.

2013 m. birželio 14 d.

Ant Lietuvos nieko naujo

Lietuvą apėmė visiškas sąstingis. Nevyksta jokios konstruktyvios diskusijos, neieškoma sprendimų – tiktai bejėgiškas, beviltiškas degradavimas, iš nežinojimo ir baimės ką nors daryti apsimetinėjant, kad viskas tvarkoje.

Tautinė žiniaspauda vis kažką rašinėja, komentuoja, giria, piktinasi, tačiau man kažkodėl susidaro įspūdis, kad gyvenimas Lietuvoje visiškai sustojo.

Seimūnai, kaip ir visada, blevyzgoja tai, kas jiems geriausiai užtikrina patekimą į viešumą, tautos interesus mėginantys ginti ministrai mikliai atstatydinami, o bet kokios patriotinės užuominos iš karto išprovokuoja furorą karjeros kosmopolitų gretose.

Negali pykti ant mūsų normalia tauta nelaikančių lenkų. Nori nenori tenka pripažinti, kad iš tikrųjų gyvename ne Lietuvoje, o ANT LIETUVOS.

Visą pasaulį krečia JAV masinio sekimo skandalas, o pas mus jo niekas ir nepastebi. Tiek, kad jau aptingę veteranai dar kartą kitą viaukteli ant Rusijos. Dėl tvarkos.

O aš, :-) sukandęs dantis, baiginėju savo beviltišką rašinėjimą korupcijoje ir išgamystėje sustingusiems teismams.

Ekspertai ir seimūnai vis labiau primena už kaulą ir būdą atidirbinėjančius brisius

Porinkiminis šurmulys vėl nurimo, ir jau aišku, kad laukia eilinė tolimesnio tautos ir šalies degradavimo kadencija.

Įvairiaplaukiai vadinamieji „ekspertai“ savo darbą jau atliko, autoritetingai pareikšdami, kad ūkis atsigavo, nedarbas mažės, o ekonomika augs sparčiau, nei ten, kur ji augs lėčiau.

Nors akivaizdu, kad tautos evakuacijos tempai vis dar pražūtingi ir jau prasideda demografinė tautos agonija, ekspertai nuramino, kad emigracijos tempai jau stabilizavosi ir jaudintis nėra ko.

Atliko savo prievoles ir didieji Seimo kovotojai. Gražulis užregistravo eilinį antihomoseksualinį projektą, kuriam triukšmingai puolė pritarti Petro rinkiminės sėkmės sužavėti pasekėjai.

Šiuo istoriniu momentu lojimas ant Rusijos atgyveno; jei nori, kad už tave balsuotų – demonstruok, kad kovoji prieš „pederastus“! Juk Gražulis vėl ir vėl renka tiek balsų, kad Seimo kolegoms net plaukai šiaušiasi iš pavydo.

Net ir tokio masto JAV demaskavimas nieko Lietuvoje nepakeitė – tiek Seimo išmatynas, tiek Vyriausybė, tiek žurnalistai taip giliai sulindo į jankių subines (ir kišenes, be abejo), kad amerikonai ko gero galėtų ir lietuvius vidury dienos skersti Vilniaus gatvėse – vis tiek niekas nepasikeistų.

Pradžiugino Gražulio demaršas ir etatinius žmogaus teisų gynėjus. Dar viena proga prikurpti standartinių straipsnelių apie homofobijos žalą Lietuvos tarptautiniam įvaizdžiui.

Dirbo ir kiti etatiniai kovotojai. Šalašavičiūtė su Valiukevičiūte gynė vaikų teises ir stūmė moterų smurto konvenciją; aktyviai pasijungė ir lenkai, dar kartą sugrąžindami į pirmuosius žiniaspaudos puslapius jau seniai iki koktumo įkyrėjusią abortų uždraudimo temą.

Žurnalistai rašė išsijuosę, įvairiausio plauko komentatoriai žavėjosi ir piktinosi, tačiau viskas skambėjo kaip niekad falšyvai ir nuobodžiai.

Sunku buvo nesusidaryti įspūdžio, kad visais požiūriais išsisėmusi chebra tiesiog atidirbinėjo. Kas už balsus rinkimuose, kas už paramą iš Briuselio ar anapus Atlanto, kas tiesiog už algą ar honorarą – panašiai, kaip kaimo brisiai užsidirba kaulą ir būdą labai panašaus prasmingumo staugimu, lojimu ar kiauksėjimu.

Svarbiausia – loti, apie ką – ne taip svarbu

Tradiciniu būdu Vėsaitė buvo skubiai atstatydinta iš ūkio ministrių. Iš pradžių pasipylė begėdiškų užsakomųjų straipsnių lavina, po to atsirado PRIEŽASTIS.

Birutę apkaltino skridus į Kazachstaną privačiu lėktuvu ginti privačios įmonės interesų. Sveiku protu niekaip neįmanoma suvokti – kas blogo tame, kad Lietuvos ministrė gina Lietuvos įmonės interesus užsienyje, netgi naudodamasi suinteresuotos įmonės pasamdytu lėktuvu?

Iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, kad Vėsaitė tiesiog atliko savo pareigą, tačiau jai jokios asmeninės naudos nedavęs ir JOKIOS ŽALOS, tik akivaizdžią naudą Lietuvai atnešęs jos poelgis kaip mat tapo oficialia priežastimi ją pakeisti patyrusiu LDDP partiečiu.

Labai panašiai Grybauskaitę neseniai užsipuolė buvęs jos patarėjas. Prezidentės susirūpinimą lietuvių tautos nykimu Linas Balsys prilyginimo sekimu populiariuoju Rusijos prezidentu.

