.

2013 m. spalio 18 d.

Sausio 13 mitas numirė

Sausio 13 mitas ilgai buvo vienu pagrindinių prieš lietuvių tautą nukreiptų „Lietuvos Respublikos“ režimo ginklų. Norėdami nesileisti sunaikinami, turime nebijoti pasakyti tai, kas akivaizdu Sausio 13 istorijoje.

Reikia būti visišku kelmu, kad nepastebėtum, jog Lietuvos teritoriją eksploatuojanti valstybė visiškai morališkai bankrutavo.

Iš tėvynės išvytas kas ketvirtas tautietis; tarybiniais laikais sukurtas tautos ūkis sužlugdytas, faktiškai nesukuriant nieko naujo; atominė elektrinė sunaikinta; šalis įstumta į milžiniškas skolas, tačiau pasiskolintos lėšos jau seniai išvogtos.

Sunku patikėti, kad bent truputį protiškai pajėgus lietuvis nesugebėtų suprasti katastrofiškų vadinamosios „Lietuvos Respublikos“ valdymo padarinių šaliai ir tautai.

Neabejoju, kad didelė dalis lietuvių jau seniai viską suprato apie Sausio 13, tačiau arba bijo, kad su jais bus susidorota, arba jiems kažkodėl atrodo, kad tautos, „Lietuvos Respublikos“ ar dar kieno nors vardan jie turi veidmainiauti, meluoti, kad tiki oficialiąja Sausio 13 įvykių versija.

Vis dėlto lietuviai ir toliau nuolankiai lenkia sprandus po saujelės paskutinius jų syvus čiulpiančių išgamų jungu. Didelė dalis tautos vis dar naiviai viliasi, kad čia kažkoks nesusipratimas, laikini sunkumai – daugelis lietuvių vis dar desperatiškai negali patikėti, kad nepriklausoma Lietuvos valstybė taip ir nesusikūrė, kad tai, ką priimta vadinti „Lietuvos Respublika“, tėra apgaule, klastotėmis ir kitokiomis niekšybėmis valdžią užgrobusi gauja išgamų.

Jau pakankami ilgai bandžiau nuosaikiai kritikuoti mano tautą naikinantį režimą. (pavyzdžiui :-)) Tačiau mano pastangos nieko nedavė – laikas bėga, aš senstu, o Lietuvos ir lietuvių tautos pabaiga vis arčiau ir arčiau.

Niekšybė, atvira panieka Lietuvai ir lietuvių tautai jau seniai tapo pagrindiniais „Lietuvos Respublikos“ principais, režimas vis įžūliau dalijasi vis labiau įsiskolinančios Lietuvos likučius. Vos ne kiekvieną dieną išgirstame apie vis naujus seimūnų, ministrų, merų, valdininkų ar netgi prokurorų išsivogiamus milijonus.

Viešojo turto vagystės, dalinimas jo užsieniečiams, Lietuvos interesų ignoravimas ir jų pajungimas kitų šalių bei tautų interesams, lietuvių tautos, kultūros bei pačios lietuvybės idėjos žeminimas tapo pagrindiniais Lietuvą eksploatuojančio režimo principais.

Jau nebėra laiko išdidžiai užrietus nosį spoksoti pro langą į nykstančią tautą, murmant po nosimi: „na ar aš nesakiau?“ „Lietuvos Respublika“ greit pereis į ketvirtąją stadiją, priešmirtinė lietuvių tautos agonija jau prasideda. Jau dabar socialinės apsaugos sistema beviltiškai bankrutuoja, dar keli metai – ir ateis visiškas ekonominis-socialinis krachas, pastūmėsiantis bėgti iš Lietuvos visus, kas dar sugebės.

Dabartinei „Lietuvos Respublikai“ ir toliau plėšiant Lietuvą, laimingos pabaigos gali tikėtis tik visiškas glušius – anksčiau ar vėliau man, kaip ir kiekvienam kitam lietuviui, teks atsistoti prieš savo protėvius ir atsakyti į klausimą: „KODĖL LEIDAI SUNAIKINTI LIETUVĄ?“, „KĄ PADAREI GINDAMAS SAVO ŠALĮ IR TAUTĄ, DĖL KURIŲ PADĖJO GALVAS ŠIMTAI TŪKSTANČIŲ LIETUVIŲ, NUO SAUJELĖS JĄ SUNAIKINUSIŲ IŠGAMŲ?“

Kol dar nesukriošau, turiu daryti bent jau tai, ką sugebu, kas įmanoma ir neįmanoma, kad bent jau delegitimizuočiau tautos kraują siurbiančią chebrą. Nerealu sėkmingai pasipriešinti režimui, kol dar nemaža apspangusių tautiečių dalis tiki, kad jis legitimus – teisingas ir teisėtai juos atstovaujantis.

Pradžiai – atėjo laikas galutinai pabaigti su režimo propaganda apie tuos laikus, kai „Lietuvos Respublikos“ vardu siautėjanti gauja išsigimėlių dar tik korėsi ant tautos sprando.

