Ir vėl Vilniuje triumfuoja lenkai

Apimtas smalsumo, nuvažiavau pasižiūrėti šiandieninės lenkų demonstracijos Vilniaus Gedimino prospekte ir senamiestyje.

Oficialiai lenkai minėjo Lenkų Sąjungos įkūrimo dvidešimtmetį, bet buvo akivaizdu, kad faktiškai buvo švenčiama vadinamoji Polonijos diena (kalendoriškai gegužės 2-oji), kurią paminimas „daugiaamžis Polonijos ir užsienio lenkų indėlis į Lenkijos nepriklausomybę ir jų ištikimybė bei prisirišimas prie lenkybės“.

Mus tada gėdino ir netgi ruošėsi teisti už norą sugrąžinti iš mūsų pavogtą Lietuvą lietuviams, tuo tarpu atviras lenkų demonstravimas savo siekių vėl prijungti Vilnių prie Lenkijos nesusilaukė nei valdžios, nei policijos, nei netgi seniai lietuvybę pardavusios žiniaspaudos dėmesio!

Iš pirmo žvilgsnio, nieko ypatingo ten nebuvo: žygiavo sau lenkų nacionalistai, plevėsavo miškas svetimos šalies valstybinių vėliavų. Prieš kokius 80 metų Vilniuje tai buvo įprastas vaizdas.

Jei panašų paradą būčiau pamatęs dar prieš metus, greičiausiai nebūčiau ir dėmesio atkreipęs. Tačiau po šių metų kovo 11-osios įvykių nebegalėjau likti abejingas lenkų atvirai demonstruotam siekiui prisijungti prie Lenkijos, neslepiamai paniekai Lietuvos suverenitetui bei teritoriniam vientisumui.

Juk iš mūsų tautos jau seniai atimtos žmogaus teisės, kuriomis džiugiai naudojasi lenkai, žydai, čigonai ir pan. Užtai raudonai baltos svetimos valstybės vėliavos suteikia privilegiją nieko nebijant dėti ant Lietuvos.

Lenkams leidžiama tai, apie ką mes, lietuviai, nebegalime ir svajoti

Akivaizdžiai antivalstybinė ir antilietuviška demonstracija nesusilaukė nė mažiausio vadinamosios „teisėsaugos“ dėmesio, nors Kovo 11-osios eitynėms Gedimino prospektu Vilniaus savivaldybė mums netgi nedavė formalaus leidimo.

Virš Vilniaus vėl plevėsuoja Lenkijos vėliavų miškas

Lietuvos sostinėje vėl laisvai ir išdidžiai plevėsuoja vėliavos šalies, dar ne taip seniai okupavusios Vilniaus kraštą ir per keliolika metų faktiškai sunaikinusios jame viską, kas lietuviška.

Tada policija mums teleido pražygiuoti nuo Šventaragio slėnio iki Lukiškių aikštės. O ir ten, kur mums leido eiti, Gedimino prospektas buvo iš vienos pusės užtvertas geležiniais tinklais ir tvoromis, o iš kitos užstatytas policininkais – taip, kad galėtume praeiti tik po kelis vienoje gretoje.

Tuo tarpu šiandien lenkams savivaldybė davė leidimą žygiuoti nuo Seimo iki pat Aušros Vartų, laikyti ten mišias ir t.t. Jie ėjo laisvai, taip, kaip kam patiko – nebuvo nei geležinių tvorų, nei grėsmingai išsišiepusių policininkų su šunimis.

Skirtingai nuo lietuvių, į lenkus buvo žiūrima kaip į pilnaverčius žmones, šalies ir miesto šeimininkus

Kiek suprantu, mums kovo 11-ąją savivaldybė (gal kartu su VSK ar pan.?) buvo suorganizavusi netgi provokatorių komandą – jauni vaikinai ir keistai atrodantys diedeliai šūkavo tai dienai ypač netinkamus šūkius bei kitaip kabinėjosi, visaip bandydami išprovokuoti susirėmimus, kad po to galėtų pavaizduoti mus agresyviais smurtininkais, vadinti naciais ir pan. – kaip jau tapo įprasta paskutiniu metu.

Su trispalvėmis, Kudirkos ir Basanavičiaus portretais taikiai susirinkusius kelis šimtus lietuvių tankiomis virtinėmis apsupo šimtai ginkluotų policininkų, su kavalerija ir šunimis agresyviai spausdami mus, tarsi kokius koncentracijos stovyklos kalinius.

