.

2014 m. kovo 20 d.

Graužinskaitės ir kiti naudingieji Putino idiotai

Abi Graužinskaitės (ir Seimo pirmininkė, ir Prezidentė), Linkevičius ir daugelis kitų politikų, valdininkų, politologų bei žurnalistų neriasi iš kailio tarnaudami Putinui – kaip tipiški naudingieji idiotai.

Ukrainos krizė dar kartą patvirtino, kad nepriklausoma Lietuvos valstybė taip ir nesusikūrė, o dabartinė vadinamoji „Lietuvos Respublika“ ir toliau lieka savo tautą svetimšalių labui aukojančių vadinamųjų naudingųjų idiotų šalimi.

Įsibėgėjus Ukrainos krizei, europinės NATO valstybės atsidūrė gana keblioje padėtyje. Atrodė, kad grupelės teroristų paruošimas ir nesunkiai suorganizuotas perversmas padės pajungti visą Ukrainą, tačiau labai nesinorėjo tiesiogiai kištis ir asmeniškai raginti maidaniečius atsiduoti ES bei NATO globai.

Akivaizdu, kad Lietuva neturi jokios moralinės teisės smerkti Rusijos veiksmų Kryme. 700 metų vokiečiams priklausiusį Klaipėdos kraštą aneksavome būdami visiška tautine mažuma kur kas akiplėšiškesnio perversmo dėka. Tuo metu jau visiškai sulenkintą Vilnių, be kita ko 1938 m. sutartimi jau galutinai mūsų pripažintą (pagal tarptautinę teisę) Lenkijos teritorijos dalimi, atgavome akivaizdžiai nelegalios agresijos pagalba. Pagaliau, juk Lietuva daug metų rėmė labai panašų į krymiškąjį Čečėnijos siekį atsiskirti nuo Rusijos!

Paprastai ES šalys (išskyrus vieną:-)) neaukoja savo ekonominių interesų miglotų politinių perspektyvų vardan – todėl niekas nenorėjo pradėti atviro konflikto su didžiąja savo kaimyne Rusija, geidžiamiausia prekybos partnere bei daugelio strateginių išteklių monopoliste.

Tada antirusiško lyderio rolę prisiėmė Lietuvos Respublika. Prezidentė Dalia Grybauskaitė bei užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius pradėjo atvirai agituoti ir provokuoti maidaniečius, o Seimo pirmininkė Loreta Graužinienė netgi pati asmeniškai nuvyko į Kijevą antivyriausybinių protestų skatinti ir dosnios ES paramos žadėti.

Mūsų šalyje valdantieji nėra saistomi pareigos rūpintis Lietuvos ar lietuvių gerove. Politinę karjerą čia dažniausiai nulemia sugebėjimas akiplėšiškai meluoti ir įtikti NATO lyderių vyriausybėms bei slaptosioms tarnyboms. Todėl, iškilus Krymo atsiskyrimo problemai, abi Graužinskaitės, Linkevičius su krūva kitų valdininkų bei faktiškai visa žiniaspauda narsiai stojo į atvirą priešpriešą su Rusija.

Tai buvo ypač paranku pragmatiškosioms ES narėms. Beceremoniškų lietuviškų klyksmų fone jos pačios galėjo tiesiog švelniai papeikti Rusiją arba netgi apdairiai viešai pasmerkti galimas sankcijas jai – Graužinskaičių dėka niekam nekilo abejonių, kad Europos Sąjunga ryžtingai:-) priešinasi Rusijos agresijai.

Graužinskaitės – auksinės Putino idiotės

Sunku sugalvoti didesnę paslaugą Rusijos prezidentui Vladimirui Putinui už tą, kurią padarė Graužinienė, nuvykdama į Kijevą ir ten viešai ragindama įvykdyti valstybės perversmą. Faktas kaip blynas – NATO ir ES narės parlamento vadovė pažeidė pagrindinius tarpvalstybinės etikos ir teisės principus, kišosi į kitos šalies vidaus reikalus ir atvirai suagitavo valstybės perversmą, tuo suteikdama Putinui be galo patogią galimybę pateisinti bet kokius savo veiksmus ginant rusakalbių interesus Ukrainoje.

Panašiai pasitarnavo ir Grybauskaitė bei Linkevičius, visaip atvirai ragindami nuversti tuometinę teisėtą Ukrainos valdžią ir emocingai keikdami Rusiją – pastaroji jau pasinaudojo LR vadovų paslaugomis teisindama savo veiksmus Kryme ir be abejo dar ne kartą tai sėkmingai išnaudos.

