Demagogija – liūdna Lietuvos kasdienybė

Katalikų bažnyčia, propagandos išradėja, nuo seno garsėja kaip pasaulinio masto melo ir demagogijos čempionė. Vis dėlto reikia pripažinti, kad šiuo metu ją dar gerokai lenkia žiniasklaida bei Lietuvos vyriausybė.

Melas, šmeižtas ir ypač argumentai į žmogų yra standartiniai Lietuvos politikų bei žurnalistų metodai, o Gedimino Kirkilo pavyzdys įrodo, kad demagogija yra būtinas elementas gero politiko arsenale.

Juk būtent begėdiška demagogija padeda Kirkilui išsilaikyti ministro pirmininko poste.

Degeneruojanti Lietuva – demagogų rojus

Sparčiai emigruojant iniciatyviausiems lietuviams, lietuvių tauta tampa vis mažiau išsilavinusi, nepaliaujamai mažėja savarankiškai mąstančių žmonių.

Todėl Lietuvoje egzistuoja puiki dirva pačiai primityviausiai ir begėdiškiausiai demagogijai – nesąžiningam argumentavimui, kai logika pakeičiama psichologiniais triukais – tiesiog vis tamsėjantys ir patiklėjantys lietuviai nebemoka atskirti loginių argumentų nuo paprasčiausios propagandos.

Turbūt populiariausias demagoginis metodas Lietuvoje yra vadinamasis argumentavimas į žmogų (lotyniškai – ad hominem) – psichologinio (antiloginio) argumentavimo rūšis, kai apie teiginį sprendžiama ne pagal jo atitikimą realybei, bet pagal jo autorių.

Patyręs demagogas nesunkiai įrodytų neišsilavinusiai miniai, kad dukart du nėra keturi.

Jis argumentuotų maždaug taip:
Tai, kad dukart du yra keturi, tvirtino Stalinas. Kadangi Stalinas buvo blogas žmogus, šis jo teiginys yra neteisingas. Vadinasi dukart du nėra keturi.

Akivaizdu, kad Stalino asmeninės savybės nenulemia jo minčių klaidingumo, tačiau daugumai jo nekenčiančiųjų fanatikų tai nė motais, ir visai gali būti, kad ši demagogija įtikintų pačius bukiausiuosius netgi nepaisant tautonominio pačio teiginio „dukart du yra keturi“ teisingumo.

O jeigu tai būtų ne toks vienareikšmiškas teiginys?

Akivaizdu, jog viešas tvirtinimas žiniasklaidoje, pavyzdžiui, kad:
teiginys „rinkimų rezultatus nulemia ne tie, kurie balsuoja, o tie, kurie skaičiuoja balsus“ yra klaidingas, kadangi taip pasakė Stalinas
– įtikintų ne tik didumą eilinių Lietuvos skaitytojų, bet ir nemažą dalį mokslo daktarų, profesorių ir kitokių įvairiausio plauko viešųjų autoritetų, nors, kaip ir pirmuoju atveju, tai yra gryniausia demagogija.

Pasekus Lietuvos žiniasklaidą, nesunku įsitikinti, kad argumentai į žmogų yra pagrindinis užsakomųjų straipsnių metodas.

Ir didžiausių nesąmonių teisingumas yra įrodinėjamas remiantis jas išsakiusiųjų autoritetu „nes taip pasakė popiežius (šventasis, Bušas, eurokomisaras ir pan.)“.

Tuo tarpu faktiškai kiekvieno garsesnio su valdančiais susijusio skandalo metu užsakomoji žiniasklaida nedelsdama užpuola ne pačią kritiką, o jos autorių asmenybes.

Demagogija – galingas ginklas žiniasklaidą kontroliuojančių žmonių rankose

Prisiminkime ne tokį seną triukšmą dėl to, kad Vyriausybė nekovoja su korupcija – ministras pirmininkas Gediminas Kirkilas ir visa jo agentūra netgi nepasivargino rimčiau argumentuoti, kad taip nėra – vietoj to jie užsipuolė pagrindinį savo kritiką Rytį Juozapavičių bei jo asmenines savybes – ir tai puikiausiai suveikė.

Užsakomųjų straipsnių lavina sukėlus viešas abejones Juozapavičiaus asmenybe, buvo sėkmingai sukompromituota ir jo išsakyta Vyriausybės kritika, nors tarp šiųjų nėra ir negali būti tokio pobūdžio loginio ryšio.

Panašiai atsitiko ir kai Strateginių tyrimų institutas paskelbė savo tyrimą dėl logiškai bei teisiškai ydingos elektros kainų nustatymo metodikos, kuria valdančiųjų partijų rėmėjai faktiškai apvaginėjo lietuvius naudodamiesi su teise sunkiai suderinamu (o gal netgi nusikalstamu) savo remiamųjų politikų palankumu.