Visą laiką gaudė specautomobilių sirenos. Pareigūnai visaip mus gąsdino: per garsiakalbius ir asmeniškai – man atsisakius nusiimti nuo trispalvės juodą kaspiną, policijos komisaras nusivedė mane prie didelio būrio policininkų ir ilgai demonstratyviai rašėsi mano duomenis iš asmens kortelės, stebint šimtams žmonių.

Policijai tada pavyko sukurti tikrai bauginančią kaukiančių sirenų, agresyviai prie sienos remiančių policininkų ir nesiliaujančių grasinimų atmosferą. Daugelis į Šventaragio slėnį susirinkusių vyresnio amžiaus žmonių tada rimtai išsigando ir pačioje demonstracijoje nedalyvavo.

Niekas neginčija lenkų teisės raginti vėl atplėšti Vilnių nuo Lietuvos

„KAD VĖL BŪTUME VIENA...“ [valstybė]

Man paklausus, ar tai reiškia, kad Vilnius vėl priklausytų Lenkijai, viena iš šūkio nešėjų nedvejodama atsakė – „Taip!!!“

Ir linksmai nusišypsojo.

Ką ten berašė žiniaspauda, akivaizdu, kad išdrįsusiųjų PRAŽYGIUOTI nuo pilies iki Lukiškių aikštės (o ne susirinkusių prie paminklo Gediminui) tikrai buvo mažiau, kaip tūkstantis.

Lenkai gi žygiavo ramiai ir laisvai. Niekas jų negąsdino, o paslaugiai jiems asistavę keli policininkai, rodės, tuoj sulįs savo šeimininkams į užpakalius.

Grojo maršai, ir tai nebuvo vien lenkų saviveikla. Apsirengęs raudonai baltais drabužiais, žygiavo lietuvių profesionalų pučiamųjų orkestras – kiek galėjau spręsti iš veidų, ne vienas bjaurėjosi verčiamas groti lenkų nacionalistų eisenai.

Mus tada gėdino ir netgi ruošėsi teisti už norą sugrąžinti iš mūsų pavogtą Lietuvą lietuviams, tuo tarpu atviras lenkų demonstravimas savo siekių vėl prijungti Vilnių prie Lenkijos nesusilaukė nei valdžios, nei policijos, nei netgi seniai lietuvybę pardavusios žiniaspaudos dėmesio!

Nesu tikras, kiek buvo lenkų, tačiau neabejoju, kad tikrai kur kas daugiau, nei lietuvių kovo 11-ąją. Niekas jų negąsdino, savivaldybės vežė valdiškais autobusais tiek suaugusius, tiek vaikus – ir linksmai besišypsantys lenkai aiškiai vėl jautėsi Vilniaus šeimininkais.

Demonstrantai pabrėžė savo lojalumą ne lenkiškumui, o būtent Lenkijos valstybei

Jau minėjau, kad į akis iš karto krito Lenkijos vėliavų gausa. Nors pastebėjau ir kelias aiškiai „dėl tvarkos“ po pažasčia neštas trispalves, šimtai demonstrantų turėtųjų vėliavų buvo būtent Lenkijos valstybinės vėliavos.

Viskas buvo faktiškai tik lenkų kalba, greičiausiai pagal Lenkijos valstybinės kalbos įstatymą

Šiaip jau labai keista, kad oficialų paradą savivaldybė ar ir Vyriausybė bei policija leido organizuoti su vėliavomis šalies, kuri dar ne taip seniai buvo okupavusi didelę Lietuvos dalį su pačiu Vilniumi, niekada dėl to viešai nesigailėjo ir neatsiprašė už okupaciją, jau nekalbant apie tarpukariu vykdytus lietuvių, ukrainiečių bei baltarusių persekiojimus, greičiausiai pagrįstai vadintinus genocidais.

Pagaliau juk prieš 70 metų būtent Armija Krajova medžiojo tame pačiame Vilniuje bei jo apylinkėse lietuvius ir žudė kiekvieną sugautąjį. Jei neklystu, tai vienintelis dokumentiškai užfiksuotas atvejis mūsų istorijoje, kai buvome gaudomi ir žudomi tik todėl, kad esame lietuviai.

