Vakarų skirstomieji tinklai – kodėl tylėjo žiniasklaida?

Vakarų skirstomieji tinklai buvo parduoti Maksimų valdovams už sumą, daugiau kaip tris kartus mažesnę už jų rinkos kainą. Valstybė prarado daugiau kaip 1,5 milijardo litų.

Tačiau faktiškai visa Lietuvos žiniasklaida tylėjo.

Kodėl?

Nesinori tikėti, kad Lietuvos žurnalistai tokie žiopli ar kvaili, kad galėtų pražiopsoti tokį Lietuvos apiplėšimą – greičiausiai jiems buvo gerai sumokėta.

Maksimų valdovų įmonės – vienas didžiausių reklamos pirkėjų Lietuvoje

„VP dešimtuko“ nariams priklausančios įmonės išleidžia milijonus ir milijonus vadinamiesiems viešiesiems ryšiams – savo ir savo produkcijos reklamai, užsakomiesiems straipsniams ir pan. propagandai, kurios pagrindinis tikslas – pagerinti jų vadinamąjį viešąjį įvaizdį.

Tokie užsakymai – tikras lobis žiniasklaidai, ir yra galimybė, kad laikraščių, televizijų bei didžiųjų interneto portalų redaktoriai tylėjo vykstant Vakarų skirstomųjų tinklų privatizavimui vien todėl, kad bijojo pyktis su vienu iš stambiausių savo klientų.

Tačiau tokių korumpuotų valstybių, kaip Lietuva, praktika rodo, kad tokiais atvejais dažniausiai žiniasklaida tyli dėl visai kitų priežasčių.

Reklamos ar užsakomųjų straipsnių užsakymas – populiariausias mokestis už tylėjimą

Žiniasklaida taip dažnai lyginama su prostitute būtent todėl, kad ją yra labai patogu nupirkti. Už žiniasklaidos teikiamas paslaugas galima sumokėti faktiškai bet kokią kainą – ir niekas negalės prisikabinti.

Kitų verslo šakų įmones papirkinėti yra ne taip paprasta. Pamėginus sumokėti už, sakysim, namą ar automobilį daug daugiau nei moka kiti pirkėjai, visai nesunku įrodyti, kad permokėta specialiai – užtenka palyginti sumokėtą sumą su standartine pardavimo kaina.

Tuo tarpu žiniasklaida nustatinėja individualias savo paslaugų kainas, todėl nupirkus pirmuosius laikraščio puslapius savo reklamai už krūvą milijonų – niekas nedrįs prisikabinti, o jei pamėgins (ypač Lietuvoje), tai redaktoriai pakels tokį triukšmą, kad įžūlėlis ilgai gailėsis pasikėsinęs į „spaudos laisvę“.

Niekam ne paslaptis, kad visa Lietuvos žiniasklaida yra laisvai perkama (už atitinkamą kainą) tiek verslininkų, tiek vyriausybės.

Geriausias pavyzdys to, kaip Lietuvos politikai ir valdininkai supirkinėja visą Lietuvos žiniasklaidą – agitacinė kampanija prieš referendumą dėl stojimo į Europos Sąjungą.
Tada tuometinis Petro Auštrevičiaus vadovaujamas Europos komitetas supirko faktiškai visas Lietuvos televizijas, visus laikraščius, radijo stotis ir t.t. – visas Lietuvos sklaidos priemones. Buvo pasirašomos sutartys, pagal kurias šios ne tik kad įsipareigojo publikuoti vyriausybinę propagandą – žiniasklaidininkai įsipareigojo neskleisti jokios (teisingos!) informacijos, kuri „galėtų formuoti neigiamą požiūrį į Europos Sąjungą“.
Turbūt akivaizdu, kad šis susitarimas (galbūt ne taip kategoriškai) galioja ir dabar – kaip ir dėl daugelio kitų momentų, dėl kurių yra pasiekti vadinamieji „partijų susitarimai“ (pavyzdžiui, „visuomenės požiūrio į NATO formavimo“).

Prisiminus, kiek reklamos Lietuvos žiniasklaidoje užsakė ir kiek milijonų sumokėjo maksimiečiams priklausančios įmonės vykstant Vakarų skirstomųjų tinklų privatizavimui ir dar ilgą laiką po jo, sunku patikėti, kad tai nebuvo mokestis už tylėjimą.

Tačiau dažniausiai žiniasklaida būna įtraukta ir į pačius nešvariausius verslininkų ir valdžios vyrų, ypač partijų, sandėrius.

Žiniasklaida – pagrindinis nelegalaus partijų finansavimo tarpininkas

Lietuvoje, kaip vienoje korumpuočiausių pasaulio šalių, didžioji dalis partijų finansavimo vyksta nelegaliai.

