.

2015 m. balandžio 23 d.

Prieš tampant „marozu“ vertėtų gerai pagalvoti

Dabartinis Karo prievolės įstatymas – begėdiškai diskriminuojančiai antikonstituciškas. Neturtingiausiuosius vaikinus norima neteisėtai pažeminti visam gyvenimui.

Paskutiniu metu žiniaspaudą tiesiog užliejo šauktinių kariuomenę liaupsinanti propaganda. Nors kartais pasigirsta ir viena kita priešinga nuomonė, dažniausiai tai tebūna nedrąsūs pastebėjimai, kad profesionalai kariautų geriau.

Tuo tarpu tūkstančiai jaunuolių jau pradėjo laužyti galvas – kaip elgtis, jei juos pašauks į karinę tarnybą. Ką daryti? Bėgti iš Lietuvos? Slapstytis? Pirkti sveikatos pažymą? Eiti tarnauti?

Kuo remiantis priimti sprendimą? Ne paslaptis, kad paskutiniu metu jaunieji lietuvaičiai mokyklose įgyja apgailėtiną bendrąjį išsilavinimą. Daugelis netgi neišmoksta normaliai lietuviškai rašyti.

Kiek galiu spręsti iš asmeninės patirties, gimnazijos vaikams nesuteikia netgi pačių pagrindinių etikos, istorijos, teisės bei politologijos žinių. Jaunuoliams pripliauškiama begėdiškų blėnių – tiesiog ciniškai praplaunamos smegenys ugdant juos naiviais dabartinės valdžios tarnais.

Beje, rezervistai taps labai nepatraukliais kandidatais į sutuoktinius. Jei vis dėlto prasidės karinis konfliktas, buvę šauktiniai skubės į savo dalinius palikę savo žmonas ir vaikus likimo valiai, tuo metu kai dauguma lietuvių vyrų rūpinsis savo šeimomis ir turtu – jau nekalbant apie periodiškus išvykimus rezervistų pratyboms. Todėl mažai tikėtina, kad praktiška moteris svajotų ištekėti už „marozo“.

Prieš kelis metus teko atsidurti komiškoje situacijoje. Kai buitinio pašnekesio metu pastebėjau, kad NATO sutartis visiškai neįpareigoja JAV ar kitų jos narių ginklu ginti Lietuvos – mano pašnekovas abiturientas negalėjo sulaikyti isteriško juoko iš mano :-) nemokšiškumo. Mokykloje vaikinui buvo taip įkalta į galvą, kad 5 NATO straipsnis įpareigoja visas nares ginklu ginti vieną iš jų užpuolusį agresorių, jog šis tuo naiviai tikėjo kaip visiems žinoma objektyvia tiesa.

Teko pasiūlyti jaunuoliui pačiam pasiskaityti įžymųjį 5 NATO sutarties straipsnį, o vėliau – ne kartą aiškinti, kodėl mokykloje mokytojai taip begėdiškai mulkina vaikus. Kodėl jie taip daro – iš lojalumo valdžiai ar savo pačių nemokšiškumo? – tiesą sakant, jokio skirtumo. Svarbu tai, kad jaunieji lietuvaičiai mokykloje negauna pačių pagrindinių žinių, būtinų pradedant SĖKMINGĄ suaugusiųjų gyvenimą.

Iš kitos pusės – alternatyvų vadovėliams labai nedaug, ypač lietuvių kalba. Paskutiniu metu faktiškai visa žiniaspauda pavirto begėdiškos vyriausybės propagandos įrankiu. Valdžiai išėdus Artūrą Račą ir Rūtą Janutienę, tradicinės žurnalistikos opozicijos oficialiajai ideologijai nebeliko.

Jau daug metų įvairios struktūros persekioja alternatyviąją interneto žiniasklaidą. Po Gintaro Beresnevičiaus mirties policijos bagažinėje ir Kanto įkalinimo Lietuvos tinklaraštininkai pradėjo bijoti asmeninio susidorojimo. Ir ne be reikalo.

Kadangi Karinės prievolės įstatymas ir pati dabartinė kariuomenės tvarka diskriminuoja dėl lyties, socialinės padėties, tikėjimo, pažiūrų ir įsitikinimų, vertimas eiti į kariuomenę dabartinėmis sąlygomis yra antikonstitucinis – taigi kėsinamasi į Lietuvos valstybės konstitucinę santvarką.

