Karalius Mindaugas – niekðybës kultas? (2)

Pagal oficialiàjà ideologijà Mindaugas kur kas daugiau nusipelnë Lietuvai nei Margiris ir Pilënø gynëjai

Bandydamas suprasti, kaip amoralusis Lietuvos karalius galëjo tapti istorikø ir politikø garbinimo objektu, prisiminiau dabar jau á uþmarðtá nugrimzdusius kunigaikðtá Margirá ir narsiuosius Pilënø gynëjus. Në menkiausios uþuominos apie juos neradau naujausiame 8 klasës istorijos vadovëlyje, bet uþtai ten buvo smulkiai apraðyta, kaip ðaunieji kryþiuoèiai Lietuvoje pagavo ir uþmuðë daug stabmeldþiø bei kitaip kilniai ir pasiaukojamai bandë civilizuoti mûsø protëvius, o ðie vis gráþdavo prie savo tikëjimo, kaip ðuo, sugráþtantis prie [savo] vëmalo. 

Nustebæs pabandþiau paieðkoti Margirio ir Pilënø vardø Vilniaus gatviø bei aikðèiø sàraðuose, taèiau irgi veltui – vien tik dabartiniai oficialiosios vyriausybinës bei baþnytinës ideologijos didvyriai: Mindaugas, Jogaila bei ávairaus plauko katalikø ðventieji.

Ádomu, kà apie pilënieèius pasakytø modernieji Lietuvos istorikai, politikai bei visi kiti paþangûs kultûrologai bei ðvietëjai. Gal – „jie neprisitaikë prie rinkos konjunktûros ir todël neatlaikë konkurencijos“, o gal – „Margiris ir Pilënø gynëjai buvo þemesnës pagonimiðkos kultûros, ir todël juos reikëjo likviduoti“?

Turbût retas ið oficialiøjø ideologø galëtø susilaikyti nuo paniekinamos ðypsenos, prisiminæs, kaip gyveno kaþkada „pagonys“, kurie kovojo ir þuvo vardan Lietuvos, nesutikdami netgi naudingai parsiduoti. Mindaugas (ar Jogaila) – va jis tai sugebëjo prasigyventi pardavinëdamas Lietuvà, todël juo reikia didþiuotis, já prisiminti ir garbinti bei, esant progai, sekti jo pavyzdþiu!

Deja, ciniðkas Lietuvos istorijos vertinimas nëra atsitiktinë valstybës formuojamos kultûros apraiðka. Oficialioji istorijos interpretacija apie Mindaugà, Lietuvos krikðtà bei „ásijungimà á krikðèioniðkàjà Europà“ labai primena ideologø kruopðèiai sukonstruotà mità, kurio tikslas – pateisinti sàmoningà ir nuoseklià lietuvybës þeminimo bei lietuviðkos savimonës naikinimo politikà, kurià kaþkada vykdë pagrindinis dabartiniø korumpuotø politikø ramstis – Katalikø baþnyèia.

Lietuvos „krikðto“ iðaukðtinimas

Mindaugo ir tariamai Lietuvos krikðtas daþniausiai oficialiai pristatomas kaip laukiniø pagoniø lietuviø pavertimo kultûringais europieèiais simbolis. Tarsi tuometinë lietuvybë buvo kaþkas neigiama, þema, nekultûringa, pagoniðka, o katalikiðkoji Europa – dorybë ir progresas – vertybë, vardan kurios turëjo bûti sunaikinta originali lietuviðka kultûra.

Tarsi Lietuva ir lietuviai bûtø kaþkuo susitepæ tarybinës okupacijos laikais, ir dabar turëtø apsivalyti – tarsi „pasikrikðtyti“, nusiplaudami lietuviðkumà

Juk krikðto motyvas vaidina ypaè svarbø vaidmená ir nûdienos oficialiojoje ideologijoje.

Ant kiekvieno kampo puikuojasi semantiðkai absurdiðkas lozungas bûkime europieèiais, visose gyvenimo srityse vadinamasis elitas stengiasi iðnaikinti lietuviðkumo likuèius, skatindamas ar net versdamas beatodairiðkai pamëgdþioti JAV ar Vakarø Europos paproèius – architektûrà, menà, maitinimosi bûdà, drabuþius… – trumpai tariant, vadinamàjà Vakarø kultûrà. Lyg tai Lietuva ir lietuviai bûtø kaþkuo susitepæ tarybinës okupacijos laikais, ir dabar turëtø apsivalyti – tarsi „pasikrikðtyti“, nusiplaudami lietuviðkumà.