Sausio 13 mitas

Chebra iš paskutinių stengiasi, kad bent jau bukiausieji lietuviai vis dar tikėtų, jog dabartinį režimą (faktinę dabartinę „Lietuvos Respubliką“) atvedė į valdžią lietuvių tauta, sąmoningai ir laisvu apsisprendimu, ir dėl visko kaltintų tik pačius save – „patys išsirinkome vagis ir išgamas, patys ir turime nuolankiai kentėti“.

Dabar gerai žinome, kad tuometiniai Sąjūdžio vadai nuo pat pradžių begėdiškai meluodavo: tiek apie vėliau pavogtų banko indėlių saugumą, tiek apie ekonomines perspektyvas, tiek apie ankstesnę Lietuvos istoriją.

Tada nepatikėjusi, kad galima taip įžūliai apgaudinėti, permainų ištroškusi tauta naiviai patikėjo į Sąjūdį susispietusio tautos atmatyno (nors buvo ten ir vienas kitas padorus žmogus, kaip kad Justinas Marcinkevičius, Vytautas Petkevičius ir pan.), nuo pat pradžių pradėjusio plėšti ir pardavinėti Lietuvą, blevyzgomis.

Vis dėlto, negalima visą laiką gyventi drebant iš baimės. Anksčiau ar vėliau ateina laikas tiesai. Jei ir toliau tyliai karsimės po vieną ar po du, išnyksime labai greitai.

Tai, kad „Lietuvos Respublika“ buvo įsteigta begėdiško melo ir apgaulės būdu, jau seniai akivaizdu, tačiau tautą ilgą laiką glumino Sausio 13 mitas. Pagal oficialiąją versiją, 1991 m. sausio 13 d. TSRS specialiosios pajėgos žvėriškai susidorojo su Vilniaus televizijos bokštą savo krauju gynusiais BEGINKLIAIS lietuviais.

Režimas iš paskutiniųjų bando išlaikyti nors dalies lietuvių įsitikinimą, kad Sąjūdžio, o kartu – ir dabartinės „Lietuvos Respublikos“ vagis ir išgamas, į valdžią savo noru atvedė dėl jų kovojusi ir kraują liejusi lietuvių tauta.

Kai tik dauguma lietuvių nustos tikėjusi, kad „Lietuvos Respublika“ buvo sukurta sąmoningos, neapmulkintos tautos laisva valia ir krauju, Seime, Vyriausybėje ir pan. knibždančių parazitų spiečiui taps kur kas sunkiau priversti lietuvius nuolankiai stebėti, kaip plėšiama jų šalis ir naikinama pati lietuvybė.

Nesenos sankcijos laidą apie 1991 m. sausio 13 įvykius (pats nesu jos matęs) parodžiusiam rusiškam televizijos kanalui (PBK) dar kartą patvirtino, kad režimo atmatos gerai supranta Sausio 13 mito reikšmę ir imsis visų priemonių, kad nutildytų kiekvieną viešai abejojantįjį jiems gyvybiškai svarbia propaganda.

Vis dėlto, negalima visą laiką gyventi drebant iš baimės. Anksčiau ar vėliau ateina laikas tiesai. Jei ir toliau tyliai karsimės po vieną ar po du, išnyksime labai greitai.

Sausio 13 mitas mirė jau seniai

Kiekvienam nors truputį savarankiškai mąstančiam lietuviui paprastai nekyla abejonių, kad jei Seimas priima įstatymą, draudžiantį abejoti kokia nors oficialiosios propagandos peršama istorija, tai reiškia, kad ši istorija yra melaginga.

Pavyzdžiui, faktinis draudimas girti tarybinę santvarką buvo priimtas būtent tada, kai jau visiems pasidarė aišku, kad Lietuvos Tarybų Socialistinė Respublika buvo kur kas teisingesnė ir palankesnė Lietuvai už dabartinę akivaizdžiai antilietuvišką „Lietuvos Respubliką“.

Todėl, kai buvo priimtas įstatymas, faktiškai numatantis baudžiamąją atsakomybę už abejojimą oficialiąja Sausio 13 įvykių interpretacija, pasidarė akivaizdu, kad režimas bijo – taigi turi dėl ko bijoti – taigi greičiausiai oficialusis mitas apie Sausio 13 yra melagingas.

Po to sekė Algirdo Paleckio persekiojimas, liudininkų, išdrįsusių viešai pasakyti, ką matė tą lemtingą naktį, įvairialypis bauginimas, dabar – Stalino laikų stiliaus sankcijos televizijos kanalui.

Nors šiek tiek mąstančiam ir nebe pirmus metus Lietuvoje gyvenančiam netgi visiškai nesidominčiam Sausio 13 įvykiais žmogui šito turėtų pilnai pakakti padaryti loginei išvadai, kad oficialusis Sausio 13 mitas greičiausiai yra istoriją klastojanti propaganda. Teisieji nepanikuoja – tokių drastiškų žingsnių gali imtis tik labai išsigandę melagiai.

