Demagogija ne tik pelningiausias žiniasklaidos metodas. Kaip įrodė Gediminas Kirkilas, Lietuvoje demagogija politiko sėkmės garantas.
Katalikų bažnyčia, propagandos išradėja, nuo seno garsėja kaip pasaulinio masto melo ir demagogijos čempionė. Vis dėlto reikia pripažinti, kad šiuo metu ją dar gerokai lenkia žiniasklaida bei Lietuvos vyriausybė.
Melas, šmeižtas ir ypač argumentai į žmogų yra standartiniai Lietuvos politikų bei žurnalistų metodai, o Gedimino Kirkilo pavyzdys įrodo, kad demagogija yra būtinas elementas gero politiko arsenale.
Juk būtent begėdiška demagogija padeda Kirkilui išsilaikyti ministro pirmininko poste.
Sparčiai emigruojant iniciatyviausiems lietuviams, lietuvių tauta tampa vis mažiau išsilavinusi, nepaliaujamai mažėja savarankiškai mąstančių žmonių.
Todėl Lietuvoje egzistuoja puiki dirva pačiai primityviausiai ir begėdiškiausiai demagogijai nesąžiningam argumentavimui, kai logika pakeičiama psichologiniais triukais tiesiog vis tamsėjantys ir patiklėjantys lietuviai nebemoka atskirti loginių argumentų nuo paprasčiausios propagandos.
Turbūt populiariausias demagoginis metodas Lietuvoje yra vadinamasis argumentavimas į žmogų (lotyniškai ad hominem) psichologinio (antiloginio) argumentavimo rūšis, kai apie teiginį sprendžiama ne pagal jo atitikimą realybei, bet pagal jo autorių.
Patyręs demagogas nesunkiai įrodytų neišsilavinusiai miniai, kad dukart du nėra keturi.
Jis argumentuotų maždaug taip:
Tai, kad dukart du yra keturi, tvirtino Stalinas. Kadangi Stalinas buvo blogas žmogus, šis jo teiginys yra neteisingas. Vadinasi dukart du nėra keturi.
Akivaizdu, kad Stalino asmeninės savybės nenulemia jo minčių klaidingumo, tačiau daugumai jo nekenčiančiųjų fanatikų tai nė motais, ir visai gali būti, kad ši demagogija įtikintų pačius bukiausiuosius netgi nepaisant tautonominio pačio teiginio dukart du yra keturi teisingumo.
O jeigu tai būtų ne toks vienareikšmiškas teiginys?
Akivaizdu, jog viešas tvirtinimas žiniasklaidoje, pavyzdžiui, kad:
teiginys rinkimų rezultatus nulemia ne tie, kurie balsuoja, o tie, kurie skaičiuoja balsus yra klaidingas, kadangi taip pasakė Stalinas
įtikintų ne tik didumą eilinių Lietuvos skaitytojų, bet ir nemažą dalį mokslo daktarų, profesorių ir kitokių įvairiausio plauko viešųjų autoritetų, nors, kaip ir pirmuoju atveju, tai yra gryniausia demagogija.
Pasekus Lietuvos žiniasklaidą, nesunku įsitikinti, kad argumentai į žmogų yra pagrindinis užsakomųjų straipsnių metodas.
Ir didžiausių nesąmonių teisingumas yra įrodinėjamas remiantis jas išsakiusiųjų autoritetu nes taip pasakė popiežius (šventasis, Bušas, eurokomisaras ir pan.).
Tuo tarpu faktiškai kiekvieno garsesnio su valdančiais susijusio skandalo metu užsakomoji žiniasklaida nedelsdama užpuola ne pačią kritiką, o jos autorių asmenybes.
Prisiminkime ne tokį seną triukšmą dėl to, kad Vyriausybė nekovoja su korupcija ministras pirmininkas Gediminas Kirkilas ir visa jo agentūra netgi nepasivargino rimčiau argumentuoti, kad taip nėra vietoj to jie užsipuolė pagrindinį savo kritiką Rytį Juozapavičių bei jo asmenines savybes ir tai puikiausiai suveikė.
Užsakomųjų straipsnių lavina sukėlus viešas abejones Juozapavičiaus asmenybe, buvo sėkmingai sukompromituota ir jo išsakyta Vyriausybės kritika, nors tarp šiųjų nėra ir negali būti tokio pobūdžio loginio ryšio.
Panašiai atsitiko ir kai Strateginių tyrimų institutas paskelbė savo tyrimą dėl logiškai bei teisiškai ydingos elektros kainų nustatymo metodikos, kuria valdančiųjų partijų rėmėjai faktiškai apvaginėjo lietuvius naudodamiesi su teise sunkiai suderinamu (o gal netgi nusikalstamu) savo remiamųjų politikų palankumu.
