Rugsėjo 11-oji – tada ir dabar

Nuo 2001 m. rugsėjo 11-osios jau praėjo 10 metų. Puiki proga pažvelgti atgal, prisiminti kaip viskas atrodė tada, teisūs buvome ar klydome.

Mano pirmoji reakcija tik sužinojus, kad lėktuvai rėžėsi bokštus dvynius, buvo maždaug tokia: „Vaje, jiems tai pavyko!?“

Žinoma, mes jokiu būdu nesidžiaugėme tais tūkstančiais konkrečių aukų, nei jokia atskiro žmogaus (kad ir jankio) mirtimi. Tiesiog buvo smagu, kad pasaulinis superteroristas, pastoviai vagiantis iš viso pasaulio silpniausiųjų, skerdžiantis tūkstančius taikių žmonių visame pasaulyje, pagaliau ir pats gavo į kailį.

Iš principo, emocijos buvo panašios į tas, kurias patiriame stebėdami „Žvaigždžių karus“ ar pan., kai atominėmis bombomis, mirties palydovais, dronais ir pan. niekšybėmis iki dantų apsiginklavusiai imperijai gerai įkrečia grupelė tik savo entuziazmu ginkluotų idealistų.

Buvau ne juokais pasipiktinęs tuo, kaip Nato susidorojo su Jugoslavija, sunaikino ištisus serbų kaimus, sugriovė ir apiplėšė vieną iš nedaugelio jiems padų laižyti nepanorusių valstybių. Maniau (ir dabar tebemanau), kad kiekvienas save ir savo šalį gerbiantis serbas svajojo atsilyginti Nato vadeivai už nusikaltimus prieš savo tautą.

Dabar, palyginus su jankių ir Nato žvėriškumais Irake, Afganistane ar Libijoje, Jugoslavijos bombardavimas atrodo visai nedidelio masto išdaiga, tačiau tada tai buvo tik pradžia, dar norėjosi tikėti tarptautiniu teisingumu, žmgaus teisių viršenybe, pagaliau Helsinkio sutarties tęstinumu.

Žinoma, greitai supratau, kad klydau. Tačiau niekaip negalėjau atsikratyti jausmo, kad jankiai gavo tai, ką užsitarnavo, kad tai buvo kažkoks mažas blyksnys teisingumo už tuos visus nekaltus žmones, kuriuos JAV smogikai išžudė Korėjoje, Vietname, Grenadoje, Jugoslavijoje ir t.t.

Rugsėjo 11-oji lietuvių per daug nenuliūdino

Tą pačią dieną teko apsilankyti Seimo restorane, kur įvykiai JAV buvo labai gyvai aptarinėjami. Iš pradžių nustebau išvydes tyliai besišnibždančias atskiras seimūnų ir pan. kompanijas, tačiau netrukus viskas paaiškėjo: (bent jau man susidarė toks įspūdis) niekas Seime neliūdėjo dėl žuvusių jankių.

Žinoma, niekas atvirai nedžiūgavo, tačiau pokalbių temos buvo daug ką sakančios: be natūralaus susirūpinimo: „kas bus toliau?“, seimūnai aptarinėjo ką blogo JAV buvo padariusios Lietuvai, kitaip sakant, Seime kybojo (bent man taip pasirodė) atmosfera: „gavo tai, ko nusipelnė“. Konkrečiai tai geriausiai prisimenu kaip kažkoks seimūnas vėl ir vėl primininėjo, kad JAV buvo viena paskutiniųjų pripažinusių Lietuvos nepriklausomybę šalių.

Ir vėliau nesutikau nė vieno lietuvio, kuris būtų užjautęs JAV, galbūt išskyrus vieną vienintelę savo kursiokę, kuri vos ne atsiprašinėdama teisinosi, kad jai gaila bokštų dvynių, kadangi šiuos buvo mačiusi daugelyje Holivudo filmų ir pripratusi prie jų vos ne kaip prie gimtųjų namų.

Lietuvių (ne oficialiosios vyriausybės) reakcija buvo visiškai natūrali. Dar ne taip seniai JAV buvo akiplėšiškai apiplėšusios Lietuvą (praktiškai pavogdamos didžiąją dalį biudžeto pajamų, iki tol gautų iš „Mažeikių Naftos“), dar nebuvome pamiršę kaip pokario metais jankių radijas ciniškai pasiuntė tūkstančius lietuvių į mirtį, ragindamas priešintis tarybų valdžiai ir kartu begėdiškai meluodamas, kad JAV netrukus išvaduos iš rusų priespaudos.

