.

2013 m. gegužio 22 d.

Žurnalistų etikos inspektorė pamiršo žurnalistų etikos kodeksą?

Zita Zamžickienė atmetė mano pareiškimą, prašantį apginti LNK televizijos laidoje „Labas vakaras, Lietuva“ pažeistas mano teises, nepateikdama nė vieno loginio, teisinio ar bent temą atitinkančio argumento.

Tęsinys, pradžia – Tautinė žiniaspauda duoda garo!

Jau rašiau, kaip kreipiausi į Žurnalistų etikos inspektorę po mane apšmeižusios LNK laidos. Po trijų mėnesių :-) pagaliau gavau atsakymą.

Aš, žinoma, per daug nesitikėjau, kad Zita Zamžickienė išdrįs aukštai „šokti“ prieš galingąją LNK. Tačiau inspektorė tiesiog atmetė VISUS mano prašymus.

Po visų jau mano daug kartų aprašytų prokurorų ir teisėjų nusišnekinėjimų nesitikėjau išgirsti logiškų ar teisinių Inspektorės argumentų teisinant savo neigiamą sprendimą. Vis dėlto, Zamžickienė nepasidrovėjo atsiųsti visiško blevyzgų rinkinio, kokio, mano nuomone, turėtų gėdytis nors kiek save gerbiantis teisės pirmakursis. :-)

Inspektorės blevyzgos

Toliau pateikiu visą Zamžickienės sprendimo tekstą. Visiško nusišnekėjimo atvejai pabraukti.

„Bedarbiu“ pagal Zamžickienę galima vadinti kiekvieną, kuris nedirba pastovaus darbo

Kaip matosi iš 3 ir 4 puslapiuose pateiktų inspektorės argumentų, ji tvirtina, kad tai, jog aš nedirbu pastovaus darbo pagal darbo sutartį, suteikia teisę žurnalistams vadinti mane „bedarbiu“, todėl LNK visiškai teisėtai mane taip pavadino.

Zita Zamžickienė
Zita Zamžickienė

Žurnalistų etikos inspektorė ramiai sau spjauna ant Žurnalistų etikos kodekso.

Akivaizdu, kad iš Zamžickienės argumentų seka, jog „bedarbiu“ galima vadinti ne tik mane, bet ir bet kurį pastoviai nedirbantį vaiką, pensininką, rašytoją, menininką, iš santaupų gyvenantį milijardierių, prezidentą bei jo žmoną ir t.t. Taigi ši LNK teisinanti Zamžickienės argumentacija yra akivaizdžiai absurdiška.

Zamžickienė taip pat nėra girdėjusi apie paskutiniu metu žiniaspaudoje vykdomą visokeriopo tyčiojimosi iš bedarbių kampaniją, kai aukščiausio rango politikai, jau nekalbant apie žurnalistus, vadina pašalpas gaunančius bedarbius „visuomenės išlaikytiniais“ ir dar blogiau.

Nors tai ir be galo neteisinga, bedarbius stengiamasi vaizduoti tinginiais, parazitais ir pan., todėl pavadinant žmogų „bedarbiu“, jis akivaizdžiai pažeminamas.

Zamžickienė aiškiai pamišusi dėl sekso

Kaip matosi iš oranžine spalva pabrauktų inspektorės sprendimo 4 puslapio vietų, etikos inspektorė neįžvelgia jokio skirtumo tarp vienos lyties asmenų santuokų ir homoseksualų santuokų, kadangi, kaip ji rašo, „Žodis homoseksualizmas reiškia potraukį prie savo lyties atstovų.“

Visų pirma, neaišku, kokiomis priemonėmis Zamžickienė išlaikė logikos įskaitą pirmajame teisės studijų kurse, kadangi nesugeba taikyti pačių primityviausių elementariosios logikos dėsnių – jei neklystu, dabar to moko jau vidurinėse mokyklose. :-)

Iš kitos pusės, inspektorė samprotauja kaip hormonų įaudrinta paauglė, matomai laikydama savaime suprantama, jog tuokiamasi tik tam, kad būtų galima dulkintis – tarsi to nebūtų galima daryti ir be vestuvių. :-)

Kaip gali suaugęs žmogus nežinoti, kad tuokiamasi ne tik dėl lytinio potraukio? Net ir katalikiškiausiose visuomenėse kartais vedasi aštuoniasdešimtmečiai, impotentai, aseksualai, teka nusenusios princesės ir pan.

Tačiau Zamžickienė santuokoje įžvelgia tiktai seksą – akivaizdu, kad jai tos pačios lyties asmenys susituokę būtinai turi atsiduoti lytiniam potraukiui. Sako, kai kurioms moterims taip būna kartais. :-)

Bet kokiu atveju, matosi, kad mintys apie lytinį potraukį neleido inspektorei suvokti, jog homoseksualams vestis ir dabar neuždrausta – neteko girdėti apie įstatymą, kuris draustų gėjams vesti lesbietes.

Teigdama, kad aš siekiu įteisinti „homoseksualių asmenų santuokas“, LNK pavaizdavo mane kvailiu, siekiančiu teisme pripažinti tai, kas ir taip leidžiama, tuo būdu mane ne tik apšmeiždama, bet ir pažemindama – tiek, kad apie lytinį potraukį užsisvajojusiai inspektorei taip ir nepavyko nusileisti ant žemės. :-)

Informacinių laidų vedėjai išsako savo nuomones?

