.

Ar Jekaterina ir Muravjovas išgelbėjo Lietuvą?

Pirmoji Lietuvos aukštoji mokykla buvo uždaryta katalikų vyskupo Povilo Alšėniškio iniciatyva.

1539 m. Vilniuje Abraomas Kulvietis įsteigė pirmąją Lietuvoje aukštąją mokyklą, kur dėstė daugiausiai Vakarų Europos universitetus baigę lietuviai. Ji veikė labai trumpai: Katalikų bažnyčia išsigando ten vyravusių Humanizmo bei Reformacijos nuotaikų, ir jau 1542 m. pirmoji Lietuvos aukštoji mokykla buvo uždaryta katalikų vyskupo Povilo Alšėniškio iniciatyva. Book of the millennium – acquaintance with Lithuania.– V.1.– Kraštotvarka, Kaunas, 1999.

Kulviečiui teko išvykti iš Lietuvos. Jis kartu su Stanislovu Rapolioniu, o vėliau – ir kitais kolegomis iš Lietuvos tapo pirmaisiais dėstytojais 1544 m. įsteigtame Karaliaučiaus universitete, vėliau išugdžiusiame Kantą, Hėgelį ir daugelį kitų šviesių žmonių. Pirmosios Lietuvos aukštosios mokyklos likimas galėtų būti simboliu to, ką Lietuva patyrė per sekančius keturis šimtmečius.

Kulvietis buvo vienas pirmųjų ir aktyviausiųjų Reformacijos Lietuvoje atstovų. Reformacija paskatino tautinės savimonės prabudimą visoje Europoje, tačiau Katalikų bažnyčia nelaikė lietuvių ko nors verta tauta ir siekė sulenkinti Lietuvą, panašiai kaip dar neseniai bandė suvokietinti pačią Lenkiją.

Padėtis dar labiau pablogėjo, kai septintame XVI amžiaus dešimtmetyje į Lietuvą atvyko jėzuitai. Lietuviškumą jie laikė blogiu pačiu savaime, todėl netrukus Lenkijos ir Lietuvos Katalikų bažnyčia tapo negailestingu lietuvių tautos persekiojimo įrankiu.

Užtat lietuvybė išgyveno pakilimą Prūsijoje, kur iki pat XIX amžiaus lietuviškumas buvo puoselėjimas valstybės. Lietuvių kalba ten buvo gerbiama, lietuviškų bendruomenių šventikai privalėjo išmokti lietuvių kalbą, buvo visuotinai steigiamos lietuviškos mokyklos. Bėgdami nuo katalikų persekiojimo, šviesiausi to meto lietuviai emigruodavo į Prūsiją, ir pastaroji ilgiems metams tapo pagrindine, o tiksliau – vienintele lietuvybės atrama.

1547 m. Karaliaučiuje buvo išleista pirmoji lietuviška knyga, o netrukus evangelikai atidarė pirmąsias lietuviškas mokyklas ir Lietuvoje. Jos buvo labai populiarios tarp lietuvių, todėl Katalikų bažnyčia išsigando, kad gali prarasti savo pozicijas – ir netgi buvo įsteigtos kelios katalikiškos lietuviškos mokyklos.

Pirmoji lietuviška knyga Lietuvoje – Mikalojaus Daukšos Katekizmas – buvo išleista 1595 m., tai yra praėjus beveik 50 metų po Mažvydo Katekizmo. 1599 m. M.Daukša išleido ir savo įžymiąją Postilę, kurioje, be kita ko, ragino palaikyti lietuvių kalbą.

Daukša buvo katalikų kanauninkas, ir dabar neretai yra bandoma pavaizduoti, kad Postilė atspindėjo visos Katalikų bažnyčios poziciją. Tačiau Istorija rodo, kad kilnūs Daukšos raginimai tebuvo šauksmas tyruose, asmeninė vienišo Lietuvos patrioto iniciatyva.

1591 m. Vilniaus universtiteto dėstytojų sukurstyti katalikai užpuolė ir sudegino Evangelinės Reformacijos bažnyčią, nepagailėjo netgi prie bažnyčios buvusių prieglaudos ir mokyklos. Šis įvykis ženklino negailestingo Reformacijos persekiojimo pradžią ir jau po šimtmečio evangelikai nebeturėjo jokios politinės įtakos. Išnaikinę evangeliškąsias lietuviškas mokyklas, katalikai nedelsdami uždarė ir savąsias, todėl jau 18 amžiaus pradžioje Lietuvoje nebeliko nė vienos lietuviškos švietimo įstaigos, jei neskaitysime valstiečių pačių išlaikomų pradinių mokyklų.