Iš kitos pusės, beveik visi demonstrantų užrašai buvo lenkų kalba. Nors formaliai Gedimino prospektu ėjo Lietuvos Respublikos piliečiai, jie akivaizdžiai demonstravo savo lojalumą būtent Lenkijos valstybei – tam tikslui oficialiai ir švenčiama Polonijos diena.

Demonstrantai svajojo apie Lenkijai vėl sugrąžintą Vilnių

Iš karto krito į akis vienas demonstrantų šūkis: „Abyśmy byli jedno...“ [państwo]. Lenkiškai tai reiškia: „Kad būtume viena...“ [valstybė].

Greičiausiai tai – pati vadinamojo Polonijos judėjimo (įsteigta netgi speciali televizija) idėja – suburti lenkus visose kažkada Lenkijai priklausiusiose žemėse ir su jų pagalba vėl prijungti kažkada prarastas teritorijas prie naujai atsigavusios imperijos.

Dėl visa ko vienos iš plakatą nešusių moterų paklausiau, ar šis šūkis reiškia „kad Vilnius vėl priklausytų Lenkijai.“ Atsakymas buvo greitas ir vienareikšmis: „Taip!!!“

Buvau priblokštas: jie netgi neslėpė savo tikrųjų tikslų. Dėl viso pikto prisistačiau: „Esu lietuvis nacionalistas.“ – visą laiką kalbėjom lenkiškai, ir greičiausiai dar ne taip seniai sulenkinta lietuvaitė galėjo palaikyti mane iš Lenkijos atvykusiu tautiečiu.

Valdemaras Tomaševskis
neišsisukinėjo!

Nors ir neatsakydamas į klausimą – kada Vilnius priklausys Lenkijai – Lietuvos lenkų lyderis praktiškai davė suprasti, kad tuo neabejoja.

Tomaševskis nepradėjo kaip nors įžūliai meluoti – kaip jo vietoje neabejotinai būtų pasielgęs tūlas lietuvis seimūnas.

Ir nieko! Išdidi lenkaitė kiek nustebusi pažvelgė į mane, susižvalgė su draugėmis, nusišypsojo ir linksmai nužygiavo toliau.

Turiu prisipažinti, kad sugniaužė širdį. Juk mes, lietuviai, bijome ir prasižioti apie savo tautines idėjas, kad kitą dieną negautume kvietimo į policiją.

Prisiminiau kažkokią tautietę signatarę, kuri kovo 11-osios eitynių metu man pradėjus skanduoti: Lietuva – lietuviams!, apšaukė mane provokatoriumi, puolė į isteriją ir galiausiai pabėgo iš priekinių gretų.

Akivaizdžiai signatarė labai bijojo – prarasti signataro pensiją, išmokas, kokį nors saugų postą ar pan.

Ir netikėtai pajutau lenkaitei simpatiją. Jei ji jau leidosi sulenkinama (o gal ir laikė save lenke nuo pat gimimo?), tai ir nesigėdija savo tautybės, savo patriotizmo, savo siekio sugrąžinti Vilnių šaliai, kurią laiko savo tikrąja tėvyne.

Įdomu, kiek lietuvaičių neišsigąstų VIEŠAI pasakyti, kad yra lietuvės patriotės, kad myli savo tautą ir šalį, kad joms nesvarbu, ką apie jas pagalvos ar parašys?

Savo nuoširdumu pribloškė ir Tomaševskis

Nusprendžiau pasiteirauti, ką apie Vilniaus sugrąžinimą Lenkijai galvoja su kariškai uniformuotų jaunųjų harcerių palyda žygiavęs Valdemaras Tomaševskis. Žinoma, Lietuvos lenkų lyderis naiviai neatskleidė tikrųjų planų, pareiškęs, kad į provokuojančius klausimus neatsakinės.

Tada užsiminiau, jog man demonstrantai jau sakė, jog nori, kad Vilnius priklausytų Lenkijai. Į tai Tomaševskis atsakė, kad Europos Sąjungoje valstybinė priklausomybė nebesvarbi, o valstybių sienos nyksta.

Vėlgi buvau priblokštas. Nors, žinoma, Tomaševskis dabar sėdi Briuselyje ir turi pilną imunitetą, tačiau juk jam būtų buvę taip paprasta imti ir sumeluoti: „niekada“, „mes nesiekiame prijungti Vilniaus prie Lenkijos“, ar pan.

O dabar lenkų lyderis nors ir netiesiogiai, tačiau viešai išsidavė, kad vis dėlto tikisi anksčiau ar vėliau prijungti Vilnių prie Lenkijos.