Kaip matyti iš 4 puslapio pabaigoje pabraukto teksto, šmeižtą, kad aš tikėjausi palankaus teismo sprendimo, Zamžickienė gynė kaip žurnalistų teisę išsakyti savo nuomones.

Tačiau „Labas vakaras, Lietuva“ pristatoma kaip informacinė laida – tuo būdu teigiant, kad laidos vedėjai informuoja, o ne dalinasi savo nuomonėmis.

Šiuo konkrečiu atveju teiginys apie mano ketinimą laimėti teisme buvo išsakytas kaip eilinė žinia, be jokių „mano nuomone“ ar pan.

Pagaliau žurnalistams buvau nurodęs interneto puslapį – jis netgi buvo parodytas vaizdo reportaže – su savo motyvacija (negalėjau kreiptis į Strasbūro teismą neišnaudojęs visų galimybių Lietuvoje), taigi aš buvau akivaizdžiai akiplėšiškai apšmeižtas.

Perskaičius tokią Zamžickienės argumentaciją, o taip pat jos originalų argumentą 5 puslapyje, darosi vis sunkiau suvokti, kaip tokius niekus rašinėjanti moteriškė gavo aukštojo teisinio išsilavinimo diplomą. :-)

Žurnalistų etikos inspektorė spjovė į Žurnalistų etikos kodeksą

Pagaliau, negali nesukrėsti tai, kad Zamžickienė pagrindė savo neigiamą sprendimą LNK teiginiu, jog jie negavo mano prašymo paneigti apie mane paskleistą tikrovės neatitinkančią informaciją.

Aš buvau kreipęsis į LNK su jos interneto puslapyje esančios kontaktų formos pagalba, o taip pat dar paskambinau ten nurodytu telefonu ir buvau patikintas, kad su manimi susisieks jų teisininkas.

Nors buvau begėdiškai LNK apgautas, tačiau Zamžickienė to nepripažino pakankamu argumentu, kad bent jau derėtų priversti LNK paneigti savo paskelbtą šmeižtą.

Vietoj to inspektorė nusprendė (pabraukta paskutiniame puslapyje), kad aš pats kaltas nepasiuntęs registruoto laiško, nors Visuomenės informavimo įstatymas to nereikalauja.

Šitaip pasielgdama, Zamžickienė ne tik kad nepalaikė silpnesniosios pusės teisinio neapibrėžtumo sąlygomis, bet ir spjovė į Žurnalistų etikos kodeksą, kuriuo akivaizdžiai turėtų vadovautis interpretuodama Visuomenės informavimo įstatymą.

Kodekse labai konkrečiai sudėti visi akcentai:

19 straipsnis.
Žurnalistas, viešosios informacijos rengėjas turi ištaisyti savo padarytas klaidas ir netikslumus, kurie gali įžeisti konkrečius asmenis, nelaukdamas, kol įžeistas asmuo prašys tai padaryti.

20 straipsnis.
Paaiškėjus, kad visuomenės informavimo priemonėje pateikta informacija yra klaidinga, būtina nedelsiant patikslinti arba paneigti klaidingus ar netikslius faktus toje pačioje visuomenės informavimo priemonėje, adekvačioje vietoje, tolygaus dydžio, tokia pat forma ir be pašalinių viešosios informacijos rengėjo komentarų.

22 straipsnis.
Žurnalistas, viešosios informacijos rengėjas privalo vadovautis taisykle, kad kritikos ribos privataus asmens atžvilgiu yra daug siauresnės nei viešojo asmens atžvilgiu, todėl informuojant apie privatų asmenį, pirmenybę turi teikti privataus gyvenimo apsaugai, o apie viešą asmenį – visuomenės interesui.


Akivaizdu, kad Zamžickienė visiškai ignoravo šiuos ir be jokių kodeksų Europoje gerbiamus ne tik etikos, bet faktiškai ir teisės principus.

Ar ji užmiršo šiuos straipsnius? Ar inspektorė iš viso yra skaičiusi Žurnalistų etikos kodeksą? O gal nusprendė, kad jai neprivalu vadovautis šiuo kodeksu?

Tegaliu spėlioti. Bet kokiu atveju, nėra prasmės dar kažką kalbėti apie Žurnalistų etikos inspektorę, kuri spjauna ant Žurnalistų etikos kodekso.

Tenka vėl kreiptis į teismą :-)

Taigi dar kartą esu priverstas ieškoti teisybės teisme. Nusispjaut man į visus tuos šmeižtus, juk ne pirmas kartas. :-) Tačiau mes, lietuviai, savo šalyje negalime leisti chebrai nevaržomai siautėti ir tyčiotis iš mūsų, kiek tik širdis geidžia.

Nors ir vėl Lietuvoje esame paversti beteisiais baudžiauninkais, iš kurių kiek tik panorėję tyčiojasi tiek kitataučiai, tiek mūsų pačių tautos atmatos – mūsų protėviai nenuleisdavo rankų ir kur kas beviltiškesnėse situacijose.

