Ir vël Vilniuje triumfuoja lenkai

Apimtas smalsumo, nuvaþiavau pasiþiûrëti ðiandieninës lenkø demonstracijos Vilniaus Gedimino prospekte ir senamiestyje.

Oficialiai lenkai minëjo Lenkø Sàjungos ákûrimo dvideðimtmetá, bet buvo akivaizdu, kad faktiðkai buvo ðvenèiama vadinamoji Polonijos diena (kalendoriðkai geguþës 2-oji), kurià paminimas „daugiaamþis Polonijos ir uþsienio lenkø indëlis á Lenkijos nepriklausomybæ ir jø iðtikimybë bei prisiriðimas prie lenkybës“.

Mus tada gëdino ir netgi ruoðësi teisti uþ norà sugràþinti ið mûsø pavogtà Lietuvà lietuviams, tuo tarpu atviras lenkø demonstravimas savo siekiø vël prijungti Vilniø prie Lenkijos nesusilaukë nei valdþios, nei policijos, nei netgi seniai lietuvybæ pardavusios þiniaspaudos dëmesio!

Ið pirmo þvilgsnio, nieko ypatingo ten nebuvo: þygiavo sau lenkø nacionalistai, plevësavo miðkas svetimos ðalies valstybiniø vëliavø. Prieð kokius 80 metø Vilniuje tai buvo áprastas vaizdas.

Jei panaðø paradà bûèiau pamatæs dar prieð metus, greièiausiai nebûèiau ir dëmesio atkreipæs. Taèiau po ðiø metø kovo 11-osios ávykiø nebegalëjau likti abejingas lenkø atvirai demonstruotam siekiui prisijungti prie Lenkijos, neslepiamai paniekai Lietuvos suverenitetui bei teritoriniam vientisumui.

Juk ið mûsø tautos jau seniai atimtos þmogaus teisës, kuriomis dþiugiai naudojasi lenkai, þydai, èigonai ir pan. Uþtai raudonai baltos svetimos valstybës vëliavos suteikia privilegijà nieko nebijant dëti ant Lietuvos.

Lenkams leidþiama tai, apie kà mes, lietuviai, nebegalime ir svajoti

Akivaizdþiai antivalstybinë ir antilietuviðka demonstracija nesusilaukë në maþiausio vadinamosios „teisësaugos“ dëmesio, nors Kovo 11-osios eitynëms Gedimino prospektu Vilniaus savivaldybë mums netgi nedavë formalaus leidimo.

Virð Vilniaus vël plevësuoja Lenkijos vëliavø miðkas

Lietuvos sostinëje vël laisvai ir iðdidþiai plevësuoja vëliavos ðalies, dar ne taip seniai okupavusios Vilniaus kraðtà ir per keliolika metø faktiðkai sunaikinusios jame viskà, kas lietuviðka.

Tada policija mums teleido praþygiuoti nuo Ðventaragio slënio iki Lukiðkiø aikðtës. O ir ten, kur mums leido eiti, Gedimino prospektas buvo ið vienos pusës uþtvertas geleþiniais tinklais ir tvoromis, o ið kitos uþstatytas policininkais – taip, kad galëtume praeiti tik po kelis vienoje gretoje.

Tuo tarpu ðiandien lenkams savivaldybë davë leidimà þygiuoti nuo Seimo iki pat Auðros Vartø, laikyti ten miðias ir t.t. Jie ëjo laisvai, taip, kaip kam patiko – nebuvo nei geleþiniø tvorø, nei grësmingai iðsiðiepusiø policininkø su ðunimis.

Skirtingai nuo lietuviø, á lenkus buvo þiûrima kaip á pilnaverèius þmones, ðalies ir miesto ðeimininkus

Kiek suprantu, mums kovo 11-àjà savivaldybë (gal kartu su VSK ar pan.?) buvo suorganizavusi netgi provokatoriø komandà – jauni vaikinai ir keistai atrodantys diedeliai ðûkavo tai dienai ypaè netinkamus ðûkius bei kitaip kabinëjosi, visaip bandydami iðprovokuoti susirëmimus, kad po to galëtø pavaizduoti mus agresyviais smurtininkais, vadinti naciais ir pan. – kaip jau tapo áprasta paskutiniu metu.

Su trispalvëmis, Kudirkos ir Basanavièiaus portretais taikiai susirinkusius kelis ðimtus lietuviø tankiomis virtinëmis apsupo ðimtai ginkluotø policininkø, su kavalerija ir ðunimis agresyviai spausdami mus, tarsi kokius koncentracijos stovyklos kalinius.

