LR kariuomenė tapo pagrindine Lietuvos naikinimo priemone

Paskutiniu metu kariuomenę ir tarnybą joje aukštinanti propaganda tapo visiškai absurdiška. Tai ypač akivaizdžiai pasireiškė pastarojo meto tvirtinimuose, kad dabartinė privalomosios tarnybos tvarka nedidina emigracijos, ir reakcijoje į Šaulių sąjungos narių raginimus persekioti politinių oponentų šeimas.

Tai – grėsmingas ženklas, kad po truputį grįžta militarinės Smetonos diktatūros laikai, kad kariuomenė ir sukarintos organizacijos pradės vaidinti vis didesnį vaidmenį susidorojant ne tik su taikiais protestuotojais, bet ir su politine opozicija.

LSDP vadukai pajuto artėjantį galą?

Nors Juozas Olekas dabar yra Krašto apsaugos ministras, akivaizdu, kad pastarojo meto beatodairiškas kariuomenės stiprinimas vyksta prieš jo ir Algirdo Butkevičiaus valią.

Vis agresyvesni kariauninkų pareiškimai nori nenori verčia prisiminti 1926 metus, kai kariuomenė nuvertė lietuvių išrinktą socialdemokratų vyriausybę, sušaudė kairiųjų vadus ir pasmerkė Lietuvą 14 teroro, ekonominio bei kultūrinio atsilikimo ir vienos didžiausių pasaulyje emigracijos metų, pavertusių mūsų šalį viena apgailėtiniausių tarpukario Europoje.

Susidaro įspūdis, jog Olekas su Butkevičiumi bijo, kad kariuomenė tuoj ir juos išmes iš lovio, ir todėl bando nedrąsiai stabdyti jos stiprėjimą – kiek tai įmanoma tokiems bestuburiams, kaip LSDP lyderiai.

Diskusijos visiškai nebeliko

Padėties rimtumą rodo tai, kad pagrindinė žiniaspauda nebeįsileidžia jokios dabartinės kariuomenės politikos kritikos – plačiąją auditoriją pasiekia tik agresyvi Lietuvos militarizavimo bet kokia kaina propaganda.

Butkevičiui trivialiai konstatavus, kad šauktinių įvedimas padidino emigraciją, jį užsipuolė visi etatiniai „delfių“ „ekspertai“ ir vieningai sudirbo premjerą į miltus. Tačiau juk akivaizdu, kad žiniaspaudos „analitikai“ nepateikė jokių rimtų kontrargumentų. Kaip kiekvienas gali nesunkiai įsitikinti, visi „ekspertai“ klykavo visiškai vienodai: 1) šiais metais užteko ir savanorių ir 2) šaukiamojo amžiaus jaunuolių santykinė dalis tarp visų emigravusiųjų neišaugo.

1. Šauktinius praeitais metais surinko vien iš savanorių, todėl nenorintiesiems tarnauti nebuvo ko bijoti

Akivaizdu, kad praeitais metais tai negalėjo turėti didesnės įtakos apsisprendimui dėl emigravimo. Iki pat galo nebuvo aišku ar užteks vien tik savanorių – o juk bet kokiu atveju buvo įsakyta prisistatyti į medicininę apžiūrą.

Paskirti savo gyvenimo dieną ar net kelias dienas, vykti kažkur, kur tave visaip apžiūrinėja ir vertina kaip kokį gyvulį, – pakankamai šlykštus dalykas. Tuo labiau, kad neaišku, kuo visa tai gali baigtis.

Be to, pats suvokimas, kad esi laikomas žemesne būtybe (palyginus su nuo kariuomenės atleistaisiais: moterimis, studentais, deputatais, teisėjais, šventikais ir pan., krepšininkais profesionalais, Sabonio, seimūnų, ministrų, gydytojų, kyšininkų ir pan. sūnumis ir t.t.), negali neskatinti palikti šalies, kurioje esi taip begėdiškai niekinamas.

Karinių ginklų išdavimas „šauliams“ vietoj ikiteisminio tyrimo – tiesioginis įspėjimas visiems, kad grįžta Smetonos laikai, kad su nepritariančiaisiais vyriausybei, NATO, militarizmui, valdžios įteisintiems nusikaltimams ir pan. bus ir fiziškai susidorojama.

