Pagonybė ir pagonys

„Pagonybė“ ir „pagonys“

yra sąvokos kilusios iš lotyniško žodžio paganus – kaimietis, piemuo, Romos imperijos laikais turėjusio žmogaus atsilikimo, neišsilavinimo, tamsumo prasmę.
Šias sąvokas paprastai vartoja iš judaizmo kilusių vieno dievo religijų atstovai įvardinti tikėjimams, nepriklausantiems pagrindinėms pasaulio religijoms bei juos išpažįstantiems žmonėms. Krikščionys kartais „pagonimis“ vadina visus ne savo religijos atstovus ar politeistus.

„Pagonys“ ir „pagonybė“ – panieką išreiškiantys žodžiai

Bet kokiu atveju, „pagonybė“ ir „pagonys“ yra akivaizdžiai įžeidžiantys žodžiai ir jų vartojimas liudija, kad išpažįstantieji vieno dievo religijas, ypač krikščionys, neatsisakė savo istorinio įpročio viešai žeminti kitų tikėjimų žmones ir visaip iš jų tyčiotis.

Kaip liudija vadinamosios evangelijos, pats krikščionių dievas Jėzus Kristus nepraleisdavo progos pažeminti jam nesilenkusiųjų ir pasityčioti iš visų jo negarbinusiųjų, jei tik nejautė grėsmės būti nubaustas už savo akiplėšiškumą. Jėzaus pasekėjai ilgą laiką atvirai niekindavo kitų tikėjimų išpažintojus, persekiojo juos, žudė ir, žinoma, visaip pravardžiavo.

Iki šių dienų išlikę paniekinami žodžiai „pagonys“ ir „pagonybė“ gerai perteikia krikščioniškąją panieką visiems nugalėtiesiems nekrikščionims – juk „pagonys“ dabar paprastai sakoma turint omeny būtent europietiškuosius daug dievų apėmusius tikėjimus – kurių pasekėjai buvo išžudyti ar kitaip sunaikinti Viduramžiais krikščionių vykdyto indoeuropietiškųjų religijų genocido metu.

„Pagonimis“ dažniausiai nesiryžtama vadinti politeistinių ar animistinių tikėjimų išpažintojų, kurių bendruomenės nebuvo visiškai sunaikintos krikščionių, musulmonų, judaistų ar kitų religinių grupių, paplitusių pasaulyje visų pirma genocido pagalba. Pavyzdžiui, „pagonimis“ paprastai nevadinami induistai, sintoistai ir daugelis kitų tikėjimų, kurių bendruomenių dėl vienų ar kitų priežasčių išžudyti nepavyko.

„Pagonys“ ir „pagonybė“ Lietuvoje

Sakydami „pagonybė Lietuvoje“ ar „lietuviškoji pagonybė“, Lietuvos krikščionys (daugiausia katalikai) paprastai turi omenyje tuos laikus, kai buvo laisvai garbinami Lietuvos dievai, kai Lietuvoje dar nebuvo panaikinta tikėjimo laisvė, Katalikų bažnyčia dar nebuvo įsiviešpatavusi ir pradėjusi kruvino kitatikių persekiojimo – laikotarpį maždaug iki 14 a. pabaigos.

„Lietuvos pagonybe“ dauguma katalikų vadina ir patį lietuviškąjį (baltų) tikėjimą - lietuvietybę, norėdami subtiliai pabrėžti, kokie lietuviai buvo neišsilavinę tamsuoliai, kol į Lietuvą atėjo Katalikų bažnyčia su savo inkvizicija bei jėzuitais ir pradėjo persekioti bet kokį laisvą mąstymą bei mokslą, deginti raganas, laisvamanius ir t.t.

„Pagonimis“ Lietuvos katalikai labai dažnai vadina ir laisvamanius bei ateistus, tuo (galbūt nesąmoningai) pabrėždami savo atsainų požiūrį į visus, kurie negarbina jų dievo.

Nenorint nieko įžeisti, „pagonių“ ir „pagonybės“ reikėtų iš viso atsisakyti

Tačiau jei vis dėlto norima vartoti šias savokas, derėtų jas vartoti būtent pagal jų tikrąją reikšmę – įvardinant labiausiai atsilikusią, netolerantišką ir pasipūtusią, vienu žodžiu – pačią tamsiausią religinę bendruomenę.

O ar koks nors pasaulio tikėjimas labiau nusipelno būti vadinamas „pagonybe“ nei katalikybė – pati nepakančiausioji ir žiauriausioji visoje žmonijos istorijoje, tiek skausmo, nelaimių ir pažeminimų lietuviams atnešusi religija?

Gal „pagonimis“ reikėtų vadinti būtent tuos, kurie sugalvojo ir iki šiol su pasimėgavimu vartoja šį pažeminantį žodį?

Kai uždarys, lietuviais.lt,
bus lietuviais.com