.

2014 m. kovo 5 d.

Lietuvos valstybė prieš lietuvių motinas ir vaikus

Lietuvą niokojantis režimas dabar jau nusitaikė į pačius silpniausiuosius, į likimo ir taip skaudžiai nuskriaustus vaikus ir jų mamas.

Akivaizdu, kad jau daugiau, nei du dešimtmečius Lietuvą valdantis režimas planingai ir sistemingai naikina mūsų tautą. Nors prezidentai, ministrai, seimūnai ir pan. nuolat demonstruoja savo susirūpinimą nykstančia Lietuva iš televizijos ekranų, akivaizdžiai matosi, jog tai – tik begėdiška veidmainystė siekiant apgauti pačius bukiausiuosius žiūrovus.

Negali nekelti pasišlykštėjimo valdžiažmogių krokodilo ašaros dėl jau baigiančio savo egzistenciją lietuviškojo kaimo – juk jokia paslaptis, kad lietuvių ūkininkų skaičius tikslingai mažinamas pagal beveik visų partijų susitarimu pasirašytą žemės ūkio plėtros programą.

Jei dar prieš 10 metų būčiau kur nors perskaitęs apie tokį motinų ir vaikų žeminimą, plaukus šiaušiantį begėdišką tyčiojimąsi iš pačios motinystės, koks dabar vyksta Lietuvoje, būčiau pagalvojęs, kad tai – ištrauka iš kokio nors nežinomo Orvelo ar Voneguto fantastinio romano apie išgalvotą išsigimėlių valstybę.

Jau ne tik žydai aukštinami lietuvių sąskaita – akivaizdu, kad vis daugėja tautų, kurių kultūros kur kas daugiau finansuojamos ar kitaip remiamos, nei lietuviškoji – ir tai tapo natūraliu dalyku Lietuvos vardą įžūliai eksploatuojančioje valstybėje. Kasdienybe tapo ir oficialus lietuvių kalbos bei tautybės niekinimas, įstatymiškai paverčiant mus beteisiais pusžmogiais.

Begėdiškas lietuvių žeminimas, įžūlus tyčiojimasis iš mūsų kalbos ir tautybės priverčia emigruoti vis daugiau ir daugiau tautiečių; visiškas lietuvių tautos išnykimas per keliolika ar keliasdešimt metų jau tapo realybe. Tačiau tai dar ne viskas – paskutiniu metu režimas pradėjo be galo ciniškai tyčiotis iš to, kas švenčiausia kiekvienai išlikti svajojančiai tautai – iš motinystės ir vaikystės.

Veisliniai gyvuliai LR kur kas labiau gerbiami, nei lietuvės motinos

Neteko girdėti, kad skiriant paramą nesusituokusios karvės išlaikymui, būtų reikalaujama nurodyti jos veršelius kergiantį bulių.

Tuo tarpu vienišos vaikus auginančios lietuvių motinos negali gauti vadinamosios „Lietuvos valstybės“ paramos, jei nenurodo, kas sukergė jų vaikus, ir nepateikia tai įrodančių dokumentų.

Pagal Piniginės socialinės paramos mažas pajamas turinčioms šeimoms įstatymo 8 straipsnio 3 dalį:

Jeigu [...] asmenys [...] nėra sudarę teismo patvirtintos sutarties dėl vaiko (įvaikio) materialinio išlaikymo arba dėl išlaikymo ir (ar) tėvystės nustatymo nesikreipė į teismą arba kreipėsi, bet tėvystė nebuvo nustatyta ir (ar) išlaikymas nebuvo priteistas, arba pareiškimas paliktas nenagrinėtas, kompensacijos neskiriamos…

Akivaizdu, kad veršelių, paršiukų bei ėriukų mamas dabartinis režimas kur kas labiau gerbia ir vertina, nei lietuvių motinas.

Begėdiškai diskriminuojamos, pažeminamos ir pasmerkiamos skurdui ne tik mamos, bet ir jų vaikai

Nors minėtame socialinės paramos įstatyme pabrėžiama, kad, nenustačius tėvystės, patys vaikai nepraranda teisės į pašalpas, tačiau juk motina su vaiku yra viena ir ta pati šeima. Vaiko pašalpa tenka taip pat ir motinai, ir atvirkščiai.