Vadinasi, 3 Konstitucijos straipsnis garantuoja kiekvienam šaukiamajam pagal dabartinę tvarką TEISĘ priešintis vertimui nusižeminti ir nuolankiai tarnauti turtingiesiems.

Kaip tik tuo metu, kai buvo priiminėjamas įstatymas dėl šauktinių grąžinimo, prokuratūra iškrėtė visos eilės žymesnių nepritariančiųjų valdžios politikai žmonių namus, atėmė iš jų kompiuterius ir kitą skaitmeninę techniką – kad nebebūtų kam kritikuoti šauktinių kariuomenės grąžinimo. Ir jiems pavyko – apie savo rezignaciją viešai pareiškė netgi daugelio ligtolinių gąsdinimų neišsigandęs narsusis žemaitis Vaidas Lekstutis.

Tuo tarpu aš jau pripratau :-) prie begėdiškų prokuratūros ir policijos persekiojimų, kurių pagrindinis tikslas – įbauginti, priversti nesipriešinti mūsų šalį niokojančiai valdžiai. Nors pastovus įtariamojo statusas slegia, tačiau mane irgi kažkada mokė, kad vyras turi ginti tai, kas jam brangu, nedrebėdamas :-) dėl savo kailio. Dabar mano tikėjimas neleidžia man apleisti savo šalies ir tautos, kol nors kažkaip galiu joms padėti.

Todėl šiame straipsnyje ir jo tęsinyje pasistengsiu apibendrinti ir kiek įmanoma suprantamiau pateikti kai kurias su Lietuvos kariuomene susijusias savo žinias ir asmenines patirtis, kurios mano nuomone galėtų būti naudingos tiems vaikinams, kuriems staiga iškilo perspektyva tapti šauktiniais (galbūt ir jų artimiesiems) ir kurie ko gero nežino ką ir begalvoti Lietuvą užliejusios propagandos jūroje.

Šauktiniu – praktiškai visam gyvenimui

Visų pirma norėčiau išsklaidyti valdžios kuriamą mitą apie privalomąją karinę tarnybą – kaip apie linksmą ir naudingą nuotykį bei būdą užsidirbti kelis tūkstančius eurų.

Atitarnavę šauktiniai tampa kariuomenės rezervo dalimi. Tai reiškia 2 dalykus.

Pirma – jei valdžia kada nors nuspręs skelbti vienokią ar kitokią mobilizaciją, rezervistai bus pašaukti pirmieji.

Ir antra – rezervistus periodiškai šaukia į karinius apmokymus. (Pavyzdžiui, šiais, 2015 m. planuojamas didelis rezervistų šaukimas.)

Turbūt todėl tarnybą kariuomenėje daugelis lietuvių jau nuo seno (su nedidele išimtimi 1990–1993 m.) intuityviai suvokia kaip prievartinį tarnavimą jei ne vieniems ar kitiems užsieniečiams, tai saujelei mažai ką bendro su tauta turinčių valdžiažmogių – visai ne Lietuvai.

Tai reiškia, kad tarnyba kariuomenėje tikrai neapsiribos viešai linksniuojamais 9 mėnesiais. Panašu, kad netgi visiškos taikos atveju armijai teks paskirti kokius 2 savo gyvenimo metus, jei ne daugiau. O jeigu bus paskelbta karinė parengtis ar netgi valdžia nuspręs įsitraukti į vienokį ar kitokį karą?

Kol kas yra liepta registruoti savo gyvenamąją vietą šaukiamojo amžiaus jaunuoliams, tačiau labai tikėtina, kad šis reikalavimas bus išplėstas visiems rezervistams – gali būti, kad registruotis šauktiniams teks didžiąją savo gyvenimo dalį, iki 55 m. ar ir daugiau.

Tarnaujančius vadina „marozais“

Dabartiniai jaunuoliai yra prisižiūrėję filmų apie tarnybos armijoje šaunumą, prisiklausę visokios vyriausybinės propagandos apie „garbę ginti tėvynę“ ir panašiai.

Užtai tikriausiai dauguma jų nežino, kad daugelyje Lietuvos subkultūrų (žinoma, ne tarp skautų, šaulių ar pan. :-)) tarnyba armijoje laikoma vos ne gėdos dėme biografijoje.