Naudingosios Putino Graužinskaitės
Loreta GraužinienėDalia Grybauskaitė

Tiesiog kaip dvi sesutės už Lietuvos vairo – tipiškos Lenino naudingosios idiotės!

Iš kitos pusės, tiek stotingosios Seimo bei Prezidentūros šeimininkės, tiek Lietuvos žiniaspauda, pradedant tinklaraštininkais ir baigiant vadinamaisiais „politologais“, padarė Putinui tiesiog neįkainojamą paslaugą Rusijos vidaus politikoje.

Akivaizdu, kad Lietuva neturi jokios moralinės teisės smerkti Rusijos veiksmų Kryme. 700 metų vokiečiams priklausiusį Klaipėdos kraštą aneksavome būdami visiška tautine mažuma kur kas akiplėšiškesnio perversmo dėka.

Tuo metu jau visiškai sulenkintą Vilnių, be kita ko 1938 m. sutartimi jau galutinai mūsų pripažintą (pagal tarptautinę teisę) Lenkijos teritorijos dalimi, atgavome akivaizdžiai nelegalios agresijos pagalba; pripažindama Jugoslavijos suskaldymą ir Kosovo nepriklausomybę, Lietuva jau yra sulaužiusi Helsinkio konvenciją, tuo prarasdama teisę ja remtis.

Pagaliau, juk Lietuva daug metų rėmė labai panašų į krymiškąjį Čečėnijos siekį atsiskirti nuo Rusijos!

Todėl isteriškas Graužinskaičių kompanijos viauksėjimas ant Rusijos ir beatodairiškas jos keikimas negalėjo neįžeisti nors truputį istoriją išmanančių rusų. Akivaizdžiai nedėkingo už nepriklausomybę, Vilnių ir kitas Rusijos paslaugas LR elito įžūlumas, begėdiškas rusų smerkimas ir niekinimas už tai, ką lietuvių tauta pati jau ne kartą buvo dariusi, dar labiau įtvirtino Putino statusą – kaip rusų tautos gynėjo nuo akivaizdžiai diskriminacinės ir amoralios NATO agresijos.

Putino populiarumas tarp rusų pasiekė rekordines aukštumas. Akivaizdžiai iracionalus Graužinskaičių ir visų kitų Lietuvos politikos bei žiniaspaudos pusgalvių stūgavimas buvo Putinui kur kas naudingesnis, nei pačios begėdiškiausios pagyros – jie visi puikiai pasitarnavo Rusijos lyderiui kaip tipiški, dar Lenino apibūdinti naudingieji idiotai.

Neargumentuotas keikimas išpopuliarino Putiną ir tarp lietuvių

Ukrainos atžvilgiu Europa yra pasidalinusi. Dauguma dešiniųjų beatodairiškai remia dabartinę krizinę Ukrainos vyriausybę, tačiau kairieji tradiciškai bjaurisi šiosios fašistuojančiu ir antisemitiniu dešiniuoju sparnu bei simpatizuoja Rusijai.

Lietuviai daugumą informacijos gauna iš visiškai susiniveliavusios ir galutinai pajungtos režimo propagandai tautinės žiniaspaudos, kuri sutartinai tyčiojasi iš visko, kas rusiška. Tačiau ir Lietuvoje galima stebėti lygiai tą patį, ką ir Rusijoje.

Akivaizdu, kad Putinas kol kas puikiai tarnauja savo šaliai ir tautai (Rusijai ir rusams, o ne ES ir NATO, kaip LR vadovai). Ką bešnekėtų jo priešai, būtent Putinas vėl grąžino Jelcino laikais prarastą (tada jau atrodė, kad galutinai) Rusijos didybę.

Tik visiškai aklas gali nematyti, kad Rusijos kariuomenė kur kas modernesnė, geriau organizuota ir, svarbiausia, humanistiškesnė už NATO ginkluotąsias pajėgas. Per paskutinius 20 metų NATO yra okupavusi ne vieną šalį, ir visur neapsieita be dešimčių (Irake bei Afganistane – šimtų) tūkstančių civilių aukų. Internetas užverstas kalnais nuotraukų, įamžinusių masines civilių žudynes, prievartavimus, begėdiškas patyčias iš belaisvių ir kitus gausius NATO kareivių nusikaltimus žmogiškumui.

Klausimas
Ar tikite, kad snaiperiai ir kiti Maidano teroristai buvo paruošti Lietuvoje?

tai neįmanoma

nemanau

nežinau

greičiausiai

neabejoju tuo

Tuo tarpu Rusijai prisijungiant Krymą, iki pat sprendimo įtraukti jį į Rusijos sudėtį ne tik kad nežuvo nė vienas žmogus, bet neteko girdėti nė apie vieną naują benamį – kai vien tik Irake NATO išvijo iš savo namų milijonus nieko nedėtų žmonių. Visiškai akivaizdu, kad NATO vadovai dabar be galo PAVYDI Rusijai jos karinių pajėgų profesionalumo ir humaniškumo.