Tada Lietuvos ryte (garsėjančiame kaip užsakomųjų straipsnių bei kitokios perkamos bei parduodamos propagandos skleidykla) pasirodė visa eilė akivaizdžiai maksimiečių užpirktų straipsnių, kuriais buvo tyčiojamasi iš advokato Gyčio Kaminsko bei kitų Strateginių tyrimų instituto vadovų.
Ir vėlgi argumentai į žmogų puikiausiai suveikė skandalas nurimo, o Lietuvos Vyriausybė, VST bei VP dešimtuko metodus išdrįsę kritikuoti žmonės susidūrė su asmeniniais nemalonumais.
Esminį vaidmenį čia suvaidino tai, kad Lietuvos Vyriausybė ir VP dešimtuko valdomos įmonės yra pagrindiniai Lietuvos žiniasklaidos maitintojai reklamos užsakovai. Todėl tik vienas kitas tokia demagogija pasipiktinęs balsas prasibrovė į žiniasklaidą ir buvo išgirstas lietuviai buvo tiesiog užlieti Kirkilo bei maksimiečių nedraugus juodinančiais straipsniais.
Tas pats kaip ir anksčiau minėtaisiais atvejais atsitiko ES komisarei Daliai Grybauskaitei pamėginus kritikuoti Lietuvos Vyriausybės politiką. Kirkilas net nepagalvojo ginčyti jos argumentų, o iš karto pareiškė, kad Grybauskaitė nieko nepadarė Lietuvos labui kaip eurokomisarė ir netgi viešai pagrasino apskųsti ją Europos Komisijai!
Ką bendro turi Grybauskaitės veikla Europos Sąjungos Komisijoje su jos kritika Kirkilo vyriausybei? akivaizdu, kad tai buvo eilinė dabartinio ministro pirmininko demagogija į žmogų siekiant sukompromituoti nepatogius eurokomisarės argumentus apjuodinant jos asmenybę.
Kirkilas kaip begėdis demagogas garsėjo dar tarp savo jaunystės kolegų Tarybų Sąjungos Komunistų partijoje (kur, dabar tenka pripažinti, buvo laikomasi kur kas aukštesnių etinių standartų nei dabartinėse Lietuvos partijose ar žiniasklaidoje).
Akivaizdu, kad ir šiais melo bei propagandos laikais Kirkilas akivaizdžiai pirmauja tarp lietuvių savo politikos bei viešųjų ryšių metodų begėdiškumu ir būtent akiplėšiškumas padeda jam užgniaužti visus nemalonius skandalus.
Labai tipiška ir tai tai, kad faktiškai niekas iš gausios Lietuvos žurnalistų kompanijos viešai nepasipiktino šia eiline Kirkilo demagogija. Kitaip ir negalėjo būti, juk tokie nešvarūs metodai ko gero pagrindinis Lietuvos žiniasklaidos pajamų šaltinis.
Be abejo, būtent Kirkilo dar jaunystėje išsiugdytas begėdiškumas bei gebėjimas tai daryti nutaisius rimtą, orų ar netgi kilnų veidą padarė jį didžiausia Lietuvos politikos žvaigžde ir tikru komercinės žiniasklaidos numylėtiniu.
Kaip rodo Kirkilo karjeros pavyzdys, begėdiškumas, demagogija ir sugebėjimas meluoti prieš kameras nutaisius orų veidą yra sėkmės Lietuvoje garantas.
Nenuostabu, kad tuo naudojasi ir Katalikų bažnyčia.
Jos metodai ne tokie akiplėšiški, hierarchai vengia skandalų ir patys taip nesibrauna į viešumą kaip tai daro politikai.
Ir vis dėlto, katalikiškoji demagogija lėtai, bet užtikrintai įsitvirtina Lietuvos viešojoje erdvėje ir jei netgi Kirkilo bei maksimiečių metodais kartais vis dėlto viešai pasipiktinama, pasipriešinti Katalikų bažnyčios propagandai dažniausiai taip niekas ir nepasiryžta.
bus tęsiama
5. G.Šarkanas2012 02 18 13:38:43
Žinoma, aš nesu grynas lietuvis: mano mama Tatjana Nikiforova, gimusi Smolenske, o mano tėvas pusiau žydas, pusiau lietuvis, bet aš esu visiškas lietuvis nacionalistas.Nors visada maniau ir manau, kad Lietuvos kelias yra su Rusija ir Lietuvoje privalu įvesti antrą valstybinę kalbąrusų kalbą.Tai suartintų mūsų tautas.Ta tema kovo 9 d. Rusijos ambasadoje bus puiki lekcija, kurią skaitys mano senas bičiulis Valerijus Panfilovas, ambasados antrasis sekretorius.Visus kviečiu dalyvauti.