Giedrius Šarkanas


Vilniaus apygardos administraciniam teismui


Ieškovas
Giedrius Šarkanas

Atsakovas
Žurnalistų etikos inspektorė
Zita Zamžickienė

Tretysis asmuo
UAB „Laisvas ir nepriklausomas kanalas”
į.k. 123026090
Šeškinės g. 20, LT-07156 Vilnius


SKUNDAS
dėl žurnalistų etikos inspektoriaus 2013 m. gegužės 2 d. sprendimo atsisakyti ginti mano teises

Vilnius
2013-05-22



Šių metų vasario 6 d. kreipiausi į Žurnalistų etikos inspektorę, prašydamas apginti mano teises, kurios mano manymu buvo pažeistos 2012 m. sausio 30 d. LNK laidoje „Labas vakaras, Lietuva“ paskleidžiant apie mane tikrovės neatitinkančią informaciją. Pareiškimo kopija – priedas Nr. 2. Konkrečiai prašiau:

1) Įvertinti su manimi susijusią 2013 m. sausio 30 d. LNK laidos „Labas vakaras, Lietuva“ dalį galiojančios teisės ir žurnalistų etikos požiūriu;

2) Pasiekti, kad LNK viešai, aiškiai ir efektyviai (ne mažiau efektyviai ir viešai, nei buvo paskelbta) paneigtų minėtoje laidoje ir galimai kitose televizijos laidose apie mane paskelbtą tikrovės neatitinkančią informaciją:

1. Kad esu bedarbis,

2. Kad kreipiausi į teismą, prašydamas įteisinti būtent „homoseksualių asmenų“ santuokas,

3. Kad tikėjausi palankaus sprendimo teisme,

4. Kad vieną teismą jau buvau pralaimėjęs;

3) Įvertinti, ar žodžio „bedarbis“ vartojimas įvardintam privačiam asmeniui apibūdinti su įdarbinimu niekaip nesusijusiuose kontekstuose suderinamas su dabartine Lietuvos Respublikoje galiojančia žurnalistų etika, laikoma privaloma licenzijuotoms masinės informacijos priemonėms;

4) Įvertinti, ar su žurnalistų etika suderinami kiti mano minėti Agnės Vederytės reportažo aspektai, tokie, kaip parinkimas vaizdo įrašo momento, kai nevalingai pažvelgiau į sujudėjusį operatorių, tuo pat metu ant prislopinto mano balso užleidžiant žurnalistės komentarą – taip sukuriant įspūdį, kad esu infantilus, abejotinos psichinės sveikatos žmogus;

5) Reaguoti taip, kaip atrodys derama, į nustatytus pažeidimus;

6) Imtis priemonių, kad privatūs asmenys nebebūtų šmeižiami ar kitaip žeminami ateityje nei LNK, nei kitose Lietuvos Respublikoje licenzijuotose masinės informacijos priemonėse.

Neseniai susipažinau su šių metų gegužės 2 d. Inspektorės sprendimu mano pareiškimo netenkinti (priedas Nr. 1). Inspektorė visiškai nereagavo į mano 3 ir 4 prašymus, nors prašau spręsti problemas, kurios, mano nuomone, turėtų būti labai svarbios Europos Tarybos narei, viešai deklaruojančiai savo siekį kada nors tapti teisine valstybe. Inspektorė paaiškino, kodėl atsisakė tenkinti 2 prašymą, tačiau, mano nuomone, nepateikdama pakankamų argumentų. Pagaliau Inspektorė neįžvelgė nei teisės, nei žurnalistų etikos pažeidimų mano nurodytais tikrovės neatitinkančios informacijos paskleidimo atvejais.

Manęs tai visiškai netenkina. Mano nuomone, visi Inspektorės argumentai arba teisiškai nepagrįsti, arba akivaizdžiai logiškai klaidingi, arba visiškai netinka šiuo konkrečiu atveju. Todėl prašau panaikinti Inspektorės sprendimą ir nurodyti jai patenkinti mano prašymus ir apginti mano teises, kaip to reikalauja Visuomenės informavimo įstatymas, kiti galiojantys Lietuvos Respublikos ir tarptautinės teisės aktai, o taip pat pripažinti, kad LNK laidoje apie mane buvo pažeistas Visuomenės informavimo įstatymas bei Žurnalistų etikos kodeksas.

Dabar aptarsiu konkrečius Inspektorės argumentus. Visų pirma Inspektorė nusprendė, kad televizijos laidoje apie mane pateiktas žinias galima interpretuoti kaip nuomones: „būtina nustatyti, ar apie pareiškėją buvo paskelbtos žinios ar nuomonės“ (priedas Nr. 1, 3 p.). Noriu pastebėti, kad vadinamoji „Labas vakaras Lietuva“ yra formaliai pristatoma kaip „informacinė pokalbių laida“ (http://www.lnk.lt/laida/3635/labas-vakaras-lietuva). Taigi žiūrovams viskas pateikiama ne kaip kažkoks meninis projektas, o INFORMACINĖ (žinių) laida, kurioje gausu pokalbių su įvairiais žmonėmis. Todėl žiūrovams nėra pagrindo netgi įtarti, kad savo asmenines nuomones išreiškia ne tik laidos svečiai ar kiti asmenys, iš kurių imami interviu, bet ir vedėjai bei reporteriai. Nei laidos vedėjai, nei reporterė niekur neužsiminė, kad perduoda būtent SAVO NUOMONES apie mane, mano veiksmus ir ketinimus – viskas buvo perteikta kaip faktinė informacija. Todėl akivaizdu, kad visi Inspektorės sprendime pateikti samprotavimai apie žurnalistų ar viešosios informacijos skleidėjų teisę skleisti savo nuomones šiam atvejui visiškai neadekvatūs, nes informacija buvo vienareikšmiškai paskleista kaip žinia.