Todėl socialinės paramos negaunant motinai, paramą (ar tą jos dalį, kuri jam būtų natūraliai tekusi) praranda ir vaikas. Sumažėja šeimos biudžetas, taigi ir vaikui tenkanti jo dalis – juk ir mamai reikia valgyti, mokėti už komunalines paslaugas ir pan. Pagaliau sotesnė ir socialiai saugesnė mama gali skirti daugiau laiko savo atžalai.

Taigi minėtuoju įstatymu vadinamoji „Lietuvos Respublika“ begėdiškai diskriminuoja Lietuvos vaikus – ir be galo cinišku būdu. Juk tie vaikai, kurie bent jau žino, kas jų tėvai, ir taip yra kur kas geresnėje padėtyje už tuos, kurie turi tik motinas. Koks bebūtų tėvas, vis tiek jis nors kartais susitinka su vaiku, morališkai paremia pačiu savo buvimu.

Pagal Konstituciją, Europos ir JTO teisę, kad ir kovodamas prieš tūkstančius piktnaudžiautojų, režimas neturi teisės nuskriausti ir VIENO VIENINTELIO vaiko ar jo mamos – kokie vargšai, bejėgiai ir likimo nuskriausti jie bebūtų.

Tuo tarpu nežinantys savo tėvų vaikai ne tik kad negali dėti jokių vilčių į tėvo palaikymą – nuo ankstyvos vaikystės jie patenka į žeminančią padėtį negalėdami atsakyti į standartinį klausimą: „O kas tavo tėvelis?“ Katalikiškąja niekšybe persisunkusioje aplinkoje augančiam vaikui tėvo neturėjimas gali tapti psichologine tragedija.

O „Lietuvos valstybė“ dar labiau paniekina tokius vaikus, sumažindama ir taip greičiausiai varganą vienišos mamos ir jos vaiko biudžetą, stumdama ir taip likimo nuskriaustus mažylius į dar didesnį skurdą. Dar daugiau – tokie vaikai įstatymiškai pažeminami, formaliai pabrėžiant oficialaus tėvo nebuvimo svarbą antraeiliam jų mamų, taigi ir jų pačių, visuomeniniam statusui.

Kartais vaikui geriau nežinoti, kas jo tėvas

Faktiškai visi viešai ginantieji reikalavimą nurodyti vaiko tėvą pabrėžia, jog tokiu būdu siekiama užkirsti kelią piktnaudžiavimams – kai kartu gyvenantys vaiko tėvai savo tėvystę slepia, kad būtų galima pasinaudoti vienišoms motinoms priklausančiomis pašalpomis.

Tačiau tiek Konstitucija, tiek visos žmogaus teisių konvencijos kategoriškai draudžia diskriminuoti ar kitaip skriausti tėvo neturinčius vaikus ar jų mamas siekiant politinių tikslų. Kitaip sakant, pagal Konstituciją, Europos ir JTO teisę, kad ir kovodamas prieš tūkstančius piktnaudžiautojų, režimas neturi teisės nuskriausti ir VIENO VIENINTELIO vaiko ar jo mamos – kokie vargšai, bejėgiai ir likimo nuskriausti jie bebūtų.

Ne tik Vienuolio aprašytoji katalikiškoji pagieža kiekvienam silpnesniajam ir lengvai pažeidžiamajam dabar vėl karaliauja Lietuvos kaimuose ir miesteliuose – iš šiandieninių Veronikų begėdiškai tyčiojasi pati „Lietuvos“ vardą privatizavusi valstybė, perėmusi pačias šlykščiausias istorinės katalikiškosios niekšybės tradicijas.

Todėl jau visas ribas peržengusių valdžiažmogių pasiteisinimai apie poreikį riboti piktnaudžiavimus yra neteisiniai ir faktiškai niekiniai. Iš kitos pusės, reikalavimas nurodyti biologinį tėvą įžeidžia ir pažemina tiek vaiką, tiek jo motiną.

Visai įmanoma, kad motina gali tiksliai nežinoti, kas jos vaiko tėvas; gali atsitikti, kad jis jau miręs, išvykęs nežinia kur; moteris galėjo kažkada jį apgauti, meluodama, jog vartoja kontraceptines priemones, ar pan.

