Kaip vis dėlto galėjo būti pavogti Vakarų skirstomieji tinklai

Privatizuojant Vakarų skirstomuosius tinklus, Lietuva prarado daugiau kaip 1,5 milijardo litų, ir yra pakankamai pagrindo įtarti, kad ši suma galėjo būti pavogta iš valstybės susimokius verslininkams, valdininkams, politikams ir žiniasklaidai.

Kaip jau buvo paaiškinta ankstesniuose straipsniuose, Lietuvoje, kaip vienoje labiausiai korumpuotų pasaulio šalių, organizuotas vogimas iš valstybės yra įprastas dalykas.

Dažniausiai vagiama atgalinio kyšio (otkato) metodu, kai politikai vienu ar kitu būdu perleidžia valstybės turtą savo partneriams verslininkams už daug mažesnę nei rinkos kainą, o šie vėliau atsilygina, tiek asmeniškai, tiek įvairiais būdais paremdami politines partijas – per rinkimus, ar ir priešrinkiminiu laikotarpiu.

Be verslininkų, partijų vadovų ir kitų politinių lyderių, tokiose vagystėse dalyvauja ir smulkesni veikėjai – įvairaus lygio valdininkai, turto vertintojai ir pan. „ekspertai“, kurie irgi gauna savo dalį.

Atsilyginant politikams ir ypač partijoms, svarbų vaidmenį valstybinio turto vagystėse vaidina ir pagrindinis daugelio nusikalstamų sandėrių tarpininkas – žiniasklaida.

Grįžtant prie Vakarų skirstomųjų tinklų privatizavimo, jau galime atkurti galimos vagystės scenarijų (kaip Vakarų skirstomieji tinklai GALĖJO būti pavogti).

Kitaip sakant, įsivaizduokime, kad Lietuvoje gyvena sąžiningas prokuroras ir (kažkokiu stebuklingu būdu) būtent jis pradėjo aiškintis kaip ir kodėl Vakarų skirstomieji tinklai buvo parduoti už kainą, daugiau kaip tris kartus mažesnę už jų rinkos vertę.

Įsivaizduokime pagrindinę versiją, kurią toks stebuklingas prokuroras tirtų visų pirma.

Pagrindiniai galimos vagystės dalyviai

Kaip jau buvo nemažai kalbėta ankstesniuose straipsniuose, mažai tikėtina, kad Valstybės turto fondo vadinamieji „ekspertai“ būtų galėję patys nuskriausti Lietuvą daugiau kaip 1,5 milijardo litų. Tokio lygio valstybės apiplėšimą galėjo organizuoti tik aukščiausio rango politikai – valstybės ir pagrindinių (Seimo) partijų vadovai.

Todėl tiriant vagystės versiją reikia ieškoti ryšių tarp dviejų potencialių pagrindinių įtariamųjų – „VP dešimtuko“ narių ir politikų bei partijų. Būtent jie realiai galėjo susitarti drauge apvogti Lietuvą privatizuojant Vakarų skirstomuosius tinklus.

Apie tai, kad sandėriai tarp „VP dešimtuko“ narių ir politikų yra įprastas dalykas, prisipažįsta netgi patys maksimiečiai. Pavyzdžiui, nepaskutinis „VP dešimtuko“ atstovas Ignas Staškevičius, kalbėdamas apie vadinamojo nacionalinio investuotojo įkūrimą, tiesiai šviesiai prisipažino:

„Iš pradžių, kalbantis su kitais dešimtuko nariais akcininkais, man irgi pirmas kilęs klausimas buvo, kiek čia viskas kainuos, kam ir kiek teks mokėti. <...> Paprastai ir galbūt netgi tiesmukai pasakysiu: jeigu būtų kalbama apie tarpinius atsiskaitymus, dėl sudėtingos politinės padėties mokėti reikėtų visiems ir kas savaitę...“ (Veidas, 2008 03 03. – 16 p.)

Taigi matosi, kad „VP dešimtukas“ yra įpratęs mokėti politikams.

Tačiau jei paaiškėtų, kad buvo sumokėta už tai, kaip buvo privatizuoti Vakarų skirstomieji tinklai, tektų daryti išvadą, kad „VP dešimtukas“ ir politikai susimokę apvogė Lietuvą, o pavogtą turtą (1,5 milijardo) pasidalino.

Potencialūs vagystės pagalbininkai ir tarpininkai

Vis dėlto Vakarų skirstomuosius tinklus vertino ir konkursą organizavo ne politikai ir ne „VP dešimtukas“. Konkrečius žingsnius apiplėšiant Lietuvą organizavo Valstybės turto fondo ir kitų valstybės įstaigų bei įmonių valdininkai.