Pradedant Vorsklos mūšiu, lietuvių tautybės kareiviai daugiau, kaip 500 metų tiesiog tarnavo patrankų mėsa kitataučiams, o po 1926 m. Lietuvos kariuomenės istorijos sunku nepavadinti tiesiog gėdinga.

Turbūt todėl tarnybą kariuomenėje daugelis lietuvių jau nuo seno (su nedidele išimtimi 1990–1993 m.) intuityviai suvokia kaip prievartinį tarnavimą jei ne vieniems ar kitiems užsieniečiams, tai saujelei mažai ką bendro su tauta turinčių valdžiažmogių – visai ne Lietuvai.

Juk būtent todėl šauktinių ir buvo atsisakyta 2008 m. – tuo metu nemažai jų buvo rusai ir lenkai. Rusijoje ir Lenkijoje nuo seno egzistuoja stiprios karinės tradicijos, todėl kitų tautybių mūsų bendrapiliečiams tarnauti armijoje atrodo natūralu ir garbinga – visiškai priešingai lietuviams, iš kurių į armiją patekdavo matomai tam tikrų socialinių, protinių ar psichologinių profilių atstovai.

Aš pirmą kartą su tuo susidūriau visiškai atsitiktinai. Prieš kokius 14 metų kažką draugiškai plepėjau su viename iš Seimo komitetų dirbusiu savo TSPMI bendramoksliu – ir šis prie progos padejavo, kad greitai teks eiti į kariuomenę.

Atsimenu, kad impulsyviai replikavau: „Jei dirbdamas tokioje vietoje, patektum į armiją, pagarsėtum kaip visiškas laušius:-)

Ir ką gi – kai maždaug po mėnesio to paties vaikino paklausiau, ar dar nepašaukė į armiją, atsakymas skambėjo maždaug taip: „Na ne, nebūsiu slunkius – ar kaip tu ten sakei“?:-) (Beje, šis epizodas man parodė, kaip svarbu jaunam žmogui gerai pagalvoti ir pasitarti nors su kuo nors prieš priimant svarbiausius gyvenimo sprendimus – kas žino, gal jei ne atsitiktinė mano replika, minėtasis mano pažįstamas būtų iš inercijos sukvailiojęs ir ko gero dar susigadinęs sau visą gyvenimą?)

Dabar armijoje tarnaujantiems šauktiniams jau, atrodo, prilipo „marozų“ pavadinimas. Tradiciją pradėjo, jei neklystu, „Lietuvos Rytas“, o po to įtvirtino daktarė docentė :-) Nida Vasiliauskaitė.

„Marozams“ Lietuvoje nelengva

Man asmeniškai teko pažinoti 3 LR kariuomenėje tarnavusius vaikinus – ir nė vienas iš jų nerado vietos tėvynėje. Dabar, kiek žinau, visi jie jau galutinai paliko Lietuvą. Vienas apsigyveno Škotijoje, antras – Prancūzijoje, o trečias – berods Norvegijoje.

Kiek prisimenu, nė vienas iš jų nesugebėjo susirasti Lietuvoje padoraus darbo, nors ir rimtai mėgino bei buvo tikrai protingi ir sąžiningi vaikinai. Tiesą sakant, detalių nežinau, tačiau labai tikėtina, kad jie neįsitvirtino būtent todėl, kad buvo tarnavę LR armijoje.

Kaip jau minėjau, daugelyje Lietuvos subkultūrų tarnavimo armijoje (Lietuvos – Tarybų Sąjungoje viskas buvo kitaip) aplinkybė gali suformuoti išankstinį neigiamą požiūrį į žmogų. Kyla natūralūs klausimai: „kodėl jis ten ėjo?“ „Ar toks .., kad nesugebėjo išsisukti?“ „Ar toks .., kad pats norėjo «sėdėti su „marozais“ viename griovyje?»“

Man asmeniškai neteko sutikti nė vieno lietuvio, kuris būtų privačiai (ne viešai, per televizorių ar pan.) pripažinęs, jog šiuo metu Lietuvoje yra įmanoma sąžininga kandidatų į šauktinius atranka.