Žinoma, mes jokiu būdu nesidžiaugėme tais tūkstančiais konkrečių aukų, nei jokia atskiro žmogaus (kad ir jankio) mirtimi. Tiesiog buvo smagu, kad pasaulinis superteroristas, pastoviai vagiantis iš viso pasaulio silpniausiųjų, skerdžiantis tūkstančius taikių žmonių visame pasaulyje, pagaliau ir pats gavo į kailį.

Iš principo, emocijos buvo panašios į tas, kurias patiriame stebėdami „Žvaigždžių karus“ ar pan., kai atominėmis bombomis, mirties palydovais, dronais ir pan. niekšybėmis iki dantų apsiginklavusiai imperijai gerai įkrečia grupelė tik savo entuziazmu ginkluotų idealistų.

Juk tada, kaip ir dabar, buvo akivaizdu, kad vis stiprėjantį JAV ir Nato siautėjimą gali sustabdyti tik baimė susilaukti atkirčio.

Kad ir kaip beviltiška viskas atrodytų, norisi tikėti, kad ir patys galingiausi niekšai anksčiau ar vėliau gaus ko nusipelnė, jei ne nuo mūsų pačių, tai nors nuo dievų rankos.

Tačiau dabar, po 10 metų, akivaizdu, kad svarbiausia tada buvo visai ne teisingumas. Viskas buvo daug daug rimčiau.

Muhamedas Ata ir nesvajojo apie tokią savo atakos sėkmę

Ginklo broliai

Kas galėjo pagalvoti, kad labiausiai prie kovos už Muhamedo Atos idealus prisidės būtent Bušas Jaunesnysis?

Tada mes niekaip negalėjome tinkamai įvertinti fakto, kad JAV prezidentu buvo Bušas Jaunesnysis, tačiau būtent jis atsitiktinį kelių džihadistų išpuolį pavertė pasaulinio masto islamo pergale prieš krikščionybę.

Bušo reakcija į Rugsėjo 11-ąją pranoko visus radikaliųjų musulmonų lūkesčius. Siekdamas pasinaudoti patogia dingstimi ir „legaliai“ pavogti musulmonų naftą, jis pradėjo net du karus vienu metu, išžudė daugiau kaip milijoną musumonų, sugriovė iki pamatų dvi valstybes (dabar dar galime pridėti ir Libiją).

Kitaip sakant, jis visiškai sukompromitavo JAV, Nato ir bendrai vadinamuosius Vakarus. Iki tol Nato šalys gana sėkmingai vaidindavo demokratijos ir žmogaus teisių gynėjus. Dabar, kai plėšdamos Iraką, Afganistaną bei Libiją, jos įvykdė šitiek nusikaltimų, net ir bukiausiam lengvatikiui akivaizdu, kad visos tos viešos sapalionės apie „vakarietiškas vertybes“ tėra nieko verti paistalai, tuščiaviduris pretekstas užpulti silpnesnę šalį ir ją apiplėšti.

Muhamedas Ata ar jo viršininkai pasirodė labai įžvalgiais strategais, suduodami smūgį kai JAV prezidentu ir JK ministru pirmininku buvo du neeiliniai savimylos idiotai, nesugebėję įsivaizduoti ir suprasti, kokias pasekmes turės jų plėšiamieji karai ne tik jų šalių, bet ir visų Vakarų ateičiai.

Dabartinė Vakarų krizė - Muhamedo Atos ir Bušo Jaunesniojo bendros kovos pasiekimas

Apie tai nepopuliaru kalbėti, tačiau būtent Rugsėjo 11-ąją buvo sukelta dar ir dabar galutinai nepasibaigusi ekonomikos krizė.

Atos ataka davė Bušui dingstį pradėti naftos grobiamuosius karus. Pastarieji parodė pasauliui tikruosius JAV ir jų padlaižių veidus.

Visas pasaulis pasišlykštėjo Nato ir, nors beveik niekas be Hugo Čaveso to atvirai nedemonstruoja, žmonės tiesiog nebeperka jankiškų, britiškų ir kitokių „vakarietiškų“ prekių ar bent jau perka mažiau, nei anksčiau.

Iš kitos pusės, siekdamas kuo didesnio finansavimo savo karams, Bušas ne tik kad nebandė sulaikyti nekilnojamo turto burbulo pūtimosi, bet netgi jį visaip skatino bandydamas bet kokia kaina susirinkti kuo didesnį biudžetą dar savo prezidentavimo metu. Taigi faktiškai galima teigti, jog būtent Muhamedo Atos ataka 2001 m. išprovokavo 2008 m. bankų krizę.

Kartu su paklausos savo prekėms mažėjimu, JAV ir kitos Nato šalys atsidūrė labai sudėtingoje ekonominėje situacijoje, ir dar labai neaišku kuo viskas baigsis.