Dauguma lietuvių vis dėlto nėra visiški bukakagalviai – kokiais juos laiko Lietuvos Respublikos valdžia bei žurnalistai. Todėl, kai Lietuvos žiniaspaudos eteris buvo užlietas beatodairišku, iracionaliu rusų, jų lyderio ir kariuomenės keikimu, tai davė visiškai priešingus rezultatus, nei tikėjosi užsakovai ir vykdytojai – akivaizdus, jau seniai žmonių nemėgstamų valdžios bei žiniaspaudos įžūliai brukamas šmeižtas ne sumažino, o smarkiai padidino tiek Rusijos, tiek asmeninį Putino populiarumą.

Tas pats ir su rusų tauta. Begėdiškas tyčiojimasis iš rusų kultūros, jų papročių, netgi populiarios muzikos, negalėjo nesukelti žmonių pasišlykštėjimo vis labiau atvirą nacizmą primenančia propaganda. Kiek galima spręsti iš daugelio lietuvių nuotaikų, vis daugiau jų simpatizuoja tiek rusams kaip tautai, tiek Rusijai kaip valstybei, tiek asmeniškai Putinui.

Didžiulė istorinė neteisybė

Nors Lietuva jau padarė Putinui didžiulę paslaugą, nors vis daugiau lietuvių prijaučia Rusijai, rusų tautai ir jam pačiam, šis, deja, kol kas elgiasi kaip neišauklėtas nedėkinguolis. Vietoj to, kad apdovanotų Graužinienę, Grybauskaitę, Linkevičių ir kitus aršiausiuosius savo agentus ordinais, o mums sumažintų dujų kainas, Putinas vis labiau riboja importą iš Lietuvos ir kitaip kenkia mūsų ūkiui.

Deja, Putinas negali viešai pademonstruoti savo dėkingumo Lietuvai. Jei jis pradės iškilmingai dėkoti savo ištikimosioms štirlicėms iš Seimo ir Prezidentūros, visi supras kame reikalas, ir Graužinskaičių ir kitų naudingųjų idiotų iš Lietuvos viauksėjimas praras savo vertę Rusijai ir jos vadovui.

Todėl, kaip visada, būtent mums teks sumokėti už visus tuos su mumis nieko bendro neturinčius politinius žaidimus dėl Krymo ir visos Ukrainos. Graužinskaičių senatvėje laukia Rusijos ordinai ir valstybinės pensijos, o mūsų tautą ir toliau kas netingi išnaudoja ir žemina kitų šalių ir tautų interesams tarnaujančioje valstybėje.

Kasacinis skundas

O aš dar bandau priešintis vadinamajai „Lietuvos Respublikai“ ir neleisti jai tyčiotis iš mūsų kalbos ir tautybės. Europos žmogaus teisių teismas Strasbūre nepriėmė mano kreipimosi, pareikšdamas, kad pirma turiu išnaudoti visas nacionalines teisinės gynybos priemones.

Turiu dar kreiptis į Aukščiausiąjį Teismą.

Giedrius Šarkanas

Lietuvos Aukščiausiajam Teismui

KASACINIS SKUNDAS
2014-03-20
Vilnius

Įvadas

Iš karto noriu pastebėti, kad neturiu aukštojo teisinio išsilavinimo diplomo ir niekada teise per daug nesižavėjau. Tąsytis po teismus mane privertė prokuratūra, neatlaikiusi buvusio policijos kapeliono Aušvydo Belicko spaudimo pradėti persekioti už Katalikų bažnyčiai nepalankius interneto komentarus. Kadangi nesu turtingas ir neturiu už ką pasisamdyti advokato, teistis su žmogaus teisių pažeidimais garsėjančia Lietuvos Valstybe nuo pat pradžių teko savo jėgomis. Deja, neturiu už ką pasisamdyti teisiškai diplomuoto atstovo ir šiam kasaciniam skundui surašyti, nors Civilinio proceso kodeksas (toliau – CPK) to ir reikalauja.

