Nesinori patikėti, kad Lietuvai prarandant milijardus VST privatizavimo metu, žiniasklaida tylėjo vien tik iš pagarbos Maksimų valdovams. Labai tikėtina, kad ji ne tik gavo užmokestį už tylėjimą, bet ir tarpininkavo apvagiant Lietuvą.
Vakarų skirstomieji tinklai buvo parduoti Maksimų valdovams už sumą, daugiau kaip tris kartus mažesnę už jų rinkos kainą. Valstybė prarado daugiau kaip 1,5 milijardo litų.
Tačiau faktiškai visa Lietuvos žiniasklaida tylėjo.
Kodėl?
Nesinori tikėti, kad Lietuvos žurnalistai tokie žiopli ar kvaili, kad galėtų pražiopsoti tokį Lietuvos apiplėšimą greičiausiai jiems buvo gerai sumokėta.
VP dešimtuko nariams priklausančios įmonės išleidžia milijonus ir milijonus vadinamiesiems viešiesiems ryšiams savo ir savo produkcijos reklamai, užsakomiesiems straipsniams ir pan. propagandai, kurios pagrindinis tikslas pagerinti jų vadinamąjį viešąjį įvaizdį.
Tokie užsakymai tikras lobis žiniasklaidai, ir yra galimybė, kad laikraščių, televizijų bei didžiųjų interneto portalų redaktoriai tylėjo vykstant Vakarų skirstomųjų tinklų privatizavimui vien todėl, kad bijojo pyktis su vienu iš stambiausių savo klientų.
Tačiau tokių korumpuotų valstybių, kaip Lietuva, praktika rodo, kad tokiais atvejais dažniausiai žiniasklaida tyli dėl visai kitų priežasčių.
Žiniasklaida taip dažnai lyginama su prostitute būtent todėl, kad ją yra labai patogu nupirkti. Už žiniasklaidos teikiamas paslaugas galima sumokėti faktiškai bet kokią kainą ir niekas negalės prisikabinti.
Kitų verslo šakų įmones papirkinėti yra ne taip paprasta. Pamėginus sumokėti už, sakysim, namą ar automobilį daug daugiau nei moka kiti pirkėjai, visai nesunku įrodyti, kad permokėta specialiai užtenka palyginti sumokėtą sumą su standartine pardavimo kaina.
Tuo tarpu žiniasklaida nustatinėja individualias savo paslaugų kainas, todėl nupirkus pirmuosius laikraščio puslapius savo reklamai už krūvą milijonų niekas nedrįs prisikabinti, o jei pamėgins (ypač Lietuvoje), tai redaktoriai pakels tokį triukšmą, kad įžūlėlis ilgai gailėsis pasikėsinęs į spaudos laisvę.
Niekam ne paslaptis, kad visa Lietuvos žiniasklaida yra laisvai perkama (už atitinkamą kainą) tiek verslininkų, tiek vyriausybės.
Geriausias pavyzdys to, kaip Lietuvos politikai ir valdininkai supirkinėja visą Lietuvos žiniasklaidą agitacinė kampanija prieš referendumą dėl stojimo į Europos Sąjungą.
Tada tuometinis Petro Auštrevičiaus vadovaujamas Europos komitetas supirko faktiškai visas Lietuvos televizijas, visus laikraščius, radijo stotis ir t.t. visas Lietuvos sklaidos priemones. Buvo pasirašomos sutartys, pagal kurias šios ne tik kad įsipareigojo publikuoti vyriausybinę propagandą žiniasklaidininkai įsipareigojo neskleisti jokios (teisingos!) informacijos, kuri galėtų formuoti neigiamą požiūrį į Europos Sąjungą.
Turbūt akivaizdu, kad šis susitarimas (galbūt ne taip kategoriškai) galioja ir dabar kaip ir dėl daugelio kitų momentų, dėl kurių yra pasiekti vadinamieji partijų susitarimai (pavyzdžiui, visuomenės požiūrio į NATO formavimo).