Nėra neįmanoma, kad dabartinė pasaulio finansinė sistema, o kartu - ir visa nuosavybės ir ekonominių santykių sistema, su kurios pagalba JAV ir jos satelitai „legaliai“ plėšia Afrikos, arabų ir pan. šalis, žlugs. Jei taip atsitiks, tai visų pirma bus Muhamedo Atos ir Bušo Jaunesniojo nuopelnas.

Mes irgi turime ko pasimokyti

Manau, kad mūsų tautai reikia atkreipti dėmesį į dar vieną, taip pat retai akcentuojamą Rugsėjo 11-osios aspektą. Paskutiniai 10 metų užtikrintai parodė kaip menkai JAV vertina ne tik užsieniečių interesus, bet ir gyvybes.

Užtenka palyginti milijonines kompensacijas Rugsėjo 11-osios aukų giminaičiams su tais grašiais, kurie mokami jankių aukų giminėms. Užtenka palyginti bausmes žudikams jankiams su bausmėmis jankių žudikams.

Man tai didžiausią pasišlykštėjimą kelia visos tos iškilmingos Rugsėjo 11-osios minėjimo ceremonijos.

Jankiai 3 tūkstančių savo tautiečių žūtį pristato kaip pasaulinio masto tragediją ir gedi panašiai kaip rusai dėl 2 Pasaulinio karo ar žydai dėl Holokausto aukų. Tačiau vien tik Irake jie nužudė daugiau kaip milijoną. Palyginus su tokius skaičiumi, Rugsėjo 11-osios aukos – eilinė istorinė smulkmena.

Nėra prasmės lįsti į užpakalį valstybei, kuri per visą savo istoriją nėra paaukojusi savo interesų kitų labui, kurios vienintelė ideologija yra pragmatizmas – daryti tik tai, kas jai naudinga. JAV gal ir malonu turėti tokią mažytę subinlaižę kaip Lietuva, tačiau mes neturime naftos ar kitų resursų, kuriuos pasisavinti norėdamos JAV galėtų nuspręsti mus ginti.

400 musulmonų už kiekvieną žuvusį jankį – tai kur kas blogiau, nei nacizmas. Net Hitleris, net kai labai supykdavo, grasindavo užmušti dvidešimt, gal kartais šimtą priešų už kiekvieną žuvusį vokietį. O JAV netgi nepripažįsta, kad musulmonai yra jų priešai.

Toks kelių tūkstančių žūties sureikšminimas valstybės mastu (aš neturiu omeny natūralaus artimųjų skausmo) nedviprasmiškai parodo daugumos jankių požiūrį į nejankių gyvybės kainą, be kita ko ir į lietuvių gyvybės kainą.

Akivaizdu, kad jei Lietuvą kas nors užpuls: Rusija, Lenkija ar dar kas nors, jankiai dėl mūsų gyvybių nerizikuos savo gyvybėmis ir nė piršto nepajudins mums apginti (geriausiu atveju paskelbs kokią deklaraciją, panašiai kaip gynė Gruziją nuo Rusijos). Tiesiog jankiams (bent jau tiems, kurie valdžioje) nusispjaut ant tokių šalių kaip Lietuva. Įkalbinti JAV mus ginti būtų galima nebent susprogdinant jų ambasadą su visais darbuotojais ir suverčiant kaltę užpuolikams.

Todėl nėra jokios prasmės dabar laižyti JAV padus (Dalia Grybauskaitė, panašu, tai puikiai supranta), siųsti karių dalyvauti kruvinuose Nato nusikaltimuose, leisti CŽV ir pan. įstaigoms kontroliuoti Lietuvos specialiąsias tarnybas.

Nėra prasmės lįsti į užpakalį valstybei, kuri per visą savo istoriją nėra paaukojusi savo interesų kitų labui, kurios vienintelė ideologija yra pragmatizmas – daryti tik tai, kas jai naudinga. JAV gal ir malonu turėti tokią mažytę subinlaižę kaip Lietuva, tačiau mes neturime naftos ar kitų resursų, kuriuos pasisavinti norėdamos JAV galėtų nuspręsti mus ginti.

Žinoma, Vyriausybei privalu pareikšti JAV oficialią užuojautą ir atlikti kitus uodegos pabrukimo ritualus, tačiau būtent Rugsėjo 11-osios pamokos – geriausias įrodymas, kad į šį užpakalį lįsti tikrai neapsimoka.

Ankstesnis įrašas

Sekantis įrašas

Naujausias įrašas

Daug. kom. įrašas

Atsitiktinis įrašas