Mano nuomone, CPK 347 straipsnio 3 dalis bei 350 straipsnio 4 dalis, nurodančios, kad atsisakoma priimti ne teisininko surašytą kasacinį skundą, akivaizdžiai prieštarauja tiek Konstitucijos 6, 29 bei 30 straipsniams, tiek Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencijos (toliau – Konvencija arba EŽTK) 13 bei 14 straipsniams, garantuojantiems KIEKVIENAM žmogui teisę ginti savo teises teismuose remiantis Konstitucija bei Konvencija ir draudžiantiems diskriminuoti dėl socialinės padėties – atimti iš manęs galimybę paduoti kasacinį skundą dėl to, kad neturiu nei aukštojo teisinio išsilavinimo diplomo, nei galimybių pasisamdyti advokato. Prašau remtis visų pirma aukštesniaisiais teisės aktais – Konstitucija ir Konvencija, o ne begėdiška panieka žmogaus teisėms ir pagrindinėms laisvėms persisunkusiais Lietuvos Respublikos (toliau – LR) įstatymais.

Tiesą sakant, aukštojo teisinio išsilavinimo diplomo reikalavimas kasacinių skundų autoriams man atrodo absurdiškas. Kam samdyti teisininką, kuris nežinia ko pripaistys, jei ir pats puikiai žinau, ką noriu parašyti? Kad „paskolintų“ (už didelius pinigus, beje) savo diplomuotą vardą mano skundui? Turiu prisipažinti, kad, nors jau esu nebe jaunas ir (mano nuomone) ne taip blogai apsiskaitęs, niekur (kalbant apie įgalius pilnamečius) neteko sutikti tiek nesąmonių, kiek Lietuvos teisininkų raštuose, ypač LR prokuratūros ir teismų nutartyse bei sprendimuose. Nuo absurdiškų diplomuotų prokurorų ir teisėjų nusišnekėjimų oficialiuose nutarimuose man tiesiog plaukai ant galvos stojosi – manau, jog turiu pagrindo teigti, kad Lietuvos Respublikoje teisinio išsilavinimo diplomai išduodami ir faktiškai neraštingiems pusgalviams, kokie civilizuotose šalyse negautų ir brandos atestato.

Bet kokiu atveju, turėjau parašyti šį skundą, kadangi tai – paskutinė teoriškai man prieinama teisinės gynybos priemonė Lietuvoje, kurios negaliu palikti neišnaudojęs. Savo interneto dienoraščio www.lietuviais.lt (kur, beje, esu įdėjęs ir šio skundo tekstą) skaitytojams esu pasižadėjęs, jog padarysiu viską, kas galėtų sustabdyti dabartinį mano kalbos ir tautos niekinimą bei viešą žeminimą vadinamojoje „Lietuvos Respublikoje“.

Teismo sprendimas, dėl kurio paduodamas šis skundas

Manęs netenkina Vilniaus apygardos teismo (toliau – ViAT) 2014 m. vasario 25 d. nutartis netenkinti mano apeliacinio skundo dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėjo Gintaro Pašvensko 2013 m. gegužės 27 d. sprendimo atmesti mano ieškinį Lietuvos Valstybei ir atsisakyti kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl atitinkamų teisės aktų prieštaravimo Konstitucijai bei Konvencijai. Šios ViAT nutarties kopija – Priedas.

Ginčijama suma

Be pripažinimo, kad buvo pažeistos konstitucinės bei EŽTK įtvirtintos mano, kaip žmogaus, teisės, norėčiau prisiteisti iš Lietuvos Valstybės 1000 000 (vieną milijoną) litų kompensacijos už moralinę bei kitokią neturtinę žalą.

Teisiniai argumentai, patvirtinantys kasacijos pagrindų buvimą

Mano nuomone, akivaizdu, kad, priimant ginčijamą ViAT nutartį, buvo pažeistos teisės normos, turinčios esminės reikšmės vienodam teisės aiškinimui ir taikymui, ir tai suteikia pagrindą kasacijai pagal CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktą.

Turiu pripažinti, kad mane glumina ir piktina dabartinė LR teismų praktika esant reikalui begėdiškai niekinti Konstituciją ir žmogaus teises bei pagrindines laisves. Visų pirma, kiek suprantu, LR santykinai lyderiauja pagal Europos žmogaus teisių teisme pralaimimų bylų skaičių. Iš kitos pusės, mano nuomone, akivaizdu, kad LR teisėjai yra linkę traktuoti Konstituciją kaip skudurą savo ar savo politinių šeimininkų kojoms valyti. Pavyzdžiui, (akivaizdžiai išniekindamas Konstituciją) LR teismas leido Valdui Adamkui būti renkamam LR prezidentu, nors jis, kaip natūralizuotas JAV pilietis, buvo (o ir dabar yra) susijęs su savo tikrąja tėvyne ne tik ištikimybės priesaika, bet faktiškai ir iškilmingu įsipareigojimu atsisakyti lojalumo Lietuvai; buvęs Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (toliau – LAT) teisėjas Vytautas Greičius, pirmininkaudamas LAT, ramiai sau vadovavo Seimo posėdžiams, nors Konstitucija tai kategoriškai draudžia. Mane visiškai išmuša iš vėžių (mano nuomone, begėdiškas) faktinis LR administracinių teismų tyčiojimasis iš lietuvių, beviltiškai bandančių pasinaudoti 33 Konstitucijos straipsnyje įtvirtinta savo teise ginti viešąjį interesą: „Piliečiams laiduojama teisė kritikuoti valstybės įstaigų ar pareigūnų darbą, apskųsti jų sprendimus.“