Labai tikėtina, kad su panašiomis problemomis susidurs ir dabartiniai šauktiniai. Visą savo gyvenimą jie liks „tais, kurie…“ Galbūt rezervisto statusas suteiks jiems realią pirmenybę įsidarbinant apsauginiais, kiemsargiais, policininkais ir panašiose darbo vietose. Tačiau vargu ar atsiras daug darbadavių, kurie rizikuotų įdarbinti tokius žmones atsakingose pareigose.

Pagaliau rezervistą gali bet kada pašaukti į karinius mokymus. Svarbų postą užimančiam darbuotojui gali būti nelengva rasti pamainą ir keliems mėnesiams.

Beje, rezervistai taps labai nepatraukliais kandidatais į sutuoktinius. Jei vis dėlto prasidės karinis konfliktas, buvę šauktiniai skubės į savo dalinius palikę savo žmonas ir vaikus likimo valiai, tuo metu kai dauguma lietuvių vyrų rūpinsis savo šeimomis ir turtu – jau nekalbant apie periodiškus išvykimus rezervistų pratyboms. Todėl mažai tikėtina, kad praktiška moteris svajotų ištekėti už „marozo“.

Mano minėtų 3 pavyzdžių toli gražu neužtenka statistiniams apibendrinimams, tačiau ir taip akivaizdu, kad tarnyba LR kariuomenėje – tiesus kelias į emigraciją. Visose šalyse, į kurias emigruoja daugiausiai lietuvių, būti tarnavusiam kariuomenėje – privalumas, tuo tarpu likdami Lietuvoje, rezervistai visam gyvenimui liktų nedaugelio gerbiamais ir daugelio pašiepiamais „lūzeriais“.

Verčiamieji tarnauti armijoje begėdiškai diskriminuojami

Taigi tarnyba LR kariuomenėje ne tik žeminanti – praktiškai jaunuoliai verčiami tapti valdžios tarnais pastumdėliais – bet ir potencialiai sudarkanti visą žmogaus gyvenimą.

Valdžia argumentuoja: „viską lemia loterija,“ – tačiau visiškai akivaizdu, kad tai – begėdiškas melas. Lietuvos valstybė – ištisai ir beviltiškai korumpuota. Perkami ir parduodami ne tik egzaminų rezultatai – taip pat ir medicininės pažymos bei komisijų išvados.

Man asmeniškai neteko sutikti nė vieno :-) lietuvio, kuris būtų privačiai (ne viešai, per televizorių ar pan.) pripažinęs, jog šiuo metu Lietuvoje yra įmanoma sąžininga kandidatų į šauktinius atranka.

Tačiau netgi ne tai yra neteisingiausia. Antikonstituciškai diskriminacinis yra patsai Karo prievolės įstatymas. Pats įstatymas neįdomus ir nuobodus, tačiau į jo 3 ir ypač 15 straipsnius vertėtų gerai įsigilinti kiekvienam, kuriam gresia tapti „marozu“. Straipsniai skamba taip:

3 straipsnis. Atleidimas nuo karo prievolės
Nuo karo prievolės atleidžiami:

  • 1) asmenys, kurie nustatyta tvarka pripažinti neveiksniais arba ribotai veiksniais;
  • 2) neįgalieji;
  • 3) asmenys, kurie karinės medicinos ekspertizės komisijos, sudarytos ir veikiančios Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – Vyriausybė) nustatyta tvarka, dėl sveikatos būklės pripažinti netinkami privalomajai karo tarnybai;
  • 4) asmenys, įstatymų nustatyta tvarka perkelti į dimisiją;
  • 5) pagrindinio karinio parengtumo neįgiję asmenys, kai jiems sukanka 55 metai, o baigę aukštojoje mokykloje medicinos, slaugos ar akušerijos studijų programas, – kai jiems sukanka 60 metų;
  • 6) moterys, išskyrus tas, kurios raštu pareiškė norą tapti karo prievolininkėmis ir (ar) yra baigusios aukštojoje mokykloje medicinos, slaugos ar akušerijos studijų programas;
  • 7) valstybės pripažintų tradicinių Lietuvos religinių bendruomenių ir bendrijų dvasininkai.

