Lisabonos sutartis ir derybos su Rusija – korumpuota Lietuvos užsienio politika

Paskutiniu metu Lietuvos santykiuose su Europos Sąjunga dominavo du svarbus momentai – buvo ratifikuojama sutartis, kuria iš esmės apribojama Lietuvos nepriklausomybė ir, iš kitos pusės, Lietuvos vyriausybė kurį laiką blokavo pradžią Europos Sąjungos derybų su Rusija, nepaprastai svarbių augant energijos šaltinių kainoms.

Lisabonos sutartis – dokumentas, be galo vertingas tiems, kurių galią ir įtaką jis tiesiogiai padidina – Briuselio biurokratijai ir didžiosioms Sąjungos valstybėms, ypač Vokietijai. Tuo tarpu Lietuvai ši sutartis vienareikšmiškai žalinga, kadangi apkarpo mažesniųjų šalių galias ir mažiausiuosius narius paverčia beteisiais didesniųjų pastumdėliais.

Dar daugiau, Lietuva akivaizdžiai bus priversta uždaryti Ignalinos atominę elektrinę ir tuo pasmerkti energijos krizei savo ekonomiką – ko gero vienintelis būdas to išvengti buvo Lisabonos sutarties ratifikavimo susiejimas su elektrinės darbo pratęsimu.

Todėl Lisabonos sutarties ratifikavimas labai primena politinių partijų sąmokslą prieš lietuvių tautą ir valstybę – mainais už išdavystę gaunant galimybę dar ilgus metus netrukdomai vogti ir dalintis tarpusavyje vadinamąją „paramą iš Europos Sąjungos struktūrinių fondų“.

Tačiau kaip tada tos pačios partijos išdrįso stabdyti Europos Sąjungos derybas su Rusija?

Kaip Lietuvos politikai, kuriems svarbiausia – kad niekas netrukdytų vogti iš Lietuvos ir jos žmonių, drįso įsivelti į konfliktą su Vokietija, Prancūzija ir Briuselio komisarais?

Deja, įsigilinus į dabartinę politinę situaciją ir, svarbiausia, į konkrečius Lietuvos vyriausybės iškeltus reikalavimus, darosi akivaizdu, kad tai nebuvo mėginimas apginti lietuvių interesus – derybų blokavimas kur kas labiau primena iš užsienio (greičiausiai JAV) užsakytą diversiją.

Lisabonos sutartis – vienareikšmis Lietuvos praradimas

Šios sutarties tikslas – toliau gilinti Europos Sąjungos vadinamąją integraciją mažinant valstybių – narių, kaip tokių, vaidmenį. Tai daroma dviem būdais: atskiroms šalims suteikiant balsus proporcingai jų gyventojų skaičiui (anksčiau mažosios šalys turėjo santykinai kur kas daugiau balsų) ir daugelyje politikos sričių panaikinant vienbalsiškumo principą (kai kiekviena šalis galėjo blokuoti jai žalingą sprendimą).

Todėl, kaip jau buvo minėta, įsigaliojant Lisabonos sutarčiai, Lietuva ir faktiškai visos mažesnės šalys praranda galimybę nors kiek rimčiau priešintis didžiųjų valiai – ir tai reiškia, kad Europos Sąjungoje nuo šiol bus priimami tik didžiosioms šalims naudingi sprendimai.

Didžiosios šalys, deja, yra ir turtingiausios Sąjungos šalys, todėl iš to seka, kad Europos Sąjungos politika proteguos turtinguosius neturtingųjų sąskaita. Lisabonos sutartis dar labiau pakeičia jėgų santykį Europos Sąjungoje turtingųjų naudai ir todėl yra vienareikšmiškai žalinga Lietuvai.

Tuo tarpu visi tie pasamprotavimai apie solidarumą, sanglaudą, integraciją ir pan., kuriuos kas dieną pilsto tiek Europos Sąjungos komisarai, tiek jiems į užpakalius draugiškai lendantys Lietuvos Užsienio reikalų ministerijos biurokratai – tai juk tas pats propagandinis šlamštas, kurį žmonėms kažkada bruko Tarybų Sąjunga, o dabar pumpuoja jos įpėdinė Europos Sąjunga.

Seimo partijos ratifikavo Lisabonos sutartį – KAIP VISADA

Ko gero pagrindinė strateginė Lietuvos problema – įsipareigojimas 2009 m. uždaryti Ignalinos atominę elektrinę.