Tačiau partijų išlaidos paskutiniu metu vis labiau ir labiau kontroliuojamos, tad verslininkams ir partiečiams tenka veikti aplinkiniais keliais. Jų gyvenimą ypač palengvina tai, kad labai svarbią dalį partijų išlaidų sudaro politinė reklama ir užsakomieji straipsniai toje pačioje žiniasklaidoje.

Labai populiarus atsiskaitymo modelis – netiesioginis užsakomųjų straipsnių apmokėjimas. Partija padaro paslaugą verslininkams, šie užsako neproporcingai brangią reklamą laikraštyje ar televizijoje, o žurnalistai sukurpia partijai ar jos vadovams ypač palankų straipsnį ar televizijos laidą.

Žiniasklaidos tarpininkavimo pavyzdys

Visi čia aprašyti veikėjai yra išgalvoti, bet koks panašumas į realius asmenis ar įmones yra atsitiktinis.

Įsivaizduokime, kad yra toks verslininkas Marcnumavičius, kuriam partijos lyderis (be kita ko ir ministras) Pirpilas padaro didelę paslaugą – sakysime, sudaro sąlygas nusipirkti kokią nors valstybinę įmonę už kainą, tris kartus mažesnę nei rinkos, tuo būdu leisdamas pasisavinti (tam tikra prasme, pavogti) iš valstybės, sakysime, milijardą litų.

Žiniasklaida

Ką papasakotų apie VST privatizavimą Lietuvos laikraščių liūtai Rimvydas Valatka ir Vitas Tomkus, jei kas nors juos užburtų ir priverstų sakyti tiesą?

Marcnumavičius atsidėkodamas daro Pirpilui įvairias paslaugas: perveda į jo slaptą sąskaitą Šveicarijoje milijoną eurų, pastato giminaičiui namą ir pan.

Tačiau Pirpilas yra viešas asmuo ir negali nei iš šio, nei iš to gauti didelių pinigų sumų ar kitokių materialinių vertybių. Be to, Pirpilas turi kažkaip atsidėkoti ir savo partijos bičiuliams, padėjusiems organizuoti valstybės turto pavogimą.

Ir tada partneriai kreipiasi į labai įtakingą laikraštį pavadinimu, sakysime, „Lietuvos vakaras“.

Marcnumavičius užperka daugelio laikraščio numerių pirmuosius puslapius, užsako krūvą jo įmones liaupsinančių straipsnių – ir permoka už tai, sakysime, dešimt milijonų.

O „Lietuvos vakaras“ savo ruožtu kelis mėnesius prieš rinkimus ištisai spausdina Pirpilą liaupsinančius straipsnius. Žinoma, tai nėra tiesioginė reklama, ne – tai tiesiog interviu, kuriuose „gerbiamam ministrui“ užduodami labai palankūs klausimai, diskusijos, kur Pirpilas partiečių apsuptyje liaupsina savo nuopelnus, ir įvairūs kitokie straipsniai, kuriuose subtiliai giriami tiek Pirpilas, tiek jo partija.

Tokiu būdu Marcnumavičius atsiskaito už paslaugą, o Pirpilas gauna atlygį nerizikuodamas savo reputacija. Įrodyti kokį nors nusikalstamą ryšį praktiškai neįmanoma, tai galėtų padaryti nebent „Lietuvos vakaro“ savininkai, tačiau jie priversti tylėti, nes jau gavo ir savo dalį, tuo būdu tapdami nusikaltimo bendrininkais.

Akivaizdu, kad tokie verslininkų, politikų ir žiniasklaidos sandėriai jau seniai tapo Lietuvos kasdienybe, o gali būti – kad ir pagrindiniu partijų „viešųjų įvaizdžių“ kūrimo įrankiu.

Kiek gavo žiniasklaida Lietuvai prarandant 1,5 milijardo Vakarų skirstomųjų tinklų privatizavime?

Kaip ką tik buvo paaiškinta, įrodyti užmokesčio žiniasklaidai už tylėjimą ar tarpininkavimą nelegaliuose sandėriuose faktą yra be galo sunku, tiksliau beveik neįmanoma be pačių žiniasklaidininkų prisipažinimo.

Todėl apie tai, kiek Lietuvos laikraščiai, televizijos, radijo stotys ir kiti gavo už savo tylėjimą bei kitas paslaugas, galime tiktai spėti remdamiesi stulbinančiai išaugusiomis kitu būdu sunkiai paaiškinamomis maksimiečių išlaidomis „viešiesiems ryšiams“.

Neįmanoma patikėti, kad save išdidžiai vadinantieji „ketvirtąja valdžia“ neatsiriekė iš tų 1,5 milijardo tikrai gero gabalo.

Ankstesnis įrašas

Sekantis įrašas

Naujausias įrašas

Daug. kom. įrašas

Atsitiktinis įrašas