Evangelikai neilgai išsilaikė Lietuvoje kaip įtakinga politinė jėga, tačiau ir per pusantro amžiaus jie suspėjo be galo daug padaryti lietuvybės labui. Kas žino, jei ne Reformacija ir Prūsija – ko gero Katalikų bažnyčia būtų galutinai išnaikinusi lietuvybę jau 16 ar 17 amžiuje. Juk toks likimas ištiko jotvingius, kašubus, mozūrus ir visas kitas tautas, kažkada gyvenusias dabartinėje Lenkijos teritorijoje.

Jei katalikiškose mokyklose mokinukus pagaudavo kalbančius lietuviškai, juos versdavo nešioti gėdos ženklu laikytas specialias lenteles. Norėdamas nusiimti tokią lentelę, vaikas turėjo įskųsti kitą lietuvį, išdrįsusį šnekėti savo gimtąja kalba.

1569 m. pasirašius Liublino uniją, Lietuvos valstybės nebeliko. Lietuva nustojo egzistuoti tarptautiniu mastu. Tai, kas formaliai vadinosi Lenkijos ir Lietuvos valstybe, realiai buvo suvokiama ir vadinama Lenkija.

17–18 a. lietuvybės pozicijos toliau silpnėjo. Katalikų bažnyčia dėjo visas pastangas bet kokiam lietuviškumui išnaikinti, lietuvių kalba buvo vadinama pagoniška priešpastatant ją krikščioniškai lenkų kalbai.

Katalikų dvasininkai mėgdavo kartoti, kad „dievas nesupranta lietuvių kalbos“. Z.Zinkevičius Lietuvių kalbos istorija.– Mokslo ir enciklopedijų leidykla, Vilnius, 1996. Nustota lietuviškai sakyti pamokslus – net ir tose katalikų bažnyčiose, kur tai buvo įprasta ne vieną šimtą metų.

1795 m. Žečpospolitą galutinai pasidalino jos kaimynai, ir didžioji dabartinės Lietuvos dalis atiteko Jekaterinos Antrosios valdomai Rusijai. Iš pradžių padėtis pasikeitė nedaug. Katalikiškose mokyklose buvo draudžiama kalbėtis gimtąja kalba netgi per pertraukas. Jei mokinukus pagaudavo kalbančius lietuviškai, juos versdavo nešioti gėdos ženklu laikytas specialias lenteles. Norėdamas nusiimti tokią lentelę, vaikas turėjo įskųsti kitą lietuvį, išdrįsusį šnekėti savo gimtąja kalba.

Kunigai drausdavo kalbėti lietuviškai ne tik religinėse apeigose, tad geriausiai lietuvių kalba išsilaikė ten, kur arti nebuvo katalikų bažnyčių. Katalikai ypač persekiojo lietuvybę Vilniaus apylinkėse, kur „diecezijos vadovybė laikė nusikaltimu kunigui lietuviškai kalbėti“. Zigmas Zinkevičius//Lietuvių kalbos istorija.– Mokslo ir enciklopedijų leidykla, Vilnius, 1996.

Laimei, carinė Rusija svajojo surusinti lietuvius – ir todėl vienas pagrindinių jos tikslų buvo sumažinti lenkų kalbos ir kultūros įtaką. Lietuvos lenkų patriotai svajojo atkurti nepriklausomą Lenkijos valstybę ir mėgino politiškai ar su ginklu rankoje priešintis Rusijai. Rusai gi juos negailestingai naikino, taip užbaigdami daugiaamžį neribotą lenkų dvarininkų bei katalikų kunigų viešpatavimą.

Didžiausias smūgis prolenkiškiems bajorams ir klerikalams buvo suduotas po 1830 m. sukilimo. Daug Lenkijos patriotų žuvo paties sukilimo metu, o vėliau dar 8,5 tūkstančio buvo nuteista, įvykdant mirties bausmę ar ištremiant. 1839 m. rusai uždraudė dėstyti lenkų kalbą bei literatūrą, o 1841 m., pagal specialų Rusijos Vidaus reikalų ministerijos dekretą, pagaliau buvo pradėtos steigti lietuviškos pradinės mokyklos prie Žemaitijos vyskupijos bažnyčių.