Visà laikà gaudë specautomobiliø sirenos. Pareigûnai visaip mus gàsdino: per garsiakalbius ir asmeniðkai – man atsisakius nusiimti nuo trispalvës juodà kaspinà, policijos komisaras nusivedë mane prie didelio bûrio policininkø ir ilgai demonstratyviai raðësi mano duomenis ið asmens kortelës, stebint ðimtams þmoniø.

Policijai tada pavyko sukurti tikrai bauginanèià kaukianèiø sirenø, agresyviai prie sienos remianèiø policininkø ir nesiliaujanèiø grasinimø atmosferà. Daugelis á Ðventaragio slëná susirinkusiø vyresnio amþiaus þmoniø tada rimtai iðsigando ir paèioje demonstracijoje nedalyvavo.

Niekas neginèija lenkø teisës raginti vël atplëðti Vilniø nuo Lietuvos

„KAD VËL BÛTUME VIENA...“ [valstybë]

Man paklausus, ar tai reiðkia, kad Vilnius vël priklausytø Lenkijai, viena ið ðûkio neðëjø nedvejodama atsakë – „Taip!!!“

Ir linksmai nusiðypsojo.

Kà ten beraðë þiniaspauda, akivaizdu, kad iðdrásusiøjø PRAÞYGIUOTI nuo pilies iki Lukiðkiø aikðtës (o ne susirinkusiø prie paminklo Gediminui) tikrai buvo maþiau, kaip tûkstantis.

Lenkai gi þygiavo ramiai ir laisvai. Niekas jø negàsdino, o paslaugiai jiems asistavæ keli policininkai, rodës, tuoj sulás savo ðeimininkams á uþpakalius.

Grojo marðai, ir tai nebuvo vien lenkø saviveikla. Apsirengæs raudonai baltais drabuþiais, þygiavo lietuviø profesionalø puèiamøjø orkestras – kiek galëjau spræsti ið veidø, ne vienas bjaurëjosi verèiamas groti lenkø nacionalistø eisenai.

Mus tada gëdino ir netgi ruoðësi teisti uþ norà sugràþinti ið mûsø pavogtà Lietuvà lietuviams, tuo tarpu atviras lenkø demonstravimas savo siekiø vël prijungti Vilniø prie Lenkijos nesusilaukë nei valdþios, nei policijos, nei netgi seniai lietuvybæ pardavusios þiniaspaudos dëmesio!

Nesu tikras, kiek buvo lenkø, taèiau neabejoju, kad tikrai kur kas daugiau, nei lietuviø kovo 11-àjà. Niekas jø negàsdino, savivaldybës veþë valdiðkais autobusais tiek suaugusius, tiek vaikus – ir linksmai besiðypsantys lenkai aiðkiai vël jautësi Vilniaus ðeimininkais.

Demonstrantai pabrëþë savo lojalumà ne lenkiðkumui, o bûtent Lenkijos valstybei

Jau minëjau, kad á akis ið karto krito Lenkijos vëliavø gausa. Nors pastebëjau ir kelias aiðkiai „dël tvarkos“ po paþasèia neðtas trispalves, ðimtai demonstrantø turëtøjø vëliavø buvo bûtent Lenkijos valstybinës vëliavos.

Viskas buvo faktiðkai tik lenkø kalba, greièiausiai pagal Lenkijos valstybinës kalbos ástatymà

Ðiaip jau labai keista, kad oficialø paradà savivaldybë ar ir Vyriausybë bei policija leido organizuoti su vëliavomis ðalies, kuri dar ne taip seniai buvo okupavusi didelæ Lietuvos dalá su paèiu Vilniumi, niekada dël to vieðai nesigailëjo ir neatsipraðë uþ okupacijà, jau nekalbant apie tarpukariu vykdytus lietuviø, ukrainieèiø bei baltarusiø persekiojimus, greièiausiai pagrástai vadintinus genocidais.

Pagaliau juk prieð 70 metø bûtent Armija Krajova medþiojo tame paèiame Vilniuje bei jo apylinkëse lietuvius ir þudë kiekvienà sugautàjá. Jei neklystu, tai vienintelis dokumentiðkai uþfiksuotas atvejis mûsø istorijoje, kai buvome gaudomi ir þudomi tik todël, kad esame lietuviai.