Antra, buvau apšmeižtas ir pažemintas pavadinant mane „bedarbiu“. Aš ne tik kad nedalyvauju, bet ir nesiruošiu dalyvauti darbo santykiuose – tai reiškia, kad manęs vadinamasis „darbas“ iš viso nedomina. Mano nuomone, nuspręsdama, kad nebuvau apšmeižtas, Inspektorė klaidingai interpretavo žodyninį apibrėžimą, kad bedarbis – neturintis pastovaus darbo žmogus (priedas Nr. 1, 4-5 p.). Jei sutiktume su ja, gautume absurdišką išvadą, kad „bedarbiais“ vadintini vaikai, pensininkai, ligoniai, menininkai, rašytojai, prezidentų sutuoktiniai, ko gero pats LR Prezidentas ir t.t. Todėl akivaizdu, kad „neturintis pastovaus darbo“ reiškia be kita ko kada nors jį turėjusį ir praradusį, norintį ar bent neatmetantį galimybės kada nors turėti pastovų ar bent jau kokį nors darbą ar pan. asmenį, o aš nesu „bedarbis“.

Iš kitos pusės, akivaizdu, kad kasdieninėje lietuvių kalboje (jau nekalbant apie darbo teisę) „bedarbis“ reiškia turėtą darbą praradusį asmenį, greičiausiai nevykėlį ar ir gaunantį (nors galbūt ir nebūtinai) bedarbio pašalpą – iš tokių žmonių Lietuvos žiniaspauda bei politikai paskutiniu metu neretai viešai tyčiojasi, vadina „išlaikytiniais“ ir visokiais kitokiais nepagarbiais žodžiais. Todėl akivaizdu, kad, pavadinant mane „bedarbiu“, buvau apšmeižtas, o taip pat buvo pažemintas mano orumas, ką daryti draudžia Visuomenės informavimo įstatymo 19 straipsnio 2 dalis: „Draudžiama platinti dezinformaciją ir informaciją, šmeižiančią, įžeidžiančią žmogų, žeminančią jo garbę ir orumą. “

Iš kitos pusės, pagal galiojančio Žurnalistų etikos kodekso 22 straipsnį, „Žurnalistas, viešosios informacijos rengėjas privalo vadovautis taisykle, kad kritikos ribos privataus asmens atžvilgiu yra daug siauresnės nei viešojo asmens atžvilgiu, todėl informuojant apie privatų asmenį, pirmenybę turi teikti privataus gyvenimo apsaugai, o apie viešą asmenį – visuomenės interesui.“ Kiek žinau, tai yra ir Europos žmogaus teisių teismo doktrina, mano nuomone daugiau ar mažiau privaloma taip pat ir Lietuvos Respublikos teismams bei Žurnalistų etikos inspektoriui. Noriu pastebėti, kad, nors kartais mėginu ginti viešąjį interesą, vis dėlto esu privatus asmuo, sutikęs priimti į svečius įsiprašiusius žurnalistus, ir todėl, mano nuomone, toks manęs žeminantis šmeižimas akivaizdžiai pažeidžia Visuomenės informavimo įstatymą, o ko gero – ir dar ne vieną tiek Lietuvos Respublikos, tiek tarptautinės teisės aktą, jau nekalbant apie Žurnalistų etikos kodeksą. Savo 3 prašyme prašiau Inspektorės įvertinti, ar iš viso etiška žiniaspaudai vartoti akivaizdžiai paniekinamas konotacijas dabartinėje lietuvių kalboje turintį žodį „bedarbis“ su įdarbinimu nesusijusiuose kontekstuose, tačiau Inspektorė nesiteikė man į tai atsakyti nė vienu žodžiu, nors mano nuomone tai turėtų būti viena pagrindinių panašių inspektorių funkcijų civilizuotose šalyse. Todėl norėčiau, kad Teismas įpareigotų Inspektorę atsakyti ir į šį mano pareiškime atskirai argumentuotą bei išskirtą klausimą arba galbūt pats į jį atsakytų.

Mane apstulbino Inspektorės nekomeptencija tokiu nesudėtingu bendrojo išsilavinimo klausimu, kaip santuoka. Laidoje buvau apšmeižtas paskelbiant, kad prašau įteisinti „homoseksualių asmenų santuokas“, nors iš tikrųjų siekiu panaikinti vienos lyties asmenų ir artimų giminaičių santuokų draudimus, o taip pat draudimą įvaikinti nesusituokusiems asmenims, kad visi lietuviai galėtų realizuoti savo konstitucines bei Europos žmogaus teisių konvencijoje ir Vaiko teisių konvencijoje įtvirtintas savo teises į šeimą. Visiškai nekalbėjau apie lytinį potraukį.