Apnaikinus prolenkiškus klerikalus, išaugo lietuvių įtaka. Didžiausią lietuvybės pergalė buvo Motiejaus Valančiaus tapimas Žemaitijos katalikų vyskupu. Valančius nedalyvavo 1830 m. sukilime, o 1863 m. sukilimo metu netgi išleido atsišaukimą, raginantį lietuvių valstiečius neremti sukilėlių, kurių dauguma norėjo atkurti nepriklausomą vieningą Lenkijos valstybę. Skirtingai nuo daugumos to meto katalikų dvasininkų, M.Valančius buvo ne Lenkijos, o Lietuvos patriotas.

1863 m. sukilimo metu Vilniaus generalgubernatoriumi buvo paskirtas Michailas Muravjovas, dar vadintas Koriku. Garsas apie jo žiaurumą susidorojant su sukilėliais pasklido toli už Lietuvos ribų. Būtent Muravjovas – Korikas iš esmės išnaikino sulenkėjusius Lietuvos dvarininkus bei sudavė lemtingą smūgį prolenkiškoms vyskupijoms, parduodamas iš varžytinių jų turtą.

Muravjovas taip pat yra žinomas kaip lietuviško lotyniško rašto persekiotojas, norėjęs sugrąžinti į Lietuvą LDK vartotą kirilicą, tačiau būtent jis išnaikino aršiausius polonizuotojus – lietuvių kalbos bei kultūros persekiotojus ir engėjus, svajojusius apie galutinai sulenkintą Lietuvą vieningos Lenkijos sudėtyje.

Laimei, lietuvybę Rusijos valdžia suvokė kaip atsvarą lenkiškumui ir todėl dažnai ją palaikydavo. 1866 m. lietuvių kalbos pradėta mokyti mokytojų kursuose, caro valdžios įsteigtuose Veiveriuose. 1867 m. buvo įkurtos Marijampolės, Suvalkų ir Seinų gimnazijos, kur buvo mokoma lietuvių kalbos, praėjus šimtams metų po to, kai katalikai uždarė paskutines lietuviškas mokyklas Lenkijos ir Lietuvos vardu vadinamoje valstybėje.

Tegul ir norėdama surusinti Lietuvą, tačiau kaip tik Rusija neutralizavo pražūtingą tuometinės Lenkijos ir Lietuvos Katalikų bažnyčios įtaką; su Rusijos pagalba Žemaitijoje pradėjo dominuoti Lietuvos patriotai. Rusija kovojo prieš lotynišką raštą ir katalikybę, tačiau ji ilgą laiką nepersekiojo pačios lietuvių kalbos ar lietuvių kaip tautos, skirtingai nuo lenkiškosios Katalikų bažnyčios. Todėl Rusija sudarė sąlygas susiformuoti lietuviškai visuomenei, nacijai, kuri ne tik atsilaikė prieš tos pačios Rusijos rusifikavimo spaudimą, bet ir, sėkmingai susiklosčius aplinkybėms, sugebėjo atkurti savo valstybę.

O ar būtume pajėgę patys pasipriešinti lenkams? Kaip būtų galėjusi atsirasti ir įsitvirtinti lietuviška inteligentija, jei Rusija nebūtų išnaikinusi prolenkiškos dvarininkijos? Ar kaimuose prispausti mūsų protėviai būtų atsilaikę, jei rusai nors kelioms dešimtims metų nebūtų grąžinę lietuvių kalbos į mokyklas? Rusija yra padariusi Lietuvai daug ir blogo, tačiau toli gražu nėra aišku, kas būtų atsitikę su Lietuva XIX amžiuje, jei ne Jekaterina ir Muravjovas.

O ar Lietuva būtų atsikūrusi kaip valstybė 1918 m., jei ne kilnus Lenino gestas, o vėliau – Raudonoji armija prie Lenkijos sienų? O gal netgi labai aišku?

Galbūt vertėtų suabejoti mums įkyriai brukama vyriausybine bei bažnytine propaganda ir vieną kartą patiems nuspręsti, kuo buvome, kas esame ir kokiais norėtume save matyti ateityje?