Iš kitos pusės, labai realu, kad moteris tiesiog privalo slėpti tėvo tapatybę paties vaiko labui. Jei vaiko tėvas yra neįgalus žmogus, nepilnametis, klebonas ar pan. – tokios tėvystės atskleidimas gali pažeminti vaiką, paversti jį patyčių objektu.

Yra dar vienas atvejis, kai vaikui geriau nežinoti kas jo tėvas – kai šis yra artimas motinos giminaitis.

Kraujomaiša žmonėms yra ganėtinai natūrali. Esame vieno prosenelio palikuonys – greičiausiai mes VISI esame kraujomaišos vaisiai.

Kraujomaiša tikrai nesibaigė prieš milijonus metų. Žinoma ne viena istorinė civilizacija, kur kraujomaiša buvo laikoma ne tik natūraliu dalyku, bet ir dieviškumo požymiu.

Katalikai sunaikino daugumą žmonijos kultūrų, išžudė kitaip gyvenusius žmones, tačiau kraujomaišos išnaikinti nesugebėjo. Visais laikais netrūko iš artimų giminaičių ryšio gimusių vaikų – tiesiog jų kilmė buvo kruopščiai slepiama.

Be jokios abejonės, ir dabar gimsta šimtai lietuvių, kurių tėvai yra ir jų seneliai ar dėdės – tiesiog niekas apie tai nesužino. Šalyje, kurioje nuo sužvėrėjusių katalikų siautėjimo lietuvių negina netgi policija, iš kraujomaišos gimusio vaiko kilmės paviešinimas jam būtų blogiau už mirtį.

Taigi yra pakankamai daug atvejų, kai motinos tiesiog negali atskleisti, kas yra jų vaikų tėvai. Kaip galima už tai žeminti ir bausti ir taip nepavydėtinoje padėtyje atsidūrusias moteris ir jų vaikus?

21 amžiaus Veronikos

Prieš kokius 30 metų stebėjausi ir piktinausi, kai per lietuvių literatūros pamokas buvo aptarinėjama su realiu gyvenimu, atrodė, nieko bendro nebeturėjusi Antano Vienuolio „Paskenduolė“. Gimiau ir užaugau Tarybų Sąjungoje; tada buvau įsitikinęs, kad Vienuolio aprašytas begėdiškas katalikiškosios bendruomenės pasityčiojimas iš be vyro likusios nėščios merginos nebeįmanomas – istorine atgyvena atrodžiusi katalikiškoji niekšybė Lietuvoje buvo išnaikinta ir nebegalėjo sugrįžti.

Neužilgo vadinamoji „Lietuvos Respublika“ sutrypė mano vaikiškas iliuzijas savo kruvinomis kanopomis. Ne tik Vienuolio aprašytoji katalikiškoji pagieža kiekvienam silpnesniajam ir lengvai pažeidžiamajam dabar vėl karaliauja Lietuvos kaimuose ir miesteliuose – iš šiandieninių Veronikų begėdiškai tyčiojasi pati „Lietuvos“ vardą privatizavusi valstybė, perėmusi pačias šlykščiausias istorinės katalikiškosios niekšybės tradicijas.

Morališkai tokios supuvusios valstybės teismai neturi teisės teisti nusprendusių nutraukti savo kūdikių gyvenimą moterų – už mažųjų lietuvių mirtis turėtų atsakyti juos apvogęs ir pažeminęs režimas: begėdiškus įstatymus priiminėjantys seimūnai ir juos pasirašinėjantys prezidentai.

Jei nėščia mergina žino, jog negalės nurodyti savo kūdikio tėvo, jai tenka rinktis tarp aborto ir oficialaus antrarūšės motinos statuso. Jei moteris neturtinga ir negali tikėtis didesnės tėvų ar giminaičių paramos, jos kūdikis bus pasmerktas ne tik oficialiam antrarūšio vaiko statusui, ne tik patyčioms ir pažeminimams iš jaunųjų katalikiukų pusės, bet ir gėdingam skurdui.

Kiek nūdienos Veronikų jau pastūmėjo į nebūtį „Lietuvos Respublikos“ režimas? Kiek dar jų bus? Ryšio tarp konkrečių įstatymų ir moterų apsisprendimų pasitraukti iš gyvenimo kartu su dar negimusiu ar jau gimusiu kūdikiu nėra kaip įrodyti. Tiek kad pagal savižudybių skaičių pirmaujame pasaulyje.

