Lisabonos sutartis kaip visada buvo greitai ratifikuota. O ir derybų su Rusija stabdymas labiausiai primena paprasčiausią sabotažą ar JAV užsakytą diversiją.
Paskutiniu metu Lietuvos santykiuose su Europos Sąjunga dominavo du svarbus momentai buvo ratifikuojama sutartis, kuria iš esmės apribojama Lietuvos nepriklausomybė ir, iš kitos pusės, Lietuvos vyriausybė kurį laiką blokavo pradžią Europos Sąjungos derybų su Rusija, nepaprastai svarbių augant energijos šaltinių kainoms.
Lisabonos sutartis dokumentas, be galo vertingas tiems, kurių galią ir įtaką jis tiesiogiai padidina Briuselio biurokratijai ir didžiosioms Sąjungos valstybėms, ypač Vokietijai. Tuo tarpu Lietuvai ši sutartis vienareikšmiškai žalinga, kadangi apkarpo mažesniųjų šalių galias ir mažiausiuosius narius paverčia beteisiais didesniųjų pastumdėliais.
Dar daugiau, Lietuva akivaizdžiai bus priversta uždaryti Ignalinos atominę elektrinę ir tuo pasmerkti energijos krizei savo ekonomiką ko gero vienintelis būdas to išvengti buvo Lisabonos sutarties ratifikavimo susiejimas su elektrinės darbo pratęsimu.
Todėl Lisabonos sutarties ratifikavimas labai primena politinių partijų sąmokslą prieš lietuvių tautą ir valstybę mainais už išdavystę gaunant galimybę dar ilgus metus netrukdomai vogti ir dalintis tarpusavyje vadinamąją paramą iš Europos Sąjungos struktūrinių fondų.
Tačiau kaip tada tos pačios partijos išdrįso stabdyti Europos Sąjungos derybas su Rusija?
Kaip Lietuvos politikai, kuriems svarbiausia kad niekas netrukdytų vogti iš Lietuvos ir jos žmonių, drįso įsivelti į konfliktą su Vokietija, Prancūzija ir Briuselio komisarais?
Deja, įsigilinus į dabartinę politinę situaciją ir, svarbiausia, į konkrečius Lietuvos vyriausybės iškeltus reikalavimus, darosi akivaizdu, kad tai nebuvo mėginimas apginti lietuvių interesus derybų blokavimas kur kas labiau primena iš užsienio (greičiausiai JAV) užsakytą diversiją.
Šios sutarties tikslas toliau gilinti Europos Sąjungos vadinamąją integraciją mažinant valstybių narių, kaip tokių, vaidmenį. Tai daroma dviem būdais: atskiroms šalims suteikiant balsus proporcingai jų gyventojų skaičiui (anksčiau mažosios šalys turėjo santykinai kur kas daugiau balsų) ir daugelyje politikos sričių panaikinant vienbalsiškumo principą (kai kiekviena šalis galėjo blokuoti jai žalingą sprendimą).
Todėl, kaip jau buvo minėta, įsigaliojant Lisabonos sutarčiai, Lietuva ir faktiškai visos mažesnės šalys praranda galimybę nors kiek rimčiau priešintis didžiųjų valiai ir tai reiškia, kad Europos Sąjungoje nuo šiol bus priimami tik didžiosioms šalims naudingi sprendimai.
Didžiosios šalys, deja, yra ir turtingiausios Sąjungos šalys, todėl iš to seka, kad Europos Sąjungos politika proteguos turtinguosius neturtingųjų sąskaita. Lisabonos sutartis dar labiau pakeičia jėgų santykį Europos Sąjungoje turtingųjų naudai ir todėl yra vienareikšmiškai žalinga Lietuvai.
Tuo tarpu visi tie pasamprotavimai apie solidarumą, sanglaudą, integraciją ir pan., kuriuos kas dieną pilsto tiek Europos Sąjungos komisarai, tiek jiems į užpakalius draugiškai lendantys Lietuvos Užsienio reikalų ministerijos biurokratai tai juk tas pats propagandinis šlamštas, kurį žmonėms kažkada bruko Tarybų Sąjunga, o dabar pumpuoja jos įpėdinė Europos Sąjunga.
Ko gero pagrindinė strateginė Lietuvos problema įsipareigojimas 2009 m. uždaryti Ignalinos atominę elektrinę.
Ši prievolė labai primena įsipareigojimą sunaikinti Lietuvos ūkį, nes elektros kainų išaugimas kelis kartus bus pražūtingas ir taip ne geriausius laikus išgyvenančiai Lietuvos ekonomikai.