Akivaizdu, kad tokie kaltinimai absurdiški – lygiai tokiu pačiu pagrindu Balsys galėjo apkaltinti Grybauskaitę, kad ji nesusituokusi, kaip ir Putinas. Bet Lietuvoje logika ir argumentai jau seniai nebeturi prasmės.

Svarbiausia – loti, ir kuo garsiau. Jei būsi pakankamai įžūlus ir pritrauksi daugiau skalytojų – tapsi teisiuoju ir greičiausiai laimėsi ateinančius rinkimus.

Jokios reakcijos į visą pasaulį krečiantį šnipinėjimo skandalą

Žvelgiant iš šiuolaikinių žmogaus teisių pozicijų, Edvardo Snoudeno pareiškimas apie totalinio žmonių sekimo mastą JAV yra ko gero didžiausias tokio tipo demaskavimas jankių istorijoje. Iki šiol apie žmogaus teises begėdiškai blevyzgojusios JAV pasirodė jas visiškai niekinančios; tai jau laikoma rimtesniu dalyku, nei JAV karo nusikaltimų Vietname atskleidimas.

Visas pasaulis piktinasi, o Lietuvoje amerikonams užpakalius laižyti įpratę seimūnai su žurnalistais apsimeta, kad nieko neįvyko.

NIEKAS negali būti tikras, kad jo ar jos pačio intymiausio susirašinėjimo susiėmęs už pilvo iš juoko neskaitinėja koks nors šiukšlė saugumietis.

Dar daugiau, tokio masto JAV niekšybės atskleidimo fone vienas kitas Seimo šiukšlė dar bando piktintis, kad ko gero Rusija irgi seka Lietuvą!

Net ir tokio masto JAV demaskavimas nieko Lietuvoje nepakeitė – tiek Seimo išmatynas, tiek Vyriausybė, tiek žurnalistai taip giliai sulindo į jankių subines (ir kišenes, be abejo), kad amerikonai ko gero galėtų ir lietuvius vidury dienos skersti Vilniaus gatvėse – vis tiek niekas nepasikeistų.

O juk būtent Snoudeno pateikti įrodymai paaiškina, kodėl jankiai gali kada tik panorėję apvogti Lietuvą – CŽV be abejo prirenka tiek kompromato prieš Seimo ir Vyriausybės šiukšlyną, kad JAV bosui užtenka pakelti telefono ragelį ir paliepti: „daryk taip ir taip, Kazy, o jei ne...“

Akivaizdu, kad ir vietinis saugumas seka mus visais frontais. Nesvarbu, su JAV aparatūra, ar savo nuosava, tačiau jau Pakso apkalta parodė, kad įrašinėjama VISA mūsų korespondencija.

Įrašomas kiekvienas lietuvio ištartas telefonu, Skaipu ar pan. ar parašytas žodis, ir NIEKAS negali būti tikras, kad jo ar jos pačio intymiausio susirašinėjimo susiėmęs už pilvo iš juoko neskaitinėja koks nors šiukšlė saugumietis.

Mano :-) kova su prokuratūra ir teismais artėja į pabaigą

Aš asmeniškai jau prieš 10 metų supratau, kad esame totaliai sekami. Nors už tai ne kartą buvau išvadintas fantazuotoju ir konspiracinių teorijų kūrėju, tai, kad neklydau, dabar suteikia šiokį tokį pasitenkinimą.

Vis tiktai pasielgiau teisingai, nepasinerdamas į Veidaknygę ir kitus socialinius tinklus, naudodamasis internetu bendravimui tik tiek, kiek tai iš tikrųjų būtina. Nes, kaip ir įtariau, internete privatumo iš viso nėra – tavo korespondenciją ne tik kad bet kada gali išlaužti bet kuris rimtesnis hakeris, bet ji daugiau mažiau prieinama vos ne kiekvienam saugumiečiui, policininkui ir pan.

Taigi toliau sparčiai nykstame, vadinamoji „Lietuvos Respublika“ vis mažiau primena savarankišką valstybę. Negali pykti ant mūsų normalia tauta nelaikančių lenkų. Nori nenori tenka pripažinti, kad iš tikrųjų gyvename ne Lietuvoje, o ANT LIETUVOS.

O aš baiginėju savo paskutines „bylas“. Jau nedaug beliko. :-)

Skundai Vilniaus apygardos teismui

Toliau – du eiliniai mano skundai. Tiesa, pačios bylos ne visai eilinės; šios apeliacijos – tiesiog būtinas etapas norint kreiptis į Strasbūro teismą.

Pirmoji apeliacija – dėl šio mano ieškinio.

Giedrius Šarkanas


Vilniaus apygardos teismui
(per Vilniaus miesto apylinkės teismą)



APELIACINIS SKUNDAS
civilinėje byloje Nr. 2-11179-854/2013
2013-06-14
Vilnius


2012 m. rugsėjį padaviau ieškinį Lietuvos valstybei, prašydamas pripažinti, kad buvo pažeistos mano konstitucinės bei Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencijoje (toliau – EŽTK arba Konvencija) įtvirtintos teisės, policijos tyrėjai liepiant man, kaip įtariamajam, atsakyti į klausimą, ar padariau „nusikalstamą veiką“, bei priteisti 1 litą moralinei žalai atlyginti. 2012 m. rugsėjo 24 d. Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo teisėja Rima Bražinskienė priėmė nutartį nustatyti 7 dienų terminą ieškinio trūkumams pašalinti ir žyminiam mokesčiui (214 litų) sumokėti.