15 straipsnis. Privalomosios pradinės karo tarnybos atidėjimas individualia tvarka
1. Privalomoji pradinė karo tarnyba individualia tvarka atidedama šiems karo prievolininkams:

  • 1) ne vyresniems kaip 21 metų bendrojo lavinimo ir profesinio mokymo mokyklų mokiniams;
  • 2) aukštųjų mokyklų studentams – vieną kartą vienam studijų laikotarpiui pagal pirmosios pakopos (profesinio bakalauro ir bakalauro) studijų programą arba vientisųjų studijų programą, pagal antrosios pakopos studijų programą arba vientisųjų studijų programą, pagal laipsnio nesuteikiančią studijų programą, pagal studijas doktorantūroje;
  • 3) Seimo, Vyriausybės, Europos Parlamento ir savivaldybių tarybų nariams;
  • 4) teisėjams;
  • 5) prokurorams;
  • 6) vidaus tarnybos sistemos pareigūnams;
  • 7) Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos arba jam pavaldžios įstaigos pareigūnams;
  • 8) Valstybės saugumo departamento sistemos pareigūnams;
  • 9) Specialiųjų tyrimų tarnybos pareigūnams;
  • 10) įtariamiems ir kaltinamiems baudžiamajame procese arba atliekantiems bausmę, dėl kurios jie negali atlikti privalomosios pradinės karo tarnybos, taip pat atlikusiems laisvės atėmimo bausmę.

Taip pat vertėtų neužmiršti, kad Konstitucija draudžia diskriminaciją lyties, socialinės padėties, religijos ir tikėjimo pagrindu, o visi jos neatitinkantys įstatymai (tame tarpe ir Karinės prievolės įstatymas) negalioja tiek, kiek jai prieštarauja. Tai įtvirtinta 29 ir 7 Konstitucijos straipsniuose.

29 straipsnis
Įstatymui, teismui ir kitoms valstybės institucijoms ar pareigūnams visi asmenys lygūs.
Žmogaus teisių negalima varžyti ir teikti jam privilegijų dėl jo lyties, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų pagrindu.


7 straipsnis
Negalioja joks įstatymas ar kitas aktas priešingas Konstitucijai...

Šauktiniai diskriminuojami dėl lyties

Prieš 100 metų ir dar anksčiau lyčių lygybė nebuvo įtvirtinta įstatymuose. Vyrai ir moterys turėjo skirtingas teises ir pareigas. Tarnyba kariuomenėje (neskaitant sanitarijos) buvo išskirtinė vyrų pareiga. Jie turėjo daugiau teisių (moterys turėdavo paklusti vyrams daugumoje gyvenimo sričių) ir už tai tekdavo rizikuoti gyvybėmis.

Tačiau dabar viskas pasikeitė. Lietuvoje šiuo metu vyrai turi MAŽIAU teisių, nei moterys – tiek viešajame, tiek asmeniniame gyvenime.

Kur kas menkesnės vyrų galimybės gauti darbą valstybinėje tarnyboje, jie beveik visada pralaimi su šeima susijusiuose teismuose (dalijantis vaikus bei turtą skyrybų metu ir pan.) Vadinamosios Lygių galimybių kontrolierės begėdiškai favorizuoja moteris, praktiškai visur reikalaudamos joms palankesnių sąlygų, nei vyrams.

Todėl jau seniai nebeliko netgi moralinio preteksto versti vyrus aukotis moterų labui, tad akivaizdu, kad dabartinis Karo prievolės įstatymas šiandien jau begėdiškai ir, svarbiausia, neteisėtai diskriminuoja lyties pagrindu.

Taigi praktiškai nuo armijos atleidžiami vaikai tų tėvų, kurie gali sau leisti samdyti sūneliams repetitorius, pirkti egzaminų užduotis ir mokėti už studijas aukštosiose mokyklose. Tiesa, tokiu būdu gali išvengti kariuomenės ir vienas kitas gabesnis mokslams neturtingasis – tačiau iš esmės tai nieko nekeičia.

Begalvojantiems apie „marozų“ dalią vertėtų nepamiršti, kad vyrai Lietuvoje ir taip gyvena vidutiniškai keliolika metų trumpiau, nei moterys – ir todėl atimti būtent iš jų ir taip neilgo gyvenimo dar kelis metus yra tiesiog niekšinga.