Lietuvos partijos kažkada lengva ranka pasirašė šį pasižadėjimą, kaip lengviausią kelią bet kokia kaina įstoti į Europos Sąjungą parsidavėlių politikų ir fondų vagių rojų.
Dabar buvo atsiradusi ideali proga peržiūrėti šį pasižadėjimą susiejant jį su Lisabonos sutarties ratifikavimu, tačiau partiečiai ir vėl neišdrįso juk reikėtų pyktis su Briuselio komisarais ir didžiosiomis šalimis, nekantraujančiomis suimti Sąjungos valdžią į savo rankas.
Ir vis dėlto šis poelgis, labai primenantis išdavystę, nieko nenustebino būtų keista, jei Lisabonos sutartis nebūtų buvusi ratifikuota.
Juk jei prisiminsime visą Lietuvos vadinamosios eurointegracijos istoriją, tai pastebėsime, kad nei viena Lietuvos vyriausybė, nei viena iš seiminių partijų dar nė karto neišdrįso ko nors rimtai reikalauti iš Europos Sąjungos, nesiryžo netgi pamėginti rimtai dėl ko nors pasiderėti su Europos Sąjungos Komisija dėl geresnių sąlygų tautai ir valstybei.
Netgi vadinamosios Europos Sąjungos Konstitucinės sutarties ratifikavimas per dvi savaites (2004 m. lapkritį), jos neišvertus į lietuvių kalbą ir netgi neperskaičius, nebuvo kažkas išskirtina, kaip tik atvirkščiai tai tik atspindėjo Lietuvos politikų bendrą požiūrį į bendravimą su Briuselio komisarais.
Iš pirmo žvilgsnio, bendros padlaižiavimo Europos Sąjungos organams politikos fone Lietuvos vyriausybės ryžtas stabdyti derybas su Rusija gali pasirodyti ryžtingu žingsniu, tauraus siekio nors kartą kažką padaryti tautos labui blykstelėjimu.
Tačiau įsigilinus į Rusijai pateiktus reikalavimus, tampa aišku, kad jie tėra deklaratyvūs ir iš principo negali duoti jokios naudos nei tautai, nei valstybei.
Reikalavimų iš esmės buvo trys:
Pirmasis Lietuvos reikalavimas iš pirmo žvilgsnio atrodo svarbus ir reikalingas Lietuvai, ypač artėjant atominės elektrinės uždarymui.
Tačiau iš tikrųjų tai nei Lietuva, nei Europos Sąjunga neturi galimybių priversti Rusiją sutaisyti (iš tikrųjų ar tik Rusijos tvirtinimu) jau atitarnavusio naftotiekio. Viskas, ką galima pasiekti deklaratyvus Rusijos pasižadėjimas nevilkinti remonto darbų.
Kitaip sakant, reikalavimas atnaujinti Družbos veiklą tėra beprasmis pašūkavimas, iš principo negalintis duoti jokios apčiuopiamos naudos.
Kiti reikalavimai iš viso skamba absurdiškai.
Ne tik dėl to, kad pykstamasi su Rusija vardan kitų šalių ir tautų interesų. Akivaizdu, kad Rusija pati spręs ką daryti jai gyvybiškai svarbiose valstybėse Gruzijoje ir Moldovoje ir niekada niekam neperleis šios teisės nei Lietuvai, nei Europos Sąjungai.
Taip pat būtų labai kvaila tikėtis, kad Rusija kada nors išduos Lietuvai Medininkų ar Sausio 13-osios kaltininkus juk Rusija niekada neišduoda savo piliečių.
Akivaizdu, kad šios sąlygos negali būti patenkintos kaip tokios!
Taigi visi Lietuvos Vyriausybės reikalavimai iš esmės buvo niekiniai tuščiažodžiavimas siekiant sabotuoti Europos Sąjungos ir Rusijos derybas.
Kuo toliau, tuo labiau Europos Sąjunga tampa priklausoma nuo Rusijos energetinių išteklių ir todėl nori nenori turi su ja vis glaudžiau bendradarbiauti.
Ši tendencija ypač neramina JAV, kurios nori vienos valdyti savo suskaldytą ir toliau visais įmanomais būdais skaldomą pasaulį ir todėl visą laiką stengiasi kaip galėdamos priešintis Europos Sąjungos ir Rusijos suartėjimui.
Todėl akivaizdu, kad derybų su Rusija blokavimas buvo naudingiausias būtent JAV o jos turi priemonių priversti Lietuvą paklusti.
Juk nedaug kas abejoja tuo, kad CŽV ir pan. JAV tarnybos visiškai kontroliuoja Lietuvos specialiąsias tarnybas kartais sunku atsikratyti įspūdžio, kad būtent Vašingtone yra nusprendžiama, kas užims visus svarbiausius postus Valstybės saugumo departamente ir pan. Lietuvos valstybės struktūrose.
