Kruvinoji Sausio 13-osios paslaptis

1991 m. sausio 13-oji. Atrodė, viskas aišku. Mes, lietuvių tauta, gynėme savo valstybę; kruvinieji rusai šaudė; didvyriai žuvo už Lietuvos laisvę. Vienas iš tų kelių gražių Lietuvos istorijos epizodų, kuriais turėtume didžiuotis.

Mažai kas domėjosi Vytauto Petkevičiaus užuominomis, kad ne viskas buvo taip paprasta, galimybe kad galbūt ne tiktai rusus, o gal ir visai ne rusus reiktų kaltinti dėl Sausio 13-osios aukų.

Liūdnojo Vaizdo Masiulis

Kodėl vis dėlto Kęstutis Masiulis apskundė Paleckį prokurorams ir padarė jam šitokią reklamą?
Norėjo sužinoti tiesą apie Sausio 13-ąją? Paleckis jam sumokėjo? Ar tiesiog iš kvailumo?

Lojalioji Lietuvos žiniasklaida sugebėdavo nuslėpti netgi visai nedviprasmiškus Algirdo Paleckio pareiškimus ir reikalavimus dar kartą sugrįžti prie rodėsi visiškai aiškių ir nedviprasmiškų 1991 m. įvykių.

Tačiau staiga viskas apsivertė aukštyn kojomis. Liūdnacharizmatiškasis Seimo riteris Kęstutis Masiulis sugalvojo apskųsti Algirdą Paleckį prokuratūrai už tai, kad „A. Paleckio vieši pareiškimai yra ir viešas pritarimas 1991 m. TSRS įvykdytai agresijai prieš Lietuvos Respubliką, labai sunkių ar sunkių nusikaltimų LR gyventojams (...) neigimas ir šiurkštus menkinimas, kas buvo padaryta užgauliu ir įžeidžiančiu būdu“.

Neteko girdėti, kad Paleckis būtų padaręs nors vieną iš Masiulio inkriminuojamų dalykų. Ir vis dėlto, prokuratūra per rekordiškai trumpą laiką pabaigė tyrimą ir perdavė bylą teismui.

Tokie Lietuvos teisėsaugos veiksmai sudaro įspūdį, kad su Paleckiu bandoma susidoroti, užčiaupti jį fiziškai, prigąsdinti, kad nedrįstų kalbėti apie tai, kas iš tikrųjų įvyko Sausio 13-ąją. O jeigu su kuo nors bandoma susidoroti, tai reiškia, kad jo bijoma.

Niekas nebijo tuščių rėksnių ir melagių. Bijoma teisiųjų.

Niekad nebuvo galutinai sutarta dėl visų 1991 m. sausio įvykių

Nei Tarybų Sąjunga, nei vėliau Rusija nepripažino savo kaltės dėl prieš 20 metų žuvusių lietuvių. Pagal tarybinių ginkluotųjų pajėgų versiją, lietuviai pirmi pradėjo šaudyti, ir pati pirmoji visų tų įvykių auka – prie Radijo ir televizijos komiteto žuvęs TSRS desantininkas V. Šackichas – krito nuo lietuvių rankos. (Oficiali Lietuvos versija – kad jis žuvo nuo saviškių rikošetu atšokusios kulkos.)

Buvo kalbama, kad tarybinės armijos daliniams šturmuojant Vilniaus televizijos bokštą, irgi tikrais šoviniais pirmieji pradėjo šaudyti lietuviai.

Argi tai neįmanoma? Juk galėjo, pavyzdžiui, koks nors karingas kaunietis su snaiperio šautuvu įsitaisyti kur nors ant gretimo namo stogo ir, galbūt netgi niekam nežinant, nušauti V.Šackichą. Ar negalėjo koks psichopatas ar net keli apšaudyti televizijos bokštą puolančius tarybinius karius ar netgi netyčia (o gal ir tyčia) nušauti vieną kitą jį gynusį vilnietį?

Kyla įtarimų, kad Sausio 13-osios aukos galėjo būti išprovokuotos Sąjūdžio vadovybės nurodymu

Akivaizdu, kad civilių lietuvių aukos buvo naudingiausios tuometinei Sąjūdžio vadovybei. Tiek TSRS, tiek visame pasaulyje jos pavaizdavo Lietuvą kilnia tauta, bandančia taikiai išsilaisvinti iš ją negailestingai žudančių komunistų jungo.

Sausio 13-osios aukos suteikė Lietuvai milžinišką moralinį kapitalą, padėjusį galų gale pasiekti tikrą nepriklausomybę ir viso pasaulio pripažinimą. Sąjūdžiui ir jo vadovams lietuvių mirtis tada labai pravertė.

Dar prieš keliolika metų mintis, kad Sąjūdžio vadovai galėjo patys prisidėti prie tų mirčių organizavimo būtų nuskambėjusi kaip šventvagystė. Tačiau dabar, kai jau pamatėme tikruosius Vytauto Landsbergio, Gedimino Vagnoriaus, Audriaus Butkevičiaus ir kitų tuometinių vadų veidus, kai jau viskas išvogta, kai iš Lietuvos pabėgo jau kelis kartus daugiau lietuvių, nei ištrėmė Stalinas, ir 20 metų senumo įvykiai jau atrodo visiškai kitaip.

