prisakymus, yra akivaizdžiai nepagrįstas.“

Šios eilutės jau kelia rimtą susirūpinimą teisėjo kvalifikacija. Katalikus ir musulmonus vadinti „vienomis seniausių religijų“ neturėtų būti gėda nebent kokiam trečiokui. O asmeniui, teigiančiam – „iki šiol nei vienoje valstybėje nekilo masinių konfliktų būtent dėl pareiškėjo nurodomų priežasčių,“ – mano nuomone nederėtų išduoti brandos atestato. Kaip gali dirbti bendrosios kompetencijos teismo teisėju žmogus, negirdėjęs apie net ir dabar vykstančius masinius konfliktus ir tūkstančius žūstančių žmonių Palestinoje, Afrikoje, Indijos pusiasalyje, Tailande ir kitur, jau nekalbant apie istorinius armėnų ir graikų genocidus Turkijoje ir tūkstančius kitų šiurpiausių nusikaltimų, tūkstantmečiais nesiliovusių per visą kruvinąją žmonijos istoriją vien dėl mano pateikto (tarp daugelio kitų) Korano kurstymo žudyti kitatikius: „Kovokite ir žudykite netikinčius kur tik juos rasite, imkite juos į nelaisvę, persekiokite juos, laukite jų gulėdami ir pulkite iš pasalų naudodami visus kovos būdus.“ (Kardas, 9:5) O ir pati samprotavimo forma kelia rimtų abejonių Valantino kompetencija. Galima suprasti, kad žmogus nežino vieno ar kito dalyko, bet mano nuomone tokiu atveju minimalios kompetencijos teisėjas turėtų bent jau suprasti, ką jis žino, o ko ne, o nežinodamas – nusišalinti, o ne pliaukšti šiurpą keliančias nesąmones oficialioje teismo nutartyje.

„Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pareiškėjo nurodomos aplinkybės, jog Lietuvos teismai traukia asmenis baudžiamojon atsakomybėn pagal BK 170 str. dėl jų komentarų, pateiktų internete, taip pat negalima laikyti argumentu, patvirtinančių pateikto skundo pagrįstumą. Baudžiamojoje teisėje galioja asmeninės atsakomybės principas. Tai reiškia, kad asmuo atsako už savo kaltai padarytus veiksmus. Kaip jau buvo nurodyta anksčiau, kiekvienas mūsų turi savo įsitikinimus, moralės principus, žino visuomenei priimtas elgesio taisykles bei teisės normų reikalavimus ir, įtakodamas visų minėtų veiksnių, pats pasirenka jam priimtiną elgesio modelį. Tačiau tai jokiu būdu nereiškia, kad kiekvieną kartą asmuo, pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą BK 170 str., pasirinko neteisėtą veikimo būdą dėl Biblijos, Korane ar Torose įtvirtintų teiginių.“

Vėlgi, kokią prasmę turi šie teisėjo pasamprotavimai iš tuščio į kiaurą? Juk kaip pats Valantinas anksčiau pastebėjo, įstatymai keičiasi. Kai tik įsigaliojo nauja BK 170 straipsnio 1 dalis, kriminalizuojanti „dalykų“, skatinančių neapykantą, niekinimą bei susidorojimą, laikymą su tikslu platinti, tai tapo nusikalstama veika. Jei pagal naują įstatymo redakciją asmenys pradėti bausti ir už visiškai nekaltus pasisakymus, reaktyviai paskelbtus reaguojant į emocijas kurstantį straipsnį ar kitą komentarą, kaip galima pagal tą patį straipsnį nebausti už apgalvotą, sistemingą šaltakraujiškų, autoritetingų raginimų žudyti platinimą? Turiu prisipažinti, kad visiškai nesupratau šio keisto teisėjo žodžių kratinio prasmės.

„Kartu teismas pažymi, kad taikant teisės normas reikėtų vadovautis ne vien lingvistinių jų aiškinimu, bet atsižvelgti į teisingumo ir protingumo reikalavimus bei visuomenėje nusistovėjusius papročius.