Ši prievolė labai primena įsipareigojimą sunaikinti Lietuvos ūkį, nes elektros kainų išaugimas kelis kartus bus pražūtingas ir taip ne geriausius laikus išgyvenančiai Lietuvos ekonomikai.

Lietuvos partijos kažkada lengva ranka pasirašė šį pasižadėjimą, kaip lengviausią kelią bet kokia kaina įstoti į Europos Sąjungą – parsidavėlių politikų ir fondų vagių rojų.

Dabar buvo atsiradusi ideali proga peržiūrėti šį pasižadėjimą susiejant jį su Lisabonos sutarties ratifikavimu, tačiau partiečiai ir vėl neišdrįso – juk reikėtų pyktis su Briuselio komisarais ir didžiosiomis šalimis, nekantraujančiomis suimti Sąjungos valdžią į savo rankas.

Ir vis dėlto šis poelgis, labai primenantis išdavystę, nieko nenustebino – būtų keista, jei Lisabonos sutartis nebūtų buvusi ratifikuota.

Juk jei prisiminsime visą Lietuvos vadinamosios „eurointegracijos“ istoriją, tai pastebėsime, kad nei viena Lietuvos vyriausybė, nei viena iš seiminių partijų dar nė karto neišdrįso ko nors rimtai reikalauti iš Europos Sąjungos, nesiryžo netgi pamėginti rimtai dėl ko nors pasiderėti su Europos Sąjungos Komisija dėl geresnių sąlygų tautai ir valstybei.

Netgi vadinamosios Europos Sąjungos Konstitucinės sutarties ratifikavimas per dvi savaites (2004 m. lapkritį), jos neišvertus į lietuvių kalbą ir netgi neperskaičius, nebuvo kažkas išskirtina, kaip tik atvirkščiai – tai tik atspindėjo Lietuvos politikų bendrą požiūrį į bendravimą su Briuselio komisarais.

Derybų su Rusija blokavimas labiau primena diversiją, o ne valstybės interesų gynimą

Iš pirmo žvilgsnio, bendros padlaižiavimo Europos Sąjungos organams politikos fone Lietuvos vyriausybės ryžtas stabdyti derybas su Rusija gali pasirodyti ryžtingu žingsniu, tauraus siekio nors kartą kažką padaryti tautos labui blykstelėjimu.

Tačiau įsigilinus į Rusijai pateiktus reikalavimus, tampa aišku, kad jie tėra deklaratyvūs ir iš principo negali duoti jokios naudos nei tautai, nei valstybei.

Reikalavimų iš esmės buvo trys:

• Atnaujinti naftos tiekimą dėl prastos techninės būklės uždarytu naftotiekiu „Družba“;
• Spręsti regioninius konfliktus Gruzijoje ir Moldovoje;
• Bendradarbiauti kriminalinėse bylose dėl Medininkų žudynių ir 1991 m. sausio 13 d. įvykių.

Pirmasis Lietuvos reikalavimas iš pirmo žvilgsnio atrodo svarbus ir reikalingas Lietuvai, ypač artėjant atominės elektrinės uždarymui.

Tačiau iš tikrųjų tai nei Lietuva, nei Europos Sąjunga neturi galimybių priversti Rusiją sutaisyti (iš tikrųjų ar tik Rusijos tvirtinimu) jau atitarnavusio naftotiekio. Viskas, ką galima pasiekti – deklaratyvus Rusijos pasižadėjimas nevilkinti remonto darbų.

Kitaip sakant, reikalavimas atnaujinti „Družbos“ veiklą tėra beprasmis pašūkavimas, iš principo negalintis duoti jokios apčiuopiamos naudos.

Kiti reikalavimai iš viso skamba absurdiškai.

Ne tik dėl to, kad pykstamasi su Rusija vardan kitų šalių ir tautų interesų. Akivaizdu, kad Rusija pati spręs ką daryti jai gyvybiškai svarbiose valstybėse Gruzijoje ir Moldovoje ir niekada niekam neperleis šios teisės – nei Lietuvai, nei Europos Sąjungai.

Taip pat būtų labai kvaila tikėtis, kad Rusija kada nors išduos Lietuvai Medininkų ar Sausio 13-osios kaltininkus – juk Rusija niekada neišduoda savo piliečių.

Akivaizdu, kad šios sąlygos negali būti patenkintos kaip tokios!