Paleckis turi įrodymų

Lietuvos žiniasklaida bando pavaizduoti, kad blogasis Paleckis tiesiog siekdamas pigaus populiarumo bando apjuodinti Lietuvą, lietuvių tautą, kovą už laisvę ir pan. Tačiau Algirdas pateikia įrodymus. (Visos citatos iš jo kalbos spaudos konferencijoje Vilniuje 2011 m. sausio 11 d.)

Algirdas Paleckis

Pagaliau „Socdemonas“ surado būdą kaip išdurti jį ignoruojantį valdžios chebros ir žurnalistų tandemą. Keleto kvailių iš Seimo pagalba Algirdas pagaliau gali išsikovoti bent jau nepriklausomų intelektualų simpatijas. Žinoma, jei nekiš per daug savo partijos ir pasirodys ne tiek socializmo, kiek tiesos ir teisingumo gynėjas.

Jeigu visa tai būtų tiesa, tai išeitų, kad Audrius Butkevičius įsakė šaudyti į tarybinius kareivius ir išprovokuoti jų ginkluotą atsaką, taip tikslingai siekdamas, kad žūtų jo paties sukviesti lietuviai.

O jei tikėtume Vytautu Petkevičiumi ir Romualdu Ozolu, gautųsi, jog būtent Vytautas Landsbergis sugalvojo ir per Butkevičių įsakė, kad tuometiniai Lietuvos pasieniečiai išprovokuotų tarybinius kareivius ar net patys sušaudytų televizijos bokšto ginti susirinkusius lietuvius, taip parūpindami kruvinų nuopelnų Landsbergio taikos premijai.

Įdomi ir užuomina apie JAV specialiųjų tarnybų atstovo dalyvavimą. CŽV bei panašios tarnybos garsėja savo panieka tokių šalių, kaip tada Lietuva žmonėms. JAV agentai savo ar svetimomis rankomis nesivaržydami žudo taikius gyventojus, jei to reikia politiniams ar ekonominiams JAV tikslams pasiekti.

Susidaro įspūdis, kad Sausio 13-osios byla taip ir nebuvo iki galo ištirta

Tačiau ir tai ne viskas. Pasirodo, kad jau 1991 m. buvo pakankamai įrodymų teigti, jog bent jau didelė dalis Sausio 13-osios aukų žuvo ne nuo tarybinių karių rankos.

Tai ne šiaip pasvaičiojimai, kaip Paleckio argumentus bando pavaizduoti Lietuvos žurnalistai. Kiekvienam savarankiškai mąstančiam žmogui to užtenka bent jau minčiai, kad galbūt reikėtų atsiprašyti bent jau dalies žmogžudystėmis apkaltintų Sausio 13-osios įvykiuose dalyvavusių tarybinių kariškių.

Kaip po tokių argumentų neprisijungti prie natūralaus Paleckio klausimo? – „Todėl aš klausiu, kaip ir R. Ozolas, kodėl konkretūs kaltininkai nebuvo identifikuoti, skubiai palaidojant žuvusiuosius, neatliekant tinkamų balistinių ir trasologinių tyrimų, nuslėpus nuo visuomenės minėtus faktus?“

Tiesos tikėtis neverta

Vėlgi, kiekvienam savarankiškai mąstančiam žmogui akivaizdu, kad naivu tikėtis teisingumo ir tiesos gyvenant tokioje valstybėje, kaip Lietuvos Respublika.

Lietuva yra ko gero korumpuočiausia šalis Europoje, pralaimi kalnus bylų Europos žmogaus teisių teisme, teisėsaugos organų bei teismų reputacija nėra geresnė nei juos skiriančiųjų politikų.

Vytautas Landsbergis

Kaip reaguotų tauta, jei paaiškėtų, kad visi Paleckio argumentai korektiški? Kas galėtų paneigti?

Pagaliau, jeigu teismas nustatytų, kad Sausio 13-osios žudynes suorganizavo ar netgi įvykdė patsai Sąjūdis, tai nebūtų paranku valstybės užsienio politikai, Lietuva ilgiems metams taptų paniekos ir patyčių objektu.

Jau dabar netgi kaimyninės Lenkijos vadovai, greičiausiai nesprendžiantys apie Sausio 13-osios įvykius tiktai pagal Seimo nutarimus ar oficialiosios Lietuvos žiniasklaidos straipsnius, neslepia savo pasišlykštėjimo atsisakydami dalyvauti iškilminguose dvidešimtųjų metinių minėjimuose. Vis dėlto (laimei?), esant dabartinei priešrusiškai situacijai Europoje, mažai kam būtų naudinga pasmerkti tuometinius Sąjūdžio vadovus ir kartu reabilituoti Tarybų Sąjungą, ir ypač Rusiją.