4. VALERIJUS2011 03 24 15:14:24
KAIP PIRSTU I AKY
3. Lietuva!2011 02 12 22:52:54
pagaliau, lietuviai, glvokit savo galva ! ieskokit ne maziau nieko nei tiesos, ieskokit visada ! atsiprasau kad be lietuvisku raidziu, bet tas musu raides ivede baznycia, del to as ju nelabai ir gerbiu. rastui NE! kalbai TAIP !
2. Teisus2009 09 02 20:31:25
Nebent tavo vardas. Nieko asmenisko.
1. mylinti ir nemylima...2009 04 20 19:10:23
melas!
Begėdiškais katalikiškais ritualais ir patyčiomis iš lietuvių kapelionai išniekino pačią karinės tarnybos savo tautai ir šaliai idėją, galutinai sudergdami Lietuvos kariuomenę.
Vytautas Didysis idealizuojamas nepaisant akivaizdaus jo antilietuviškumo. Mitas apie Vytauto didybę naudingas dabartiniam režimui, kadangi padeda išlaikyti po padu vis labiau plėšiamą ir naikinamą lietuvių tautą.
Kalėdojimas sena mūsų tautos tradicija. Per daugelį šimtmečių iš lietuvių buvo išvesta nuolankių, nusižeminusių, bailių baudžiauninkų veislė. Klebonai kalėdoja ne šiaip sau, jie žino, ką daro.
Pagal prokuratūrą, Katalikų bažnyčios vardu jėzuitų ir Vilniaus universiteto vykdyti lietuviečių ir protestantų genocidai nėra nusikaltimai. Dėjo prokurorai ant Lietuvos ir lietuvių.
Dėl galimo nepilnamečių įtraukimo girtauti, galimų kanibalizmo elementų bei galimo mažamečių tvirkinimo Katalikų bažnyčios dalinamų komunijų metu kreipiuosi į Vilniaus apygardos teismą.
Akivaizdžiai BK 170 straipsnyje pateiktus nusikaltimų apibrėžimus atitinkančius raginimus žudyti kitaip mąstančius, jaučiančius ir tikinčius teisėja praktiškai vadina tiesomis. Juk tai kruvinojo Jahvės (Dievo) priesakai.
Katalikų bažnyčia giriasi, kad 1991 m. rudenį Vytautas Landsbergis su kardinolu Vincentu Sladkevičiumi paaukojo Lietuvą mergelei Marijai. Po 20 metų senatis nebeleidžia traukti kaltininkų baudžiamojon atsakomybėn.
Jei jau tiriami istoriniai nusikaltimai, Prokuratūra privalo tirti ir 16-18 a. Katalikų bažnyčios ir konkrečiai jėzuitų bei Vilniaus universiteto studentų vykdytus lietuviečių bei protestantų genocidus.
Lietuvos prokuratūra nesugeba iškelti bylų dėl didžiausių nusikaltimų prieš Lietuvą. Užtat uoliai gina Katalikų bažnyčios interesus lyg būtų ne Lietuvos valstybinės valdžios, o jau atkurtosios Inkvizicijos įstaiga.
Katalikų vyskupų konferencija įsitikinusi, kad Baudžiamasis kodeksas jai negalioja. O gal nežino, kad vaikų įtraukimas girtauti Lietuvoje yra nusikaltimas?
Kunigas sąvoka. Kunigas kilnus žmogus, vadas žodis netinkamas vienos religijos šventikams vadinti. Ne kunigas, o šventikas, dvasininkas, žynys.
Daugelis katalikų patys piktinasi Katalikų bažnyčios nusikaltimais. Ką reikėtų daryti, kad Romos katalikų bažnyčia nebegalėtų griauti lietuvių tautos?
Katalikų bažnyčia atnešė į Lietuvą tamsą, pagiežą, neapykantą ir kitų tikėjimų persekiojimą. Šviesiausi lietuviai buvo priverčiami palikti Lietuvą. Persekiodama ne katalikus, Katalikų bažnyčia kiršino, skaldė ir naikino lietuvių tautą.
Lietuvoje dominuojantys katalikai vėl sistemingai diskriminuoja kitus lietuvius, pastoviai juos įžeidinėdami ir žemindami tiek visuomeniniame ir kultūriniame, tiek politiniame lygmenyse.
Katalikų bažnyčia ilgą laiką vykdė lietuvių tautos genocidą, buvo didžiausia istorijoje lietuvybės persekiotoja ir naikintoja. Vis dėlto, tarp katalikų dvasininkų pasitaikydavo ir vienas kitas Lietuvos patriotas.