Mus niekinančius prekybininkus boikotuosiu

Netrukus mus pradės žeminti dar vienu būdu. Ministro Požėlos suorganizuota didelė Lietuvos prekybos tinklų grupė tuoj pradės reikalauti iš mūsų pasų ir registruos kiekvieną mūsų perkamą alkoholinių gėrimų butelį.

Nuolankiai suklupę ant kelių ir vis atkišdami kitą skruostą, tegalime pasiguosti, kad kiekvienos tautos laukia toks likimas, kokio ji nusipelno.

Aš taip begėdiškai žeminamas nesileisiu. Neseniai sukandęs dantis nutylėjau, kai policija nuiminėjo mano pirštų antspaudus mainais į keičiamą pasą. Kelis mėnesius jaučiausi kaip apdergtas, po to apsipratau.

Turbūt todėl, kad nutylėjau tada, dabar iš manęs tyčiosis dar ciniškiau.

Iš mūsų tyčiojasi tie, kurie iš mūsų išsiurbia viską, ką turime

Požėla ir mus žeminantys prekybininkai aiškina, kad taip jie kovoja su mūsų ir mūsų vaikų alkoholizmu. Tačiau kas mus pavertė tokiais, kokiais esame?

Vos prieš kelias dienas finansų ministrė Budbergytė ciniškai išaiškino, kodėl Lietuvoje taip kyla kainos: todėl, kad turime truputį daugiau pinigų ir galime mokėti eurą už tai, kas anksčiau kainavo litą.

Taigi vos tik uždirbame šiek tiek daugiau, prekybos tinklai tuojau pat padidina būtiniausių prekių kainas ir atima iš mūsų viską, ką tik užsidirbome. Tai tęsiasi jau 26 metus: kaip besistengsime, kaip bedirbsime – vis tiek liekame nuo algos iki algos vargstančiais ubagais.

Aš alkoholinių gėrimų skanauju LABAI retai ir Lietuvoje jų pirkdavau maždaug kartą per metus, dažniausiai lauktuvių lenkams ar čekams. Mane žeidžia patsai principinis mūsų visų pažeminimas, suvokimas, kad negaliu nusipirkti butelio vyno neparodęs dokumento ir neužregistruotas mane niekinančios įžūlių parazitų gaujos.

Aplinkui visi tik šūkauja, kad ekonomika klesti, BVP auga, tačiau mes skurstame toliau – visą augimą susivagia jau milijardieriais tapę prekybininkai.

O mes negalime praktiškai nieko – nei sau, nei savo vaikams. Neturime už ką išvažiuoti atostogoms, pasidaryti remontą, netgi pavalgyti picerijoje. Neturime už ką leisti vaikus į treniruotes, būrelius, stovyklas.

Pūslė alaus ar degtinės butelis – viskas, kas mums belieka, ir iki to mus privedė vis godžiau mūsų kraują siurbiantys prekybininkai.

Ką dar galime pasiūlyti savo vaikams: žolytės suktinę ar acetono maišelyje?

Boikotuosiu mus įžeidinėjančius begėdžius

Todėl nesitaikstysiu ir tiesiog nebeeisiu į parduotuves, kuriose būsiu žeminamas.

Eisiu į „Lidlą“, turgų, mažas parduotuvėles.

Stengsiuos kuo daugiau apsipirkti Lenkijoje. Anksčiau pirkdavau tik tai, kas ten daug pigiau, nei pas mus – dabar pirksiu viską, ko reikia.

Apsipirkdamas užsienyje, suderinsiu principus su nauda.

Žinoma, man jau seniai nebe 18, ir todėl nesakau „niekada“.

Lenkiškuose „Lidluose“ dauguma prekių maždaug pusantro karto pigesnės, nei lietuviškuose. Bendrai paėmus, pirmo būtinumo prekės Lenkijoje maždaug 2 kartus pigesnės, nei pas mus; elektronika, drabužiai, avalynė, baldai, buities prekės – irgi maždaug 1,5-2 kartus.

O ką jau bekalbėti apie kokybę! Lenkijoje puikios vokiškos prekės kainuoja labai panašiai, kaip kiniškas ar pan. šlamštas lietuviškose parduotuvėse.

Žinoma, man jau seniai nebe 18, ir todėl nesakau „niekada“. Jei tikrai prispirs reikalas – užeisiu ir į „Iki“ prie namų ar kitą parduotuvę. Tačiau taip elgsiuosi tik tada, kai nebeturėsiu kitos išeities, ir pirksiu tik tai, ko būtinai reikės.

Tai – tik EILINIS mūsų pažeminimas

Beje, manęs asmeniškai reikalavimas parodyti dokumentą perkant alkoholį visiškai neapsunkintų. Aš alkoholinių gėrimų skanauju LABAI retai ir Lietuvoje jų pirkdavau maždaug kartą per metus, dažniausiai lauktuvių lenkams ar čekams.

Mane žeidžia patsai principinis mūsų visų pažeminimas, suvokimas, kad negaliu nusipirkti butelio vyno neparodęs dokumento ir neužregistruotas mane niekinančios įžūlių parazitų gaujos.

Juk ir taip iš mūsų tyčiojamasi vis labiau ir labiau.

Kuo toliau, tuo labiau iš mūsų, mūsų kalbos, kultūros ir tradicijų tyčiojasi vyriausybė, valdininkai, visokie inspektoriai, policininkai ir teisėjai, prekybininkai ir žurnalistai.

Kiekvieną dieną išgirstame apie naujus draudimus, vis absurdiškesnes taisykles, nustatančias, kaip turime gyventi, ilsėtis, auklėti savo vaikus, mylėtis, aiškintis santykius ir t.t.

Kuo toliau, tuo labiau iš mūsų, mūsų kalbos, kultūros ir tradicijų tyčiojasi vyriausybė, valdininkai, visokie inspektoriai, policininkai ir teisėjai, prekybininkai ir žurnalistai.

Ir dabartinis mūsų pažeminimas – toli gražu ne pabaiga. Vis labiau įsibėgėjant euroatlantinei integracijai, po kelių metų lietuves be burkų ko gero ne tik užkabinės, bet ir žagins tiesiog gatvėse – kaip jau dabar vyksta Švedijoje, o Vokietijoje pasipraktikavę pareigūnai mokys mus ramybės, pagarbos ir tolerancijos šariato vertybėms.

Nuolankiai suklupę ant kelių ir vis atkišdami kitą skruostą, tegalime pasiguosti, kad kiekvienos tautos laukia toks likimas, kokio ji nusipelno.

Ankstesnis įrašas

Sekantis įrašas

Naujausias įrašas

Daug. kom. įrašas

Atsitiktinis įrašas