Prisiminus, kiek reklamos Lietuvos žiniasklaidoje užsakė ir kiek milijonų sumokėjo maksimiečiams priklausančios įmonės vykstant Vakarų skirstomųjų tinklų privatizavimui ir dar ilgą laiką po jo, sunku patikėti, kad tai nebuvo mokestis už tylėjimą.
Tačiau dažniausiai žiniasklaida būna įtraukta ir į pačius nešvariausius verslininkų ir valdžios vyrų, ypač partijų, sandėrius.
Lietuvoje, kaip vienoje korumpuočiausių pasaulio šalių, didžioji dalis partijų finansavimo vyksta nelegaliai.
Tačiau partijų išlaidos paskutiniu metu vis labiau ir labiau kontroliuojamos, tad verslininkams ir partiečiams tenka veikti aplinkiniais keliais. Jų gyvenimą ypač palengvina tai, kad labai svarbią dalį partijų išlaidų sudaro politinė reklama ir užsakomieji straipsniai toje pačioje žiniasklaidoje.
Labai populiarus atsiskaitymo modelis netiesioginis užsakomųjų straipsnių apmokėjimas. Partija padaro paslaugą verslininkams, šie užsako neproporcingai brangią reklamą laikraštyje ar televizijoje, o žurnalistai sukurpia partijai ar jos vadovams ypač palankų straipsnį ar televizijos laidą.
Visi čia aprašyti veikėjai yra išgalvoti, bet koks panašumas į realius asmenis ar įmones yra atsitiktinis.
Įsivaizduokime, kad yra toks verslininkas Marcnumavičius, kuriam partijos lyderis (be kita ko ir ministras) Pirpilas padaro didelę paslaugą sakysime, sudaro sąlygas nusipirkti kokią nors valstybinę įmonę už kainą, tris kartus mažesnę nei rinkos, tuo būdu leisdamas pasisavinti (tam tikra prasme, pavogti) iš valstybės, sakysime, milijardą litų.
Marcnumavičius atsidėkodamas daro Pirpilui įvairias paslaugas: perveda į jo slaptą sąskaitą Šveicarijoje milijoną eurų, pastato giminaičiui namą ir pan.
Tačiau Pirpilas yra viešas asmuo ir negali nei iš šio, nei iš to gauti didelių pinigų sumų ar kitokių materialinių vertybių. Be to, Pirpilas turi kažkaip atsidėkoti ir savo partijos bičiuliams, padėjusiems organizuoti valstybės turto pavogimą.
Ir tada partneriai kreipiasi į labai įtakingą laikraštį pavadinimu, sakysime, Lietuvos vakaras.
Marcnumavičius užperka daugelio laikraščio numerių pirmuosius puslapius, užsako krūvą jo įmones liaupsinančių straipsnių ir permoka už tai, sakysime, dešimt milijonų.
O Lietuvos vakaras savo ruožtu kelis mėnesius prieš rinkimus ištisai spausdina Pirpilą liaupsinančius straipsnius. Žinoma, tai nėra tiesioginė reklama, ne tai tiesiog interviu, kuriuose gerbiamam ministrui užduodami labai palankūs klausimai, diskusijos, kur Pirpilas partiečių apsuptyje liaupsina savo nuopelnus, ir įvairūs kitokie straipsniai, kuriuose subtiliai giriami tiek Pirpilas, tiek jo partija.
Tokiu būdu Marcnumavičius atsiskaito už paslaugą, o Pirpilas gauna atlygį nerizikuodamas savo reputacija. Įrodyti kokį nors nusikalstamą ryšį praktiškai neįmanoma, tai galėtų padaryti nebent Lietuvos vakaro savininkai, tačiau jie priversti tylėti, nes jau gavo ir savo dalį, tuo būdu tapdami nusikaltimo bendrininkais.
Akivaizdu, kad tokie verslininkų, politikų ir žiniasklaidos sandėriai jau seniai tapo Lietuvos kasdienybe, o gali būti kad ir pagrindiniu partijų viešųjų įvaizdžių kūrimo įrankiu.