Kiti pareiškėjo nurodomi argumentai neturi esminės reikšmės sprendžiant klausimą dėl pateikto skundo pagrįstumo, todėl teismas atskirai jų nevertina ir dėl jų nepasisako.“

Vėlgi, kokie čia „nusistovėję papročiai“, jei įsigalioja juos vienareikšmiškai kriminalizuojantis įstatymas? Kas čia per įstatymas, jei jis negalioja lingvistiškai? Ką reiškia „protingumo reikalavimai“? – peršasi išvada, kad „neprotingai“ įstatymą prieš įtakingas religines bendruomenes pritaikęs teisėjas gali atsisveikinti su savo karjera.

Pagaliau kodėl Valantinas atsisakė svarstyti kitus mano argumentus? Noriu pastebėti, kad buvau nuėjęs į teismo posėdį ir asmeniškai dar kartą bandžiau atkreipti dėmesį į Konstitucijos 29 straipsnį, Konstitucinio teismo išaiškintą kaip neleidžiantį tokių pačių atvejų aiškinti skirtingai. Kiek žinau, BK 170 straipsnio 1 dalies paskirtis buvo tokių knygų, kaip Hitlerio „Mano kova“ (Mein Kampf) kriminalizavimas. Akivaizdu, kad visi argumentai, teisinantys Toros, Biblijos bei Korano platintojus, kur kas stipriau galioja ir Hitlerio memuarų knygos platintojams – „Mano kova“ irgi yra literatūros kūrinys, parašytas visai kitomis aplinkybėmis, o nusikaltimų kurstymo prasme ji tėra blankus didžiųjų religinių nacizmo vadovėlių atspindys. Noriu pastebėti, kad Valantinas paskelbė savo nuosprendį nepraėjus 2 valandoms po posėdžio, visiškai nereaguodamas į šį mano argumentą ir tuo mano nuomone pademonstruodamas, kad į teismų posėdžius vaikščioti nėra prasmės, nes teisėjams vistiek nusispjaut į pareiškėjų argumentus.

Mano nuomone, atsakinėdamas į mano skundą, Algimantas Valantinas nesielgė kaip priderėtų teisėjui. Jis visiškai nesvarstė nusikalstamos veikos požymių, nurodytų Baudžiamojo kodekso 170 straipsnio būtent 1 dalyje, man susidarė įspūdis, kad jis galbūt netgi nesuprato šio straipsnio dispozicijos.

Vietoj to, Valantinas surašė beveik puslapį su mano skundo esme mažai ką bendro turinčio teksto, faktiškai įrodinėdamas, kad negalima uždrausti skaityti Toros, Biblijos ir Korano bei kad iš viso negalima bausti už kurstymą daryti nusikaltimus, nes kurstomieji nebūtinai įvykdys tai, kam yra kurstomi, kad atsakomybė tenka ne kurstytojui, o tam, kuris duodasi sukurstytas.

Mano nuomone, tokia Valantino argumentacija liudija jo nekompetenciją. Jei teisėjui atrodė, kad BK 170 straipsnio 1 dalis prieštarauja aukštesnėms teisės normoms, jis galėjo kreiptis į Konstitucinį teismą, kaip tai įpareigoja daryti Konstitucijos 109 ir 110 straipsniai. Taigi man atrodo, kad argumentuodamas savo nutartį nieko nereiškiančiais ir faktiškai jokio ryšio su mano skundu neturinčiais pasvarstymais, beviltiškai nusišnekėdamas apie religinių konflliktų nebuvimą dėl Toros, Biblijos ir Korano kurstymų diskriminuoti ir žudyti „iki šiol nei vienoje valstybėje“, Algimantas Valantinas pademonstravo stulbinančią savo, kaip teisėjo, nekompetenciją, o gal ir piktybinį nenorą vadovautis įstatymais.

Teismų autoritetą reikėtų gelbėti

Aš, tiesą sakant, nežinau, kas paskatino visus tris teisėjus taip drastiškai ginti potencialius įtariamuosius nuo atsakomybės – kompetencijos stoka ar pikta valia. Bet kokiu atveju, vienas iš besiperšančių paaiškinimų būtų tai, kad visos trys bylos būtų keliamos įtakingosios Katalikų bažnyčios atstovams, ir teisėjai tiesiog pamynė įstatymus politinių ar karjeros tikslų vardan.