Iš kitos pusės, dabartinė Lietuvos vyriausybė siekia bevizio režimo su JAV bet kokia kaina, ir labai tikėtina, kad derybų su Rusija sabotavimas buvo būtent šios kainos dalis.
Todėl faktiškai nelieka abejonės, kad visas tas pašūkavimas pristabdant Europos Sąjungos derybas su pagrindinių energetinių resursų tiekėju tebuvo paprasčiausia diversija siekiant dėl vienų ar kitų priežasčių įsiteikti JAV.
Lisabonos sutarties skubus pasirašymas iš vienos pusės ir derybų su Rusija blokavimas iš kitos yra du visiško Lietuvos ir lietuvių tautos interesų ignoravimo vyriausybės užsienio politikoje pavyzdžiai. Skirtingi ir kartu panašūs.
Lisabonos sutarties atveju buvo spjauta į didžiausią grėsmę Lietuvos valstybei, jau daugelį metų kabančią virš lietuvių kaip Damoklo kardas, kadangi partijų vadovai nesiryžo konfliktuoti ir tuo būdu užsitraukti asmeninę nemalonę.
Tuo tarpu derybos su Rusija buvo drąsiai sabotuojamos reikalaujant neįmanomo ir ginant kitų šalių partiečių interesus, kadangi čia nulėmė noras įsiteikti JAV vyriausybei bei specialiosioms tarnyboms, kurios, kaip jau įtikinamai parodė Rolando Pakso pavyzdys, gali nuspręsti bet kurio Lietuvos politiko likimą.
Taigi kuo labiau korupcija apima Lietuvą, jos valdžios bei valstybės valdymo institucijas ir ypač partines struktūras, tuo labiau kenčia lietuvių tauta.
Korumpuoti, apsivogę politikai bei vagių kartelius primenančios partijos tampa lengvu užsienio specialiųjų tarnybų ar netgi šioms tarnaujančių Lietuvos specialiųjų tarnybų grobiu ir, bijodami demaskavimo, partiečiai verčia Lietuvos valstybę tarnauti ne jos piliečių, ne lietuvių gerovei, o Europos Sąjungos valdininkų bei JAV ir kitų didžiųjų Vakarų valstybių interesams.
Lietuva ir lietuvių tauta yra brukamos į vis gilesnį liūną, ir ši padėtis nepasikeis tol, kol valstybę valdys akivaizdžiai nusikalstamos struktūros.
7. gediminasksbcglobal.net2011 11 21 05:01:00
Labai viskas parasyta teisyngai.Cia randu viska, ka as pat jauciu, tik nemokeciau taip viska ireiksti.Dar pasakyciau, kad JONO komentaras labai klaidyngas
6. Marius2011 11 10 12:28:39
Puikus straipsnis. Puiki analizė. Ypač vertinga žiūrint iš dabarties nuotolio. Lietuvos politikai tikri nevykėliai, aš prisimenu tą Euro konstitucijos ratifikavimą Lietuvoje. Seimo nevykėliai ratifikavo tai ko neskaitė, gi kitos šalys net vedė aiškinamąją kampaniją kas ta konstitucija išvis yra, ir net gavo lėšų šiai kampanijai pravesti. Bet kokiu atveju eurokonstitucija sutartis yra žlugęs reikalas, nes kitoms valstybėms jai pasipriešinus ši sutartis nugrimzdo į praeitį. Gi Lietuva liko kvailio vietoje nes ratifikavo tai ką kiti atsisakė. Garbės žodis man gėda tokioje marazmatinėje valstybėje gyventi. O Rusijos erzinimas ir neįgyvendinimą reikalavimų kėlimas nieko nauja. Kai vidaus politikoje nieko negali nuveikti, belieka tik užsieniui demonstruoti kokie mes aktyvūs ir kieti. Nes užsienio politikos pareiškimai nesulaukia atkirčio kaip vidaus politikoje, nes didžiosios šalys būdamos orios į šuniukų amsėjimą nekreipia dėmesio.
5. nkszn2010 03 12 12:56:39
ljij
4. nkszn2010 03 12 12:56:34
ljij
3. 662010 03 12 12:56:17
jonai
2. nkszn2010 03 12 12:55:43
ljij
1. Jonas2009 10 11 16:20:27
Toks ispudis, kad sita straipsni rase ne lietuvis, o kazkoks rusu spec. tarnybu agentas, turintis kvaila KGB propagandistine mokykla. Stai, ka jis raso:
Ne tik dėl to, kad pykstamasi su Rusija vardan kitų šalių ir tautų interesų. Akivaizdu, kad Rusija pati spręs ką daryti jai gyvybiškai svarbiose valstybėse Gruzijoje ir Moldovoje ir niekada niekam neperleis šios teisės nei Lietuvai, nei Europos Sąjungai.