Kaip ką tik buvo paaiškinta, įrodyti užmokesčio žiniasklaidai už tylėjimą ar tarpininkavimą nelegaliuose sandėriuose faktą yra be galo sunku, tiksliau beveik neįmanoma be pačių žiniasklaidininkų prisipažinimo.
Todėl apie tai, kiek Lietuvos laikraščiai, televizijos, radijo stotys ir kiti gavo už savo tylėjimą bei kitas paslaugas, galime tiktai spėti remdamiesi stulbinančiai išaugusiomis kitu būdu sunkiai paaiškinamomis maksimiečių išlaidomis viešiesiems ryšiams.
Neįmanoma patikėti, kad save išdidžiai vadinantieji ketvirtąja valdžia neatsiriekė iš tų 1,5 milijardo tikrai gero gabalo.
1. Alvidas Perkūnėlis2008 05 09 10:11:15
Dar ne visa tiesa atskleista. Tikiuosi Gerb. Autoriau , kad tęsite toliau šią Lietuvos išpardavimo bylą ir daugiau veikėjų demaskuosite, ne tik Pirpilą ir Lansperdžio konservuotų briuselio kopūstų stiklainius, bet ir AMBauską, Vagiųnorinčių, Purvunskienę.
Savižudiška toliau švaistyti šimtus milijonų ginklavimuisi vis labiau įsibėgėjant epidemijai ir jos nešamai ekonominei krizei.
Jei nebijote, palaikykite peticiją Šimašiui ir Vilniaus savivaldybės tarybai, kuria prašau Lukiškių aikštėje pastatyti paminklą mūsų artimuosius, Lietuvos valstybę ir lietuvių tautą išgelbėjusiems Liaudies gynėjams!
Peticija Seimui, prašanti priimti realią Lietuvos Konstituciją. Senoji 1992 m. Lietuvos konstitucija beviltiškai atgyveno ir praktiškai nebeturi ryšio su Lietuvos realybe.
Algirdo Paleckio Lietuva tai ne užsienio ir vietinių vagių įrankiu tapęs režimas. Paleckio Lietuva tai valdžios engiami mūsų šalies žmonės.
Algirdo Paleckio suėmimas akivaizdi politinė valdžios akcija, Skvernelio prezidento ir masinio lietuvių bauginimo kampanijų pradžia.
Skvernelininkai smarkiai pabrangino būtent alų ir vyną gėrimus, kurie leisdavo lietuviams truputį ilgiau pagyventi.
Išsiunčiau peticiją Europos Parlamentui, laiškus Merkelienei, Trampui ir žmogaus teisių organizacijoms prašydamas reaguoti į disidentų žudymą, psichiatrijos naudojimą susidorojimui ir kitus LR valdžios nusikaltimus.
Jei draugiškai nesusitarsime su Baltarusija dėl Astravo atominės elektrinės, Klaipėdos uostui gali tekti bankrutuoti.
Atviras laiškas Europos Komisijai apie eilinę LR valdžios planuojamą niekšybę siekiant apeiti Augimo ir stabilumo paktą.
Peticija Seimui, reikalaujanti liautis versti darbinių pajamų negaunančius žmones mokėti MIRTIES mokestį (PSD).
Eleras (LR-as) dabartinė Lietuvos valdžia. Nors ir mėgina vadintis Lietuvos Respublika, Eleras akivaizdžiai nėra nei Lietuvos, nei respublika. Praktiškai tai antikonstitucinė nusikaltėlių gauja ant Lietuvos.
Gražulizmas siaurąja ir plačiąja prasme. Gražulizmas nepagarba homoseksualams ar tiesiog kitokiems ir jos demonstravimas.
Tremtinys kabutėse sąvoka.
Čigonai sąvoka. Čigonus aukština, romais juos vadinti verčia Europos Sąjungos valdininkija ir negerbiantieji savo tautos lietuviai.