2012 m. spalio 5 d. pateikiau antrąją ieškinio versiją ir žyminio mokesčio sumokėjimo kvitą Vilniaus miesto 2 apylinkės teismui, kaip valstybės atstovą nurodydamas Teisingumo ministeriją. 2012 m. spalio 9 d. Rima Bražinskienė priėmė nutartį, kad mano ieškinys neteismingas Vilniaus miesto 2 apylinkės teismui, išaiškindama, kad turėčiau jį pateikti Vilniaus miesto 3 apylinkės teismui, pakeisdamas valstybės atstovą.

2012 m. spalio 23 d. Vilniaus miesto 3 apylinkės teisme pateikiau trečiąją ieškinio versiją. 2012 m. spalio 31 d. gavau Vilniaus 3 apylinkės teismo teisėjos Giedrės Čėsnienės nutartį, kad valstybės atstovu turėčiau nurodyti policiją ir pripažinti mano ieškinį neteismingu Vilniaus miesto 3 apylinkės teismui bei išaiškinti, kad turiu „teisę kreiptis su tokiu ieškiniu į Vilniaus miesto 2 apylinkės teismą“.

Kreipiausi į Vilniaus apygardos teismą, ir balandžio mėnesį, po 7 mėnesių po to, kai apsisprendžiau vis dėlto kreiptis į teismą (akivaizdu, kad mano išlaidos šimtais kartų pranoksta mano prašomą simbolinę 1 lito kompensaciją), pagaliau įvyko teismo posėdis, jau Vilniaus miesto apylinkės teisme. Turiu pastebėti, kad toks mano paprastučio ieškinio tąsymas mane labai nuvylė ir sukėlė pagrįstą nepasitikėjimą Lietuvos Respublikos teismais. Mano nuomone, nepagrįstai didelio (214 litų) žyminio mokesčio nustatymas akivaizdžiai simboliniam ieškiniui dėl pagrindinių teisių pažeidimo, kuriuo akivaizdžiai bandoma privačiam asmeniui vieninteliu prieinamu būdu pakeisti pagrindines žmogaus teises akivaizdžiai ignoruojantį LR Baudžiamojo proceso kodeksą, nesuderinamas nei su EŽTK, nei su LR Civilinio proceso kodeksu. Be kita ko, grąžinant man ieškinį pirmą kartą, nebuvo sugrąžintas žyminio mokesčio kvitas, todėl turėjau ilgai susirašinėti su Mokesčių inspekcija, važinėti į teismą antspaudų ir pan. sugaišti daug asmeninio laiko (kurį labai vertinu), kad atsiimčiau tuos 214 litų ir galėčiau vėl juos sumokėti banke kitai to paties ieškinio versijai, kas irgi kainuoja, jau nekalbant apie sąnaudas degalams ir pan.

Parengiamojoje gegužės pradžioje vykusio teismo posėdžio dalyje papildžiau savo ieškinį, prašydamas pripažinti, kad pasityčiojant iš manęs, buvo pažeisti ir Konstitucijos 21 bei Konvencijos 3 straipsniai. Konkrečiai mano ieškinio Lietuvos valstybei reikalavimų paskutinė versija – būtent to aš prašiau pirmosios instancijos teismo – yra tokia:

Prašau Teismo, vadovaujantis Lietuvos Respublikos konstitucijos preambule, 6 straipsnio 2 dalimi, 21 ir 30 straipsniais bei 31 straipsnio 1 dalimi, o taip pat Europos žmogaus teisių bei pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsniu, 6 straipsnio 2 dalimi ir 13 straipsniu:

1. Kreiptis į Konstitucinį teismą su prašymu nustatyti, ar Baudžiamojo proceso kodekso 188 straipsnio 3 dalis, įtariamiesiems inkriminuojamą veiką iš karto įvardinanti „nusikalstama veika“ ir ko gero nurodanti taip ją vadinti klausiant įtariamųjų, ar šie prisipažįsta šią veiką padarę, neprieštarauja Konstitucijos 31 straipsnio 1 daliai, nustatančiai visiems tyrimo organams prievolę, nesant įsiteisėjusio apkaltinamojo teismo nuosprendžio, vadovautis nekaltumo prezumpcija, o taip pat Konstitucijos preambulei, joje įtvirtintam teisinės valstybės principui ir 21 straipsniui, neleidžiantiems žeminti įtariamųjų, jų klaidinti bei psichologiškai gniuždyti, taip pat analogiškas įtariamųjų teises įtvirtinantiems Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencijos 3 bei 6 straipsniams;

2. Pripažinti, kad, policijos tyrėjai taikant Baudžiamojo proceso kodekso 188 straipsnio 3 dalį dalį nurodant atsakyti į klausimą, ar padariau „nusikalstamą veiką, dėl kurios įtariamas“, buvo pažeistos mano teisės: Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje bei Europos žmogaus teisių bei pagrindinių laisvių konvencijos 6 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta teisė, kad mano atžvilgiu būtų laikomasi nekaltumo prezumpcijos, ir Konstitucijos preambulėje bei 21 straipsnyje, o taip pat Konvencijos 3 straipsnyje nustatytos mano teisės nebūti tyrimo organų klaidinamam ir psichologiškai gniuždomam, kad iš manęs nebus tyčiojamasi ir nebus žeminamas mano orumas, – ir to pasekmėje man buvo padaryta moralinė žala;

3. Priteisti iš Lietuvos Valstybės mano patirtai neturtinei žalai atlyginti vieną litą.

2013 m. gegužės 24 d. Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėja Giedrė Česnienė priėmė sprendimą mano ieškinio netenkinti ir priteisti iš manęs 10,03 litų teismo išlaidoms padengti. Taip pat teisėja nenurodė grąžinti man mano nuomone be pagrindo mano sumokėto žyminio mokesčio. Sprendimo kopija – Priedas.