Tuo tarpu Inspektorė samprotavo: „Pažymėtina, kad viešosios informacijos rengėjo (skleidėjo) vartojami žodžių junginiai «homoseksualų santuokos», «homoseksualių asmenų santuokas» iš esmės atitinka ir savo esme yra tapatūs pasakymui «vienos lyties asmenų santuoka». Žodis «homoseksualizmas» reiškia lytinį potraukį prie savo lyties atstovų (Tarptautinių žodžių žodynas, leidykla «Žodynas», 2007). Tiek savo skunde žurnalistų etikos inspektoriui, tiek 2012-12-18 skunde Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui Pareiškėjas aiškiai nurodė, jog jo kreipimosi į teismą pagrindas yra prašymas panaikinti Lietuvos Respublikos Civilinio kodekso straipsnius, draudžiančius vienos lyties asmenų ir artimų giminaičių santuokas bei leidimą įsivaikinti ne sutuoktiniams. Atsižvelgiant į tai, kas pirmiau pateikta darytina išvada, kad skundžiamo turinio teiginiai pagal savo prasmę ir turinį yra tapatūs Pareiškėjo pozicijai, todėl laikytini atitinkančiais tikrovę. Konkrečiu atveju viešosios informacijos rengėjas (skleidėjas) teisės skleisti informaciją ribų neperžengė.“

Visų pirma, nesu girdėjęs, kad homoseksualų santuokos iš viso būtų uždraustos. Inspektorei turbūt yra žinomas koks nors slaptas teisės aktas, draudžiantis gėjams vesti lesbietes, tačiau aš apie jo buvimą įtarti negalėjau. Todėl aiškinti, kad aš siekiu įteisinti homoseksualams galimybę sudaryti santuokas iš principo yra absurdiška. Vienos lyties santuokos akivaizdžiai nėra tas pats, kas homoseksualų santuokos.

Iš kitos pusės, Inspektorė dėl man nežinomų priežasčių keistai sureikšmina lytinį potraukį. Santuoka juk nebūtinai sudaroma lytiniams santykiams formalizuoti. Net ir ortodoksinėje katalikiškoje kultūroje sudaromos santuokos tarp asmenų, kurie akivaizdžiai nesiruošia lytiškai santykiauti tarpusavyje. Nekalbant apie aseksualius, impotentus, lytiškai neįgalius ir pan. žmones, ne taip jau retai tuokiasi vyresnio amžiaus asmenys, akivaizdžiai jau nepajėgūs lytiškai santykiauti. Tokiomis santuokomis įteisinama draugystė, prisirišimas; įgautas teisinis statusas padeda bendrai disponuoti turtu, ir t.t. – sutuoktiniai ir nedeklaruoja, kad sudaro santuoką būtent lytinio potraukio pagrindu. Tačiau Inspektorė kažkodėl samprotauja, kad tarp vienos lyties asmenų santuokos gali būti sudaromos tik lytinio potraukio pagrindu. Nors, sakysime, Lietuvoje laikoma daugiau mažiau normaliu reiškiniu, kai aštuoniasdešimtmečiai vyras ir moteris tuokiasi dėl vienokių ar kitokių nelytinio pobūdžio tikslų, Inspektorė akivaizdžiai yra įsitikinusi, kad tokio paties amžiaus du vyrai ar dvi moterys gali tuoktis tiktai lytinio potraukio paskatinti. Neaišku, kodėl ji nusprendė, kad negali norėti susituokti du impotentai, aseksualūs asmenys ar netgi du heteroseskualūs vienos lyties asmenys, kuriems susituokus būtų daug parankiau bendrai valdyti turtą ir pan. – juk ne tokios retos yra priešingos lyties asmenų santuokos, kuriose sutuoktiniai gyvena visiškai atskirus lytinius gyvenimus.

Todėl, akivaizdžiai klaidinga prielaida, kad santuokos sudaromos tik lytinio potraukio pagrindu, paremti Inspektorės samprotavimai, santuokas tarp vienos lyties asmenų sutapatinantys („yra tapatūs“) su homoseksualių asmenų santuokomis, faktiškai tėra iš piršto laužtos blevyzgos. Akivaizdu, kad skelbiant, jog siekiu įteisinti „homoseksualų santuokas“, LNK laidoje buvau apšmeižtas ir be kita ko bjauriai pažemintas, pavaizduojant mane kvailiu, teismuose siekiančiu, kad būtų įteisinta tai, kas jau dabar neuždrausta.

Noriu pastebėti, kad Inspektorė be jokio pagrindo interpretavo mano paaiškinimą, kodėl žalinga drausti gėjams auginti vaikus, kaip argumentą, kad aš siekiu būtent įteisinti homoseksualų santuokas: „paskelbta tiesos ir tikslumo kriterijais patikrinama informacija, atskleidžianti Pareiškėjo poziciją ir jo kreipimosi į Vilniaus apygardos administracinį teismą pagrindą.“ (priedas Nr. 1, 4 p.) Mano paaiškinimai apie galimybės gėjams įvaikinti uždraudimo žalą lietuvių tautai buvo atsakymas į žurnalistės Agnės Vederytės klausimą: „O kas bus, jei homoseksualai pradės auginti homoseksualius vaikus?“ ar pan. – dabar tiksliai neprisimenu pažodinės klausimo formuluotės. Nors kiti laidoje rodyti asmenys pristatinėjo savo pozicijas, mano atveju buvo pateiktos kelios iškirptos mano frazės – atsakymai į konkrečius žurnalistų klausimus, neskelbiant pačių klausimų ir taip iškraipant mano intencijas (greičiausiai siekiant mane apšmeižti, pristatyti mane greičiausiai gėjumi ir konkrečiai būtent gėjų teisių gynėju). Man labai keista, kad Žurnalistų etikos inspektoriaus pareigas Lietuvos Respublikoje gali eiti televizijos reportažų konstravimo metodikos visiškai nesuprantantis asmuo.

