Lietuvių kalba ir barbarizmai

Nauji žodžiai ir techniniai terminai kalboje atsiranda dviem būdais

Kaip ir kiekviena kita kalba, lietuvių kalba turi prisitaikyti prie sparčiai besikeičiančio pasaulio. Tai reiškia, kad kiekvienai naujai sąvokai, atsiradusiai ir prigijusiai pasaulinėje žmonijos kultūroje, turi būti priimamas (sukuriamas) lietuviškas atitikmuo.

Nauji žodžiai Lietuvoje paprastai atsiranda arba 1) sugalvojant lietuvišką naujadarą (pavyzdžiui, „delninukas“ – delninis kompiuteris), arba 2) sukonstruojant naują barbarizmą (pavyzdžiui, anglizmas „blenderis“ – angliškas žodis blender su lietuviška galūne „-ris“).

Subarbarinti kitų kalbų žodžius yra lengviausia

Nesunku pastebėti, kad dauguma naujai atsirandančių daiktų bei reiškinių visuomenėje ir ypač žiniasklaidoje yra nedelsiant pakrikštijami žurnalistų pridedant lietuviškas priesagas ir galūnes ( „šeipingas“, „tiuningas“, „kastingas“, „espresso“ ir pan.).

Akivaizdus lietuvių kalbos nykimo momentas – jau baigiama palaidoti lietuviška abėcėlė. Viešajame gyvenime lietuviškų raidžių tarimą galutinai išstūmė angliškasis.
TV tariama „tivy“, ID – „aidy“, DVD – „dividy“ ir t.t. Ir tai – ne tik šnekamojoje kalboje, bet ir televizijoje, radijuje – faktiškai visur ir visada, visoje Lietuvoje.

Kurti naujus žodžius tokiu būdu yra pigiausia ir patogiausia, nes per kelias sekundes tai gali padaryti kiekvienas, netgi visiškai nesuprasdamas, apie ką kalbama. Svarbiausia, rezultatas bus vienodas - naująjį barbarizmą supras kiekvienas, jau girdėjęs originalą užsienio kalba.

Lietuviškų naujadarų įtvirtinimui reikia įdėti daug darbo

Tuo tarpu į lietuvių kalbą nauji terminai gali būti išversti įvairiai, dažnai egzistuoja daug to paties žodžio reikšmių. Jei keli žmonės tą patį terminą išsivers skirtingai, jie gali nesusikalbėti tarpusavyje.

Pavyzdžiui, Valstybinės lietuvių kalbos komisijos rekomenduojamas angliškojo file vertimas „rinkmena“ gali būti nesuprastas netgi programuotojų, jau nekalbant apie eilinius lietuvius, pripratusius prie dabar jau „visiškai lietuviško“ barbarizmo „failas“.

Taigi norint sukurti lietuvišką naujo termino atitikmenį, reikia ne tik 1) sugalvoti ir kažkaip demokratiškai patvirtinti tinkamiausią vertimą, bet ir 2) išreklamuoti jį visuomenėje bei 3) įtikinti lietuvius naudoti naują žodį. Visi trys žingsniai reikalauja daug pastangų.

Sunku susitarti dėl tinkamiausio lietuviško sąvokos atitikmens

Prisiminkime, kaip buvo verčiamas į lietuvių kalbą angliškas kompiuterijos terminas driver. Jei pažiūrėsime į keliolikos metų senumo anglų-lietuvių kalbų žodyną, greičiausiai rasime šiuos vertimo variantus: 1) vairuotojas, vežėjas, mašinistas; 2) (gyvulių) varovas; 3) varomasis ratas.

Kai reikėjo išversti driver kompiuterine prasme, nemažai lietuvių tiesiog pasirinko labiausiai semantiškai atitinkančią ir ko gero gražiausiai skambančią reikšmę - „varovas“.

Vis dėlto kalbininkai sugalvojo savo oficialią versiją - visiškai naują šia prasme sąvoką „tvarkyklė“ – ir būtent šį vertimą galime rasti dabartiniuose žodynuose. Tačiau „tvarkyklė“ neprigijo visuomenėje, ir dauguma lietuvių, ypač programuotojų, tiesiog sako „draiveris“, spjaudami į kalbos komisijų rekomendacijas.

Įdomu, kad daugelyje kalbų (pavyzdžiui, ispanų ar prancūzų) „tvarkyklė“ reiškia „kompiuteris“. Akivaizdu, kad tai kur kas semantiškai taiklesnis šio žodžio vartojimas, nes kompiuteris visų pirma yra informaciją tvarkanti mašina.

Tuo tarpu įžvelgti prasminį ryšį tarp žodžio „tvarkyklė“ ir prietaisą valdančios (varančios) programos gali nebent kalbos komisijų valdininkai. Visai natūralu, kad tauta vieningai atmetė šį kalbininkų „atradimą“.

„Draiverio“, „failo“ ir daugelis kitų pavyzdžių parodė, kad lietuviai nėra linkę vartoti semantiškai neteisingų ir ypač autoritariškai, be žmonių pritarimo sugalvotų terminų.

Nepagrįstos kalbininkų ambicijos dar labiau apsunkina barbarizmų problemą

„Draiverio“ istorija – tai tik vienas iš daugelio pasireiškimu per paskutinius kelioliką metų susiklosčiusios tvirtos oficialiosios kalbos kūrimo tradicijos - jei naujai sąvokai įvardinti naudojamas senas angliškas žodis, kalbininkai stengiasi ne panaudoti labiausiai atitinkantį jau egzistuojantį šio žodžio vertimo variantą, o būtinai kurti naują žodį. (Pavyzdžiui, jau minėtieji „tvarkyklė“, o ne „varovas“, „rinkmena“, o ne „byla“ angliškajam file.)