Prašau šį sprendimąį panaikinti ir patenkinti mano reikalavimus, o taip pat pripažinti, kad man nepriklausė mokėti žyminį mokestį ir todėl nepriklauso mokėti šio mokesčio duodant apeliaciją aukštesnės instancijos teismui. Prašau kreiptis į Konstitucinį teismą, jei ne dėl BPK konstitucingumo, tai bent su klausimu, ar policijos tyrėja savo veiksmais nepažeidė mano konstitucinių bei Žmogaus teisių konvencijoje nustatytų teisių.

Mano nuomone, mano ieškinį atmetusi teisėja jį išnagrinėjo nekompetetingai

Neturiu ko pridėti prie savo pradinės ieškinio versijos su papildymu argumentacijos, todėl komentuosiu tik Giedrės Česnienės argumentus.

Visų pirma, akivaizdu, kad teisėja, nors ir priėmė mano ieškinio papildymą – turėjau teisę tai padaryti pagal CPK – tačiau visiškai jį ignoravo. Sprendimo tekste nepastebėjau nė vieno paaiškinimo, kodėl teisėja nepripažino, kad siūlant man prisipažinti padarius „nusikalstamą veiką“ (faktiškai pačiam save nusiteisti, taip pripažįstant, kad akivaizdžiai teisėto komentaro parašymas yra nusikalstama veika), iš manęs buvo pasityčiota, pažemintas mano orumas – taip pažeidžiant Konstitucijos 21 bei Konvencijos 3 straipsnius. Susidarė įspūdis, kad mano ieškinį nusprendusi atmesti teisėja šiai jo daliai argumentų tiesiog neturėjo.

Manau, jog iš sprendimo argumentavimo akivaizdu, kad Česnienė (greičiausiai besispecializuojanti civilinėse bylose) visiškai nesupranta baudžiamojo proceso. Visų pirma, mano paaiškinimą, kad aš neginčiju man pateikto įtarimo, ji (mano nuomone, begėdiškai) faktiškai interpretavo kaip pripažinimą padarius man inkriminuotą veiką – komentaro internete parašymą: „Teismo posėdžio metu ieškovas nurodė iš esmės neginčijantis aplinkybės, kad jis padarė veiką, nurodytą pranešime apie nutarimą, tačiau mano, kad jo teisės pažeidžiamos tuo, jog policijos tyrėja tokia JO (akcentas mano, Giedrius Šarkanas) veiką įvardijo kaip nusikalstamą.“ (Priedas, 2-3 p.)

Jei teisėja buvo skaičiusi mano ieškinį, turėjo žinoti, kad aš neprisimenu parašęs man inkriminuoto komentaro. Jei Česnienė būtų susipažinusi su LR baudžiamojo proceso pagrindais, būtų žinojusi, kad jis paremtas nekaltumo prezumpcija, ir įtariamajam nėra jokio reikalo ginčyti jam keliamus įtarimus, nes ne jis turi įrodyti savo nekaltumą, o tyrėjai turi pateikti kaltės įrodymus. Todėl nebuvo jokio pagrindo daryti išvados, kad iš to, jog neginčiju policijos ar prokuratūros teisės įtarti, kad parašiau iš su mano rezidencija susietos interneto prieigos pasiųstą komentarą, seka, kad prisipažįstu tai padaręs. Susidaro įspūdis, kad Česnienė arba įgijo savo žinias apie baudžiamąjį procesą iš praeitų amžių teismus – kai kaltinamieji turėdavo įrodinėti savo alibi, o ne atvirkščiai – vaizdavusių kriminalinių romanų ar televizijos serialų, arba, pasimokiusi iš Kafkos „Proceso“ teisėsaugininkų, manipuliuoja žodžiais, specialiai iškraipydama jų prasmę – juk aš atsakinėjau į jos klausimus apie įtarimą tiek ir taip, kiek ir kaip tai buvo susiję būtent su šiuo konkrečiu ieškiniu.

Bet kokiu atveju, teismų procesai LR yra vieši, todėl norėčiau atkreipti dėmesį, kad aukščiau cituotu sakiniu savo sprendime Giedrė Česnienė mane faktiškai viešai apšmeižė, pažemino mano garbę ir orumą. Nors suprantu, kad, kaip eilinis neturtingas lietuvis, nesugebantis netgi pasisamdyti advokato, neturiu teisės į teisėjų pagarbą, mano nuomone, savo sprendimuose ieškovus įžeidinėjantys, žeminantys bei klaidinantys asmenys neturėtų eiti teisėjo pareigų Lietuvos Respublikoje.

Mano nuomone, baudžiamojo proceso neišmanymą teisėja pademonstravo ir savo samprotavimu: „pradinis padarytos veiklos kvalifikavimas nusikalstama yra būtinas jau pačioje ikiteisminio tyrimo pradžioje, nes ...“ (t.p. 3 p.) Vėlgi teisėja nežinojo, kad konkrečią veiką kvalifikuoti nusikalstama gali tik teismas, o ikiteisminio tyrimo pareigūnai tegali kalbėti apie veikos nusikalstamumo galimybę ar, kitaip tariant, nusikalstamos veikos POŽYMIŲ buvimą. Taigi, mano nuomone, akivaizdu, kad Giedrė Česnienė visiškai nesupranta pagrindinių šiuolaikinio baudžiamojo proceso proceso principų, jos samprotavimai apie tyrėjos veiksmų teisėtumą paremti ne teisės išmanymu, o asmeniniais jausmais, (kaip, mano nuomone, jau įrodžiau) išankstiniu asmeniniu nepalankumu ieškovui, jau skundusiam vieną jos nutartį toje pačioje byloje ir taip ko gero jau kartą pastačiusiam ją į nepatogią padėtį.