Neabejoju, kad Tomaševskio vietoje bet kuris tautietis seimūnas būtų ėmęs ir vienaip ar kitaip primelavęs. Juk begėdiškas melas ir apgaulė – Seimo duona kasdieninė. Jei ten patenka sąžiningas žmogus – jį kaip mat išmeta arba priverčia bėgti, kol dar su juo vienaip ar kitaip fiziškai nesusidorojo.

Turiu prisipažinti, kad pajutau pagarbą Tomaševskiui. Nors šiuo metu jis ir akivaizdžiai yra viena didžiausių grėsmių mūsų tautai ir šaliai, tačiau mano akyse ir priešų sąžiningumas bei garbingumas vertas pagarbos.

Sunku nesižavėti lenkų atsidavimu savo tautai

Iš pradžių labai pasipiktinau lenkų įžūlumu, Lenkijos vėliavomis, užrašais, tiesiog jaučiama panieka Lietuvai ir siekiu vėl prisijungti prie Lenkijos, tačiau po minėtųjų pokalbių pyktis išblėso.

Buvo ir tikrų Lenkijos lenkų „patriotų“

Lenkų demonstraciją užbaigė plakatą su Lenkijos ereliu nešę tikri Lenkijos patriotai iš seniausiojo jos miesto.

Jei panaši publika būtų pasirodžiusi lietuvių demonstracijoje, LR žiniaspauda tikrai būtų plyšavusi apie „skinus“ ir „naujuosius nacius“.

Man, kaip nacionalistui, tokia demonstrantų laikysena negalėjo nesukelti susižavėjimo. Žmonės myli savo tautą, nori savo gyvenamas žemes prijungti prie savo tikrosios tėvynės ir jau daug metų kantriai dirba tam tikslui.

Nuosekli lenkinimo politika Šalčininkų ir Vilniaus rajonuose, lenkiškų mokyklų rėmimas, privatūs pokalbiai su kažkada ketinusiaisiais leisti vaikus į lietuviškas mokyklas per 20 metų davė apčiuopiamų vaisių.

Dar kol kas mažos, tačiau gerai organizuotos lenkų grupuotės (būtų nelengva mane įtikinti, kad jų nevaldo ir veiklos nekoordinuoja vienokios ar kitokios Lenkijos specialiosios tarnybos ) įsitvirtino valdančiosiose koalicijose tiek Vilniaus savivaldybės taryboje, tiek Seime.

Profesionalios, greičiausiai Lenkijos specialistų paruoštos politinės akcijos, tokios, kaip visaip reklamuojami siūlymai uždrausti abortus ir pan., didina Lenkų rinkimų akcijos įtaką ir kuria prielaidas Lenkijai artimoje ateityje perimti jei ne visos Lietuvos, tai bent jau Vilniaus kontrolę.

Lenkai tikrai nenurims be Vilniaus

Kaip nacionalistas ir politologas, negaliu nesižavėti gerai apgalvota, kryptinga, puikiai koordinuota Lenkijos ekspansijos politika. Tačiau kaip lietuvį ima neviltis.

Nepažįstu lenko, kuris pripažintų, kad Vilnius galutinai sugrįžo Lietuvai. Absoliuti dauguma tiek Lietuvos, tiek Lenkijos lenkų akivaizdžiai brandina svajas, kaip vieną gražią dieną...

Panieka lietuvių tautai kaip nacijai persisunkusi visa lenkų istorinė kultūra. Nemaža dalis lenkų literatūros vaizduoja mus pusiau gyvuliais, vertais nebent užuojautos.

Lietuvių tautos paniekinimas įtvirtintas pačioje lenkų kalboje. Lenkai visada sako „na Litwie“, tačiau „w Polsce„, „w Rosji“ ir pan.

Kaip ir rusų kalboje bei daugumoje kitų slavų kalbų, lenkų kalboje sakymas „na“ liudija žemesnį teritorijos statusą – taip parodoma, kad kalbama apie salą arba provinciją, o ne pilnavertę valstybę.

Taigi lenkams su motinos pienu įskiepijama, kad Lietuva nėra normali valstybė, o viso labo teritorija, „kres“, kuri iš principo turėtų būti valdoma „normalios“ valstybės, numatomai – Lenkijos.