Vis dėlto, aš, kaip neteisininkas, naiviai norėčiau, kad LR teismai suvienodintų savo praktikas ir pradėtų praktiškai vadovautis Konstitucijos preambule, 6, 7, 33, 109, 110 ir kitais straipsniais, o taip pat EŽTK bei kitomis LR ratifikuotomis tarptautinėmis konvencijomis, VISADA, o ne tik tada, kai teisėjams ar juos skiriantiesiems politikams to norisi.

Mano nuomone, akivaizdu, jog mano skundą atmetęs ViAT, taip, kaip ir pirmosios instancijos teismas, pažeidė Konstitucijos 6, 7, 29, 30, 31, 109 bei 110 straipsnius, o taip pat Europos žmogaus teisių ir pagrindinių teisių konvencijos 3, 6, 13 bei 14 straipsnius, vadovaudamasis ne jais, o žemesniais teisės aktais – Baudžiamojo proceso kodeksu (toliau – BPK) ir Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymu, nors aš visą laiką prašiau vadovautis Konstitucija bei Konvencija. Esu įsitikinęs, jog turiu teisę reikalauti, kad LAT kasacine tvarka tai ištaisytų, priskirdamas ir mane prie saujelės tų laimingųjų, į kurių prašymus apginti jų teises remiantis Konstitucija bei EŽTK buvo atsižvelgta.


Trumpai pristatysiu faktus. Įteikusi man pranešimą apie įtarimą pagal Baudžiamojo kodekso 170 straipsnio 2 dalį policijos tyrėja apsiribojo paaiškinimu, kad esu jau suaugęs ir pats galiu susitvarkyti su advokatu. Aš žinojau, kad tokioje byloje pagal BPK negalėjau pretenduoti į valstybės apmokamą advokatą ir pirmosiose dvejose apklausose advokato formaliai atsisakiau (turėjau pasirašyti deklaracijas apie advokato atsisakymą ar pan.). Taip pat pasirašiau, kad moku lietuvių kalbą.

Kai jau kažkelintą kartą, atvežęs į policiją apklausai savo 83 m. amžiaus mamą, paklausiau, kiek gi gali tęstis tyrimas, gavau atsakymą: (maždaug) „gal ir kol sueis senatis.“ Tada įsigilinau į BPK ir sužinojau, kad valstybės apmokamas advokatas priklauso visiems teigiantiesiems, kad gerai nemoka lietuvių kalbos, ir supratau, kad buvau begėdiškai diskriminuojamas dėl savo kalbos ir tautybės.

Kreipiausi į prokurorę, prašydamas vadovautis Konstitucija bei Konvencija – manęs nediskriminuoti ir skirti man valstybės apmokamą gynėją, tokį, koks priklausė sakiusiems, kad gerai nesupranta lietuviškai. Atsisakymą skundžiau toliau, kol paskutinė instancija, ViAT, sustabdė mano skundo svarstymą, kadangi policija tuo metu jau buvo „netikėtai“ (dar gerokai prieš sueinant senačiai) nutraukusi prieš mane vykdytą tyrimą – „nesurinkus pakankamai duomenų“.

Tada padaviau ieškinį Lietuvos Valstybei, prašydamas pripažinti, kad buvo pažeistos mano teisės, ir atlyginti neturtinę žalą, taip pat kreiptis į Konstitucinį teismą prašant nustatyti ar dabartinė lietuvių diskriminacija neprieštarauja Konstitucijai bei Konvencijai. Valstybės atstovams iš pradžių siūliau taikytis – atsiimti savo ieškinį, jei bus panaikinta mano tautą ir kalbą žeminanti ir mane bei mano tautiečius diskriminuojanti gynėjo skyrimo tvarka – tačiau į mane praktiškai buvo pažiūrėta kaip į nelabai sveiko proto juokdarį.

Nagrinėdamas mano skundą, ViAT, kaip ir Vilniaus miesto apylinkės teismas, rėmėsi ne aukštesniaisiais teisės aktais – Konstitucija ir Konvencija – o žemesniu už juos teisės aktų hierarchijoje BPK. Vieninteliai teismo argumentai buvo: kad prokurorai ir teisėjai vadovavosi LR įstatymais, kad aš „nesuprantu“ galiojančios tvarkos esmės („apeliantas klaidingai supranta,“ – Priedas, 5p.) ir kad jeigu reikėtų apmokėti gynėją kiekvienam įtariamajam, tai brangiai kainuotų („tai reikalautų didžiulių finansinių išteklių,“ – ten pat).