Jei baigęs mokyklą ar universitetą, jaunuolis nuėjo dirbti kartu su savo klasioke, sakykime, į kokią nors ministeriją ar tiesiog kasininkais parduotuvėje, tai grįžęs iš kariuomenės, jis greičiausiai ras savo bendraamžę jau tapusia vyresniąja ir taps jos pavaldiniu vien todėl, kad jis – vyras, o ji – moteris. Panašus likimas laukia ir karinėse pratybose savo gyvenimus leidžiančių rezervistų.

Beje, argumentas, kad moterys irgi praranda savo gyvenimo metus nešiodamos vaikus, jau seniai tapo beverčiu – didelė dalis moterų šiais laikais vaikų iš viso negimdo, o likusios tai daro tada, kai joms patogu ir naudinga.

„Marozais“ skiriami neturtingieji

Visiškai akivaizdu, kad Karo prievolės įstatymas surašytas taip, jog tarnauti tektų tik neturtingų šeimų vaikams.

Visų pirma (pagal įstatymo 15 straipsnio 2 dalį), nuo kariuomenės atleidžiami (nors įstatyme ir dviveidiškai parašyta „karinė prievolė atidedama“) studentai. Aukštasis mokslas (o faktiškai – ir vidurinis) Lietuvoje mokamas – taigi praktiškai turtingieji užsinorėję gali bet kada išvengti karinės prievolės.

Kaip jau minėjau, Lietuvos mokyklų lygis paskutiniu metu tapo apgailėtinu, nemaža dalis mokinių taip ir neišmoksta netgi normaliai lietuviškai rašyti. Tuo metu, kai turtingi tėvai samdo korepetitorius, užtikrinančius jų atžaloms gerus egzaminų rezultatus, neturtingų šeimų vaikai pasmerkiami neraštingumui. (straipsnis apie tai „delfi.lt“)

Kaip parodė praeitų metų baigiamųjų egzaminų eiga, turtingieji gali tiesiog nusipirkti gerus egzaminų pažymius (sumokėdami už iš anksto sužinomas užduotis, atsakymus į jas ar pan.). O ką jau bekalbėti apie galimybę susimokėti už mokslą! – imdamas paskolą studijoms dabartinėmis sąlygomis, visiškai paramos negaunantis jaunuolis pasmerktų save ilgalaikei vergystei bankams!

Konstitucijoje įtvirtinta KIEKVIENO žmogaus teisė nebūti skriaudžiamam ir žeminamam vien todėl, kad jis yra vyras, nėra nusikaltėlis, turtingas ir nepriklauso Romos katalikų bažnyčiai ar kitai privilegijuotai religinei organizacijai – ir jokiu įstatymu ar kitu teisės aktu negalima šios teisės pažeisti.

Taigi praktiškai nuo armijos atleidžiami vaikai tų tėvų, kurie gali leisti sau samdyti sūneliams repetitorius, pirkti egzaminų užduotis ir mokėti už studijas aukštosiose mokyklose. Tiesa, tokiu būdu gali išvengti kariuomenės ir vienas kitas gabesnis mokslams neturtingasis – tačiau iš esmės tai nieko nekeičia.

Antra, (pagal Karo prievolės įstatymo 15 straipsnio 1 dalį) pačių neturtingiausiųjų žmonių vaikai, kurie nesugeba pabaigti vidurinės mokyklos ir anksti pradeda dirbti, turi tarnauti kariuomenėje tada, kai tėvų išlaikomi jų turtingieji vienmečiai iki 21 metų trinasi bendrojo lavinimo arba profesinėse mokyklose.

Pagaliau (pagal to paties įstatymo 15 straipsnio 3-9 dalis) nuo armijos atleisti įvairaus plauko turtingieji, kurie (Lietuvoje paprastai kyšių arba tėvų pažinčių pagalba) jau ankstyvoje jaunystėje įsitrina į kokius nors deputatus, teisėjus, prokurorus ar kitas įstatyme išvardintas (beje, nekokia reputacija tarp daugelio Lietuvos žmonių pasižyminčias) pareigybes.

Diskriminuojama ir dėl tikėjimo bei pažiūrų

Karo prievolės įstatymo 3 straipsnio 7 dalimi nuo karinės tarnybos atleisti vadinamųjų „tradicinių“ religinių bendruomenių šventikai. Akivaizdu, kad taip tiesiogiai diskriminuojami ne tik Seimo „tradicinėmis“ nepripažintų bendruomenių dvasininkai. Kodėl ateistai, laivamaniai ir žmonės, kurie neregistruoja savo tikėjimo bendruomenių, verčiami beteisiais „marozais“?