Istoriðkai visiðkai akivaizdu, kad mûsø protëviai buvo kur kas moralesni uþ katalikus.

Panaði nuostata atsispindi ir vieðojo kalbëjimo manierose. Nors slaviðkos kilmës þodþiai vis dar laikomi nekultûringumo atributais, ámantriai skambantys ið germaniðkøjø ar romaniðkøjø kalbø kilæ barbarizmai daþnai suvokiami kaip paþangumo ir iðsilavinimo þenklas.

Tiesa, patyrinëjus, kas daugiausiai vartoja barbarizmø, darosi aiðku, kad tai daþniausiai bûna jaunuoliai, kurie uþsienio kalbø taip ir nesugebëjo iðmokti, taèiau nori pademonstruoti savo tariamà iðprusimà ar „vakarietiðkumà“, kartodami kelis kaþkada nugirstus ámantriai skambanèius uþsienietiðkus þodþius.

Krikðtas ir Europa – etikos ir moralumo sunaikinimas

Mitas apie karaliø Mindaugà atspindi ir pateisina sieká paþeminti ir sunaikinti tai, kas lietuviðka, vardan „vakarietiðkumo“, tarsi pastarasis bûtø savaime akivaizdi vertybë. Visai nesigilinama, koks buvo ir yra jø etinis santykis, nors istoriðkai visiðkai akivaizdu, kad mûsø protëviai buvo kur kas moralesni uþ katalikus.

Jei „modernieji“ istorikai kada ryþtøsi patys ásigilinti á Biblijà, tai iðsiaiðkintø, kad bûtent katalikai buvo ir yra tikrieji stabmeldþiai pagal biblijiná apibrëþimà (o ne katalikiðkàjà propagandinæ „stabmeldystës“ interpretacijà) – tuo tarpu neteko girdëti, kad mûsø protëviai bûtø liejæ Lietuvos dievø atvaizdus.

Senovës lietuviams buvo privalu laikytis duoto þodþio, jie gerai elgësi su belaisviais ir toleravo kiekvieno þmogaus tikëjimà. Tuo tarpu to meto katalikai pateisino bet kokià apgaulæ, niekðybæ ir þiaurumà.

Katalikø baþnyèiai buvo normalu lauþyti sutartis ir klastingai þudyti á derybas atvykusius patiklius prieðininkus – juk uþ atitinkamà pinigø sumà bet kuris katalikas galëjo nusipirkti popieþiaus atleidimà (indulgencijà) praktiðkai bet kuriai savo „nuodëmei“.

O gal ðiuolaikiniams ideologams kaip tik paranku, kad etine prasme XIII amþiaus katalikai buvo tiesiog þiaurûs veidmainiai ir klastingi apgavikai, visiðki moraliniai menkystos, palyginus su mûsø protëviais – gal, iðaukðtindami istorines niekðybes, jie nori ásigyti teisæ patys jas daryti ðiandien?

Katalikybë gi buvo primesta mûsø protëviams su apgaulës, iðdavystës ir niekðybës pagalba – juk Kæstutis, vykdamas á Krëvos pilá, neátarë, kad Jogaila jau ruoðësi tapti kataliku. O gal ðiuolaikiniams ideologams kaip tik paranku, kad etine prasme XIII amþiaus katalikai buvo tiesiog þiaurûs veidmainiai ir klastingi apgavikai, visiðki moraliniai menkystos, palyginus su mûsø protëviais – gal, iðaukðtindami istorines niekðybes, jie nori ásigyti teisæ patys jas daryti ðiandien?

Dabar „europëjimo“ ir „vakarietiðkëjimo“ vardan Lietuvoje griaunama demokratija ir teisinë valstybë

Panaðiai kaip 13 amþiuje, ðiuolaikinis ëjimas á Europà irgi naikina tai, kuo Lietuvoje dar ne taip seniai buvo galima didþiuotis. Juk ástojimas á Europos Sàjungà áteisino balsø pirkimà, atvirà ástatymø ignoravimà, þurnalistø gàsdinimà bei oficialiosios informacijos klastojimà.