Mane tokie ViAT argumentai apstulbino – labai panašiai nacių advokatai Niurnbergo proceso eigoje aiškino, kodėl reikėjo žydus uždaryti į getus, priversti juos dirbti, o po to išžudyti. T.y. naciai irgi vadovavosi tuo metu Vokietijoje galiojusiais įstatymais; iš pradžių žydus reikėjo apsaugoti nuo jais pasipiktinusių eilinių vokiečių smurto, saugiai patalpinant juos koncentracijos stovyklose, tada teko versti juos dirbti, o vėliau – ir likviduoti, kadangi nebebuvo pinigų jų išlaikymui. Akivaizdu, kad ViAT argumentai visiškai neadekvatūs. Begėdišką diskriminavimą, kalbos ir tautybės pagrindu suvaržant vieną pagrindinių žmogaus teisių, ViAT pateisino akivaizdžiai antikonstituciniais ir žmogaus teises ignoruojančiais įstatymais, poreikiu privilegijuoti be kita ko teisę į vertėją turinčius nelietuvius ir lėšų trūkumu. Mano nuomone, toks argumentavimas daro gėdą tiek sprendimą priėmusiems teisėjams, tiek visam ViAT.


Akivaizdu, kad nėra jokio skirtumo, kaip yra suformuluota: ar apmokamas advokatas suteikiamas nemokantiems valstybinės kalbos, ar nesuteikiamas mokantiems lietuvių kalbą, ir kad lėšų trūkumas nėra pakankamas teisinis pagrindas begėdiškai diskriminacijai. Kaip buvo nustatyta pirmosios instancijos teisme, LR niekas netgi nebando tikrinti, ar teigiantis, kad gerai nesupranta lietuvių kalbos, įtariamasis iš tikrųjų nemeluoja. Vadinasi KIEKVIENAS NELIETUVIS gali teigti pakankamai gerai nemokąs lietuvių kalbos – faktiškai besąlygiškai reikalauti nemokamo advokato negali tik LIETUVIAI. Taigi yra suvaržyta mokančiųjų lietuvių kalbą, o faktiškai – būtent lietuvių, prigimtinė teisė į gynėją. Esanti tvarka akivaizdžiai pažeidžia tiek prigimtinę teisę į gynėją nustatančius Konstitucijos 31 bei Konvencijos 6 straipsnius, tiek draudžiančius diskriminuoti dėl kalbos ir tautybės Konstitucijos 29 bei Konvencijos 14 straipsnius.

Teisme valstybės atstovas pripažino, kad valstybinės kalbos mokėjimas neatstoja advokato teikiamų privalumų – kuriuos nemokamai ir be jokių turto ar pajamų cenzų gauna teigiantieji, kad nemoka lietuvių kalbos. Taigi lietuvių teisės ŠIURKŠČIAI pažeidžiamos. Remdamasis 4, 7, 9, 10, 15 ir kitais priedais prie savo ieškinio, aš pirmosios instancijos teisme įrodžiau, kad negalintys ar nesugebantys pasisamdyti gynėjo lietuviai atsiduria beviltiškoje padėtyje ir pasibaisėtinos reputacijos (kaip rodo visuomenės nuomonės apklausos) LR teismų yra nuteisinėjami pagal BK 170 straipsnį už visiškus niekus tuo pat metu, kai prokuratūra kategoriškai atsisakinėja pradėti tyrimus už akivaizdžiai begėdiškas patyčias iš pačių lietuvių ar lietuviečių.

Nesuteikiant man valstybės apmokamo gynėjo nedelsiant, taip, kaip priklausė teigiantiesiems, kad nemoka lietuvių kalbos, konkrečiai aš, kaip ir daugelis kitų lietuvių, buvau diskriminuojamas dėl savo kalbos bei tautybės ir patyriau didelę žalą – turėjau gaišti (man, beje, labai brangų) savo laiką studijuodamas afrikinio lygio LR įstatymus, pats eiti susipažinti su bylos medžiaga, rašinėti ir nešioti įvairiausius pareiškimus – prarasti daug laiko ir nervų, ko nebūtų reikėję netgi puikiai lietuviškai kalbančiam, tačiau sumelavusiam (mano nuomone, šiuo atveju – visiškai etiškai ir pateisinamai) nelietuviui. Be kita ko, man netgi nebuvo leista pakartotinai susipažinti su bylos medžiaga.