Netiesioginiai įrodymai protiškai sveikam lietuviui nepalieka abejonių dėl Sausio 13 įvykių

Kaip jau esu ne kartą minėjęs, aš Sausio 13 miegojau, pasišlykštėjęs Landsbergio asmenybe ir kvietimais beginkliams žmonėms ginti po pastarojo išrinkimo mano akyse visą autoritetą praradusios Sąjūdžio chebros. Taigi neturiu jokių tiesioginių įrodymų apie įvykius prie televizijos bokšto.

Tačiau esu lazdynietis, ir ne kartą teko klausytis prislopintų lietuvių šnibždesių apie šaudymą nuo daugiaaukščio namo stogo į tarybinius kareivius. Beje, dėl to seimūnai gali būti ramūs – lietuviai dabar jau visiškai įbauginti ir tikrai daugiau nebeis liudyti apie tai, ką tada matė savo akimis.

Bet kokiu atveju, nors truputį mąstančiam žmogui jokių abejonių nepalieka Landsbergio bei visos „Lietuvos Respublikos“ reakcija į Audriaus Butkevičiaus, Vytauto Petkevičiaus bei Romualdo Ozolo liudijimus.

Man visiškai akivaizdu – tiek prokuratūra, tiek teismai, tiek Landsbergis, tiek kiti režimo padugnės galėjo nepersekioti Butkevičiaus, Petkevičiaus ir Ozolo vienu vieninteliu atveju – jei pastarieji buvo TEISŪS.

Algirdas Paleckis su prokuratūros pagalba informavo tautą, kad Audrius Butkevičius, jei neklystu, maždaug Sąjūdžio kariauninkų vadas (vėliau Krašto apsaugos departamento direktorius bei pirmasis LR Krašto apsaugos ministras), 2000 m., tuo metu jau būdamas išmestas iš lovio, faktiškai prisipažino laikraščiui „Obzor“ duotuose interviu planavęs kruvinus Sausio 13 įvykius ir specialiai siekęs lietuvių aukų, kad sukompromituotų Tarybų Sąjungos armiją ir KGB, šaltakraujiškai žaidęs lietuvių gyvybėmis:

Aš tiesiog žaidžiau aiškiai suvokdamas, kas įvyks, bet aš noriu pasakyt palyginus su tuo, kas vyko kitose Sąjungos vietose, tai buvo labai mažos aukos. .... Aš galiu pasakyti ir kitką, šitos aukos sudavė tokį stiprų smūgį dviem pagrindiniam tarybų valdžios stulpams – armijai ir KGB – įvyko jų kompromitacija. Aš pasakysiu tiesiai – taip aš planavau šitą.

(Daugiau Paleckio pateiktų Butkevičiaus citatų – čia)

Vytautas Petkevičius, vienas Sąjūdžio steigėjų ir pirmųjų jo lyderių, 1993-1996 m. – Nacionalinio saugumo komiteto pirmininkas, savo 2003 m. išleistoje knygoje „Durnių laivas“ tiesiai šviesiai pareiškė:

Ant Landsbergio ir A.Butkevičiaus sąžinės guli Sausio 13-osios aukos, nes vienam sumanius, o kitam įsakius, kelios dešimtys pasieniečių buvo perrengti ir įleisti į televizijos bokštą. Tai jie šaudė į minią iš viršaus.

Taigi Petkevičius viešai paskelbė, kad Landsbergis su Butkevičiumi ne tik kad specialiai suplanavo Sausio 13 tragediją, bet ir pasiuntė ginkluotus savo žmones (Sąjūdžio teroristus?), kurie (matomai vykdydami gautus nurodymus?) šaudė „Į MINIĄ“, kitaip sakant, į Sąjūdžio valdžios ginti susirinkusius lietuvius.

Pagaliau Romualdas Ozolas, vienas pagrindinių Sąjūdžio steigėjų, ministrės pirmininkės Kazimieros Prunskienės pavaduotojas, savo knygoje „Aušros Raudoniai“ irgi yra labai konkrečiai pareiškęs apie Sausio 13:

Žinota ir apie planuojamus nakties įvykius. Tad ir žmonės pašaukti tyčia. Organizatoriai puikiai žinojo, kad amerikonus vienas argumentas teveikia – nekariaujančiųjų užmušimas. Štai ir buvo mesti po tankais beginkliai žmonės.

Neteko girdėti, kad „Lietuvos Respublikos“ prokuratūrą ar teismus būtų sudominę šie nedviprasmiški tada vienų įtakingiausiųjų po Landsbergio Lietuvos žmonių pareiškimai – juk ne šiaip sau LR vadinamąja „teisėsauga“ pasišlykšti vis daugiau lietuvių.

Metus pabendravęs su LR prokurorais, visai nenustebčiau, jei kuris nors iš jų, nenorėdams pradėti tyrimo dėl Landsbergio ir pan. vaidmens, pakartotų garsiąją Sąjūdžio stratego frazę apie Sausio 13 žuvusius lietuvius: „palyginus su tuo, kas vyko kitose Sąjungos vietose, tai buvo labai mažos aukos.“

Norvegų tautos taikos premijos laureatas
Vytautas Landsbergis
Vytautas Landsbergis

Daugelio tautų numylėtąjį profesorių, ordinų kavalierių, garbės daktarą bei premijų laureatą praktiškai viešai apkaltino nusikaltimais žmoniškumui – ir nieko, jokios rimtesnės reakcijos!