Kodėl „tradicinių“ religinių bendruomenių atstovai sprendžia apie žmonių įsitikinimus ir jų pagrįstumą renkantis Konstitucijos garantuotą alternatyviąją tarnybą (17 straipsnio 2 dalis). Kokios čia iš viso gali būti komisijos?

Karo prievolės įstatymas begėdiškai antikonstituciškas

Taigi pagal dabartinę tvarką į karinę tarnybą šaukiami jaunuoliai yra akivaizdžiai ir begėdiškai diskriminuojami dėl savo lyties, socialinės padėties, tikėjimo ir įsitikinimų – o tai daryti draudžia 29 Konstitucijos straipsnis.

O ką jau bekalbėti apie buvimą įtariamuoju ar buvusiu kaliniu? Kodėl nieko nepavogę ir nenužudę jaunuoliai turi už tai mokėti? Kodėl nusikaltėliai tampa privilegijuotais?

Konstitucijoje įtvirtinta KIEKVIENO žmogaus teisė nebūti skriaudžiamam ir žeminamam vien todėl, kad jis yra vyras, nėra nusikaltėlis, turtingas ir nepriklauso Romos katalikų bažnyčiai ar kitai privilegijuotai religinei organizacijai – ir jokiu įstatymu ar kitu teisės aktu negalima šios teisės pažeisti.

Todėl akivaizdu, kad Karo prievolės įstatymo bent jau 3 ir 15 straipsniai šiurkščiai pažeidžia Konstituciją ir todėl teisiškai (pagal 7 Konstitucijos straipsnį) negalioja.

Ir karinės tarnybos tvarka yra diskriminacinė

Galvojantys apie tarnybą jaunuoliai taip pat turėtų neužmiršti, kad dabartinė Lietuvos kariuomenė faktiškai yra Romos katalikų bažnyčios įstaiga.

Karininkų laipsnius ten turi katalikų kapelionai; pastoviai vykdomos įvairios pamaldos, mišios ir kiti katalikiški ritualai.

Aš asmeniškai vien tik dėlto negalėčiau turėti nieko bendro su LR kariuomene. Romos katalikų bažnyčia – didžiausia ir kruviniausia iš visų man žinomų istorinių nusikalstamų organizacijų. Katalikų bažnyčia savo laiku išniekino mano tikėjimą, sugriovė jo šventoves, visaip persekiojo, kankino ir žudė mano tikėjimo žmones – o ir dabar dažnai tyčiojasi iš to, kas man šventa ir brangu.

Tačiau ir tuomet, kai laikiau save laisvamaniu – ir tada mano įsitikinimai nebūtų leidę man tarnauti ar ypač duoti priesaikos dabartinėje katalikiškoje LR kariuomenėje.

Aš negalėčiau turėti nieko bendro su LR kariuomenė, kol iš jos nebūtų pašalinti kapelionai, visokie kryžiai ir kita man nepriimtina religinė simbolika bei panaikintas katalikiškų švenčių šventimas (arba bent jau man būtų suteikta galimybė pilnavertiškai švęsti mano tikėjimo šventes).

Akivaizdu, kad ne tik nekatalikus, bet ir nemažą dalį šiaip vadinančiųjų save katalikais žemina vertimas klauptis prieš kapelionus, čiulpti vaflius iš jų rankų ir panašūs dalykai.

Man asmeniškai nepriimtinos ir katalikiškos religinės šventės, kurias verčiami švęsti tarnaujantieji armijoje nekatalikai, nors savo tikėjimų švenčių jie normaliai pažymėti negali.

Aš negalėčiau turėti nieko bendro su LR kariuomenė, kol iš jos nebūtų pašalinti kapelionai, visokie kryžiai ir kita man nepriimtina religinė simbolika bei panaikintas katalikiškų švenčių šventimas (arba bent jau man būtų suteikta galimybė pilnavertiškai švęsti mano tikėjimo šventes).

Tikėjimas – konstitucinė teisė, todėl kiekvienam galvojančiam apie karinę tarnybą vertėtų pagalvoti ir apie savo požiūrį į klaupimąsi prieš kapelionus bei vaflių čiulpimą iš jų rankų.