Vienas pagrindinių viso mano teisingumo ieškojimo projekto tikslų buvo galutinai įsitikinti pačiam ir įrodyti savo tinklaraščio skaitytojams, kad Lietuvos baudžiamasis kodeksas Katalikų bažnyčiai negalioja. Kol kas tai pavyko visu šimtu procentų.

Vis dėlto, norėčiau, kad dabartinė padėtis pasikeistų, ir teismai pradėtų įgyvendinti ne politikų ar teisėjų užgaidas, o Lietuvos Respublikos konstituciją ir įstatymus. Juk dabartinė masinio pasibjaurėjimo teismais padėtis siaubinga.

Aš asmeniškai nepažįstu nė vieno reikalų su teismais turėjusio žmogaus, kuris būtų prisipažinęs jaučiantis jų atžvilgiu ne pasišlykštėjimą. Viešosios nuomonės apklausos irgi patvirtina tokias tautos nuotaikas.

Tai ypač išryškėjo Garliavos tragedijos ir ją sekusio dar nesibaigusio skandalo metu – juk Drąsius Kedys tapo tautos karžygiu vien dėl to, kad NUDĖJO TEISĖJĄ. Kiek žinau, aukos asmenybė niekam nerūpėjo – svarbu buvo tai, kad buvo nudėtas vienas iš teisėjų. Galima spėti, kad bent jau dalis susidūrusiųjų su Lietuvos teisėsauga yra ja pasibodėję iki tokio lygio, kad ko gero ir patys yra pagalvoję apie panašius desperatiškus žingsnius.

Dėl tol prašau imtis veiksmų užtikrinant, kad Lietuvos teismai vis dėlto pradėtų įgyvendinti teisės aktuose įtvirtintas teisės normas. Šiuo atveju ypač norėčiau, kad Konstitucija bei įstatymai pradėtų galioti ir Katalikų bažnyčiai.


Todėl, remdamasis tuo, ką jau išdėsčiau, prašau Jūsų:

1. Sustiprinti kvalifikacijos reikalavimus naujai skiriamiems teisėjams, siekti, kad teisėjai bent jau nenusišnekinėtų savo nutartyse, nerašytų apie tai, ko nesupranta, taigi nekompromituotų ir taip pašlijusios Lietuvos teisėsaugos reputacijos;

2. Didinti teisėjų atsakingumą už teismų autoritetą žeminančius poelgius ir pasiekti, kad Lietuvos žmonės bent jau patikėtų, jog savo galiomis akivaizdžiai piktnaudžiavę teisėjai patraukiami realion, o ne simbolinėn atsakomybėn už savo sugriautus lietuvių gyvenimus ar laisvėje paliktus visuomenei pavojingus nusikaltėlius – manau, kad banali frazė: „Kaltas ir tas, kuris praeina pro nusikaltimą.“ – teisėjams turėtų galioti bent jau dvigubai;

3. Siekti, kad Lietuvos teismai begėdiškai neignoruotų Konstitucijos ir netaikytų jai prieštaraujančių įstatymų, ypač kai jų to prašoma, o taip pat pasiekti, kad nebebūtų taikoma Lietuvos Respubliką akivaizdžiai nedemokratine valstybe pavertusi Seimo rinkimų įstatymo dalis, neleidžianti piliečiams siekti teismuose, kad šį įstatymą šiurkščiai pažeidę seimūnai prarastų savo mandatus, kaip to reikalauja Konstitucijos 63 straipsnis;

4. Pasiekti, kad ir Katalikų bažnyčiai realiai galiotų Lietuvos Respublikos teisė, kad teismai baustų už akivaizdžius nusikaltimus ir katalikų šventikus, taip pat pasiekti, kad būtų bent jau atšaukti Kristaus Karaliaus intronizavimo aktai Vilniaus ir Šalčininkų rajonuose bei sutartis–aktas, kuria Lietuva buvo paaukota „šv. mergelei“ Marijai;

5. Pagaliau prašau padaryti viską, kas įmanoma, kad būtų pagaliau nustota kurstyti ypač žalingą ir taip sparčiai nykstančiai lietuvių tautai Toroje, Biblijoje bei Korane įtvirtintą panieką ir neapykantą homoseksualams, privedusią iki to, kad vienos lyties jaunuoliai kariasi poromis, o daug metų kartu gyvenantys vienos lyties asmenys priversti žemintis platindami viešus pareiškimus, kad nėra homoseksualūs.