Tačiau būtent tai ir yra svarbiausia – teismų, prokuratūros, seimūnų ir pan. faktiškai NEREAGAVIMAS į Butkevičiaus, Petkevičiaus ir Ozolo pareiškimus.

Ir didžiausiam glušiui, nors kažkiek susipažiniusiam su „Lietuvos Respublikos“ režimu, akivaizdu, jog tam, kad „teisėsauga“ nereaguotų į tokius konkrečius pareiškimus, turi egzistuoti labai rimta priežastis. Žinoma, ne todėl, kad netiria nedviprasmiškai įvardintų galimų šiurpių Landsbergio ir Butkevičiaus nusikaltimų – LR prokuratūra ir teismai garsėja kaip didžiausių nusikaltimų prieš Lietuvą ir lietuvius dangstytojai ir nusikaltėlių gynėjai.

Vien pasižiūrėjus, kaip buvo susidorota su Algirdu Paleckiu, darosi visiškai aišku, kad tiek savo pagieža pagarsėjęs Landsbergis, tiek ir visa kita LR chebra turėjo turėti labai rimtą pagrindą nesiteisti su Petkevičiumi ir Ozolu, apkaltinusiais juos tokiais šiurpiais dalykais, palyginus su kuriais, tai, už ką buvo sušaudytas Borisas Dekanidzė, atrodo kaip vaikų žaidimai.

Man visiškai akivaizdu – tiek prokuratūra, tiek teismai, tiek Landsbergis, tiek kiti režimo padugnės galėjo nepersekioti Butkevičiaus, Petkevičiaus ir Ozolo vienu vieninteliu atveju – jei pastarieji buvo TEISŪS.

Petkevičius gyveno dar 5 metus po „Durnių laivo“ išleidimo; Butkevičius ir Ozolas gyvi ir dabar – neabejoju, kad jei būtų melavę ir neturėję įrodymų, su jais jau seniai būtų susitvarkyta vienu ar kitu būdu.

Tačiau susidorota buvo tik su jų liudijimus perfrazavusiu Paleckiu, ir tai tik po Petkevičiaus mirties, kai jau nebebuvo nė vieno liudytojo iš Sąjūdžio ištakų, kuris būtų galėjęs ir norėjęs liudyti teisme, kaip (mano nuomone) būtų neabejotinai pasielgęs Vytautas Petkevičius.

Laiko nebelieka

Taigi, nors Petkevičiaus jau nebėra, o režimas mirtinai išgąsdino atsitiktinius liudytojus – nors truputį pagalvojus, pasidaro akivaizdu, kad Sausio 13 mitas dabar jau skamba visiškai absurdiškai. Jei Butkevičiaus, Petkevičiaus ir Ozolo teiginiai būtų melagingi, toks „teisėsaugos“ ir Landsbergio (ne)reagavimas būtų neįmanomas.

Todėl, ką benuspręstų tautos pasitikėjimą seniai praradę LR teismai, nors kiek mąstančiam lietuviui negali kilti abejonių dėl to, kas iš tikrųjų įvyko Sausio 13.

Kitas dalykas – vieša pozicija. Neabejoju, kad didelė dalis lietuvių jau seniai viską suprato apie Sausio 13, tačiau arba bijo, kad su jais bus susidorota, arba jiems kažkodėl atrodo, kad tautos, „Lietuvos Respublikos“ ar dar tik jėzus žino kieno vardan jie turi veidmainiauti, meluoti, kad tiki oficialiąja Sausio 13 įvykių versija.

Tačiau jau seniai laikas nusimesti rožinius akinius. Juk akivaizdu, kad vadinamoji „Lietuvos Respublika“ jau seniai pavirto kruvinu parazitu, be atodairos vagiančiu tai, kas liko iš Lietuvos ūkio, ir vis greičiau ir negrįžtamiau naikinančiu lietuvių tautą.

Akivaizdu, kad vadinamoji „Lietuvos Respublika“ nėra nei Lietuvos, nei respublika. Tai – kruvinas vėžys ant Lietuvos, apkėtojęs mūsų šalį ir tautą savo nuodingais čiuptuvais. Stalino represijos nublanksta prieš tūkstančius lietuvių, per vadinamosios „nepriklausomybės“ metus privestų prie savižudybės, jau nekalbant apie ketvirtadalį ar daugiau apvogtųjų ir išvytųjų iš savo tėvų žemės.

Tik visiškai aklas gali nematyti, kaip beviltiškai kriošta geriausiąjį savo jaunimą masiškai prarandanti tauta. Jau dabar socialinės apsaugos sistema beviltiškai bankrutuoja, dar keli metai – ir ateis visiškas ekonominis-socialinis krachas, pastūmėsiantis bėgti iš Lietuvos visus, kas dar sugebės.