Todėl reikia ieškoti ryšių tarp potencialiųjų pagrindinių įtariamųjų ir Vakarų skirstomuosius tinklus vertinusių valdininkų bei jų tiesioginių ir netiesioginių viršininkų.

Sunku susilaikyti neįtarus valstybės turto grobstymu ir valstybinės įmonės „Lietuvos energija“ vadovų; ypatingą dėmesį reikėtų skirti ir paties konkurso organizatoriams, kurių darnaus darbo dėka teliko vienas pirkėjas.

Be abejonės, jei Vakarų skirstomųjų tinklų privatizavimas buvo vagystė, apie tai negalėjo nežinoti Lietuvos žiniasklaida – jos pagrindiniai savininkai bei redaktoriai turėtų būti taip pat įtraukti į įtariamųjų sąrašą.

Pagaliau, kaip paaiškinti tą keistą faktą, kad Generalinė prokuratūra taip ir neiškėlė baudžiamosios bylos dėl tokios milžiniškos sumos praradimo (netgi paskelbus nedviprasmiškas Valstybės kontrolės išvadas)? – ko gero potencialiais galimos vagystės bendrininkais reikėtų laikyti ir tuometinį Generalinį prokurorą bei Vakarų skirstomųjų tinklų privatizavimą tyrusius prokuratūros (ar ir kitų teisėsaugos institucijų) darbuotojus.

Įtarimas krenta ant didžiosios vadinamojo „elito“ dalies

Viską susumavus, galime susidaryti šiurpinantį galimos vagystės vaizdą.

Gali paaiškėti, kad partijų ir valstybės vadovai organizavo Vakarų skirstomųjų tinklų (kurių, be kita ko visai nereikėjo privatizuoti) pardavimą dabartinio „VP dešimtuko“ nariams už daugiau kaip tris kartus mažesnę kainą.

O pastarieji atsilygindami parėmė (iš iš Lietuvos išplėštų 1,5 milijardo tam pilnai pakako):

• Pagrindines ar netgi visas Seimo partijas;
• Atskirus politikus bei Seimo narius (jei tikėsime Gintaru Šileikiu, Seimo nariams kartais gerai mokama ne tik už atitinkamą balsavimą, bet ir už dalyvavimą posėdyje);
• Žiniasklaidą – užsakydami didelius kiekius keistai brangios reklamos
• Konkrečius valdininkus ar gal netgi Generalinės prokuratūros darbuotojus (reikėtų ieškoti įrodymų).

Jeigu Vakarų skirstomųjų tinklų privatizavimas vis dėlto buvo vagystė – visus, kuriems buvo atlyginta už vienokias ar kitokias su juo susijusias paslaugas, reikia laikyti vagystės bendrininkais.

Įrodymus surinkti nėra sudėtinga, bet teisingumo tikėtis nėra jokios vilties

„VP dešimtuko“ parama partijoms ar atskiriems politikams 2002 ir 2003 m. ir vėliau, ypač per 2004 m. Seimo rinkimus, paslaugos ar mokėjimai Seimo nariams, Valstybės turto fondo bei „Lietuvos energijos“ valdininkams – kiekvienas toks faktas tarnauja (bent jau netiesioginiu) įrodymu, kad Vakarų skirstomieji tinklai buvo pavogti.

Algimantas Valantinas

Lietuvos Generalinis prokuroras Algimantas Valantinas šauniai atrodo prieš žurnalistų kameras.

Kiekvienas neįprastas mokėjimas žiniasklaidai gali būti traktuojamas kaip mokestis už tylėjimą.

Greičiausiai galima surinkti pakankamai vagystės įrodymų, tačiau gali paaiškėti, kad tokiu atveju reikėtų pasodinti VISĄ Lietuvos politinį bei valdininkijos „elitą“ – pagrindinių partijų vadovus, buvusius ir esamus įvairaus lygio valstybinių įstaigų viršininkus, šimtus įvairiausių ekspertų.

Greičiausiai prie jų reikėtų prijungti pagrindinius žiniasklaidos savininkus bei redaktorius, nemažą būrį verslininkų ir teisėsaugos darbuotojų.

Deja, gyvenant tokioje korumpuotoje šalyje kaip Lietuva tikėtis teisingumo būtų tiesiog kvaila. Mūsų įsivaizduotas sąžiningas prokuroras greičiausiai dar negimė.

O lietuviams – kaip visada! – telieka patiems atkūrinėti galimos vagystės scenarijus, ieškoti kaltų ir spėlioti – ar tarp dabartinio „elito“ atsirastų bent vienas, kurio negalima pavadinti išgama, išdaviku ar tiesiog vagimi?

Ankstesnis įrašas

Sekantis įrašas

Naujausias įrašas

Daug. kom. įrašas

Atsitiktinis įrašas