Su geriausiais linkėjimais,
Giedrius Šarkanas


Todėl, atsižvelgiant į tai, ką jau parašiau, prašau įvertinti Aurelijos Petkevičienės, Stasio Lemežio bei Algimanto Valantino elgesį mano nurodytais atvejais.

1. Prašau išsiaiškinti, ar Raseinių rajono apylinkės teismo teisėjos Aurelijos Petkevičienės sprendimas priimti 2013 m. vasario 22 d. nutartį nepriimti mano skundo —motyvuojant terminų praleidimu, nors skundžiama prokuratūros nutartis man buvo pasiųsta neregistruotu laišku, o aš esu privatus asmuo ir man tuo metu nebuvo skirtas namų areštas— suderinamas su minimalia teisėjo kompetencija ir etika, ypač atsižvelgiant į tai, kad skunde buvo nurodyti mano nuomone jokių abejonių nekeliantys BK 231 straipsnyje nustatytos nusikalstamos veikos požymiai.

2. Prašau nustatyti, ar su minimalia teisėjo kompetencija ir etika suderinamas Vilniaus apygardos teismo teisėjo Stasio Lemežio argumentavimas savo 2012 m. spalio 18 d. nutarties netenkinti mano skundo tuo, kad aš nepateikiau konkrečių galimai Katalikų bažnyčios įtraukiamų į girtavimą nepilnamečių asmens duomenų, nors aš nesu kaltinamojo nuosprendžio siekiantis prokuroras ir pateikiau įrodymus, kad vyno dalijimas komunijos metu yra normali praktika kai kuriose Lietuvos katalikų bažnyčiose. Prašau nuspręsti, ar Stasio Lemežio BPK 3 straipsnio 1 dalies interpretavimas ir argumentavimas, kad „burna nėra lytinis organas,“ priimant kalbamąją nutartį yra suderinami su teisėjo statusu.

3. Prašau įvertinti, ar Vilniaus apygardos teismo teisėjo Algimanto Valantino elgesys —priimant 2012 m. spalio 12 d. nutartį netenkinti mano skundo argumentuojant faktiškai nieko bendro su mano prašymu neturinčiais pasamprotavimais ir demonstruojant ne tik nepagarbą į teismo posėdį atėjusiam ir konkretų argumentą pabrėžusiam asmeniui bei stulbinantį mano prašyto taikyti Baudžiamojo kodekso straipsnio nesupratimą, bet ir šiurpinančią nekompetenciją vidurinio išsilavinimo lygio klausimais (konkrečiai, kalbant apie religinius konfliktus)— suderinamas su teisėjo pareigoms užimti keliamais minimaliais kompetencijos bei etikos reikalavimais.

Pageidaučiau, kad imtumėtės veiksmų, užtikrinant, kad teisėjai laikytųsi Konstitucijos ir įstatymų. Norėčiau, kad pradėtumėte teisėjų drausmės bylas, jei Jums atrodo, kad tai galėtų nors kiek pagerinti Lietuvos teismų darbo kokybę. Nors, mano nuomone, dėl dabartinės teisėsaugos krizės kalti ne tiek atskiri teisėjai, kiek išsigimusi sistema, verčianti juos ignoruoti įstatymus karjeros labui, man kažkodėl atrodo, kad banali frazė: „Kaltas ir tas, kuris praeina pro nusikaltimą.“ – teisėjams turėtų galioti bent jau dvigubai.

Labai norėčiau, kad mano minėtieji skundai Vilniaus apygardos teismui būtų kompetetingiau įvertinti, tik, nebūdamas teisininku, nežinau, ar tai įmanoma pagal galiojančią Lietuvos teisę. Jei taip – prašau padėti tai pasiekti.