Akivaizdu, kad, atmesdama mano ieškinį, teisėja rėmėsi visiškai neadekvačiais teismų precedentais. Jos cituota Europos žmogaus teisių teismo pozicija dėl pranešimo apie įtarimą teisėtumo (t.p. 3 p.) neturi nieko bendro su mano ieškiniu – kaip aš ir pats pareiškiau teismo posėdžio metu (ką teisėja interpretavo kaip prisipažinimą parašius komentarą), neginčiju paties įtarimo, kad galbūt parašiau man inkriminuotą komentarą, teisėtumo. Man susidaro įspūdis, kad Česnienė paminėjo šią EŽTT nutartį grynai tam, kad (nors iš tikrųjų nesant jokio loginio ryšio) suteiktų apgaulingo autoritetingumo savo mažai ką su teise turintiems samprotavimams.

Nesuprantu, kokiu tikslu teisėja citavo Aukščiausiojo teismo nutartį byloje 3K-3-2/2012. Juk jei įstatymo reikalavimai neteisėti, tai neteisėti ir pareigūnų veiksmai. Nelabai domiuosi teismų praktika civilinėse bylose, tačiau pagal Konstitucijos 6 ir 30 straipsnius, joje nustatytos teisės yra viršesnės už visus įstatymus ir galioja tiesiogiai, o pagal EŽTK 13 straipsnį Konvencijoje nustatytos teisės irgi galioja tiesiogiai ir turi būti ginamos nacionaliniuose teismuose nepriklausomai nuo to, kad pažeidimus padarė oficialias pareigas einantys asmenys. Galų gale, netikiu, kad Aukščiausiasis teismas būtų ramiai išteisinęs 3 Reicho įstatymus vykdžiusius nacius Niurnbergo procese.

Nesuprantu ir kitos Česnienės cituotos LAT nutarties 3K-3-337/2006 prasmės ir absurdiško reikalavimo ĮRODYTI, kad patyriau moralinę žalą, nors akivaizdu, kad buvo grubiai pažeistos mano teises ir buvau pažemintas, klausiant, prisipažįstu padaręs „nusikalstamą veiką“. Akivaizdu, kad moralinės žalos nei buvimo, nei dydžio įrodyti neįmanoma, kad jos buvimą suponuoja pats teisių pažeidimo faktas.

Norėčiau dar atkreipti dėmesį, kad iš manęs taip pasityčiota buvo iš karto po to, kai man buvo pateikti įtarimai. Paskelbimas įtariamuoju savaime išmuša iš vėžių (bent jau jei įtariamajam tai – pirmas kartas, kaip mano atveju) ir priverčia dar jautriau reaguoti į po to sekančias patyčias.

Mane akivaizdžiai diskriminuoja teismų atsisakymai kreiptis į Konstitucinį teismą dėl mano teisių pažeidimų

Norėčiau dar kartą priminti, kad Konstitucijos 6 bei 30 straipsniai, o taip pat EŽTK 13 straipsnis įgalioja mane tiesiogiai ginti šiuose teisės aktuose įtvirtintas savo teises Lietuvos Respublikos teismuose. Noriu pastebėti, kad teismai ne taip retai kreipiasi į Konstitucinį teismą su prašymais ištirti, ar konkretūs LR valdžios pareigūnų veiksmai nepažeidė konkrečių asmenų teisių.

Lietuvos Respublikos teismai kol kas dar nepatenkino nė vieno mano prašymo pripažinti, kad buvo pažeistos mano teisės ir tam tikslui kreiptis į Konstitucinį teismą, nors, pavyzdžiui, kreipėsi į jį dėl buvusio Seimo kanclerio atleidimo iš pareigų pagrįstumo, ir Konstitucinis teismas apgynė G.Vilkelio teises (KT 2013 m. vasario 20 d. nutarimas). Vis tik nemanau, kad tai, jog niekad nebuvau Seimo kancleriu ir šiaip neieškojau progos prisivogti pinigų advokatui pasisamdyti, suteikia LR teismams teisę mane diskriminuoti, begėdiškai atsisakinėjant ginti mano, kaip eilinio beteisio lietuvio, teises.

Todėl, jei būtų nuspręsta, kad nėra pagrindo kreiptis į Konstitucinį teismą prašant ištirti BPK konstitucingumą, prašau, kad, nagrinėjant mano ieškinį, būtų kreiptasi į Konstitucinį teismą su prašymu nustatyti, ar mano nurodytais policijos tyrėjos veiksmais nebuvo pažeistos mano Konstitucijoje bei EŽTK įtvirtintos teisės.

Tokiam ieškiniui man neprivalu mokėti žyminį mokestį

Nors dar Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo teisėja nusprendė, kad tokiam savo ieškiniui turiu sumokėti 214 litų žyminį mokestį, manau, kad toks jos sprendimas buvo nepagrįstas. Visų pirma, mano reikalavimai yra mažiausi galimi – visiškai simboliniai, vieninteliu turimu būdu siekdamas pripažinti prieštaraujančiu Konstitucijai akivaizdžiai pagrindines žmogaus teises nurodantį pažeidinėti BPK, aš, mano nuomone, ginu viešąjį interesą. Antra, aš siekiu kompensacijos už savo Konstitucijoje bei EŽTK įtvirtintų prigimtinių teisių pažeidimus.