Netikrumas dėl ateities slegia, ir neapibrėžtoje situacijoje atsidūrę vaikinai negali neįgyti papildomo tiesioginio motyvo emigruoti. O ir taip dauguma jų (kaip rodė visos apklausos) nuo ankstyvos vaikystės svajojo kaip užaugę išvyks dirbti ir gyventi į užsienį.

Galima būtų sutikti su teiginiu, kad šauktinių įvedimas neturėtų išvyti iš gimtinės čia visą gyvenimą nugyventi planuojančio žmogaus. Tačiau jei vaikinas ir taip turi minčių apie laimės paieškas užsienyje, labai tikėtina, kad jei ne pačios tarnybos, tai net ir trynimosi po įvairias komisijas ar panašių nemalonumų perspektyva verčia apsispręsti emigruoti kuo greičiau. O kas bus, jei sunkiai dirbdamas po poros metų susikursi savo verslą Lietuvoje, o tada tave pradės rimtai versti viską mesti 9 mėnesiams?

2. Šaukiamojo amžiaus jaunuolių dalis tarp emigravusiųjų liko panaši, kaip ir anksčiau

Visų pirma, praeitais metais vis dėlto išaugo bendras emigruojančių VYRŲ skaičius. Lietuvos militarizavimo politika sukūrė papildomas paskatas emigruoti ne tik šauktiniams, bet ir vadinamiesiems rezervistams. Ir trisdešimtmetį gali pastūmėti išvažiuoti staiga atsiradusi perspektyva būti nuolat kviečiamam į nuo pernai suaktyvintus karinius mokymus.

Iš kitos pusės, akivaizdu, kad daugumos Lietuvą paliekančių kariuomenės vengiančių jaunuolių nereikia ieškoti oficialių emigrantų sąrašuose.

Nenorėdami palikti policijai galimybės oficialiai įteikti jiems šaukimus, jaunuoliai emigruoja neformaliai – įsidarbindami užsienyje pas pažįstamus arba gimines ar tiesiog neinformuodami konsulatų. Jei gerai pagalvosime, ko gero pastebėsime nemažai tokių atvejų tarp savo pažįstamų ir kaimynų.

Be to, galimybė tapti šauktiniais akivaizdžiai skatina NEGRĮŽTI dalį užsienyje mokslus baigusių lietuvių.

Taigi ir antrasis „delfių“ „analitikų“ argumentas tėra paprasčiausias papaistymas, galintis suklaidinti tik nedidelio protelio skaitytojus.

Kariuomenė gula sunkiu akmeniu ant mūsų sprando

Taigi akivaizdu, kad „ekspertų“ sutartinė apie tai, kaip šauktinių įvedimas nedidina emigracijos, tėra paprasčiausi paistalai, galintys sėkmingai „praeiti“ tik tokioje politiškai ir informaciškai monopolizuotoje aplinkoje, kaip mūsų šalies „delfiai“.

Tačiau yra ir kita dabartinio mūsų šalies militarizavimo pusė, apie kurią visiškai tylima – tai smarkiai didinamas kariuomenės finansavimas.

Jau dabar šimtai milijonų eurų nukreipiama ginkluotei iš užsienio pirkti – tai reiškia, kad tuos šimtus milijonų praranda vėl pradėjusi lėtėti Lietuvos ekonomika.

Ir tai tik pradžia, valdžia planuoja, kad po kelių metų kariuomenės finansavimas pasieks 2 procentus BVP – tai reiškia, kad kiekvienais metais iš lietuvių bus atimama daugiau, kaip po 2 milijardus ir skiriama ginklus pardavinėjančių vadinamųjų „NATO partnerių“ ekonomikoms remti.

Visiškai akivaizdu, kad jei Seimo partijų susitarimas dėl kariuomenės finansavimo bus įgyvendintas, tai, kartu su neišvengiamai artėjančiu ES išmokų mažėjimu, suduos žiaurų smūgį mūsų šalies ūkiui – dabartinės svajonės apie BVP augimą atrodys kaip nepadorūs svaičiojimai.

Nepritariantiesiems vyriausybės politikai pradeda svilti padai

„Delfiuose“ netrūksta straipsnių, vaizdžiai pasakojančių, kaip buvo nuteisti kuo nors viešai pasipiktinti išdrįsę lietuviai.

