Žodis išgama šiuolaikinėje lietuvių kalboje jokiu būdu nevartotinas kalbant apie žmones su fizine ar dvasine negalia.
Išgama reikia vadinti morališkai pagędusį žmogų, visų pirma, išdaviką tą, kuris išsigimė etine prasme. Kas išduoda savo tėvynę, tas išgama.
Šiuo žodžiu nederėtų vadinti žmogaus, padariusio nusikaltimą ar pan. iš skurdo ar nevilties išgamomis paprastai tampama iš gobšumo.
Lietuvos politika nusirito iki tokio lygio, kad patys žodžiai politikas, Seimo narys, ministras ir pan. jau yra vartojami kaip keiksmažodžiai.
Lietuviai sutartinai šlykštisi parsidavėliais politikais ir todėl dažnai susiduria su problema, kaip viešai pareikšti savo panieką ir pasibjaurėjimą šiam tikslui geriausiai tinka žodis išgama.
O tu, kurs lietuvio tik vardą nešioji,
O dvasią užspaustum tėvynės jaunos...
Tegul ir tave ateitis tolimoji
Minėja... kaip išgamą mūsų dienos
Maironis Jaunoji Lietuva
Akivaizdu, kad šie Maironio žodžiai idealiai tinka daugumai Lietuvos politikų, ypač tiems, kurių veidai neišnyksta iš televizorių ekranų.
Europos žmogaus teisių teismo jurisprudencija akivaizdžiai rodo, kad lietuviai turi teisę vadinti jiems nepatikusius politikus taip, kaip jiems atrodo tinkamiausia.
Tiesa, Lietuvos teisėjai negarsėja nei kaip kvalifikuoti, nei kaip nekorumpuoti, todėl, kovojant už savo teises, lietuviams neretai tenka keliauti į patį Strasbūrą.
Kaip galima tikėtis, kad Lietuvoje kažkas pasikeis, jei nedrįstame netgi viešai įvardinti to, kas yra negerai?
Norint susigaudyti ką daryti, visų pirma reikia aiškiai pasakyti, kas iš tikrųjų vyksta reikia pradėti vadinti daiktus savo vardais.
Norėtųsi tikėtis, kad ir į Lietuvą ateis toks laikas, kai kiekvienas išgama, kur jis bekriuksėtų Seime, Vyriausybėje, savivaldybėje ar Prezidentūroje bus ir vadinamas išgama.
Gal tada nors kas antras politikas ar būsimas politikas, prieš išduodamas Lietuvą (tapdamas išgama), dar kartą gerai pagalvotų?