Taigi visi Lietuvos Vyriausybės reikalavimai iš esmės buvo niekiniai – tuščiažodžiavimas siekiant sabotuoti Europos Sąjungos ir Rusijos derybas.

Dialogo su Rusija blokavimas labai primena JAV užsakytą diversiją

Kuo toliau, tuo labiau Europos Sąjunga tampa priklausoma nuo Rusijos energetinių išteklių ir todėl nori nenori turi su ja vis glaudžiau bendradarbiauti.

Valdas Adamkus

Ilgametis amerikietis ir Lietuvos Prezidentas Valdas Adamkus užtikrina, kad Lietuvos valstybės politika tarnautų ne lietuvių, o JAV interesams. O JAV, savo ruožtu, moka jam tiek, kad neskurstų ištikimai tarnaudamas tikrajai savo tėvynei tokioje ubagų šalyje kaip Lietuva.

Ši tendencija ypač neramina JAV, kurios nori vienos valdyti savo suskaldytą ir toliau visais įmanomais būdais skaldomą pasaulį ir todėl visą laiką stengiasi kaip galėdamos priešintis Europos Sąjungos ir Rusijos suartėjimui.

Todėl akivaizdu, kad derybų su Rusija blokavimas buvo naudingiausias būtent JAV – o jos turi priemonių priversti Lietuvą paklusti.

Juk nedaug kas abejoja tuo, kad CŽV ir pan. JAV tarnybos visiškai kontroliuoja Lietuvos specialiąsias tarnybas – kartais sunku atsikratyti įspūdžio, kad būtent Vašingtone yra nusprendžiama, kas užims visus svarbiausius postus Valstybės saugumo departamente ir pan. Lietuvos valstybės struktūrose.

Iš kitos pusės, dabartinė Lietuvos vyriausybė siekia bevizio režimo su JAV bet kokia kaina, ir labai tikėtina, kad derybų su Rusija sabotavimas buvo būtent šios kainos dalis.

Todėl faktiškai nelieka abejonės, kad visas tas pašūkavimas pristabdant Europos Sąjungos derybas su pagrindinių energetinių resursų tiekėju tebuvo paprasčiausia diversija siekiant dėl vienų ar kitų priežasčių įsiteikti JAV.

Korumpuotoji Lietuva – bevalis žaislelis Briuselio komisarų ir didžiųjų valstybių rankose

Lisabonos sutarties skubus pasirašymas iš vienos pusės ir derybų su Rusija blokavimas iš kitos yra du visiško Lietuvos ir lietuvių tautos interesų ignoravimo vyriausybės užsienio politikoje pavyzdžiai. Skirtingi ir kartu panašūs.

Lisabonos sutarties atveju buvo spjauta į didžiausią grėsmę Lietuvos valstybei, jau daugelį metų kabančią virš lietuvių kaip Damoklo kardas, kadangi partijų vadovai nesiryžo konfliktuoti ir tuo būdu užsitraukti asmeninę nemalonę.

Tuo tarpu derybos su Rusija buvo drąsiai sabotuojamos reikalaujant neįmanomo ir ginant kitų šalių partiečių interesus, kadangi čia nulėmė noras įsiteikti JAV vyriausybei bei specialiosioms tarnyboms, kurios, kaip jau įtikinamai parodė Rolando Pakso pavyzdys, gali nuspręsti bet kurio Lietuvos politiko likimą.

Taigi kuo labiau korupcija apima Lietuvą, jos valdžios bei valstybės valdymo institucijas ir ypač partines struktūras, tuo labiau kenčia lietuvių tauta.

Korumpuoti, apsivogę politikai bei vagių kartelius primenančios partijos tampa lengvu užsienio specialiųjų tarnybų ar netgi šioms tarnaujančių Lietuvos specialiųjų tarnybų grobiu ir, bijodami demaskavimo, partiečiai verčia Lietuvos valstybę tarnauti ne jos piliečių, ne lietuvių gerovei, o Europos Sąjungos valdininkų bei JAV ir kitų didžiųjų Vakarų valstybių interesams.

Lietuva ir lietuvių tauta yra brukamos į vis gilesnį liūną, ir ši padėtis nepasikeis tol, kol valstybę valdys akivaizdžiai nusikalstamos struktūros.

Ankstesnis įrašas

Sekantis įrašas

Naujausias įrašas

Daug. kom. įrašas

Atsitiktinis įrašas