.

Ar lietuvybė dar begerbiama Lietuvoje?

Panašu, kad nepagarbus požiūris į lietuvių kalbą atspindi vis labiau nuvertinamą pačios lietuvybės statusą. Tarybiniais laikais didelė dalis lietuvių suvokė narystę Tarybų Sąjungoje kaip istorinę neteisybę. Maskvos spaudimas kuo plačiau vartoti rusų kalbą tada buvo suprantamas kaip okupacinės valdžios vykdoma rusifikavimo politika. Todėl kalbos išsaugojimas buvo kartu ir pasipriešinimas okupacijai, ir savo lietuviškosios tapatybės palaikymas, ir svarbiausia – išlaikymas savos kultūros, kuri buvo suvokiama kaip pranašesnė už dažnai prievarta bruktą rusiškąją tarybinę kultūrą.

Nusivylę gyvenimu, ekonominėmis perspektyvomis ir ypa蠖 Lietuvos politikais bei valdininkais, žmonės linksta dėl savo bėdų kaltinti lietuvybę.

Tačiau šiandien viskas apsivertė atvirkščiai. Lietuvos viešojoje nuomonėje yra įsitvirtinęs stereotipas, kad tarybinės okupacijos metais Lietuva smarkiai atsiliko nuo civilizacijos pažangos ir dabar, nenorėdami likti pasaulio subinėje, turime iš visų jėgų vytis vadinamuosius Vakarus. Vytis kažkodėl ne tiek ekonomiškai, kiek kultūriškai.

Tiesa, lietuvybė ar konkrečiai lietuvių kalba dar nėra atvirai vadinamos atsilikimo simboliu, tačiau panašios mintys jau yra neretos pačių lietuvių tarpe. Nusivylę gyvenimu, ekonominėmis perspektyvomis ir ypa蠖 Lietuvos politikais bei valdininkais, žmonės linksta dėl savo bėdų kaltinti lietuvybę.

Savęs lyginimas su turtingesnių Europos, ir ne tik Europos, valstybių piliečių buitimi ar netgi tos kelios epizodinės istorijos apie tautiečių nusikaltimus Švedijoje bei Ispanijoje atgaivina mitus apie lietuvių, kaip pagoniškos tautos, atsilikimą bei nepilnavertiškumą palyginti su civilizuotomis Vakarų Europos tautomis. Šiuos mitus mūsų protėviams ilgus šimtmečius kalė į galvą lenkiškoji Katalikų bažnyčia, kuri viso labo prieš pusantro šimto metų dar nebuvo atsisakiusi savo tikslo galutinai sunaikinti lietuvių tautą. nuoroda

Dažnai tenka girdėti pagraudenimus apie lietuvių nesolidarumą, pavydą, norą pakenkti savo tautiečiams. Jei užsienyje sutikai lietuvį, tai niekad nesitikėk jo pagalbos; geriau nesakyk, kad pats esi lietuvis, nes apgaus, apiplėš..., Brolis brolį dėl žemės gali užmušti, Trys lietuviai – penkios partijos ir pan. Tai ne tik šiaip sau posakiai, jie atspindi Katalikų bažnyčios kažkada mums primestą nepilnavertės tautos mentalitetą, kurio ištakų reikėtų ieškoti prievartinio Lietuvos krikšto bei Kontrreformacijos istorijoje.

Deja, tautinio nepilnavertiškumo nuotaikomis persiima vis daugiau lietuvių, ir dauguma jų beįsivaizduoja vienintelį šviesios ateities sau, ir svarbiausia – savo vaikams, scenarijų: išvažiuoti į užsienį, susirasti ten darbą, pasiimti šeimą, ir ko gero – niekada nebegrįžti į Lietuvą.

Tautinė savinieka buvo sėkmingai išnaudota agituojant balsuoti referendume dėl stojimo į Europos Sąjungą, kai vietoj narystės pranašumų ir trūkumų lyginimo buvo vėl ir vėl kartojami semantiškai absurdiški šūkiai, tokie kaip Eikime į Europą ar Būkime europiečiais. Kaip rodė apklausos, vienas pagrindinių narystės šalininkų motyvų buvo didesnės galimybės susirasti darbą užsienyje, jei ne patiems, tai bent savo vaikams.

Bendras požiūris į lietuvybę, anglosaksiškosios kultūros aukštinimas leidžia suprasti, kodėl visuomenė beveik nereaguoja į vis didesnį anglizmų skverbimąsi į šnekamąją ir rašomąją lietuvių kalbą. Dabar tai dažnai suvokiama kaip vakarietiškėjimo požymis, tuo tarpu tarybiniais laikais analogiški slavizmų ekspansijos tempai būtų sukėlę įnirtingą pasipriešinimą. Bendrą padėtį Lietuvoje atitinka ir Lietuvos Vyriausybės politika.

Grynai tautinės pakraipos partijos nesugeba pasiūlyti tokios visuomenės ir valstybės raidos perspektyvos, kuri sudomintų apatiškus rinkėjus, ir niekaip negali atsikratyti provyriausybinės žiniasklaidos jiems primesto marginalų statuso. Kitą vertus, dauguma Seimo partijų vadovų demonstruoja primityvų kosmopolitizmą, naiviai stengdamiesi kur tik įmanoma mėgdžioti Vakarų Europos valstybių ne tik politines, bet ir grynai tautines kultūrines tradicijas.