Jau nebėra laiko išdidžiai užrietus nosį spoksoti pro ekrano langelį į vis greičiau nykstančią tautą, murmant po nosim: „na ar aš nesakiau?“ „Lietuvos Respublika“ greit pereis į ketvirtąją stadiją, priešmirtinė lietuvių tautos agonija jau prasideda. Nors ne taip seniai atrodė, kad gal ir nesulauksime tautos galo, šiandien jau matosi, kad tapsime jo liudininkais.

Todėl didelio pasirinkimo neturime. Jei nenorime gėdingai nuleisti akių prieš savo protėvius, turime nors kažką daryti. Kol nežinome ką – nors nepabijokime pasakyti, ką regime ir ką galvojame apie mus negailestingai čiulpiantį režimą.

Sakymas tiesos, to, ką matome ir suprantame, kol kas yra vienintelis mūsų turimas ginklas prieš mūsų tautą smaugiančią Seime, Vyriausybėje, teismuose, prokuratūroje, savivaldybėse ir t.t. susispietusią gaują.

Žinoma, mus gąsdins, persekios, teis, gal net šaudys, kaip tada, Sausio 13, bet mūsų kol kas dar 2 milijonai.

Dar vienas skundas prokuratūrai

Nors jau praėjo daugiau, kaip metai, nuo tada, kai pirmą kartą kreipiausi į prokuratūrą, reikalaudamas, kad ji vykdytų įstatymo numatytas funkcijas ir pasiektų, kad būtų panaikintos Vilniaus ir Šalčininkų rajonuose įsteigtos karalystės, nors jau praėjo pusmetis nuo tos dienos, kai teismas pripažino, kad „Kristaus Karaliaus“ intronizavimas neteisėtas, prokurorai nepaliauja siųsti mano prašymų atlikti savo pareigas jėzop.

Nieko keisto. Prokuratūra jau įsitvirtino tautos sąmonėje kaip didžiausia akivaizdžių nusikaltimų prieš Lietuvą dangstytoja. Besiriedami teismuose dėl šimtatūkstantinių grobiamų sumų ir ciniškai bedangstydami žmogžudysčių planuotojus, prokurorai be jokių skrupulų atmetinėja prašymus vykdyti pačias pagrindines savo funkcijas, kurioms (bent jau teoriškai) prokuratūra buvo įsteigta kaip tokia.

Akivaizdu, kad „Lietuvos Respublikoje“ pagrindinis prokuratūros vaidmuo – apsaugoti didžiausius režimo išgamas nuo teisėto lietuvių pasipiktinimo – iškilmingai konstatuojant, kad akivaizdžiuose nusikaltimuose „nėra nusikaltimo sudėties“, „kaltų nėra“ ir pan.

Jei nebūtų prokuratūros, žmonių pasišlykštėjimas režimu jau seniai būtų prasiveržęs. O dabar prisiklauso tūlas apvogtas lietuvis prokuroro patikinimų, kad „viskas pagal įstatymus“, „privatizavimas vyko teisėtai“ ar pan. ir, paskėsčiojęs rankomis, toliau lenkia nugarą prieš jo tautą naikinančius atmatas.

Šlykštu. Mano akyse prokuratūra jau seniai pavirto tik savo padėtimi ir karjera (daroma beatodairiškai lendant viršininkams į vieną vietą) besirūpinančių pusiau beraščių kontora. Logikos ir teisės argumentų mano sutikti prokurorai visiškai nesupranta; Konstitucija ir nepatogūs teismų sprendimai prokuratūroje tiesiog negalioja.

Na, vis dėlto sukandu dantis ir siunčiu dar vieną skundą. :-)

Giedrius Šarkanas


Lietuvos Respublikos Generalinei prokuratūrai


SKUNDAS
2013-10-18
Vilnius


2013 m. balandžio 30 d. kreipiausi į Generalinę prokuratūrą, prašydamas:

I. Imtis priemonių, kad prokurorai vykdytų įsiteisėjusias teismų nutartis, priimdami savo nutarimus vadovautųsi Lietuvos Respublikos Konstitucija bei įstatymais;

II. Atsižvelgiant į Vilniaus apygardos teismo 2013 m. kovo 20 d. nutartį ir jos paaiškinamąją dalį, vis dėlto pradėti ikiteisminį tyrimą dėl „Kristaus Karaliaus“ intronizavimu Šalčininkų rajone galimai pažeistų Konstitucijos bei Baudžiamojo kodekso straipsnių, o taip pat pradėti ikiteisminį tyrimą dėl analogiško intronizacijos akto Vilniaus rajone, tarp potencialių įtariamųjų įtraukiant ir įsiteisėjusią teismo nutartį ignoravusius Šalčininkų prokurorus – galbūt perduodant bylą (bylas) aukštesniam prokurorui ar kuriam nors prokuratūros padaliniui už Šalčininkų Karalystės ribų;

III. Vykdant Prokuratūros įstatymo 19 straipsnyje nurodytas prievoles, imtis veiksmų, kad būtų panaikintas Šalčininkų rajono savivaldybės tarybos sprendimas paskelbti intronizacijos aktą, o taip pat analogiškas Vilniaus rajono savivaldybės tarybos sprendimas;

IV. Pradėti vienokį ar kitokį tyrimą dėl įžūlaus Šalčininkų rajono prokurorų ignoravimo įsiteisėjusios Vilniaus apygardos teismo nutarties, be jokių ceremonijų interpretuojant Baudžiamąjį kodeksą atvirkščiai, nei vienareikšmiškai nurodyta teismo.