Kartu ir mūsų tauta nėra pripažįstama pilnaverte nacija, o kažkokia žemesnės kultūros žmonių grupe, nepajėgia turėti savo valstybę, o greičiausiai ir sunaikintina (sulenkintina) – kaip jau buvo padaryta su dešimtimis dabartinės Lenkijos teritorijoje gyvenusių tautų.

Ne svetimšaliai kalti dėl mūsų bėdų

Nepaisant visko, negaliu pykti ant lenkų už tai, kad jie – nacionalistai, kaip ir aš. Situacijos tragiškumas juk ne tame, kad lenkams leidžiama laisvai organizuoti akivaizdžiai antivalstybines demonstracijas.

Mūsų, lietuvių, tragedija – tai, kad mes patys leidomės paverčiami pačia paskutine visų niekinama tauta vadinamojoje „Lietuvos Respublikoje“.

Juk ne lenkai išvogė viską, kas buvo sukurta tarybiniais laikais – išvydami apiplėštus lietuvius iš Lietuvos. Daugiausia – apie 110 tūkstančių arba daugiau, kaip ketvirtadalį vien tik oficialiais duomenimis – LR seimūnai, ministrai, teisėjai, merai ir pan. išvarė būtent iš Kauno, prieš 20 metų laikyto pačiu lietuviškiausiuoju miestu.

O va taip per Vilnių
eina lietuviai

Kai su trispalvėmis į Vilniaus gatves išdrįsta išeiti lietuviai, juos iš visų pusių glaudžiai apsupa augaloti policininkai, demonstruojantys paruoštus smūgiuoti bananus ir ryžtą be ceremonijų susidoroti su įžūliai žmonių teisių užsigeidusiais žemiausiosios tautos „Lietuvos Respublikoje“ atstovais.

Ne lenkai permetė didžiąją valstybės paramos dalį užsienio kalbų mokymui, sunaikindami visą tarybiniais laikais taip puoselėtos lietuvybės prestižą ir paversdami didelę dalį mokinių visiškais lietuvių kalbos beraščiais.

Ne lenkai uždraudė mums pražygiuoti Gedimino prospektu kovo 11-ąją ir užsiundė ant su trispalvėmis ir Kudirkos bei Basanavičiaus portretais nedrąsiai tipenusių lietuvių policiją su šunimis – Vilniaus savivaldybėje daugumą vis dar sudaro ne lenkai ir ne rusai.

Ne lenkai atėmė iš etninių lietuvių teisę į valstybės apmokamą advokatą, paversdami lietuvybę gyvuliško beteisiškumo šaltiniu, prokurorų bei teisėjų pasityčiojimo objektu.

Ne lenkai sutrukdė atšaukti „Kristaus Karaliaus“ intronizavimo aktus Šalčininkų bei Vilniaus rajonuose, bent jau formaliai panaikinusius lenkų dominuojamose teritorijose Lietuvos Respublikos suverenitetą.

Ne lenkai atmetė prašymą įgyvendinti Lietuvos konstituciją bei įstatymus ir atimti iš LLRA sukčiavimo pagalba (nuslepiant koalicijos su Rusų aljansu bei Liaudies partija faktą) įgytus seimūnų mandatus daugiamandatėje apygardoje – tiek VRK pirmininko, tiek visų teisėjų pavardės buvo lietuviškos.

Pagaliau, ne lenkai patys sau išsidavė leidimą demonstruoti Gedimino prospektu su Lenkijos vėliavomis ir antilietuviškais bei antivalstybiniais šūkiais.

Todėl nėra ko pykti ant lenkų. Jie juk mato, kokie glušiai susirinkę dėl pirmenybės vagiant ir sėdant už grotų besiriejančio Seimo kloakoje, vagių ložių principu veikiančiose savivaldybėse – mato, kaip lietuvių tauta vis sparčiau ir negrįžtamiau dezintegruojasi.

Kaip jie dar turėtų elgtis, gyvendami tokioje mėšlo kupetoje, kaip vadinamoji „Lietuvos Respublika“, matydami kasdien vis labiau nykstančią krūvą savo šalį apvaginėjančių ir išdavinėjančių, kiekvienam užsieniečiui į užpakalį lendančių, iš baimės dėl savo lovelio dieną naktį drebančių lietuvių?

Ankstesnis įrašas

Sekantis įrašas

Naujausias įrašas

Daug. kom. įrašas

Atsitiktinis įrašas