Kūdikius žudanti valstybė

Paskutiniu metu gana dažnai tenka skaityti apie lietuvių motinų sprendimus nutraukti savo ką tik gimusių kūdikių gyvenimus. O juk policija sužino ir žiniaspauda parašo tik apie mažą tokių atvejų dalį – galime tik spėlioti, kiek gi iš tikrųjų jaunųjų lietuvių nesulaukia savo pirmojo gimtadienio.

Geriau pagalvojus, tai toks motinų sprendimas visiškai suprantamas. Panašus, kaip Vienuolio Veronikos.

Jei neturtinga motina dėl vienokių ar kitokių priežasčių negalės nurodyti kūdikio tėvo (pavyzdžiui, jei šis – vaiko senelis ar dėdė), pagal galiojančią teisę ji su vaiku taps parijais, visų paniekintais beteisiais skurdžiais. Tokiam vaikui „Lietuvos Respublikoje“ geriau negyventi.

Sunku sugalvoti, kaip būtų galima dar labiau pažeminti garbaus amžiaus moteris, išsityčioti iš pačios motinystės idėjos – kaip galima reikalauti iš motinos atsakomybės už tai, kaip susiklostė jos vaikų likimai?

Yra dar vadinamieji „gyvybės langeliai“, tačiau, sprendžiant pagal žiniaspaudą, globos namuose vaikų laukia badas, prižiūrėtojų smurtas, o greičiausiai – ir ankstyvos klebonų, seimūnų ar pan. glamonės bei kitokie pažeminimai.

Todėl ne šiaip sau dalis režimo atstumtųjų merginų savo kūdikiams pasirenka mirtį – kaip vienintelę jų orumo nepažeminančią išeitį. Vaikams tiesiog labai nepasisekė – gimti juos niekinančioje valstybėje.

Morališkai tokios supuvusios valstybės teismai neturi teisės teisti nusprendusių nutraukti savo kūdikių gyvenimą moterų – už mažųjų lietuvių mirtis turėtų atsakyti juos apvogęs ir pažeminęs režimas: begėdiškus įstatymus priiminėjantys seimūnai ir pasirašinėjantys prezidentai.

Tautos atmatos pakilo į kryžiaus žygį

Prireikė beveik metų, kol pagaliau prisiverčiau parašyti šį tekstą. Nors jau didesnę gyvenimo dalį formaliai esu vadinamosios „Lietuvos Respublikos“ pilietis, matosi, jog nebepavyks užsiauginti pakankamai storos odos – kad galėčiau ramiai sau samprotauti apie prieš mano tautą vykdomas vis šlykštesnes ir šlykštesnes niekšybes.

Edita Žiobienė –
tipiška demokratine vyriausybe apsimetinėjančios vagių gaujos dekoracija
Edita Žiobienė
Kur bepažiūrėsi „Lietuvos Respublikoje“ – visur tik mėšlas ir trūnėsiai. Vaiko teisių kontrolierė negina vaikų teisių; prokurorai dangsto žudynių planus; teisėjai begėdiškai niekina įstatymus ir Konstituciją; prezidentai ir ministrai tarnauja užsienio valstybėms. Begėdiška propaganda čia vadinama „informacija“, o faktinė tiesa – „informaciniu karu“. Nei Lietuvos, nei demokratinė, nei respublika – o tik gaujos begėdžių išdavikų, vagių ar tiesiog pusgalvių įžūliai vaidinama butaforija.

Tiesą sakant, trūksta žodžių Lietuvą niokojančiam režimui įvardinti. Nors formaliai čia vyksta rinkimai, ratifikuotos pagrindinės žmogaus teisių konvencijos, deklaruojama žmogaus teisių ir laisvių, vaiko teisių viršenybė, nediskriminacija ir lygybė prieš įstatymą – faktiškai tai tėra kruvino mėšlo krūvą slepiantis fasadas, nieko nereiškiančios dekoracijos, maskuojančios visaapimančią korupciją bei begėdišką panieką Lietuvai ir jos žmonėms, vaikams ir jų motinoms.

Formaliai LR veikia Vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus įstaiga, šiuo metu vadovaujama Editos Žiobienės, kurioje dar oficialiai dirba 15 darbuotojų. Tačiau visai šiai patarėjų ir specialistų gaujai visiškai nusispjaut į tėvo neturinčių vaikų diskriminaciją.

