Lietuviški dievai yra artimi latviškiesiems, o taip pat ir krikščionių jau sunaikintų prūsų, jotvingių ir kitų baltų tautų dievams, panašios buvo ir jų šlovinimo apeigos.
Taigi lietuviškieji dievai yra baltiškieji dievai, o lietuviškasis tikėjimas lietuvietybė yra baltiškojo tikėjimo dalis, taip pat kaip ir latviškasis tikėjimas.
Lietuvoje įsitvirtinus Romos katalikų bažnyčiai, katalikai pradėjo persekioti lietuviečius. Lietuviškųjų dievų garbinimas buvo laikomas nusikaltimu.
Lietuviečiai negalėjo netgi viešai susirinkti, apeigos buvo atliekamos naktį, nuošaliose vietose, toli nuo katalikų žynių akių.
Tokiomis sąlygomis oficialiai pripažintos lietuvietiškos bendruomenės egzistuoti iš principo negalėjo.
Dėl tų pačių priežasčių lietuvietybė negalėjo egzistuoti ir tuo metu, kai Lietuva buvo Rusijos provincija, ir Tarpukariu, kai net krikščionys evangelikai kentėdavo nuo katalikų teroro. Nebuvo galimybių legalizuotis ir tarybiniais laikais.
Tačiau lietuvietybė neišnyko. Lietuviai išsaugojo savo protėvių tikėjimą jo viešai nedemonstruodami. Tiek 15 a., tiek 18 a., tiek dabar dalis lietuvių išliko ištikimi lietuviškiesiems dievams.
Jie vadindavo save katalikais, vaikščiodavo į bažnyčią, nes kitaip nebūtų galėję išlikti tikri katalikai nebūtų leidę jiems išgyventi. Tačiau širdyje jie garbino būtent ne svetimšalį krikščionių dievą, o lietuviškuosius dievus.
Lietuvos dievai nereikalauja ištikimybės demonstravimo, kaip krikščioniškasis dievas, kurio pasekėjai turi visko išsižadėti ir viešai nusižeminti prieš jo žynius.
Kaip ir budistams, lietuviečiams svarbu ne viešas pozavimas, o tikėjimas ir teisingumas gyvenime švari sąžinė. Geras lietuvietis yra visų pirma doras lietuvis, kuris neišduoda Lietuvos.
Dabar Lietuva kenčia nuo katalikiškojo teroro, lietuviams tenka pasivadinti katalikais tam, kad jų neišmestų iš darbo, prie jų nesikabinėtų kaimynai ir jų vaikai galėtų ramiai mokytis katalikų neretai dominuojamose mokyklose.
Lietuviečiai, kaip ir daugelis kitų religijų atstovų, yra visaip pravardžiuojami vadinami stabmeldžiais, pagonimis ir pan., o taip pat begėdiškai diskriminuojami dabartinės Lietuvos valstybės, pilnai pajungtos Katalikų bažnyčiai.
Tačiau ateis laikas, kai nevaržomas katalikų viešpatavimas baigsis ir tada lietuviečiai pamirš per šimtmečius išsiugdytą įprotį slėpti savo tikėjimą nuo netolerantiškųjų katalikų.
Jau dabar dalis išsaugojusių lietuvietybę lietuvių jungiasi prie Romuvos bendruomenės ar tiesiog nieko nebijodami vadina save lietuviečiais.