Sprendžiant pagal tai, kaip prokuratūra atsisako pradėti tyrimus dėl akivaizdžių Baudžiamojo kodekso pažeidimų (žiūrėti 9 ir 10 priedus prie ieškinio), galima užtikrintai teigti, kad, jeigu iš manęs, kaip nelietuvio, nebūtų buvusi atimta teisė nedelsiant gauti valstybės apmokamą gynėją, prokuratūra mano atžvilgiu tikrai nebūtų netgi bandžiusi pradėti akivaizdžiai beviltiško ikiteisminio tyrimo – kitaip sakant, greičiausiai VISUS su įtariamojo statusu susijusius nepatogumus ir pažeminimus patyriau būtent todėl, kad esu neturtingas lietuvis – minėtųjų mano konstitucinių bei EŽTK įtvirtintų teisių pažeidimų pasekmėje.

Vėliau, argumentuojant atsisakymus tenkinti oficialų prašymą skirti man tokį gynėją, koks priklauso nemokantiesiems lietuvių kalbos, tuo, kad moku lietuvių kalbą, dėl prokurorų bei teisėjo akivaizdžiai padarytų grubių Konstitucijos 6, 7, 29 ir 31 bei Konvencijos 6, 13 ir 14 straipsnių pažeidimų patyriau milžinišką moralinę žalą, nes buvau tiesiogiai ir VIEŠAI (beje, visus savo prašymus ir daugumą atsakymų į juos skelbiau savo dienoraštyje www.lietuviais.lt) begėdiškai diskriminuojamas dėl savo kalbos ir tautybės. Iki tol visą tai galėjau traktuoti kaip nesusipratimą, tačiau, atmesdami mano Konstitucija bei Konvencija paremtus oficialius prašymus manęs nediskriminuoti, prokurorai ir teisėjas pademonstravo ne tik savo ir visos LR vadinamosios „teisėsaugos“ pasibaisėtiną nekompetenciją (begėdiškai ignoruodami Konstitucijos 6 bei Konvencijos 13 straipsnius), bet ir tiesioginę panieką mano prigimtinėms teisėms (į gynėją, į nediskriminavimą dėl kalbos ir tautybės bei į tiesioginį pagrindinių teisių gynimą valstybinėse institucijose) ir mano kalbai bei tautybei, tuo mane ypač skaudžiai įžeisdami ir pažemindami.

Be to, buvau vėl ir vėl įžeidinėjamas siūlant man kreiptis teisinės pagalbos į savivaldybę (ar konstatuojant, kad turiu tokią galimybę, kas yra vienas ir tas pats), kur būčiau turėjęs įrodinėti, kad, be kita ko, mano mėnesinės pajamos neviršija 350 litų (kaip tuo metu buvo nurodyta savivaldybės interneto svetainėje) – sumos, Vilniuje pakankamos nebent nedideliam šuniui išlaikyti. Akivaizdu, kad ir šiuo būdu iš manęs buvo begėdiškai išsityčiota, kelis kartus grubiai pažeidžiant Konstitucijos 21 bei Konvencijos 3 straipsniuose įtvirtintą mano teisę į žmogiškąjį orumą.


Taigi, savo nutartyje remdamasis išimtinai BPK ir ignoruodamas mano nurodytuosius aukštesniuosius teisės aktus bei prašymą kreiptis į Konstitucinį Teismą, ViAT, kaip ir anksčiau Vilniaus miesto apylinkės teismas, be jau minėtųjų Konstitucijos bei Konvencijos straipsnių akivaizdžiai pažeidė ir Konstitucijos preambulę, 6, 7, 109 ir 110 straipsnius bei Konvencijos 13 straipsnį, nustatančius tiesioginį tiek Konstitucijos, tiek Konvencijos normų galiojimą ir pareigą jas tiesiogiai taikyti valstybinėse institucijose bei draudžiančius teisinti jų nesilaikymą žemesniais teisės aktais, juos pažeidinėjančių veikėjų pareigomis ar kitokiu statusu. (Susidaro įspūdis, kad arba ViAT dirba visiškai nesusipažinę su konstitucinės teisės pagrindais teisėjai, arba begėdiškas Konstitucijos (ypač 6, 7, 109 ir 110 jos straipsnių) bei EŽTK ignoravimas yra vienas pagrindinių LR teismų veiklos principų.)