Prašiau, kad būtų paneigta laidos vedėjų paskelbta informacija, jog aš tikėjausi palankaus teismo sprendimo – nors žurnalistams pateikiau informaciją, kad yra visiškai atvirkščiai. Vėlgi visiškai nesuprantu Inspektorės pateisinimų LNK laidos vedėjams, kad, pareikšdami, jog aš tikiuosi palankaus teismo sprendimo, jie išreiškė savo nuomonę: „paskelbta informacija yra subjektyvaus, vertinančio pobūdžio. Nuomonei, t.y. asmens subjektyviam faktų ir duomenų vertinimui, požiūriui, mintims, idėjoms, išvadoms ar pastaboms apie žinias, susijusioms su tikrais įvykiais, skirtingai nei žiniai, tiesos kriterijus nėra taikomas.“ (priedas Nr. 1, 4 p.) Jei tokie Inspektorės argumentai būtų pripažinti, tai, pavyzdžiui, čia aptariamą Inspektorės sprendimą bet kas galėtų viešai komentuoti kaip panorėjęs, pavyzdžiui: „Zamžickienė viską suveda į lytinį potraukį – vadinasi norėtų išžaginti kokį vyrą iš gatvės,“ :-) – ar pan. blevyzgoti, kas tik jiems ant liežuvio užeina, reikšdami savo „nuomones“ apie kitų žmonių ketinimus. Tuo tarpu aš buvau apšmeižtas televizijos laidoje, kuri vadinama „informacine“ – t.y. žiūrovams paskelbta, kad pateikiami faktai, o ne pranešėjų nuomonės, jau nebekalbant apie teisę daryti kategoriškus pareiškimus apie mano ketinimus. Pagaliau, aš ne tik kad esu privatus asmuo, bet ir buvau nurodęs žurnalistams adresą interneto puslapio (laidoje netgi rodė mane demonstruojantį jį kompiuterio ekrane), kuriame pateikta visa mano motyvacija, kur aš pabrėžiau, kad kreipiausi į teismą tik todėl, kad kitaip negaliu kreiptis į Europos žmogaus teisių teismą, jog būtų kvaila tikėtis pasiekti, kad eilinio lietuvio teises apgintų panieka joms garsėjantys LR teismai. Niekaip negaliu įsivaizduoti, kokia teisės mokslo įstaiga galėjo išduoti aukštojo mokslo diplomą asmeniui, oficialaus sprendimo tekste samprotaujančiam apie informacinių laidų vedėjų „teisę“ dabartinėje Lietuvos Respublikoje televizijos eteryje kaip faktinę žinią pateikinėti savo (žinomai melagingą, kadangi buvau tiesiai šviesiai parašęs, kad nieko nesitikiu iš Lietuvos teismų) „nuomonę“ apie privataus asmens lūkesčius.

Pagaliau pranešėjo žodžiai: „vieną teismą jau pralaimėjo,“ implikuoja, kad kažkoks „teismas“ jau buvo. Tačiau jokio teismo Lietuvoje dėl šio dalyko nebuvo, kadangi Vilniaus apygardos administracinis teismas tiesiog atsisakė priimti mano prašymą. Visiškai nesuprantu Inspektorės samprotavimo: „Pažymėtina, kad teismo sprendimu yra išsprendžiamas ieškinio priimtinumo ar pagrįstumo klausimas, tačiau teismo pozicija besikreipusio asmens atžvilgiu iš esmės nėra žeminanti.“ Mane juk pažemino ne teismo atsisakymas priimti skundą, o Visuomenės informavimo įstatymo draudžiama dezinformacija, kad jau vieną teismą pralaimėjau – pavadinimas pralaimėjusiuoju akivaizdžiai žemina.