Ið kitos pusës, beveik visi demonstrantø uþraðai buvo lenkø kalba. Nors formaliai Gedimino prospektu ëjo Lietuvos Respublikos pilieèiai, jie akivaizdþiai demonstravo savo lojalumà bûtent Lenkijos valstybei – tam tikslui oficialiai ir ðvenèiama Polonijos diena.

Demonstrantai svajojo apie Lenkijai vël sugràþintà Vilniø

Ið karto krito á akis vienas demonstrantø ðûkis: „Abyúmy byli jedno...“ [pañstwo]. Lenkiðkai tai reiðkia: „Kad bûtume viena...“ [valstybë].

Greièiausiai tai – pati vadinamojo Polonijos judëjimo (ásteigta netgi speciali televizija) idëja – suburti lenkus visose kaþkada Lenkijai priklausiusiose þemëse ir su jø pagalba vël prijungti kaþkada prarastas teritorijas prie naujai atsigavusios imperijos.

Dël visa ko vienos ið plakatà neðusiø moterø paklausiau, ar ðis ðûkis reiðkia „kad Vilnius vël priklausytø Lenkijai.“ Atsakymas buvo greitas ir vienareikðmis: „Taip!!!“

Buvau priblokðtas: jie netgi neslëpë savo tikrøjø tikslø. Dël viso pikto prisistaèiau: „Esu lietuvis nacionalistas.“ – visà laikà kalbëjom lenkiðkai, ir greièiausiai dar ne taip seniai sulenkinta lietuvaitë galëjo palaikyti mane ið Lenkijos atvykusiu tautieèiu.

Valdemaras Tomaðevskis
neiðsisukinëjo!

Nors ir neatsakydamas á klausimà – kada Vilnius priklausys Lenkijai – Lietuvos lenkø lyderis praktiðkai davë suprasti, kad tuo neabejoja.

Tomaðevskis nepradëjo kaip nors áþûliai meluoti – kaip jo vietoje neabejotinai bûtø pasielgæs tûlas lietuvis seimûnas.

Ir nieko! Iðdidi lenkaitë kiek nustebusi paþvelgë á mane, susiþvalgë su draugëmis, nusiðypsojo ir linksmai nuþygiavo toliau.

Turiu prisipaþinti, kad sugniauþë ðirdá. Juk mes, lietuviai, bijome ir prasiþioti apie savo tautines idëjas, kad kità dienà negautume kvietimo á policijà.

Prisiminiau kaþkokià tautietæ signataræ, kuri kovo 11-osios eityniø metu man pradëjus skanduoti: Lietuva – lietuviams!, apðaukë mane provokatoriumi, puolë á isterijà ir galiausiai pabëgo ið priekiniø gretø.

Akivaizdþiai signatarë labai bijojo – prarasti signataro pensijà, iðmokas, koká nors saugø postà ar pan.

Ir netikëtai pajutau lenkaitei simpatijà. Jei ji jau leidosi sulenkinama (o gal ir laikë save lenke nuo pat gimimo?), tai ir nesigëdija savo tautybës, savo patriotizmo, savo siekio sugràþinti Vilniø ðaliai, kurià laiko savo tikràja tëvyne.

Ádomu, kiek lietuvaièiø neiðsigàstø VIEÐAI pasakyti, kad yra lietuvës patriotës, kad myli savo tautà ir ðalá, kad joms nesvarbu, kà apie jas pagalvos ar paraðys?

Savo nuoðirdumu pribloðkë ir Tomaðevskis

Nusprendþiau pasiteirauti, kà apie Vilniaus sugràþinimà Lenkijai galvoja su kariðkai uniformuotø jaunøjø harceriø palyda þygiavæs Valdemaras Tomaðevskis. Þinoma, Lietuvos lenkø lyderis naiviai neatskleidë tikrøjø planø, pareiðkæs, kad á provokuojanèius klausimus neatsakinës.

Tada uþsiminiau, jog man demonstrantai jau sakë, jog nori, kad Vilnius priklausytø Lenkijai. Á tai Tomaðevskis atsakë, kad Europos Sàjungoje valstybinë priklausomybë nebesvarbi, o valstybiø sienos nyksta.

Vëlgi buvau priblokðtas. Nors, þinoma, Tomaðevskis dabar sëdi Briuselyje ir turi pilnà imunitetà, taèiau juk jam bûtø buvæ taip paprasta imti ir sumeluoti: „niekada“, „mes nesiekiame prijungti Vilniaus prie Lenkijos“, ar pan.

O dabar lenkø lyderis nors ir netiesiogiai, taèiau vieðai iðsidavë, kad vis dëlto tikisi anksèiau ar vëliau prijungti Vilniø prie Lenkijos.