Visiškai naujus lietuviškus žodžius yra daug sunkiau susieti su kitų kalbų originalais, teisingai išversti, nes jų nėra senesniuose žodynuose. Pagaliau, juos kur kas sunkiau atsiminti netgi tiems lietuviams, kurie moka užsienio kalbas. Be reikalo kuriami įmantrūs naujadarai komplikuoja ir taip komplikuotą vertimą į lietuvių kalbą.

Pagaliau pats kalbos komisijų noras primesti savo be jokio poreikio išgalvotus prasminius naujadarus tiesiog erzina. Susidaro įspūdis (greičiausiai ne be pagrindo), jog kai kurie kalbininkai piktnaudžiauja savo įgaliojimais kalbos priežiūros ir plėtros srityse, kad įgytų asmeninę valdžią, panašią į tą, kurią tautinės kalbos formavimosi laikais turėjo Jonas Jablonskis ir jo bendražygiai.

Naujų lietuviškų žodžių populiarinimas reikalauja didelių investicijų

Tik labai maža dalis lietuvių aktyviai domisi lietuvių kalbos politika: skaito Valstybinės lietuvių kalbos komisijos nutarimus, lankosi jos interneto svetainėse, seka kalbos naujoves.

Lietuviai labai greitai pripranta prie angliškų, itališkų bei kitų kalbų barbarizmų ir puikiausiai su jais išsiverčia kasdieniniame bendravime. Įtikinti lietuvius, ypač žurnalistus, sekti ir įsiminti naujai atsirandančius ir sunkiai įsitvirtinančius žodžius yra labai sunku.

Norint, kad lietuviškus naujadarus įsisavintų plačioji visuomenė, reikia juos reklamuoti - daug kartų kartoti per radiją, televiziją, kabinti reklaminius skydus šalikelėse ir miestų gatvėse.

Naujus lietuviškus žodžius reikia kurti kaip įmanoma greičiau, kol atitinkami barbarizmai galutinai neįsiviešpatavo lietuvių sąmonėje. Kuo anksčiau bus pradėtas propaguoti naujas žodis, tuo mažiau reiks pastangų ir laiko jam įtvirtinti.

Kitaip sakant, veiksmingam naujų lietuviškų žodžių populiarinimui reikia skirti labai daug laiko ir lėšų. Dabartinėje Lietuvos visuomenėje tai reiškia, kad lietuvių kalbos perspektyvos yra labai liūdnos.

Nepakankamas dėmesys ir finansavimas neišvengiamai veda į kalbos skurdą ir nykimą

Pastaruoju metu Lietuvos valdžia nėra linkusi skirti dėmesio ir ypač materialinių resursų lietuvių kalbai ir jos problemoms.

Viešoji reklama populiarina Europos Sąjungą, kažkokią „Europos kultūrą“, muziką, kosmopolitizmą, homoseksualizmą ir pan. – kitaip sakant, viską, išskyrus lietuvių kalbą.

Akivaizdus lietuvių kalbos nykimo momentas – jau baigiama palaidoti lietuviška abėcėlė. Viešajame gyvenime lietuviškų raidžių tarimą galutinai išstūmė angliškasis.

TV tariama „tivy“, ID – „aidy“, DVD – „dividy“ ir t.t. Ir tai – ne tik šnekamojoje kalboje, bet ir televizijoje, radijuje – faktiškai visur ir visada, visoje Lietuvoje.

Panieka lietuviams?

„Maksima“ tinklo savininkai pabrėžia būtent nelietuvišką raidę savo pavadinime, nors tai ir Lietuvoje įsteigta įmonė. Atrodo maždaug kaip „dėjome mes ant tos jūsų lietuvybės“.

Tuo tarpu būtent lietuvių kalbai gresia didžiausias pavojus. Būtent lietuvių kalbos modernizavimui – pritaikymui prie šiandienos ir ateities poreikių – verkiant reikia kuo didesnių vyriausybės, savivaldybių ir visos tautos pastangų.

Išsaugoti lietuvių kalbą gali tik intensyvi, kryptinga ir sisteminga valstybės politika, kuri užtikrintų savalaikį naujų žodžių kūrimą ir jų populiarinimą visuomenėje. Reikia ieškoti būdų, kaip įtikinti žiniasklaidą atsisakyti barbarizmų ir skleisti, populiarinti ar netgi kurti lietuviškus naujadarus.

Kadangi naudoti barbarizmus yra patogiausia, dabartinis valstybinis kalbos ignoravimas reiškia nenumaldomą svetimžodžių daugėjimą ir vis gilesnį jų skverbimąsi į lietuvių kalbą. Šiai vis labiau atsiliekant nuo gyvenimo reikalavimų, požiūris, kad lietuvių kalba neperspektyvi, archajiška, „kaimietiška“ ir pan., vis labiau plinta netgi tarp šimtaprocentinių lietuvių.

Kuo labiau lietuvių kalba skurs, kuo mažiau atitiks gyvenimo poreikius, tuo mažiau prasmės bus ja kalbėti. Jei nenorime, kad lietuvių kalba taptų negyvu muziejaus eksponatu, turime ją saugoti, puoselėti ir tobulinti – ir, svarbiausia, ne tik gražiais žodžiais.