Todėl, sužinojus, kaip Šaulių sąjungos aktyvistai viešai ragina ir ruošiasi susidoroti su politinių oponentų šeimomis („kolaborantais“, beje, dabar dažnai vadinami tiesiog LR vyriausybės užsienio politikai nepritariantys žmonės, tame tarpe ir aš), natūraliai buvo laukiama, kad jais užsiims prokuratūra, išmes iš savo tarpo „šauliai“ ir t.t.

Nieko panašaus neįvyko – vietoj to Šaulių sąjungai buvo oficialiai išduoti automatiniai ginklai.

Karinių ginklų išdavimas „šauliams“ vietoj ikiteisminio tyrimo – tiesioginis įspėjimas visiems, kad grįžta Smetonos laikai, kad su nepritariančiaisiais vyriausybei, NATO, militarizmui, valdžios įteisintiems nusikaltimams ir pan. bus ir fiziškai susidorojama.

Lietuvoje ir taip jau beveik nebeliko nei politinės, nei kultūrinės opozicijos: Gintaras Beresnevičius baigė gyvenimą policijos bagažinėje; protestavusiuosius prieš NATO įbaugino jų namus begėdiškai iškračiusi prokuratūra; „Būkime vieningi“ vadovas Vaidas Lekstutis viešai pareiškė, kad nutraukia politinę ir kultūrinę veiklą baimindamasis dėl savo šeimos saugumo; ir t.t.

O dabar jau KIEKVIENAS kada nors išdrįsęs viešai nepritarti valdžiai drebės: ar tik jo vaikų ir žmonos nelaukia už kampo šauliai su automatais? (Kaip gerai, kad nesu vedęs! )

Anksčiau ar vėliau

Visai nenoriu pasakyti, kad į kariuomenę ar Šaulių sąjungą stoja padugnės. Neabejoju, kad dauguma joms priklausančiųjų nuoširdžiai linki Lietuvai gero.

Tačiau dabartinis režimas jau 25 metus skatina vykdyti vyriausybei naudingus nusikaltimus.

Valdžia taip niekad ir nepasmerkė 1926 m. karinio perversmo, nuvertusio demokratiškai išrinktą Lietuvos Vyriausybę; visi istorijos vadovėliai begėdiškai aukština 14 metų mūsų tautą naikinusį diktatorių, ciniškai nutylėdami jo režimo nusikaltimus.

Šeimas su mažais vaikais skerdę pokario banditai garbinami kaip „laisvės kovotojai“; kruvinus Sausio 13 įvykius suplanavę Sąjūdžio vadai šlovinami kaip Lietuvos išlaisvintojai.

Tai, kad nebuvo nubausti savanorių maišto organizatoriai, Bražuolės tilto sprogdintojai, paauglės mergaitės ir Juro Abromavičiaus žudikai, duoda suprasti, kad kariuomenė, savanoriai, šauliai ir pan. gali nebaudžiami vykdyti nusikaltimus, netgi žudyti.

Ką jau bekalbėti apie ciniškai nutylimus kraupius „NATO partnerių“ karo nusikaltimus Irake, Afganistane, Libijoje ir kitur, – lietuviams vėl ir vėl įteiginėjama, kad žudyti neteisingai mąstančius ir kalbančius taikius žmones teisinga ir garbinga.

Todėl ir „šaulių“ majoro „kolaborantų“ bauginimo planai skamba visai realiai. Neabejotinai anksčiau ar vėliau išgirsime apie žiauriai sumuštus „prieštaringai vertinamus asmenis“ ar sunkiai beatpažįstamus „Rusijos agentų“ lavonus. Sunku patikėti, kad bus atsispirta pagundai pasipuikuoti automatiniais ginklais civiliokų akivaizdoje.

Žinoma, kariuomenės kaip tokios nelabai yra kuo kaltinti. Ji tėra įrankis mūsų šalį valdančios nusikaltėlių gaujos rankose, dabar jau tapęs pagrindine priemone Lietuvai naikinti.

Ankstesnis įrašas

Sekantis įrašas

Naujausias įrašas

Daug. kom. įrašas

Atsitiktinis įrašas