Atsisakydama tenkinti 2 mano prašymą, Inspektorė nusprendė, kad nereikalaus iš LNK paneigti apie mane paskleistą tikrovės neatitinkančią informaciją faktiškai tuo pagrindu, kad aš jos nuomone tinkamai nesikreipiau į LNK – nepasiunčiau prašymo paneigti registruotu laišku. Kiek suprantu, LNK teigė, kad negavo mano prašymo. Tačiau aš ne tik paskambinau Agnei Vederytei ir pasiunčiau jai elektroninį laišką tuo pačiu adresu, kuriuo ji kreipėsi į mane prašydama interviu, bet ir pasiunčiau LNK televizijai savo oficialų prašymą oficialios kontaktų formos pagalba ir be to dar paskambinau ten nurodytu kontaktiniu telefonu, kur buvau patikintas, kad mano prašymą perduos teisininkui, kuris su manimi susisieks. Oficialiame LNK kontaktų puslapyje interneto adresu http://www.lnk.lt/kontaktai yra paskelbta: „Užpildykite kontaktų formą, ir mes su jumis susisieksime.“ Greičiausiai Inspektorė pasakytų, kad tai – tik „nuomonė“, tačiau, mano nuomone, toks užrašas įpareigoja LNK susisiekti su užpildžiusiuoju šią formą. Kiek išmanau Lietuvos ir Europos Sąjungos teisę, registruota įmonė savo oficialiame puslapyje negali begėdiškai apgaudinėti žmonių, žiūrovų bei klientų ir mesti jos nurodytu būdu pasiųstus laiškus į šiukšlyną. Tuo labiau, jei yra oficialus kontaktų telefonas, tai man paskambinus ir gavus pažadą – šiuo atveju, kad mano prašymas bus perduotas teisininkui, kuris su manimi susisieks – manau turįs teisę tikėtis, kad toks pažadas bus vykdomas. Mano nuomone, tai, kad esu nepajėgus pasisamdyti advokato privatus asmuo, nesuteikia LNK teisės iš manęs tyčiotis ir manęs apgaudinėti, begėdiškai meluojant tiek siūlant pildyti elektroninę formą žadant susisiekti, tiek apgaudinėjant mane paskambinus telefonu. Mano nuomone, jokioje TEISINĖJE Europos Sąjungos valstybėje taip besielgiančiai įmonei nebūtų pratęsta licenzija.

Bet dar labiau mane suglumino tai, kad Inspektorė šitame ginče palaikė LNK televiziją, nuspręsdama, kad aš pats kaltas, kadangi turėjau kreiptis registruotu laišku į LNK, nors mano žiniomis jokie teisės aktai nenustato man tokios PAREIGOS (ne teisės). Kiek suprantu dabartinę oficialiąją Europos ir Lietuvos Respublikos žmogaus teisių doktriną, tokiais atvejais, kai kalbama apie žmogaus teisių pažeidimus, kilus ginčui tarp galingos korporacijos ir jos akivaizdžiai nuskriausto privataus asmens, teisės aktai turėtų būti interpretuojami pastarojo naudai. Bet kokiu atveju, Žurnalistų etikos kodekso 19 ir 20 straipsniuose labai aiškiai įtvirtinta:

19 straipsnis.
Žurnalistas, viešosios informacijos rengėjas turi ištaisyti savo padarytas klaidas ir netikslumus, kurie gali įžeisti konkrečius asmenis, nelaukdamas, kol įžeistas asmuo prašys tai padaryti.

20 straipsnis.
Paaiškėjus, kad visuomenės informavimo priemonėje pateikta informacija yra klaidinga, būtina nedelsiant patikslinti arba paneigti klaidingus ar netikslius faktus toje pačioje visuomenės informavimo priemonėje, adekvačioje vietoje, tolygaus dydžio, tokia pat forma ir be pašalinių viešosios informacijos rengėjo komentarų.

Akivaizdu, kad visuomenės informavimo priemonės pagal savo pačių prisiimtą etikos kodeksą turi pareigą pačios ištaisyti savo padarytas klaidas, netgi nelaukdamos, kol į jas kreipsis nukentėjęs asmuo. Kodėl interpretuodama Visuomenės informavimo įstatymą, Inspektorė nepasirėmė Žurnalistų etikos kodeksu ir neperdavė pati mano pateiktų reikalavimų paneigti konkrečius dezinformacijos atvejus? Man susidarė įspūdis, kad ko gero p. Zamžickienė nėra skaičiusi Žurnalistų etikos kodekso ar jį paprasčiausiai pamiršo. Mano nuomone, Žurnalistų etikos inspektorius turėtų užsiimti ne tik kritikos vengiančių Seimo narių ir ministrų, Katalikų bažnyčios bei žiniaspaudos korporacijų interesų atstovavimu, tačiau ir nesugebančių pasisamdyti advokato privačių asmenų pagrindinių teisių gynimu. Manau, kad Žurnalistų etikos inspektorius turėtų ne tik turėti paskaitų kurso teisės tematika išklausymą liudijantį diplomą, bet ir sugebėti teisiškai bei logiškai pagrįsti savo sprendimus, o taip pat:

1) interpretuodamas Visuomenės informavimo įstatymą, remtis galiojančiu Žurnalistų etikos kodeksu;

2) atsiradus teisiniam neapibrėžtumui ginče tarp privataus asmens ir akivaizdžiai jį nuskriaudusios valstybės licenzijuotos ir etiškai atsakingos už savo veiklą korporacijos, interpretuoti teisės aktus privataus asmens naudai.

Taigi, po beveik trijų mėnesių po mano argumentuoto pareiškimo padavimo Inspektorė ne tik kad paliko visiškai neatsakytus du mano nuomone Lietuvos visuomenei labai svarbius mano prašymus (3 ir 4, jau nekalbant apie 5 ir 6), bet ir jį visiškai atmetė, netgi nepripažindama, kad LNK pažeidė Visuomenės informavimo įstatyme, kituose Lietuvos Respublikos bei tarptautiniuose teisės aktuose, o taip pat Žurnalistų etikos kodekse įtvirtintas mano teises – mano nuomone, nepateikdama nė vieno logiško, teisinio ar šiaip neabsurdiško su šiuo konkrečiu atveju tiesiogiai susijusio argumento.