Taip pat būtų labai kvaila tikėtis, kad Rusija kada nors išduos Lietuvai Medininkų ar Sausio 13osios kaltininkus juk Rusija niekada neišduoda savo piliečių.
Akivaizdu, kad šios sąlygos negali būti patenkintos kaip tokios!
Nepriklausomai nuo Rusijos uzgaidu, nepriklausomai nuo jos vaduku idiotiskumo, nepriklausomai nuo Rusijos grasinimu ugnimi ar atominemis bombomis Medininku zudyniu nusikalteliai turi stoti pries Teisma. Kuo Rusija ilgiau tems sita dalyka, tuo bus blogiau jai paciai. Paklauskite Rusijos doru zmoniu: ar turi buti teisiami zmogzudziai ir jie atsakys taip.
Keistas tas rusu spec, tarnybu agentas arba paprasciausias komunistas. Gruzija ir Moldova pati privalo issikovoti sitas teises, o ne geroji ar stiprioji Rusija dovanoja ar atima is situ valstybiu ju teises. Toks kriminalinis mastymas yra budingas vienetams, kurie yra su tuo susije.Bet tai nera Rusijos pilieciu mastymas, tai nera progresyviu Rusijoje organizaciju ir bendriju mastymas.
Reikia orientuotis ne i kriminalus, kurie uzgrobe toje valstybeje postus, o i sveiko proto zmones, kuriu Rusijoje yra tikrai nemazai. Tegul jie siandien ir nera valdzioje. Bet tai nereiskia, kad kriminalai Rusija valdys amzinai.
Todel reikalavimas isduoti zmogzudzius yra teisingas ir tai padeda ateiti i valdzia kitiems, kuriems kriminaliniai Rusijos nusikaltimai pries salia esancius kaimynus nera norma.
Savižudiška toliau švaistyti šimtus milijonų ginklavimuisi vis labiau įsibėgėjant epidemijai ir jos nešamai ekonominei krizei.
Jei nebijote, palaikykite peticiją Šimašiui ir Vilniaus savivaldybės tarybai, kuria prašau Lukiškių aikštėje pastatyti paminklą mūsų artimuosius, Lietuvos valstybę ir lietuvių tautą išgelbėjusiems Liaudies gynėjams!
Peticija Seimui, prašanti priimti realią Lietuvos Konstituciją. Senoji 1992 m. Lietuvos konstitucija beviltiškai atgyveno ir praktiškai nebeturi ryšio su Lietuvos realybe.
Algirdo Paleckio Lietuva tai ne užsienio ir vietinių vagių įrankiu tapęs režimas. Paleckio Lietuva tai valdžios engiami mūsų šalies žmonės.
Algirdo Paleckio suėmimas akivaizdi politinė valdžios akcija, Skvernelio prezidento ir masinio lietuvių bauginimo kampanijų pradžia.
Skvernelininkai smarkiai pabrangino būtent alų ir vyną gėrimus, kurie leisdavo lietuviams truputį ilgiau pagyventi.
Išsiunčiau peticiją Europos Parlamentui, laiškus Merkelienei, Trampui ir žmogaus teisių organizacijoms prašydamas reaguoti į disidentų žudymą, psichiatrijos naudojimą susidorojimui ir kitus LR valdžios nusikaltimus.
Jei draugiškai nesusitarsime su Baltarusija dėl Astravo atominės elektrinės, Klaipėdos uostui gali tekti bankrutuoti.
Atviras laiškas Europos Komisijai apie eilinę LR valdžios planuojamą niekšybę siekiant apeiti Augimo ir stabilumo paktą.
Peticija Seimui, reikalaujanti liautis versti darbinių pajamų negaunančius žmones mokėti MIRTIES mokestį (PSD).
Eleras (LR-as) dabartinė Lietuvos valdžia. Nors ir mėgina vadintis Lietuvos Respublika, Eleras akivaizdžiai nėra nei Lietuvos, nei respublika. Praktiškai tai antikonstitucinė nusikaltėlių gauja ant Lietuvos.
Gražulizmas siaurąja ir plačiąja prasme. Gražulizmas nepagarba homoseksualams ar tiesiog kitokiems ir jos demonstravimas.
Tremtinys kabutėse sąvoka.
Čigonai sąvoka. Čigonus aukština, romais juos vadinti verčia Europos Sąjungos valdininkija ir negerbiantieji savo tautos lietuviai.