Taip pat kaip „krikðtas“ 13 amþiuje, taip dabar „Vakarai“ ir ypaè „Europa“ tapo burtaþodþiais pateisinti bet kokiai niekðybei, o visø pirma – lietuviø tautos ir lietuvybës þeminimui.

Tipiðkas lietuvybës þeminimo ir naikinimo pavyzdys – atranka á Eurovizijos konkursus

Eurovizijos paskirtis yra kiekvienos Europos ðalies originalios muzikinës kultûros pristatymas, taèiau Lietuvos atstovai su kiekvienais metais vis labiau primena eilinius neþinia ið kurios ðalies atvykusius nevykëlius dainininkus, ieðkanèius laimës Vakarø Europos naktiniuose baruose.

Akivaizdu, kad pagrindiniu nacionalinës atrankos á Eurovizijà kriterijumi yra tapæs kuo maþesnis lietuviðkumas, tarsi bûtø norima, kad niekas negalëtø atpaþinti Lietuvos atstovø.

Dalyvavimas Eurovizijoje yra laikomas didele garbe ir pasiekimu, taigi perðasi iðvada, kad Lietuvos vyriausybë ir su ja susijæs „kultûrinis elitas“ siekia visiðkai nutautinti Lietuvos muzikinæ kultûrà.

Akivaizdu, kad pagrindiniu nacionalinës atrankos kriterijumi yra tapæs kuo maþesnis lietuviðkumas, tarsi bûtø norima, kad niekas negalëtø atpaþinti Lietuvos atstovø. Tarsi pagrindinis lietuviø pasirodymo Eurovizijoje tikslas bûtø sugraudinti þiûrovus ir þiuri: „Va mes, likimo nuskriausti lietuviai, stengiamës visiðkai atsikratyti savo lietuviðkumo ir pasidaryti tikrais vakarieèiais, tikrais betauèiais europieèiais“.

Be abejo, tokio pobûdþio beatodairiðkas Lietuvos vyriausybës lindimas á uþpakalá susilaukia audringo pritarimo tarp Vaðingtono ar Briuselio politikø bei biurokratø – dël besàlygiðko paklusnumo kiekvienam Europos Sàjungos komisarø ágeidþiui ES Komisijos viceprezidentas Giunteris Ferhoigenas yra netgi pavadinæs Lietuvà deimantu Europos karûnoje.

Taèiau daugumai paprastø europieèiø ar netgi uþsienyje gyvenanèiø tautieèiø begëdiðkas kailio iðvertimas ir þeminimasis sukelia atvirkðtines emocijas. Jie turbût ir patá „europietiðkumà“ supranta skirtingai – taigi, ko gero, greitai ir vienas Eurovizijos konkurse pelnytas taðkas bus laikomas dideliu pasiekimu.

Laura Èepukaitë – lietuvybës auka

Liûdnai pagarsëjusi Eurovizijos þvaigþdë Laura Èepukaitë ásitikinusi, kad lietuvybë – visø jos nesëkmiø kaltininkë.

Lietuvos Eurovizijos strategija idealiai atitinka oficialøjá mità apie Mindaugà. Juk didingasis Lietuvos karalius giriamas ir garbinamas uþ tai, kad atvedë Lietuvà á Europà – priartino jà prie banalios Vakarø Europos valstybës ar greièiau beteisës europietiðkos provincijos lygio, kokia ji ir tapo po keliø ðimtø metø. Panaðus likimas, atrodo, Lietuvos laukia ir netolimoje ateityje, ir tai yra vaizduojama kaip didelë nûdienos „elito“ pergalë.

Dël visko kaltas lietuviðkumas

Liûdnai pagarsëjusioji Laura Èepukaitë po Eurovizijos konkurso Kijeve nesidrovëdama leido suprasti, kad balsavimas buvo politinis ir ji buvo blogai ávertinta todël, kad atstovavo Lietuvai. Ðià mintá greitai pasigavo jà skandalingai „prastûmæ“ muzikologai, ir toks paaiðkinimas, regis, visus patenkino. Deja, tokie pareiðkimai jau tapo banalia kasdienybe, ir daugeliui atrodo savaime suprantama, kad kiekvienas giriasi asmeninëmis pergalëmis bei puola kaltinti Lietuvà dël savo nesëkmiø.