Neabejoju, kad Tomaðevskio vietoje bet kuris tautietis seimûnas bûtø ëmæs ir vienaip ar kitaip primelavæs. Juk begëdiðkas melas ir apgaulë – Seimo duona kasdieninë. Jei ten patenka sàþiningas þmogus – já kaip mat iðmeta arba priverèia bëgti, kol dar su juo vienaip ar kitaip fiziðkai nesusidorojo.

Turiu prisipaþinti, kad pajutau pagarbà Tomaðevskiui. Nors ðiuo metu jis ir akivaizdþiai yra viena didþiausiø grësmiø mûsø tautai ir ðaliai, taèiau mano akyse ir prieðø sàþiningumas bei garbingumas vertas pagarbos.

Sunku nesiþavëti lenkø atsidavimu savo tautai

Ið pradþiø labai pasipiktinau lenkø áþûlumu, Lenkijos vëliavomis, uþraðais, tiesiog jauèiama panieka Lietuvai ir siekiu vël prisijungti prie Lenkijos, taèiau po minëtøjø pokalbiø pyktis iðblëso.

Buvo ir tikrø Lenkijos lenkø „patriotø“

Lenkø demonstracijà uþbaigë plakatà su Lenkijos ereliu neðæ tikri Lenkijos patriotai ið seniausiojo jos miesto.

Jei panaði publika bûtø pasirodþiusi lietuviø demonstracijoje, LR þiniaspauda tikrai bûtø plyðavusi apie „skinus“ ir „naujuosius nacius“.

Man, kaip nacionalistui, tokia demonstrantø laikysena negalëjo nesukelti susiþavëjimo. Þmonës myli savo tautà, nori savo gyvenamas þemes prijungti prie savo tikrosios tëvynës ir jau daug metø kantriai dirba tam tikslui.

Nuosekli lenkinimo politika Ðalèininkø ir Vilniaus rajonuose, lenkiðkø mokyklø rëmimas, privatûs pokalbiai su kaþkada ketinusiaisiais leisti vaikus á lietuviðkas mokyklas per 20 metø davë apèiuopiamø vaisiø.

Dar kol kas maþos, taèiau gerai organizuotos lenkø grupuotës (bûtø nelengva mane átikinti, kad jø nevaldo ir veiklos nekoordinuoja vienokios ar kitokios Lenkijos specialiosios tarnybos ) ásitvirtino valdanèiosiose koalicijose tiek Vilniaus savivaldybës taryboje, tiek Seime.

Profesionalios, greièiausiai Lenkijos specialistø paruoðtos politinës akcijos, tokios, kaip visaip reklamuojami siûlymai uþdrausti abortus ir pan., didina Lenkø rinkimø akcijos átakà ir kuria prielaidas Lenkijai artimoje ateityje perimti jei ne visos Lietuvos, tai bent jau Vilniaus kontrolæ.

Lenkai tikrai nenurims be Vilniaus

Kaip nacionalistas ir politologas, negaliu nesiþavëti gerai apgalvota, kryptinga, puikiai koordinuota Lenkijos ekspansijos politika. Taèiau kaip lietuvá ima neviltis.

Nepaþástu lenko, kuris pripaþintø, kad Vilnius galutinai sugráþo Lietuvai. Absoliuti dauguma tiek Lietuvos, tiek Lenkijos lenkø akivaizdþiai brandina svajas, kaip vienà graþià dienà...

Panieka lietuviø tautai kaip nacijai persisunkusi visa lenkø istorinë kultûra. Nemaþa dalis lenkø literatûros vaizduoja mus pusiau gyvuliais, vertais nebent uþuojautos.

Lietuviø tautos paniekinimas átvirtintas paèioje lenkø kalboje. Lenkai visada sako „na Litwie“, taèiau „w Polsce„, „w Rosji“ ir pan.

Kaip ir rusø kalboje bei daugumoje kitø slavø kalbø, lenkø kalboje sakymas „na“ liudija þemesná teritorijos statusà – taip parodoma, kad kalbama apie salà arba provincijà, o ne pilnavertæ valstybæ.

Taigi lenkams su motinos pienu áskiepijama, kad Lietuva nëra normali valstybë, o viso labo teritorija, „kres“, kuri ið principo turëtø bûti valdoma „normalios“ valstybës, numatomai – Lenkijos.