Mums belieka spėlionės ir tikėjimas

Lietuvos teismai matomai jau yra susidūrę su bent jau dalimi dabartinių Paleckio argumentų. Greičiausiai pastarieji buvo ne kartą pristatyti anksčiau, kad ir sodinant į kalėjimą Mykolą Burokevičių bei Juozą Kuolelį. Įdomi, tiesą sakant, buvo tada teisėjų padėtis – nesunku įsivaizduoti, kokia jų laukė dalia, jei būtų nusprendę, kad Sausio 13-osios žudynes suorganizavo Sąjūdis!

O mums belieka patiems nuspręsti, ką manome apie 1991 m. sausio 13-ąją.

Kuo tikėsime? Landsbergiu, Vagnoriumi ir jų bendražygiais ar Petkevičiumi ir Ozolu? Audriaus Butkevičiaus interviu, duotais jam nebūnant valdžioje ar dabartine jo pozicija, jau vėl šliejantis prie lovio?

Ar tikėsime Lietuvos žiniasklaida, seimūnais ir visais kitais, jau išvogusiais beveik viską, ką buvo galima pavogti, ar jų visaip juodinamu Algirdu Paleckiu?

Ar patyčiomis, viešu karjeristų tėvo ir brolio atsiribojimu, parodomuoju boikotavimu, idiotiškus įstatymus aklai vykdančios prokuratūros veiksmais, ar juodu ant balto surašytais argumentais, dalyvių liudijimais, kurių kaip tokių niekas nebando net tik argumentuotai ginčyti, bet netgi komentuoti, vietoj to bandydami sukompromituoti juos išsakantį žmogų?

–––––––––––––––––––––––––––––––

Aš pats Sausio 13-ąją miegojau, nors iki televizijos bokšto man tebuvo 5 minutės pėsčiomis.

Nusivyliau Sąjūdžiu, kai jo pirmininku išrinko Vytautą Landsbergį. Intuityviai tikėjau tuo, apie ką tuo metu buvo kuždamasi Vilniaus gatvėse: kad Landsbergis – tarybinio agento sūnus, begėdiškai išdavęs savo klasės draugus, ciniškas karjeristas ir veidmainis.

Buvau įsitikinęs, kad pradinė pasyvi tarybinių specialiųjų tarnybų reakcija reiškė, jog Sąjūdį organizavo tarybinis KGB, kad tai buvo tiesiog provokacija.

Lietuvai netikėtai iš tikrųjų tapus nepriklausoma, kurį laiką maniau, kad ko gero būsiu klydęs. Tačiau po begėdiškos Viljamso istorijos, kai buvusi Sąjūdžio vadovybė faktiškai atėmė iš Lietuvos ir atidavė su Lietuvą tada šantažavusia JAV vyriausybe susijusiai kompanijai milijardus, po visų kitų begėdiškų vogimų bei išdavysčių grįžo nuojauta, kad jaunystėje vis dėlto buvau teisus.

Dabar man atrodo, kad greičiausiai Sąjūdį suorganizavo ir kurį laiką neleido tarybiniams organams su juo iš karto susidoroti koks nors KGB ar pan. struktūros padalinys, palaikęs ryšius su JAV specialiosiomis tarnybomis.

Grįžtant prie Sausio 13-osios, viskas, ką asmeniškai girdėjau (iš neprisimenu kieno, prisistačiusio tiesioginiu liudininku) – kad žmonės tada žuvo ne savo noru, kad minia iš užpakalio nustūmė priekinius po tankais. (Kyla mintis, kad tai būtų galėję būti tie patys hipotetiniai „savi“, stūmę lietuvius iš už nugaros, kad patenkintų savo vadų kraujo troškulį.)

Dabar nori nenori vėl ir vėl prisimenu, kaip prieš 20 metų šlykštėjausi Landsbergio vaipymusi ir jo kvietimais beginkliams žmonėms eiti ginti jo su Sąjūdžio chebra nuo tankų ir ginkluotų kareivių.

Kai susipažinau su Paleckio argumentais, mane asmeniškai nustebino jų stiprumas, bet ne tai, kas iš jų išplaukia. Juk jeigu paaiškėtų, kad Paleckis teisus dėl Sausio 13-osios, tai niekšybe ir apgaule pasiektos nepriklausomos Lietuvos Respublikos pradžia labai derėtų prie tolimesnės jos raidos istorijos.

Tada taptų visai natūralu, kad LR simboliu buvo paskelbtas didžiausias niekšas Lietuvos istorijoje Mindaugas, gavęs savo karūną mainais į pusę tuometinės Lietuvos, kad taip garbinamas Vytautas, ne kartą išdavęs bei pardavęs žemaičius.

Juk jei didieji istoriniai herojai galėjo sau leisti žaisti šimtų tūkstančių lietuvių gyvybėmis, tai kodėl ir šių laikų tautos tėveliams nebūtų galima susiorganizuoti keliolikos lietuvių nužudymo, kaip ir tada su kilniu tikslu – vardan tos pačios Lietuvos?

Ankstesnis įrašas

Sekantis įrašas

Naujausias įrašas

Daug. kom. įrašas

Atsitiktinis įrašas