Todėl, mano nuomone, remiantis CPK, EŽTK ir kitais Lietuvos Respublikos teisės aktais: 1) bet kokiu atveju man turėtų būti grąžinti mano jau sumokėti 214 litų žyminio mokesčio; 2) iš manęs neturi būti reikalaujama sumokėti žyminį mokestį už šią apeliaciją.

Todėl, remdamasis tuo, ką išdėsčiau čia, savo 2012 m. spalio 23 d. ieškinyje ir 2013 m. gegužės 6 d. jo papildyme, prašau Teismo:

1) Panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. gegužės 24 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. 2-11179-854/2013 ir mano ieškinį tenkinti;

2) Jei nebūtų patenkintas mano prašymas kreiptis į Konstitucinį teismą dėl BPK konstitucingumo, prašau, įgyvendinant Konstitucijos 6 ir 30 straipsniuose bei Europos žmogaus teisių bei pagrindinių teisių konvencijos 13 straipsnyje įtvirtintą mano teisę ginti savo teises remiantis Konstitucija bei Konvencija, kreiptis į Konstitucinį teismą, prašant nustatyti, ar, policijos tyrėjai liepiant atsakyti į klausimą, ar prisipažįstu padaręs nusikalstamą veiką, kurios padarymu įtariamas, nebuvo pažeistos mano prigimtinės teisės į nekaltumo prezumpciją ir nesityčiojimą iš manęs bei manęs neapgaudinėjimą, įtvirtintos Konstitucijos 21 ir 31 straipsniuose bei Europos žmogaus teisių konvencijos 3 ir 6 straipsniuose;

3) Pripažinti, kad pagal galiojančius teisės aktus neprivalėjau mokėti žyminio mokesčio šiam savo ieškiniui bei kad neturiu jo mokėti teikdamas šią apeliaciją.

Giedrius Šarkanas

PRIEDAS: Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėjos Giedrės Česnienės 2013 m. gegužės 24 d. sprendimo netenkinti mano ieškinio kopija.

O šiuo ieškiniu bandau kažkaip :-) priešintis mūsų, lietuvių, žeminimui ir diskriminavimui, kaip pačios paskutinės beteisės tautos.

Giedrius Šarkanas


Vilniaus apygardos teismui
(per Vilniaus miesto apylinkės teismą)



APELIACINIS SKUNDAS
civilinėje byloje Nr. 2-10925-466-2012
2013-06-14
Vilnius


2012 m. lapkričio 5 d. kreipiausi į prokurorę Audronę Nastulevičienę, prašydamas skirti man valstybės lėšomis apmokamą gynėją byloje Nr. 10-2-00200-12, kurioje tuo metu atlikau įtariamojo vaidmenį.

2012 m. lapkričio 19 d. susipažinau su Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus miesto apylinkės prokuratūros prokuroro Tomo Uldukio nutarimu neskirti man valstybės lėšomis apmokamo gynėjo faktiškai todėl, kad moku lietuvių kalbą. Šį nutarimą, kaip buvo nurodyta, skundžiau 5 skyriaus vyriausiajam prokurorui. 2012 m gruodžio 10 d. susipažinau su vyriausiojo prokuroro Arūno Žemrietos nutarimu atmesti šį mano skundą.

2012 m. gruodžio 13 d. padaviau skundą dėl šio prokuroro nutarimo Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėjui. 2013 m. sausio 16 d. skundžiau Vilniaus m. apylinkės teismo teisėjo Petro Karvelio nutarimą netenkinti mano skundo Vilniaus apygardos teismui.

2013 m. sausio 25 d. susipažinau su Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros prokurorės Audronės Nastulevičienės nutarimu nutraukti ikiteisminį tyrimą mano atžvilgiu dėl įrodymų stokos.

2013 m. vasario 8 d. susipažinau su teisėjo Algimanto Valantino nutarimu atsisakyti man skirti gynėją todėl, kad ikiteisminis tyrimas jau buvo nutrauktas.

Visuose prašymuose prašiau remtis teisę į gynėją ir nediskriminavimą dėl kalbos bei tautybės garantuojančiomis Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencija (toliau – EŽTK) ir Konstitucija, tačiau nė vienu atveju tai nebuvo padaryta – priimant sprendimus remiantis žemesniais Lietuvos Respublikos teisinėje hierarchijoje įstatymais. Todėl 2013 m. vasario 13 d. padaviau ieškinį Lietuvos valstybei Vilniaus miesto apylinkės teisme. Parengiamųjų teismo posėdžių metu jį papildžiau, prašydamas kreiptis į Konstitucinį teismą su klausimu ištirti, ar LR įstatymai, kuriais remiantis, man nebuvo skirtas valstybės lėšomis apmokamas gynėjas todėl, kad moku lietuvių kalbą, neprieštarauja atitinkamiems EŽTK ir Konstitucijos straipsniams.

2013 m. gegužės 27 d. Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėjas Gintaras Pašvenskas priėmė sprendimą nesikreipti į Konstitucinį teismą ir mano ieškinio netenkinti. Sprendimo kopija – Priedas.

Manęs netenkina šis sprendimas, ir visiškai nesutinku su teisėjo argumentais. Todėl prašau, įgyvendinant mano Konstitucijoje bei EŽTK įtvirtintas teises, kreiptis į Konstitucinį teismą, prašant nustatyti, ar atsisakymas skirti man valstybės lėšomis apmokamą advokatą ir jo argumentavimas tuo, kad moku lietuvių kalbą, neprieštarauja Konstitucijai bei Žmogaus teisių konvencijai, ir tenkinti mano ieškinį.