Žiobienė su patarėjais važinėja po konferencijas, rašo idiotiškas ataskaitas, pranešimus, įžūliai prastūminėja akivaizdžiai šeimas griaunančias feministines konvencijas ir t.t. – daro ką tik nori, tiktai ne gina skriaudžiamų vaikų teises. Taigi tiek Žiobienė, tiek visa jos įstaiga tėra muliažas, grupė kažkieno draugų, pažįstamų ar giminaičių, gaunančių algas už tai, kad simuliuoja vaikų teisių gynimą, leisdami režimui laisvai tyčiotis iš ir taip jau likimo nuskriaustų vaikų.

Ir tas pats kur tik pažiūrėsi. Lygių galimybių kontrolierė, Žurnalistų etikos inspektorė ir pan. – faktiškai visur sėdi panašios žiobienės, vaidinančios, kad gina silpniausiuosius nuo stipresniųjų savivalės, o iš tikrųjų – būtent įteisinančios tokią savivalę pačiu savo apgaulingo egzistavimo simboliškumu.

Neseniai „Lietuvos Respublika“ sugalvojo naują būdą motinoms pažeminti. Iš norinčių gauti valstybines pensijas daugiavaikių motinų reikalaujama pateikti vaikų charakteristikas iš darboviečių, įrodymus, kad šie nėra buvę nuteisti – motinos turi įrodyti, kad išaugino „dorus“ vaikus.

Tiek motinos, tiek jų vaikai verčiami nusižeminti, prašyti charakteristikų, pažymų ir kitaip įtikinėti kažkokias komisijas (greičiausiai sudarytas iš korumpuotų, apsivogusių ir kyšių ištroškusių valdininkų) savo dorumu.

Vis dėlto taip yra. Ne fantastikos romane, netgi ne Afrikoje, ne Izraelyje ar Saudo Arabijoje, o čia, Lietuvoje. Visiška degradacija. Nebegali pykti ant lenkų, paniekinančiai sakančių „ant Lietuvos“.

Sunku sugalvoti, kaip būtų galima dar labiau pažeminti garbaus amžiaus moteris, išsityčioti iš pačios motinystės idėjos – kaip galima reikalauti iš motinos atsakomybės už tai, kaip susiklostė jos vaikų likimai?

Jei dar prieš 10 metų būčiau kur nors perskaitęs apie tokį motinų ir vaikų žeminimą, plaukus šiaušiantį begėdišką tyčiojimąsi iš pačios motinystės, koks dabar vyksta Lietuvoje, būčiau pagalvojęs, kad tai – ištrauka iš kokio nors nežinomo Orvelo ar Voneguto fantastinio romano apie išgalvotą išsigimėlių valstybę. Net ir dabar niekaip negaliu iki galo patikėti, kad mano šalyje taip ciniškai tyčiojamasi iš pačių žmoniškumo pagrindų. Instinktyviai norisi negalvoti apie tai, išstumti kaip kažką tiek šlykštaus, kad tiesiog negalinčio egzistuoti tikrovėje.

Vis dėlto taip yra. Ne fantastikos romane, netgi ne Afrikoje, ne Izraelyje ar Saudo Arabijoje, o čia, Lietuvoje. Visiška degradacija. Nebegali pykti ant lenkų, paniekinančiai sakančių „ant Lietuvos“.

Lietuvą užgrobęs režimas tapo vienareikšmišku lietuvių tautos niekintoju, žemintoju ir naikintoju. Sugriovę, išgrobstę ir pardavę viską, ką sugebėjo, apvogę ir išviję iš tėvynės kas ketvirtą lietuvį, seime, prezidentūroje, vyriausybėje, ministerijose ir savivaldybėse susispietę tautos atmatos pakilo į galutinį kryžiaus žygį prieš mūsų motinas ir vaikus. Prieš pačius silpniausiuosius ir likimo nuskriaustuosius.