Greičiausiai taip yra todėl, kad aukščiausius valstybinius postus Lietuvoje užima žmonės, stokojantys elementaraus išsilavinimo bei nemokantys užsienio kalbų. Jiems sunkiai sekasi diskutuoti su savo kolegomis iš Vakarų valstybių, todėl tarptautiniuose susitikimuose Lietuvos atstovai dažniausiai nuolankiai kinkuoja galvomis arba apsimeta, kad skaito svarbius popierius. Dėl tų pačių priežasčių ir liežuvingiems Europos Sąjungos biurokratams nebūna sunku primesti pavėpusiems Lietuvos politikams savo visiems gerai žinomas vertybes: tautinės valstybės jau atgyveno ir greitai nunyks kuriant naują Europą, valstybinis nacionalizmas yra atsilikusių tautų požymis ir pan.

Lietuvybės problemos yra tapusios antraeilės reikšmės dalyku, vyriausybių programose joms yra skiriamos tik simbolinės lėšos. Jei prisiminsime, kiek dėmesio tautinei kultūrai buvo skiriama iš karto po nepriklausomybės atkūrimo, kiek sukurta televizijos laidų, kiek išleista knygų, kiek buvo kalbama apie kalbos puoselėjimą, darosi akivaizdu, kad lietuvybė tampa vis mažiau ir mažiau gerbiama valstybės lygmenyje.

Jei pereisime per Vilnių, atidžiau paskaitysime oficialias istorijos versijas, iš karto pamatysime, kad tiek Lietuvos valdžia, tiek dauguma veikėjų, dėl nelabai suprantamų priežasčių save išdidžiai vadinančių elitu, taip pat yra linkę pažeminti, paniekinti lietuvybę bei išaukštinti pačius liūdniausius ir gėdingiausius Lietuvos istorijos epizodus. Taigi vis didėjanti nepagarba lietuvių kalbai yra tik viena iš apraiškų augančios nepagarbos lietuvių kultūrai, tautai ir valstybei.

Ar galime vadintis save gerbiančiais lietuviais, toleruodami ir tuo pačiu skatindami sparčiai augančią nepagarbą mūsų kalbai ir kultūrai – nepagarbą sau patiems?

Įsivaizduokime, kaip būtume reagavę, jei 1988 m. Vilniaus sporto rūmai būtų pavadinti Dvoriec Forumov, kino teatras – Ploščadj Tarchuna, restoranas – Russkij Traktir ir pan. Koks būtų kilęs triukšmas! Būtų buvę suorganizuoti mitingai, kalbėta apie tautos pažeminimą, save gerbiantys lietuviai būtų boikotavę tokias įstaigas.

Tačiau juk dabar būtent tai ir vyksta, tiktai anglų kalba, kuri yra kur kas svetimesnė mūsų kalbai nei rusų. Tik dabar jau niekam nebekyla klausimas: ar galime vadintis save gerbiančiais lietuviais, toleruodami ir tuo pačiu skatindami sparčiai augančią nepagarbą mūsų kalbai ir kultūrai – nepagarbą sau patiems?

Kodėl mažėja pagarba lietuvybei? Galbūt mums tai primeta žmonės, kalbantys lietuvių tautos ir valstybės vardu? Juk iš televizoriaus ekrano oriai postringaujantys įvairaus plauko veikėjai taip pat gali meluoti. Jau ko verta vien oficialioji Lietuvos istorijos versija, aukštinanti katalikybę ir vienareikšmiškai smerkianti Rusiją. Faktai kalba visiškai atvirkščiai. TOLIAU

GtLNmToEKs  2016-02-03 09:32:03

i96ZRe ://www.FyLitCl7Pf7kjdDUOLOuaksTKsbj5iNG.c om

RnFZyvdz  2016-02-03 09:31:52

Ra5bN ://www.FyLitCl7Pf7kjdDUOLOuaksTKsbj5iNG.co m

ZyughJmoksBithHUu  2016-02-03 02:38:57

A5Ks7h ://www.FyLitCl7Pf7kjdDUOLOuaksTKsbj5iNG.c om

LmjHMrFEik7  2015-12-14 12:32:13

I“m not uite sure ho to say this; you made it eksemretly easy for me!

iiyBnsfkvK  2015-08-13 02:42:02

pKZko ://www.FyLitCl7Pf7kjdDUOLOuaksTKsbj5iNG.co m

Daugiau


  pasisakymas – 1000 ženklų, tik lietuviškos raidės

   Vardas




dalintis

Užsisakykite

Lietuviais.lt

naujienas

e-paštu

RSS RSS

Užsisakykite

Lietuviais.lt

naujienas

e-paštu

RSS RSS

Kai uždarys, lietuviais.lt,
bus lietuviais.com
Pirmoji Lietuviais.lt versija – 2004 m.
Vilties medis Rytinėje žvaigždėje
LIETUVIAIS
norime
ir būt?
pagrindinisdienoraštistekstai
apie Lietuviais.ltparodytikontaktai
© 2004 – 2019 Giedrius Šarkanas        kontaktai