Tada „Lietuvos ryte“ (garsėjančiame kaip užsakomųjų straipsnių bei kitokios perkamos bei parduodamos propagandos skleidykla) pasirodė visa eilė akivaizdžiai maksimiečių užpirktų straipsnių, kuriais buvo tyčiojamasi iš advokato Gyčio Kaminsko bei kitų Strateginių tyrimų instituto vadovų.

Ir vėlgi argumentai į žmogų puikiausiai suveikė – skandalas nurimo, o Lietuvos Vyriausybė, VST bei „VP dešimtuko“ metodus išdrįsę kritikuoti žmonės susidūrė su asmeniniais nemalonumais.

Esminį vaidmenį čia suvaidino tai, kad Lietuvos Vyriausybė ir „VP dešimtuko“ valdomos įmonės yra pagrindiniai Lietuvos žiniasklaidos „maitintojai“ – reklamos užsakovai. Todėl tik vienas kitas tokia demagogija pasipiktinęs balsas prasibrovė į žiniasklaidą ir buvo išgirstas – lietuviai buvo tiesiog užlieti Kirkilo bei maksimiečių nedraugus juodinančiais straipsniais.

Kirkilas – Lietuvos demagogų (ir politikų) čempionas

Tas pats kaip ir anksčiau minėtaisiais atvejais atsitiko ES komisarei Daliai Grybauskaitei pamėginus kritikuoti Lietuvos Vyriausybės politiką. Kirkilas net nepagalvojo ginčyti jos argumentų, o iš karto pareiškė, kad Grybauskaitė nieko nepadarė Lietuvos labui kaip eurokomisarė ir netgi viešai pagrasino apskųsti ją Europos Komisijai!

Gediminas Kirkilas –
vienvaldis lyderis tarp Lietuvos demagogų

Skaisčiaveidžio Kirkilo karjera Lietuvos Vyriausybėje – geriausias pavyzdys to, kad demagoginiai sugebėjimai yra pagrindinis sėkmės garantas Lietuvos politikoje.

Ką bendro turi Grybauskaitės veikla Europos Sąjungos Komisijoje su jos kritika Kirkilo vyriausybei? – akivaizdu, kad tai buvo eilinė dabartinio ministro pirmininko demagogija į žmogų siekiant sukompromituoti nepatogius eurokomisarės argumentus apjuodinant jos asmenybę.

Kirkilas kaip begėdis demagogas garsėjo dar tarp savo jaunystės kolegų Tarybų Sąjungos Komunistų partijoje (kur, dabar tenka pripažinti, buvo laikomasi kur kas aukštesnių etinių standartų nei dabartinėse Lietuvos partijose ar žiniasklaidoje).

Akivaizdu, kad ir šiais melo bei propagandos laikais Kirkilas akivaizdžiai pirmauja tarp lietuvių savo politikos bei viešųjų ryšių metodų begėdiškumu – ir būtent akiplėšiškumas padeda jam užgniaužti visus nemalonius skandalus.

Labai tipiška ir tai tai, kad faktiškai niekas iš gausios Lietuvos žurnalistų kompanijos viešai nepasipiktino šia eiline Kirkilo demagogija. Kitaip ir negalėjo būti, juk tokie nešvarūs metodai – ko gero pagrindinis Lietuvos žiniasklaidos pajamų šaltinis.

Be abejo, būtent Kirkilo dar jaunystėje išsiugdytas begėdiškumas bei gebėjimas tai daryti nutaisius rimtą, orų ar netgi kilnų veidą padarė jį didžiausia Lietuvos politikos žvaigžde ir tikru komercinės žiniasklaidos numylėtiniu.

Demagogijos viešpatavimas – rojus Katalikų bažnyčiai

Kaip rodo Kirkilo karjeros pavyzdys, begėdiškumas, demagogija ir sugebėjimas meluoti prieš kameras nutaisius orų veidą yra sėkmės Lietuvoje garantas.

Nenuostabu, kad tuo naudojasi ir Katalikų bažnyčia.

Jos metodai ne tokie akiplėšiški, „hierarchai“ vengia skandalų ir patys taip nesibrauna į viešumą kaip tai daro politikai.

Ir vis dėlto, katalikiškoji demagogija lėtai, bet užtikrintai įsitvirtina Lietuvos viešojoje erdvėje – ir jei netgi Kirkilo bei maksimiečių metodais kartais vis dėlto viešai pasipiktinama, pasipriešinti Katalikų bažnyčios propagandai dažniausiai taip niekas ir nepasiryžta.

bus tęsiama

Ankstesnis įrašas

Sekantis įrašas

Naujausias įrašas

Daug. kom. įrašas

Atsitiktinis įrašas