Juk Konstitucija garantuoja KIEKVIENAM, kad jis nebus diskriminuojamas dėl savo tikėjimo, pažiūrų ir įsitikinimų.

Kas svarbiausia

Visų pirma, kiekvienas jaunuolis, kuriam gresia karinė prievolė, turėtų suprasti, kad jis yra NETEISĖTAI ir niekšingai diskriminuojamas bei kitaip žeminamas.

Antra, vertėtų žinoti, kad Konstitucijos 3 straipsnis įtvirtina: „Tauta ir kiekvienas pilietis turi teisę priešintis bet kam, kas prievarta kėsinasi į Lietuvos valstybės nepriklausomybę, teritorijos vientisumą, konstitucinę santvarką

Kadangi Karinės prievolės įstatymas ir pati dabartinė kariuomenės tvarka diskriminuoja dėl lyties, socialinės padėties, tikėjimo, pažiūrų ir įsitikinimų, vertimas eiti į kariuomenę dabartinėmis sąlygomis yra antikonstitucinis – taigi kėsinamasi į Lietuvos valstybės konstitucinę santvarką.

Vadinasi, 3 Konstitucijos straipsnis garantuoja kiekvienam šaukiamajam pagal dabartinę tvarką TEISĘ priešintis vertimui nusižeminti ir nuolankiai tarnauti turtingiesiems.

Valdžia tiesiog išsirinko neturtingiausius ir lengviausiai įbauginamus lietuvius savo aukomis, ir kiekvienam iš jų teks nuspręsti kokį kelią rinktis.

Žinoma, Konstitucijoje viskas gražiai surašyta, tačiau policija turi ilgus bananus, skirtus tiems, kurie priešinasi valdžiai. Vos ne kiekvieną dieną galima pasiskaityti apie policijos, prokurorų, teisėjų ir pan. panieką Konstitucijai, teisei ir neturtingiems lietuviams. Paskutiniu metu vis dažniau sužinome apie lietuvių mirtis policijos areštinėse – žinoma, pareigūnai visada pareiškia, kad „dėl natūralių priežasčių“ arba „savižudybė“, bet vis dėlto.

Mano nuomone, svarbiausia – suprasti, kad tarnyba kariuomenėje sąlygoja pažeminimą ir aukos statusą visam gyvenimui ir kad dabartinis vertimas tarnauti yra diskriminacinis ir todėl neteisėtas.

Valdžia tiesiog išsirinko neturtingiausius ir lengviausiai įbauginamus lietuvius savo aukomis, ir kiekvienam iš jų teks nuspręsti kokį kelią rinktis. Žinoma, iš pradžių (iš baimės ar tingumo) paprastai kyla noras nesipriešinti ir tapti tokia nuolankia auka, dėl savo bėdų kaltinančia visus, tik ne save...

Tiesa, yra dar vienas populiarus mitas, skirtas šauktinių smegenims plauti – kad tarnaujantieji kariuomenėje tarnauja savo Tėvynei. Aš asmeniškai manau, kad šiuo metu Lietuvoje yra visiškai atvirkščiai.

Diskusija

2. Tikrai2015 04 23 20:13:50

Svarbiausia – mulkiams dantį užkalbėti – tada gerai tarnaus savo ponams.

1. Micka2015 04 23 19:37:46

„Nepabuvęs kareivėliu, nebus geras artojėlis...„

  komentaras – 1000 ženklų, tik lietuviškos raidės

Užsisakykite

Lietuviais.lt

naujienas

e-paštu

RSS RSS

Kai uždarys, lietuviais.lt,
bus lietuviais.com
www.lietuviais.lt / dienoraštis
Vilties medis Rytinėje žvaigždėje
LIETUVIAIS
norime
ir būt?
pagrindinis
dienoraštis
tekstai
apie Lietuviais.ltparodytikontaktai
© 2004 – 2017 Giedrius Šarkanas        kontaktai

.

 x 

Ankstesnis įrašas

Sekantis įrašas

Naujausias įrašas

Daug. kom. įrašas

Atsitiktinis įrašas

  komentaras – 1000 ženklų, tik lietuviškos raidės

   Vardas




dalintis