Kartu ir mûsø tauta nëra pripaþástama pilnaverte nacija, o kaþkokia þemesnës kultûros þmoniø grupe, nepajëgia turëti savo valstybæ, o greièiausiai ir sunaikintina (sulenkintina) – kaip jau buvo padaryta su deðimtimis dabartinës Lenkijos teritorijoje gyvenusiø tautø.

Ne svetimðaliai kalti dël mûsø bëdø

Nepaisant visko, negaliu pykti ant lenkø uþ tai, kad jie – nacionalistai, kaip ir að. Situacijos tragiðkumas juk ne tame, kad lenkams leidþiama laisvai organizuoti akivaizdþiai antivalstybines demonstracijas.

Mûsø, lietuviø, tragedija – tai, kad mes patys leidomës paverèiami paèia paskutine visø niekinama tauta vadinamojoje „Lietuvos Respublikoje“.

Juk ne lenkai iðvogë viskà, kas buvo sukurta tarybiniais laikais – iðvydami apiplëðtus lietuvius ið Lietuvos. Daugiausia – apie 110 tûkstanèiø arba daugiau, kaip ketvirtadalá vien tik oficialiais duomenimis – LR seimûnai, ministrai, teisëjai, merai ir pan. iðvarë bûtent ið Kauno, prieð 20 metø laikyto paèiu lietuviðkiausiuoju miestu.

O va taip per Vilniø
eina lietuviai

Kai su trispalvëmis á Vilniaus gatves iðdrásta iðeiti lietuviai, juos ið visø pusiø glaudþiai apsupa augaloti policininkai, demonstruojantys paruoðtus smûgiuoti bananus ir ryþtà be ceremonijø susidoroti su áþûliai þmoniø teisiø uþsigeidusiais þemiausiosios tautos „Lietuvos Respublikoje“ atstovais.

Ne lenkai permetë didþiàjà valstybës paramos dalá uþsienio kalbø mokymui, sunaikindami visà tarybiniais laikais taip puoselëtos lietuvybës prestiþà ir paversdami didelæ dalá mokiniø visiðkais lietuviø kalbos beraðèiais.

Ne lenkai uþdraudë mums praþygiuoti Gedimino prospektu kovo 11-àjà ir uþsiundë ant su trispalvëmis ir Kudirkos bei Basanavièiaus portretais nedràsiai tipenusiø lietuviø policijà su ðunimis – Vilniaus savivaldybëje daugumà vis dar sudaro ne lenkai ir ne rusai.

Ne lenkai atëmë ið etniniø lietuviø teisæ á valstybës apmokamà advokatà, paversdami lietuvybæ gyvuliðko beteisiðkumo ðaltiniu, prokurorø bei teisëjø pasityèiojimo objektu.

Ne lenkai sutrukdë atðaukti „Kristaus Karaliaus“ intronizavimo aktus Ðalèininkø bei Vilniaus rajonuose, bent jau formaliai panaikinusius lenkø dominuojamose teritorijose Lietuvos Respublikos suverenitetà.

Ne lenkai atmetë praðymà ágyvendinti Lietuvos konstitucijà bei ástatymus ir atimti ið LLRA sukèiavimo pagalba (nuslepiant koalicijos su Rusø aljansu bei Liaudies partija faktà) ágytus seimûnø mandatus daugiamandatëje apygardoje – tiek VRK pirmininko, tiek visø teisëjø pavardës buvo lietuviðkos.

Pagaliau, ne lenkai patys sau iðsidavë leidimà demonstruoti Gedimino prospektu su Lenkijos vëliavomis ir antilietuviðkais bei antivalstybiniais ðûkiais.

Todël nëra ko pykti ant lenkø. Jie juk mato, kokie gluðiai susirinkæ dël pirmenybës vagiant ir sëdant uþ grotø besiriejanèio Seimo kloakoje, vagiø loþiø principu veikianèiose savivaldybëse – mato, kaip lietuviø tauta vis sparèiau ir negráþtamiau dezintegruojasi.

Kaip jie dar turëtø elgtis, gyvendami tokioje mëðlo kupetoje, kaip vadinamoji „Lietuvos Respublika“, matydami kasdien vis labiau nykstanèià krûvà savo ðalá apvaginëjanèiø ir iðdavinëjanèiø, kiekvienam uþsienieèiui á uþpakalá lendanèiø, ið baimës dël savo lovelio dienà naktá drebanèiø lietuviø?

Ankstesnis áraðas

Sekantis áraðas

Naujausias áraðas

Daug. kom. áraðas

Atsitiktinis áraðas