Nekartosiu visų mano pradinėje ieškinio versijoje ir teismo posėdžių metu išsakytų argumentų, tiktai trumpai pakartosiu savo reikalavimus. Prašau:

1) Pripažinti, kad atmesdami mano prašymą skirti valstybės lėšomis apmokamą gynėją ir ypač argumentuodami tuo, kad moku lietuvių kalbą, prokurorai T.Uldukis, A.Žemrieta bei teisėjas P.Karvelis pažeidė Europos žmogaus teisių bei pagrindinių laisvių konvencijos 3, 6, 13 bei 14 straipsniuose, o taip pat Lietuvos Respublikos konstitucijos preambulėje, 6, 7, 14, 29, 30, 31, 33, 109 ir 110 straipsniuose garantuotas mano prigimtines teises į gynėją bei nediskriminavimą dėl kalbos ir tautybės, o taip pat teisę ginti savo teises remiantis Konvencija bei Konstitucija;

2) Kadangi minėtieji prokurorai bei teisėjas priėmė savo nutarimus Lietuvos valstybės vardu, prašau priteisti man iš Lietuvos valstybės 1 000 000 litų dydžio kompensaciją už mano prigimtinių teisių į gynėją bei nediskriminavimą grubių pažeidimų pasekmėje mano patirtą ir vis dar patiriamą moralinę bei kitokią neturtinę žalą.

Mano ieškinį atmetęs Gintaras Pašvenskas faktiškai pakartojo savo kolegos Petro Karvelio argumentus, kad prokurorai pasielgė teisingai, kadangi vykdė įstatymų nurodymus. Esu įsitikinęs, kad tokia argumentacija nėra adekvati, kadangi Konstitucijos 6 ir 30 straipsniai bei EŽTK 13 straipsnis įgalioja mane tiesiogiai remtis konstitucinėmis bei Konvencijoje įtvirtintomis normomis, o Konstitucijos 7 straipsnis nustato, kad Konstitucijai priešingi įstatymai tiesiog negalioja. Akivaizdu, kad, atmesdami mano prašymą remtis ne įstatymais, o Konstitucija bei EŽTK ir skirti man valstybės apmokamą gynėją, nors ir moku lietuvių kalbą, tiek prokurorai, tiek teisėjas pažeidė Konstituciją bei Konvenciją, atsisakydami įgyvendinti jose įtvirtintas mano teises, o Petras Karvelis pažeidė ir Konstitucijos 109 bei 110 straipsnius, įpareigojančius teisėjus netaikyti Konstitucijai prieštaraujančių įstatymų ir kreiptis dėl jų į Konstitucinį teismą. Akivaizdu, kad, nepripažindami mano teisės tiesiogiai remtis Konstitucija bei Konvencija, abu teisėjai nepagrįstai nesivadovavo Konstitucijos 6, 30, 109 ir 110 straipsniais.

Noriu pastebėti, kad tai nėra pirmas atvejis, kai LR teismai įžūliai atsisako pripažinti, kad Konstitucijos 6 bei 30 straipsniai (o taip pat 33 straipsnis) galioja ir man – susidaro pagrįstas įspūdis, jog todėl, kad esu žemarūše LR laikomos tautos atstovas, nesugebantis netgi pasisamdyti advokato. Noriu pastebėti, kad teismas kreipėsi į Konstitucinį teismą, prašydamas nustatyti Seimo kanclerio G.Vilkelio atleidimo konstitucingumą, ir buvo priimtas šiam palankus sprendimas (KT 2013 m. vasario 20 d. nutarimas). Mano nuomone, tai, kad nesu buvęs kancleriu ir neturiu galimybės pasisamdyti advokato, nesuteikia LR teismams teisės ignoruoti mano formalias konstitucines teises.

Visiškai nesutinku su teisėjo argumentu, kad negalima tenkinti mano prašymo ištirti man pritaikytų įstatymų konstitucingumą, kadangi Konstitucinio teismo nutarimai įsigalioja nuo jo paskelbimo (Priedas, 4 p.). Kiek suprantu, tai apriboja galimybę reikalauti kompensacijos tik tose bylose, kurios buvo pradėtos jau po Konstitucinio teismo sprendimo, ir teisėjas šią normą pritaikė visiškai nekorektiškai. Noriu pastebėti, kad minėtajam Seimo kancleriui kompensacija buvo priteista remiantis, be kita ko, ir su jo byla susijusiu Konstitucinio teismo nutarimu. Nemanau, kad mano žemas tautinis ir socialinis statusas neleidžia man irgi pasinaudoti Konstitucijos 6 bei 30 straipsniuose numatyta galimybe ginti savo teises remiantis Konstitucija bei EŽTK.

Noriu pastebėti, kad visiškai nesuprantu pastabų apie tai, kad mano ieškinio suma neatitinka teisminės praktikos, netenkina protingumo ir pan. kriterijų (Priedas, 5 p.). Aš nesu susipažinęs su teisinėmis praktikomis ir pan., tačiau neabejoju, kad esant akivaizdiems milijardiniams vogimo iš Lietuvos valstybės mastams (pavyzdžiui, kiek suprantu, išgrobstant Ignalinos atominės elektrinės uždarymui skirtus milijardus), nekyla abejonių, kad kyšiai Seime ir Vyriausybėje dabar duodami jau nebe šimtais tūkstančių, kaip (kaip įrodžiau argumentuodamas pradinį savo ieškinį) prieš 10 metų, o milijonais. Mano nuomone, akivaizdu, kad skiriant didžiules kompensacijas tik tarp valdžios vagių besimurkdantiems asmenims ir tuo pat metu priteisinėjant apgailėtinus grašius beteisiais gyvuliais (kaip matosi iš dabartinės gynėjo skyrimo tvarkos) laikomais žemiausiųjų socialinių sluoksnių lietuviams, skatinamas daugumos Lietuvos Respublikos piliečių nepasitikėjimas (galimai ir pasišlykštėjimas) jos teismais.