Dėl žyminio mokesčio

Iki šiol jokio žyminio mokesčio nemokėjau, nes, kiek suprantu, man ir nepriklausė – kadangi ne tik siekiu kompensacijos už mano konstitucinių bei EŽTK nustatytų teisių pažeidimų pasekmėje patirtą žalą, bet ir faktiškai ginu viešąjį interesą. Vis dėlto, kadangi CPK 347 straipsnio 4 dalis (mano nuomone, viso CPK kontekste skambanti kvailai, kaip ir dauguma LR įstatymų) to reikalauja, formaliai „prašau“ mane nuo žyminio mokesčio atleisti dėl tų pačių priežasčių. Iš karto įspėju, kad neturiu galimybių (ir neturėsiu ateityje) tokiam mokesčiui sumokėti, ir šio mano prašymo netenkinimą traktuosiu kaip atsisakymą priimti skundą.

PRAŠYMAS

1. Visų pirma, prašau remtis ne CPK 347 straipsnio 3 dalimi, o Konstitucijos 6, 29 ir 30 straipsniais bei Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencijos 13 ir 14 straipsniais, garantuojančiais man teisę ginti savo teises teismuose remiantis Konstitucija bei Konvencija ir draudžiančiais mane diskriminuoti dėl mano socialinės padėties, nors ir neturiu nei teisinio išsilavinimo diplomo, nei galimybių advokatui pasisamdyti.

2. Prašau pripažinti, kad Vilniaus apygardos teismas, taip, kaip ir Vilniaus miesto apylinkės teismas, pažeidė Konstitucijos preambulę (joje įtvirtintą teisinės valstybės principą), 6, 7, 109 ir 110 straipsnius bei Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencijos 13 straipsnį, nustatančius tiesioginį tiek Konstitucijos, tiek Konvencijos normų galiojimą ir draudžiančius teisinti jų nesilaikymą žemesniais teisės aktais, pažeidinėjančių veikėjų pareigomis ar kitokiu statusu – priimdamas savo 2014 m. vasario 25 d. nutartį ne Konstitucijos ir Konvencijos, o BPK, LR teisės aktų hierarchijoje žemesnio teisės akto, pagrindu.

3. Prašau pripažinti, kad prigimtines žmogaus teises ignoruojančius įstatymus aklai vykdžiusių valstybės pareigūnų padarytų Konstitucijos preambulės, 6, 7, 21, 29, 31, 109 ir 110 straipsnių bei Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencijos 3, 6, 13 ir 14 straipsnių pažeidimų pasekmėje patyriau didelę moralinę ir kitokią neturtinę žalą. Prašau neužmiršti Konstitucijos 109 ir 110 bei Konvencijos 13 straipsnių ir vadovautis visų pirma Konstitucija ir Konvencija, kaip aukštesniais teisės aktais už panieka žmogaus teisėms ir pagrindinėms laisvėms persisunkusius LR BPK ir CPK.

4. Prašau panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2014 m. vasario 25 d. nutartį (Priedas) ir mano ieškinį Lietuvos Valstybei tenkinti.


Giedrius Šarkanas



PRIEDAS: Vilniaus apygardos teismo 2014 m. vasario 25 d. nutarties atmesti mano apeliacinį skundą kopija

Diskusija

3. rvK5thaTKc32015 12 14 11:49:05

I really apeipcrate free, succinct, reliable data like this.

2. Marijonas2014 04 05 00:33:45

Autoriau, aš pritariu jūsų mintims. Man gėda dėl isteriškos Lietuvos pozicijos. Ir dėl dujų, Giedriau, mums meluoja, mūsų valdžia meluoja, kad mes mokame brangiausiai už dujas iš Gazpromo. Galiu pateikti eurostato nuorodą su kainomis, nesunkiai galite rasti ir jūs. Taip dar sykį mes esame zombinami rusofobija siekiu prastumti SGD terminalą, kuris niekaip kitaip kaip ekonominė beprotybe ir absurdu, priedo atsiduodančiu korupcija nepavadinti.

1. Leo2014 03 20 14:28:26

Tai kažin ar pačios Graužinskaitės sugalvojo savo iniciatyva, ar jas kas pasiuntė

  komentaras – 1000 ženklų, tik lietuviškos raidės

Užsisakykite

Lietuviais.lt

naujienas

Kai uždarys, lietuviais.lt,
bus lietuviais.com
www.lietuviais.lt / dienoraštis
Vilties medis Rytinėje žvaigždėje
LIETUVIAIS
norime
ir būt?
pagrindinisforumas
dienoraštis
tekstai
apie Lietuviais.ltparodytikontaktai
© 2004 – 2017 Giedrius Šarkanas        kontaktai

.

 x 

Ankstesnis įrašas

Sekantis įrašas

Naujausias įrašas

Daug. kom. įrašas

Atsitiktinis įrašas

  komentaras – 1000 ženklų, tik lietuviškos raidės

   Vardas




dalintis