Taip pat prašau įvertinti, ar su Lietuvoje galiojančiais teisės aktais bei teismų etika suderinama tai, kad Vilniaus apygardos teismo pastate yra demonstruojamas bausmę atliekančio ant kryžiaus pakabinto pusnuogio krikščionių dievo Jėzaus paveikslas. Noriu pastebėti, kad Kristumi dar vadinamas krikščionių dievas pagal evangelijų liudijimus kurstė savo pasekėjus nekęsti kitaip mąstančių žmonių ir netgi žudyti savo šeimos narius. Be to, kaip galima spręsti iš evangelijų, jis buvo nubaustas pagal savo meto teisę visiškai pelnyta mirties bausme už Jeruzalės šventyklos išniekinimą. Noriu priminti, kad Lietuvos Respublikoje formaliai nėra valstybinės religijos, tad smurtiniam nusikaltėliui skirta koplyčia teismo patalpose kelia šiurpą bent jau ne krikščionims ir tikrai neprisideda prie teismų autoriteto kėlimo, ypač prisiminus liūdnos šlovės krikščionių dievo vardu įvykdytus, o ir dar tebevykdomus istorinius nusikaltimus.


Giedrius Šarkanas

Diskusija

14. pLckKs7jBrE2015 12 20 18:41:08

Grade A stuff. I“m untnusioeably in your debt.

13. GKsJKs6Zz22015 12 14 12:19:29

Just cause it“s simple doesn“t mean it“s not super heulflp.

12. NUKENTĖJĘS NUOS TEISĖJO 2015 02 27 15:02:16

Prezidentė korumpuotą, degradavusią, posovietinę teisinę–teisminę sistemą viešai įvardijo KLANU, kalbėjo, kad teismai turi būti sąžiningi, objektyvūs ir nešališki, tačiau, niekieno nekontroliuojamas, melo ir neteisingumo KLANAS tebeegzistuoja.
KLANAS TEISME PAVOGĖ MANO RAŠYTINIUS ĮRODYMUS – DOKUMENTUS, kuriuos aš įteikiau LVAT“ui. Į mano prašymus atstatyti bylose pavogtus įrodymus LVAT „as atsirašinėja, sukčiauja, meluoja, pavogtų įrodymų negražina, o pirmininko Ričardo Piličiausko pavaduotojas Irmantas Jarukaitis net didžiuojasi tokiu „teisinių santykių stabilumu“, kurio anot jo nevalia ardyti.
Generalinis prokuroras D.Valys, turintis išskirtinę teisę ir pareigą, netyrė mano skundo dėl dokumentus pavogusių teisėjų veiksmų, o VAT teisėjas Stasys Lemežis (buvęs sovietinis vyr. prokuroras) įteisino dokumentų vagystę ir neteisėtus prokurorų veiksmus, nors LVAT „as įrodymų vagystės fakto nepaneigė.
KLANAS nusavino nuosavybę, kurią statė mano tėvas „Katal...

11. Marijons2013 03 15 13:26:03

Tamsta, Giedriau, neverskite visko į krūvą. Elgiates kaip tikras lietuvis maksimalistas... Paaiškinau dėl jūsų absurdiškų pretenzijų. Dabar dėl Algirdo Paleckio, tai visiškai kita tema. Neturiu čia vietos plėstis. Tačiau akivaizdu teisėjams buvo daromas politinis spaudimas dėl A. Paleckio minčių. Ir tai labai, labai blogai. Kad lietuviška žiniaskalida yra mėšlas – sutinku.

10. Giedrius2013 03 11 02:05:25

Gal tamsta Marijonas ką nors galėtų į temą pasakyti?
O tai tik bendros frazės: jei atmeta teismai, tai vadinasi teisėjai teisūs.
Atsibodo jau tokie dalykai susivemtinai. Kai Paleckis dėl sausio 13 – konkrečiai su nuorodomis, kaip, kas, o visa LR šūdasklaida – tai tik: „išdavikas“, „Maskvos agentas“ ir panašus apgailėtinas absurdas, nė vieno kontrargumento.
Toks jausmas, kad visa, atsiprašant, „Lietuvos Respublikos“ šūdo valdžia – apgailėtini pusgalviai, visiškai nepajėgūs konstruktyviai diskutuoti, priimti argumentuotus sprendimus, racionaliai vertinti situaciją – tik beprasmė pliurpalynė – jis durnas todėl, kad jo senelis komunistas ar todėl, kad jo skundų teismai nepriima ir pan. vaikų darželio lygio pliurpalynė.

9. Marijons2013 03 08 00:16:30

... viskas kas nedraudžiama yra leidžiama. Tad galite pykti, bet siūlau prisiminti vieną posakį apie tokius pusiau mokytus, jei jau taip norite sublizgėti erudicija...