Homo sovieticus, þydðaudþiai, chamai, cinikai, nacionalistai – viskas, kas tik blogai skamba, yra pilama ant lietuviø tautos. Ir tarp tø pylëjø yra nemaþai lietuviø.

Nori nenori tenka prisiminti istorines katalikiðkàsias tradicijas: iðpaþintá, atgailà ir, þinoma, vieðà nusiþeminimà, visø mieliausià katalikiðkojo „ganytojo“ ðirdþiai. Kartais atrodo, kad bûtent dabar pradëjo duoti vaisius kaþkada ne vienà ðimtmetá trukusios desperatiðkos Katalikø baþnyèios pastangos galutinai paþeminti lietuvius ir sunaikinti paèià lietuvybæ.

Tyèiojimasis ið lietuviø tautos jau seniai tapo vidutiniðkø þurnalistø, istorikø bei kultûrologø rutina.

Tiesa, yra ir dar vienas aspektas – „dedantieji“ ant savo tautos tarsi bando parodyti, kad jie jà jau „praaugo“, pasiekë aukðtesná lygá ir tarsi jau atsikratë savo lietuviðkosios praeities, kuri, þinoma, yra visø nelaimiø, o svarbiausia – jø paèiø nesëkmiø prieþastis. Ko gero jie ir prieð save teisinasi, autoritetingai diskutuodami apie lietuviø apsivalymà.

Lietuviðkumas yra padarytas patogiu atpirkimo oþiu kiekvienam, kam tik uþtenka áþûlumo apkaltinti Lietuvà dël savo tingumo ar nesugebëjimo, taigi valdanèiojo elito visai nestebina tai, kad kiekvienas vidutinybë ir nevykëlis dël savo nesëkmiø kaltina tëvynæ. Aukðtuomenës atstovai choru pritarë ir Laurai Èepukaitei, kuri begëdiðkai suvertë Lietuvai kaltæ dël atitinkamo savo pasirodymo ávertinimo, tarsi uþmirðusi, kad jos dainoje lietuviðkumo nebuvo në maþiausios kruopelytës.

Mindaugo ðeðëlis virð Lietuvos

Taigi oficialiajame mite apie Lietuvos karaliø þila istorija yra susipynusi su mûsø dabartimi. Lietuvos iðkeitimà á karûnà primena garsioji Giunterio Ferhoigeno frazë . Lietuviø þudymà Mindaugo valdþios stiprinimo labui atitinka ðiuolaikinis daugumos lietuviø gerovës aukojimas lyg tai kaþkokios mistinës „Valstybës“, lyg tai „valdanèiojo elito“ interesø vardan.

Nûdienos lietuvybës þeminimas ir naikinimas – logiðkas Mindaugo „valstybës stiprinimo“ metodø tæsinys. Ávairialypius atgarsius ciniðkojo mito, iðaukðtinanèio karaliaus „nuopelnus“ Lietuvai sutinkame kiekviename þingsnyje.

Galbût Mindaugo nuvainikavimas paskatintø „valdantájá elità“ susirûpinti nebe lietuviø tautos, o savo paties apsivalymu?

Ar oficialus Mindaugo nuvainikavimas galëtø ið esmës pakeisti dabartinæ Lietuvos tikrovæ? Vargu bau. Taèiau tai bûtø þingsnis Lietuvos valstybës moralumo atkûrimo link.

Jei kiekvienas istorinis niekðas ir bûtø vadinamas niekðu, galbût bûtø dràsiau adekvaèiai ávertinti ir dabartiniø vadinamøjø valstybininkø „pasiekimus“, nelaukiant kol jie virs senovës istorija? Galbût tai paskatintø „valdantájá elità“ susirûpinti nebe lietuviø tautos, o savo paties apsivalymu?

O ar dar kada nors vietoje mûsø protëviø, kaþkada apgynusiø ir iðsaugojusiø Lietuvà, begëdiðkø lyginimø su ðunimis, oficialiuose istorijos veikaluose ar bent mokykliniuose istorijos vadovëliuose bus nors uþsiminta apie tà vaidmená, kurá atliko tokie visø uþmirðti lietuviai, kaip Pilënø gynëjai ir jø nekaralius Margiris?