Daugiau Gintaro Pašvensko sprendimo nekomentuosiu. Kaip jau minėjau, kitus argumentus pateikiau savo ieškinyje ir jo papildymuose.

Remdamasis tuo, ką išdėsčiau čia, savo ieškinyje, jo papildymuose bei teismo posėdžiuose, prašau Teismo, remiantis Europos žmogaus teisių ir pagrindinių teisių konvencijos 3, 6, 13 bei 14 straipsniais, o taip pat Konstitucijos 6, 7, 29, 30, 31, 109 bei 110 straipsniais, CK, CPK ir kitais mano minėtais teisės aktais:

1) Panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėjo Gintaro Pašvensko 2013 m. gegužės 27 d. sprendimą ir tenkinti mano ieškinį;

2) Kreiptis į Konstitucinį teismą su prašymu nustatyti, ar teisės aktai, kuriais buvo paremtas prokurorų ir teisėjo sprendimas neskirti man valstybės apmokamo gynėjo: Baudžiamojo proceso kodekso 50 straipsnio 3 dalis, 51 straipsnio 1 dalies 4 punktas ir 2 dalis bei Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 12 straipsnio 1 dalis ar galbūt dar kokie nors norminiai aktai, – neprieštarauja Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencijos 3, 6 bei 14 straipsniams, o taip pat Konstitucijos 21, 29 bei 31 straipsniams ta apimtimi, kad nepagrįstai apriboja lietuvių kalbą mokančių asmenų, o faktiškai tik lietuvių, teisę į valstybės apmokamą gynėją ir įgalioja teisėsaugos pareigūnus oficialiai siūlyti jiems įrodinėti, kad pragyvena iš pajamų, skirtinų vidutinio dydžio šuniui išlaikyti;

3) Jei nebūtų patenkintas mano (2) prašymas kreiptis į Konstitucinį teismą dėl įstatymų konstitucingumo, prašau, įgyvendinant Konstitucijos 6 ir 30 straipsniuose bei Europos žmogaus teisių bei pagrindinių teisių konvencijos 13 straipsnyje įtvirtintas mano teises ginti savo prigimtines teises remiantis Konstitucija bei Konvencija, kreiptis į Konstitucinį teismą, prašant nustatyti, ar, atsisakant man skirti valstybės apmokamą gynėją ir argumentuojant tai tuo, kad moku lietuvių kalbą (kitaip sakant, nesuteikiant jo man todėl, kad moku lietuvių kalbą), nors prašiau remtis anksčiau minėtaisiais teisės aktais, nebuvo pažeistos mano prigimtinės teisės į gynėją bei nediskriminavimą dėl kalbos ir tautybės, įtvirtintos Konstitucijos 29 ir 31 straipsniuose bei Europos žmogaus teisių konvencijos 6 ir 14 straipsniuose, o taip pat teisės ginti savo teises remiantis Konstitucija ir Konvencija, įtvirtintos atitinkamai Konstitucijos 6 ir 30 straipsniuose bei Konvencijos 13 straipsnyje.

Giedrius Šarkanas

PRIEDAS: Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėjo Gintaro Pašvensko 2013 m. gegužės 27 d. sprendimo netenkinti mano ieškinio kopija.

Diskusija

4. VFO5j1kntB2015 12 14 13:54:38

Hey, kiellr job on that one you guys!

3. ://blog.luminuks.ca/?p2 362015 07 29 20:07:23

siks
://blog.luminuks.ca/?p236 ://blog.luminuks.ca/?p236

2. eDYGLznstcYzrksZSdT2013 06 26 17:04:53

Scrivi il tuo commento Puoi usare ustei tags HTML : Notify me of folloup comments via e–mail

1. Leo2013 06 14 17:07:58

Ant Lietuvos? Visi deda ANT Lietuvos, va kaip yra

  komentaras – 1000 ženklų, tik lietuviškos raidės

Užsisakykite

Lietuviais.lt

naujienas

e-paštu

RSS RSS

  • Tekstai
    šia tema
  • Eleras

    Eleras (LR-as) – dabartinė Lietuvos valdžia. Nors ir mėgina vadintis „Lietuvos Respublika“, Eleras akivaizdžiai nėra nei Lietuvos, nei respublika. Praktiškai tai – antikonstitucinė nusikaltėlių gauja „ant Lietuvos“.

  • Gražulizmas

    Gražulizmas siaurąja ir plačiąja prasme. Gražulizmas – nepagarba homoseksualams ar tiesiog kitokiems ir jos demonstravimas.

  • „Tremtinys“

    Tremtinys kabutėse – sąvoka.

  • Čigonai

    Čigonai – sąvoka. Čigonus aukština, romais juos vadinti verčia Europos Sąjungos valdininkija ir negerbiantieji savo tautos lietuviai.

Kai uždarys, lietuviais.lt,
bus lietuviais.com
www.lietuviais.lt / dienoraštis
Vilties medis Rytinėje žvaigždėje
LIETUVIAIS
norime
ir būt?
pagrindinis
dienoraštis
tekstai
apie Lietuviais.ltparodytikontaktai
© 2004 – 2017 Giedrius Šarkanas        kontaktai

.

 x 

Ankstesnis įrašas

Sekantis įrašas

Naujausias įrašas

Daug. kom. įrašas

Atsitiktinis įrašas

  komentaras – 1000 ženklų, tik lietuviškos raidės

   Vardas




dalintis