Diskusija

6. rasa2015 11 02 11:08:45

Dabar dar vienas eilinis pasityčiojimas – progresiniai mokesčiai. Viena išlaikau 4 vaikus, nes jų tėvas pabėgęs į užsienį. Paramos tokioj situacijoj iš valstybės gauti neturiu teisės, nes net neturiu pinigų įrodyti, kad negaliu išieškoti alimentų (net nežinau kurioj vastybėj eks. dabar yra), o pajamų mokstį teks mokėti jau progresinį, nes uždirbu daugiau nei tie magiški 1000 eurų „ant popieriaus“ – niekam nesvarbu, kad vienam šeimos nariui tenka tik po 200

5. 1s6ndKEopk2014 09 28 17:48:50

Muistan kuinka emisnme4isesse4 tyf6paikassani, ruotsinkielisesse4 perheesse4, laskiaispullat le4hes kokonaan upotettiin kuumaan maitokaakaoon.Sitten ne syf6tiin lusikalla kuin pullasuttu aikoinaan lapsena.Te4ne4 vuonna je4tin kummatkin ve4liin, ennen olen tehnyt ja muutaman kermapullan aina syf6nytkin.

4. r6UGGo082014 09 26 20:19:50

Jaana VSul on mun luonto. )Mutta mie en ou ikuna ltintaau sinapppia hernekeittoon...? )Mutta laittoivathan ne koulukaverit aikanaan ketsuppiakin joka ruokaan.Makuja on niin monia.PKinkku kylle4 on meille4kin ollunna ke4ytf6sse4.Kohta siunkin lapset leipovat jo sulle.c4itienpe4ive4kakun vaikkapa...)AllyaliasHillolla hyve4e4 tulee. DMutta voi sua...Koeta nyt parantua!Oletko juonu site4 vichye4 ja puoliks makeaa limua?Se antaa suoloja ja sokeria...jaksuhali

3. Noft0kgZ2014 09 25 20:18:06

Mine4 tykke4e4n hernekeitosta!!! Nam nam. Mine4he4n taelppin kaupassa e4idin kanssa aina hernekeittopurkkihyllylle4 kun muut lapset tappeli karkkihyllylle4. c4itie4 nolotti, kun ajatteli, ette4 kaupassa luulevat, ette4 e4iti ei osaa tehde4 mite4e4n muuta ruokaa :D c4idin suureksi harmiksi hernekeittopurkit olivat viele4 alahyllylle4 joten mine4 tepastelin aina sinne ja nostin purkin ke4rryyn :DTe4ne4e4n voisinkin ostaa illaksi hernaria :D Kyytiin raakaa sipulia ja ve4he4n sinappia ja vot vot :D

2. K. Uršius2014 03 05 13:01:49

Teisingai Ivanauskaitė rašė – Lietuva yra vieta, kur atgimsta tipo geri žmonė, bet su labai bloga karma

1. Vladas2014 03 05 11:46:46

Beraščius tai gali paveikti, tik va kas jiems visa tai perskaitys?

  komentaras – 1000 ženklų, tik lietuviškos raidės

Užsisakykite

Lietuviais.lt

naujienas

  • Tekstai
    šia tema
  • Eleras

    Eleras (LR-as) – dabartinė Lietuvos valdžia. Nors ir mėgina vadintis „Lietuvos Respublika“, Eleras akivaizdžiai nėra nei Lietuvos, nei respublika. Praktiškai tai – antikonstitucinė nusikaltėlių gauja „ant Lietuvos“.

  • Gražulizmas

    Gražulizmas siaurąja ir plačiąja prasme. Gražulizmas – nepagarba homoseksualams ar tiesiog kitokiems ir jos demonstravimas.

  • „Tremtinys“

    Tremtinys kabutėse – sąvoka.

  • Čigonai

    Čigonai – sąvoka. Čigonus aukština, romais juos vadinti verčia Europos Sąjungos valdininkija ir negerbiantieji savo tautos lietuviai.

Kai uždarys, lietuviais.lt,
bus lietuviais.com
www.lietuviais.lt / dienoraštis
Vilties medis Rytinėje žvaigždėje
LIETUVIAIS
norime
ir būt?
pagrindinisforumas
dienoraštis
tekstai
apie Lietuviais.ltparodytikontaktai
© 2004 – 2017 Giedrius Šarkanas        kontaktai

.

 x 

Ankstesnis įrašas

Sekantis įrašas

Naujausias įrašas

Daug. kom. įrašas

Atsitiktinis įrašas

  komentaras – 1000 ženklų, tik lietuviškos raidės

   Vardas




dalintis