Lietuvybės persekiojimas ir išlikimas – tai tik vienas iš pavyzdžių, kur galima įtarti oficialų istorijos klastojimą. Sunku suprasti, kodėl viena iš centrinių Vilniaus gatvių vis dar vadinasi Jogailos vardu, šiurpą kelia oficialus vieno amoraliausių visų laikų Lietuvos istorinių veikėjų – karaliaus Mindaugo kultas. Viljamso istorija ir kiti beatodariško lindimo kiekvienam vakariečiui pavyzdžiai, žeminančios Lietuvos narystės Europos Sąjungoje sąlygos, Lietuvos kariai Irake, pagaliau nuolankus Lietuvos Vyriausybės žeminimasis prieš įvairaus plauko ekstremistus iš Izraelio – susidaro įspūdis, kad tai tik atskiros grandys įsibėgėjančio sąmoningo Lietuvos ir lietuvybės menkinimo proceso, kažkas panašausį tai, kas Lietuvoje vyko prieš kelis šimtus metų.

Galbūt vertėtų tai sustabdyti? Galbūt nevertėtų leistis, kad mumis manipuliuotų? Galbūt vertėtų suabejoti mums įkyriai brukama vyriausybine bei bažnytine propaganda ir vieną kartą patiems nuspręsti, kuo buvome, kas esame ir kokiais norėtume save matyti ateityje? Į PRADINĮ PUSLAPĮ

VILNIUS  2014-11-29 04:31:29

didziausi LITUVOS priesai buvo ir liks lenkai.net ir dabar jie kartoja kad VILNIUS ju.

eligoski  2014-09-22 15:00:56

Bylicie gupcami i gupcami jestecie.

Tovarishch  2013-12-10 00:14:30

Neskieskit nesąmonių.

M. Muravjovo nurodymas: Siunčiu lietuviškos abėcėlės egzempliorių, išspausdintą rusiškomis raidėmis, (ir) siūlau komitetui nuo šiol laikytis taisyklės: nepraleisti spausdinimui nė vieno lietuviško elementoriaus, rašyto lenkiškomis raidėmis, ir leisti spausdinti juos tik tada, kai jie bus perrašyti rusiškomis raidėmis pagal pridedamą pavyzdį.

Pėstininkų generolas M. Muravjovas
Valstybės patarėjas Nikotinas (vertimas) LIŠ t. II p. Vilnius

Arma  2013-09-19 00:46:52

Gal cia Lietuvai pasiseke kaip toje patarleje : kai du pesasi . laimi trecias .

Kestas  2011-03-10 19:40:57

Imkit slavus, kaip vieną visumą, priešišką lietuviams, o skirstykit slavus pagal subetnosus. Pavyzdžiui, tie patys rusia vertindami mongolų ordų antplūdį, neskirsto mongolų į Vidurinės ar Centrinės Mongolijos gyventojus, o totorių į Pavolgio ar Pietų Uralo totorius. Taip pat ir Hitlerio kareivių neskirstė į liuteronus, austrus, bavarus ar katalikus. Tai ko mes dar čia slavų okupantus ir kolonizatorius turim skirt pagal tai, kiek tie parazitai švepli. Visi jie priešai ir visi jie dergė (kai kur dergia iki šiol) Vilniuje, Kijeve, Minske, Kaune, Suvalkuose ir kituose Lietuvos miestuose. Tuo labiau, kad Lenkija sukurta rusų ir Stalino 1945 m. iš Vokietijos Generalgubernijos ir kitų okupuotų žemių ir nieko bendra neturi su Lenkija iki KsKs amžiaus. Nes mazovšams Krakau ir VVarschau nepriklausė, o tai, kad mazovšai priklausė Varšuvos Hercogijai, įkurtai Aleksandro I, nedaro jų buvusios Rusijos Imperijos, Austrijos ir Vokietijos žemių paveldėtojais.

Daugiau


  pasisakymas – 1000 ženklų, tik lietuviškos raidės

   Vardas




dalintis

Užsisakykite

Lietuviais.lt

naujienas

e-paštu

RSS RSS

Užsisakykite

Lietuviais.lt

naujienas

e-paštu

RSS RSS

Kai uždarys, lietuviais.lt,
bus lietuviais.com
Pirmoji Lietuviais.lt versija – 2004 m.
Vilties medis Rytinėje žvaigždėje
LIETUVIAIS
norime
ir būt?
pagrindinisdienoraštistekstai
apie Lietuviais.ltparodytikontaktai
© 2004 – 2019 Giedrius Šarkanas        kontaktai