Todėl, remdamasis tuo, ką išdėsčiau čia ir savo vasario 6 d. pareiškime Žurnalistų etikos inspektoriui (priedas Nr. 2), prašau Teismo, remiantis Visuomenės informavimo įstatymu, Europos Tarybos Parlamentinės Asamblėjos rezoliucija Nr.1003 (1993) "Dėl žurnalistinės etikos", kitais Lietuvos Respublikos bei tarptautinės teisės aktais, o taip pat Žurnalistų ir leidėjų etikos kodeksu:

1) pripažinti, kad 2013 m. sausio 30 d. laidoje „Labas vakaras, Lietuva“ „Laisvas ir nepriklausomas kanalas“ (LNK) paskleidė apie mane tikrovės neatitinkančią informaciją (esu nurodęs keturis pagrindinius aspektus), tuo mane apšmeižė, įžeidė, pažemino mano garbę ir orumą, pažeidė Žurnalistų etikos kodeksą, Visuomenės informavimo įstatymą bei galbūt dar kokius nors Lietuvos Respublikos bei tarptautinės teisės aktus;

2) pasiekti, kad LNK paneigtų apie mane paskleistą tikrovės neatitinkančią informaciją tuo būdu, kuriuo ji buvo paskleista, paskelbiant paneigimą tiek laidoje „Labas vakaras, Lietuva“, tiek ir kitose LNK laidose, į kurias buvo įtrauktas Agnės Vederytės reportažas apie mane, Teismo tiesioginiu nurodymu arba nurodant tai įgyvendinti Žurnalistų etikos inspektorei;

3) įpareigoti Žurnalistų etikos inspektorę vykdyti ir visus kitus mano pareiškime pateiktus prašymus (3-6) arba padaryti tai pačiam Teismui, arba perduoti juos kokiai nors kitai adekvačiai institucijai.

Giedrius Šarkanas

PRIDEDAMA: 2 priedai

1) Priedas Nr. 1 – Žurnalistų etikos inspektorės Zitos Zamžickienės 2013 m. gegužės 2 d. sprendimas netenkinti mano pareiškimo (priedas Nr. 2);

2) Priedas Nr. 2 – Mano 2013 m. vasario 6 d. pareiškimas Žurnalistų etikos inspektoriui su prašymais reaguoti į mano teisių pažeidimus 2013 m. sausio 30 d. LNK laidoje „Labas vakaras, Lietuva“.

bus tęsiama

Diskusija

4. MKslcHfYucsksnS2014 04 10 06:20:57

teb1e ://www.S3PE5ZGdksC9IoVKTAPT2DBYpPkMKfz.com

3. Vytautas2013 11 03 13:18:13

Dėl tokių kiaušingalivių kaip tu Lietuvos teismai užversti beprasmiu darbu.

2. ICcdbgzUdTEAKk2013 06 26 08:38:57

Acho ue este3o a ser tremendamente insutjos em relae7e3o a uma distribuidora ue lane7ou o infernal affairs, sabendo ue ia perder dinheiro, numa edie7e3o da trilogia completa nas versf5es originais. Alie1s este fantastico filme estreou no uarteto e teve pouco mais de 1.000 espectadores, e depois as distribuidoras e9 ue se3o me1s ou o publico ue anda a dormir. Este3o a falar de uma distribuidora ue nasceu em finais 1998 e ue me 2002 ganhou todos os principais Oscares da Academia (eksceptuando a Melhor Animae7e3o e Melhor Argumento Original) com filmes como O Senhor dos Aneis As Duas Torres, O Pianista, As Horas, Chicago, Adaptation e Frida. A distribuidora ue apostou num realizador uase desconhecido com o Pedter Jackson acompanho de um elenco pouco ilustre na altura e investiu uma uantia enorme de dinheiro num projecto megalomano ue estrearia apenas 2 anos depois. uando falas da edie7ao ridicula do Ks–Men 1.5 fica sabendo ue ninguem em Portugal toca em edie7f5es de DVD de Majors, ...

1. Leo2013 05 22 19:30:53

Tai ko norėti iš tos inspektorės, jų puslapyje apie Žurnalistų etikos inspektoriaus funkcijas parašyta, be kita ko: „Nagrinėja suinteresuotų asmenų skundus (pareiškimus) dėl visuomenės informavimo priemonėse pažeistos jų garbės ir orumo“ ir kitus dalykus nagrinėja. Neparašyta gi, kad gina interesus, tik nagrinėja. Tai ko dar norėti?

  komentaras – 1000 ženklų, tik lietuviškos raidės

Užsisakykite

Lietuviais.lt

naujienas

e-paštu

RSS RSS

Kai uždarys, lietuviais.lt,
bus lietuviais.com
www.lietuviais.lt / dienoraštis
Vilties medis Rytinėje žvaigždėje
LIETUVIAIS
norime
ir būt?
pagrindinis
dienoraštis
tekstai
apie Lietuviais.ltparodytikontaktai
© 2004 – 2017 Giedrius Šarkanas        kontaktai

.

 x 

Ankstesnis įrašas

Sekantis įrašas

Naujausias įrašas

Daug. kom. įrašas

Atsitiktinis įrašas

  komentaras – 1000 ženklų, tik lietuviškos raidės

   Vardas




dalintis