8. Marijons2013 03 08 00:10:05

Tamsta, Mindaugai Šimkau, apibūdinimo neišsižadu, nes atsakymu tik dar sykį patvirtinote. Ir štai kodėl: užvertėte klaidingų apeliavimų pavyzdžiais, aš juos ir taip žinau, kad iki ad Hitlerum. Taip, aš žinau kas buvo Kopernikas, Galilėjus dar galejote paminėti ir Bruną – ir ką? Apie juos ką tik sužinojote? Pavyzdžiai netinkami, nes dabar 21 amžius ir nebėra fanatikų katalikų prokurorų ar teisejų. Neskiriate laikmečio. Ką turime: savamokslio teisininko G. Šarkano skundai vis atmetami. Anot jūsų logikos jis yra teisus, nes teisėjai ir prokurorai baigę teises studijas (suprask niekai) tera masės... Juokinga. Apeliavimas į autoritetus išvis čia ne prieko. Teisejai ir prokurai savo atsakymais (ar juos skaitete?) remiasi teises aktais kas jiems ir priklauso. Atsakymuose gal ir galima rasti procedūrinių kabliukų, bet ne esmės pažeidimų. Ir dėl metafizikos (jos ir neįmanoma apibrėžti juk ji metafizika – taigi ir del simbolinių paaukojimų ir pan.) ir teises santykio tai viskas kas ned...

7. Marijons2013 03 07 23:12:03

Tamsta, Giedriau, nors buvote parašęs neblogų straipsnių (tiesa tai buvo senai) jūs pagal savo sugedimo laipsnį bandote aiškinti simbolius ir ritualus... Sėkmės gyvenime su tokiu mąstymu.

6. Mindaugas Šimkus2013 03 05 09:59:28

Marijonai,
Pradedat nuo ad hominem? Labai žema...
Tęsiat nerišliais samprotavimais, kad negali vienas būti teisus o daugelis klysti. Dar ir kaip gali, pvz., ar esat girdėję apie Koperniką, Galilėjų? :) Jūs klaidingai argumentuojat apeliuodamas į mases („Taip negali būti: teismai klysta tik aš vienas teisus“) –> s://lt.ikipedia.org/iki/Apeliavimas%C4%AFma ses ; ir į autoritetus („savamokslio teisininko G. Šarkano samprotavimus vienoje pusėje ir teismų atsakymus kurie priešingi autoriui kitoje“) –> s://lt.ikipedia.org/iki/Ap eliavimas%C4%AFautoritet %C4%85 . Simboliniai ritualai irba paaukojimai nėra draudžiami tiek kiek jie neprieštarauja Lietuvos teisei. Metafizikos ir nėra reikalo apibrėžti teisėje, nes ją domina realūs veiksmai su realiom pasekmėm, o ne nepagrįsti svaičiojimai :)

5. Giedrius2013 03 02 21:24:29

Vynas dešimtmečiui vaikui – psichologiškai labai pavojinga simbolika.
O kai koks ganytojas, pamatęs, kaip vaikas susijaudina vaflį iš šventiko rankos lūpomis imdamas, vakare pasikėlęs suknelę dar kai ką jam pačiulpti duoda, visai nemistiškai atrodo. Kiek suprantu, tose šalyse, kur tokius atvejus skaičiuoja, dešimtimis tūkstančių vien tik išaiškintų prirenka, jau nekalbant apie tuos, kurie nusprendžia patylėti.

  komentaras – 1000 ženklų, tik lietuviškos raidės

Užsisakykite

Lietuviais.lt

naujienas

Kai uždarys, lietuviais.lt,
bus lietuviais.com
www.lietuviais.lt / dienoraštis
Vilties medis Rytinėje žvaigždėje
LIETUVIAIS
norime
ir būt?
pagrindinisforumas
dienoraštis
tekstai
apie Lietuviais.ltparodytikontaktai
© 2004 – 2017 Giedrius Šarkanas        kontaktai

.

 x 

Ankstesnis įrašas

Sekantis įrašas

Naujausias įrašas

Daug. kom. įrašas

Atsitiktinis įrašas

  komentaras – 1000 ženklų, tik lietuviškos raidės

   Vardas




dalintis