Maždaug prieš savaitę gavau Vilniaus apygardos prokuratūros viešojo intereso gynimo prokuroro Rolando Kruopio nutarimą tenkinti mano prašymą ginti viešąjį interesą. Prokuroro nutarimo tekstas – Priede.

Prašau panaikinti šį nutarimą ir mano prašymą tenkinti.


Mano nuomone, į mano teisinius argumentus prokuroras atsakė nieko bendro su teise neturinčiomis blevyzgomis.

Prašydamas ginti viešąjį interesą, aš faktiškai teprašiau prokuratūros, remiantis Prokuratūros įstatymo 19 straipsniu, vykdyti Vilniaus apygardos teismo kovo 13 d. nutartį, kurioje teismas pažymėjo, kad Šalčininkų rajono savivaldybė (Vilniaus rajono atvejis posėdyje nebuvo nagrinėjamas), priimdama sprendimą paskelbti intronizacijos aktą, peržengė Konstitucijoje bei įstatymuose nustatytas savo kompetencijos ribas. Mano giliu įsitikinimu, įsigaliojusios teismo nutarties pilnai užtenka tam, kad prokuratūrai atsirastų pareiga vykdyti minėtame Prokuratūros įstatymo straipsnyje nustatytas prievoles.

Tačiau Rolandas Kruopis visiškai ignoravo tiek minėtąją teismo nutartį, tiek mano cituotą paskutiniu metu prokurorų akivaizdžiai visiškai negerbiamo buvusio Konstitucinio teismo pirmininko Egidijaus Kūrio komentarą. Prokuroro išvada skambėjo:

„Apibendrinus tai, kas išdėstyta, konstatuotina, kad 2009-06-12 Vilniaus rajono savivaldybės taryba, priimdama sprendimą T3-191 „Dėl Kristaus Karaliaus Intronizacijos akto paskelbimo Vilniaus rajone ir 2009-12-29 Šalčininkų rajono savivaldybės taryba, priimdama sprendimą T-1065 „Dėl Kristaus Karaliaus Intronizacijos akto paskelbimo Šalčininkų rajone“ iš esmės nepažeidė savo kompetencijos ribų, veikė atstovaudamos bendruomenių teisėtus interesus, rėmėsi visoje Lietuvoje buvusiais analogiškais precedentais, nepažeidė ir nesudarė prielaidų pažeisti žmonių su religija susijusių laisvių, nepažeidė bažnytinės teisės, iš esmės nesukėlė niekam jokių teisių ir pareigų.“ (Priedas, 6 p.)

Taigi prokuroras begėdiškai ignoravo Vilniaus apygardos teismo kovo 20 d. nutartį, kurioje buvo netgi specialiai užakcentuota, kad savivaldybės negali priimti intronizacijos aktų, kol nėra priimtas atitinkamas tai reglamentuojantis ĮSTATYMAS. Iš nutarties aiškiai matosi, kad, atsisakiusi vadovautis galiojančiais Lietuvos Respublikos teisės aktais, Vilniaus apygardos prokuratūra, kaip ir Vilniaus bei Šalčininkų savivaldybės, konsultavosi su Katalikų bažnyčios atstovais, traktuodamos juos kaip už Konstituciją bei Lietuvos Respublikos teismus aukštesnius teisės autoritetus. Prokuroro nutartyje netgi pabrėžta, kad minėtieji aktai „nepažeidė bažnytinės teisės“, kas iš dabartinės teisinės doktrinos pozicijų skamba visiškai absurdiškai. Neabejoju, kad bet kurioje TEISINĖJE valstybėje savo sprendimus tokiu būdu priimantis prokuroras būtų kaip mat paprašytas įtikinti vienokią ar kitokią komisiją, kad yra pakankamai kvalifikuotas prokuroro pareigoms eiti.

Matosi, kad Rolandas Kruopis nesusipažinęs su elementariausios logikos pagrindais, kadangi tame pačiame sakinyje sau visiškai prieštarauja, iš pradžių rašydamas „rėmėsi visoje Lietuvoje buvusiais analogiškais precedentais“, o po to – „iš esmės nesukėlė niekam jokių teisių ir pareigų.“ Kitaip sakant, prokuroras sakinio pradžioje traktuoja panašius atvejus kaip teisinius precedentus, o to paties sakinio pabaigoje blevyzgoja, kad tokio tipo aktai jokių teisių nesukuria.

Nematau prasmės kartoti savo balandžio 30 d. paduoto prašymo argumentų ar detaliai analizuoti visų samprotavimų, kuriais Rolandas Kruopis sudirbo į skudurus minėtąją Vilniaus apygardos teismo nutartį, matomai nusprendęs, kad jo kvalifikacija tiek viršija teisėjos, kad įpareigoja išaiškinti Vilniaus apygardos teismui jo nekompetenciją sprendžiant apie konstitucines savivaldybių tarybų įgaliojimų ribas. Savivaldybių bei Katalikų bažnyčios atstovo argumentų analizė būtų tuščias laiko gaišimas, kadangi visa jų argumentacija akivaizdžiai remiasi prielaida, kad katalikų papročiai, tradicijos bei kulto precedentai yra aukštesni teisės šaltiniai už Lietuvos Respublikos teismų nutartis, Konstituciją ir įstatymus.


Taip pat norėčiau pastebėti, kad nors prokuratūra jau įprato tradiciškai dangstyti nusikaltimus prieš Lietuvą ir ciniškai užraukinėti pačias skaudžiausias bylas, dauguma lietuvių to nelaiko normaliu dalyku. Nors jau įpratome skaityti apie netgi planuojamas žmogžudystes dangstančius prokurorus, kažkaip nesinori su tuo susitaikyti. Norėtųsi, kad prokurorai ne tik dalintųsi jiems patikėtą turtą ar teistųsi dėl teisės jį pasisavinti, bet ir nors kartais įvykdytų ir tai, ką jiems nurodo Konstitucija bei įstatymai.

Dar norėčiau atkreipti dėmesį, kad mano nuomone, pagal galiojančius teisės aktus, netgi katalikai prokurorai, eidami pareigas, turėtų vadovauti Lietuvos Respublikos Konstitucija, įstatymais bei teismų nutartimis, o ne savo religija ar jos šventikų pamokymais. Manau, kad įsiteisėjusios teismų nutartys galioja ir prokuratūrai. Todėl dar kartą prašau:

I. Panaikinti Vilniaus apygardos prokuratūros prokuroro Rolando Kruopio 2013 m. rugsėjo 19 d. nutarimą atsisakyti tenkinti mano prašymą;

II. Atsižvelgiant į Vilniaus apygardos teismo 2013 m. kovo 20 d. nutartį ir jos paaiškinamąją dalį bei vykdant Prokuratūros įstatymo 19 straipsnyje nurodytas prievoles, imtis aktyvių veiksmų, kad būtų panaikinti Šalčininkų bei Vilniaus rajonų savivaldybių tarybų sprendimai paskelbti Kristaus Karaliaus intronizacijos aktus;

III. Imtis priemonių, kad prokurorai vykdytų įsiteisėjusias teismų nutartis, priimdami savo nutarimus, vadovautųsi Lietuvos Respublikos Konstitucija bei įstatymais;

IV. Išaiškinti VISIEMS prokurorams, kad savo nutarimuose jie neturi teisės ignoruoti įsiteisėjusių teismo nutarčių, o nesupratusiuosius pasiųsti kelti kvalifikacijos ar kitaip užtikrinti nors minimalią prokurorų kvalifikaciją.

Giedrius Šarkanas

Diskusija

30. liudas2016 02 22 23:39:21

Puikus straipsnis, atveriantis akis!

29. sausio 13 medalininkas2014 02 25 00:47:48

Iskur tiek noro klaidinti tauta su savo iskrypusia versija? Nesakau kad neprikausomybe ir demokratija yra lengva :lengviau buvo TSRS sudetyje kuomet tereikejo atiduoti „duokle“ zygiuojant paraduose su lozungais, garbinant musu tevu ir seneliu zudikus is plojant tu zudiku garbintojams iki ekstazes arba nukvaisimo.

28. Remis2014 01 11 08:50:33

Aciu autoriui uz puiku straipsni. Aciu uz drasa vardan lietuvos zmoniu. O parazitams tokiems kaip landzburgas ir i ji panasius ateis laikas ir sustatys prie sienos. Ne karta jau istorijoje tokie parazitai buvo naikinami vieninteliu patikimu budu. Bet kol tas ivyks belieka kenteti ir stebeti, kaip jie dedasi pasaulio valdovais. Nesuprasdami, jog jie eina jau senu seniausiai isminta tiesa uz nusikaltimus, tenka sumoketi. Na ir zinoma tam kad sie parazitai nesinyktu kaip visada pagrindiniai priglaudziami amerikonu peciu, tam kad tu parazitu testinuma uztikrinti

27. Belenkas2014 01 10 23:50:13

Aš nesuprantu kam jus kazkoki palecki situojat, anas kaip sugedes telefonas gali koki zodi ir ne taip pasakyti.Paimkit interviu is Butkeviciaus.Manau su malonumu atsakys I jusu klausimus.Kiek cia pliotkint galit

26. Lizdeika2013 11 04 08:48:02

Protingam zmogui net uztenka tik paziureti i kitu ivikiu. Breivik (nekarininkas)nusove 77 zmoniu. O kopa kariu (ginkluotu ir pasiruosusiu zudyti) nuzude vos daugiau uz 10) ar jie aklus gal buvo...
Kitas ivikis Diuseldorfo festivalis. Kur neks nesove ir nezude bet zuvo nemazai zmoniu. Tiesiog netycia minija sutramde... bet zuvusiu skaicius labai artimas zuvusiuju prie TV boksto

25. Dovydas2013 11 02 02:14:16

Taip taip kunigaikšti, bijai net tapatybe atskleist, įdomu kaip tau tie mirę žmonės pasakė ar ten juos tyčia tankas pervažiavo, ar patys parpuolė, ar kažkas pastūmė?

24. Kunigaikštis2013 11 01 20:57:14

Apie sausio 13 mitus kalbama labai daug.Tose kalbose yra visko, tačiau kuo didesnis tarpas skiria mus nuo tų įvykių, tuo daugiau „išryškėja“ faktų, neturinčių nieko bendro su tiesa. Likimas man suteikė šansą dalyvauti apžiūrint aukas ir aš galiu nedviprasmiškai pasakyti, kad straipsnio autorius neteisus, o minėtų politikų aiškinimus supranta iškreiptai taip, kaip jam naudinga. Tai tiesiog žmonių mulkinimas.

23. Marius2013 10 24 20:23:12

Ojojojoi, netilpo. Pakartosiu ką norėjau pabaigti. Tai va: Neil Armstrong“ui nepatikdavo tos sąmokslo teorijos apie jį, bet po teismus nesitampė, nes amerikonams žodžio laisvė yra įdiegtas nuo mažens, nuo pat jų valstybės ištakų. žmonės turi teisė manyti ką nori. Tik autoriau nesuprantu ko jūs prie to simbolinio intronizavimo kimbate?

22. Marius2013 10 24 20:19:31

Dėl sausio 13–osios samprotavimų sutinku su jumis. Taip, ši diena tai didysis stabas–mitas–legenda–aukuras ir t.t. ir pan. Eksploatuojamas kasmet. Kad ir kaip ten buvo su ta sausio 13 mes turime teisę manyti, kad ir marsiečiai kalti dėl žuvusių. Žodžio ir įsitikinimų laisvė leidžia mums manyti ką norime. Juk JAV viešai egzistuoja įsitikinimai ar sąmokslo teorijos, kad jokio amerikonų išsilaipinimo Mėnulyje nebuvo, 2001–09–11 išpuoliai yra JAV spec. tarnybų darbas. Apie tai kuriami dokumentiniai filmai. Ir kas? Žodžio ir įsitikinimų laisvė amerikonams leidžia mums manyti bet ką. Tai, kad Lietuvoje draudžiama manyti kitaip nei Lietuvos „Respublikos“ valdžia liepė galvoti apie sausio 13–ąją yra pats tikriausias liudijimas, kad čia kažkas ne taip. Kai kas sakysite girdi abejonės žeidžia žuvusių artimuosius. Atskymas: ogi nereikia būti tokiais įžeidžiais. JAV astronautą Neil Armstrong“ą taip pat siutindavo sąmokslo teorijos girdi jis nebuvo Mėnulyje, bet po teismus nesitampė, nes žm...

21. Tomas2013 10 22 08:57:52

Raudonu sudu kruva, tamstos straipsnis.
Sensti? Aciu dievui.

  komentaras – 1000 ženklų, tik lietuviškos raidės

Užsisakykite

Lietuviais.lt

naujienas

e-paštu

RSS RSS

  • Tekstai
    šia tema
  • Eleras

    Eleras (LR-as) – dabartinė Lietuvos valdžia. Nors ir mėgina vadintis „Lietuvos Respublika“, Eleras akivaizdžiai nėra nei Lietuvos, nei respublika. Praktiškai tai – antikonstitucinė nusikaltėlių gauja „ant Lietuvos“.

  • Gražulizmas

    Gražulizmas siaurąja ir plačiąja prasme. Gražulizmas – nepagarba homoseksualams ar tiesiog kitokiems ir jos demonstravimas.

  • „Tremtinys“

    Tremtinys kabutėse – sąvoka.

  • Čigonai

    Čigonai – sąvoka. Čigonus aukština, romais juos vadinti verčia Europos Sąjungos valdininkija ir negerbiantieji savo tautos lietuviai.

Kai uždarys, lietuviais.lt,
bus lietuviais.com
www.lietuviais.lt / dienoraštis
Vilties medis Rytinėje žvaigždėje
LIETUVIAIS
norime
ir būt?
pagrindinis
dienoraštis
tekstai
apie Lietuviais.ltparodytikontaktai
© 2004 – 2017 Giedrius Šarkanas        kontaktai

.

 x 

Ankstesnis įrašas

Sekantis įrašas

Naujausias įrašas

Daug. kom. įrašas

Atsitiktinis įrašas

  komentaras – 1000 ženklų, tik lietuviškos raidės

   Vardas




dalintis