Katalikų bažnyčia kaip pilietinės visuomenės priešas

Dar kartą noriu paaiškinti, kodėl laikau Katalikų bažnyčią didžiausia lietuvių tautos ir valstybės žlugimo kaltininke – globalizacija kaip tokia nėra asmeniška, tai stichija, kurią paveikti galime ne daugiau, kaip, pavyzdžiui, lietų ar uraganą.

Katalikų bažnyčia dabar jau nebenaikina mūsų taip tiesiogiai ir atvirai, kaip 17–19 amžiuose, ji greičiausiai sąmoningai nebesiekia nutrinti lietuvybės nuo žemės paviršiaus, kaip kadaise. Vis dėlto, kartu su globalizacija, jos įtaka dabar dar pavojingesnė, nei tada, kai klebonai mus bausdavo už kalbėjimą lietuviškai. Lietuviai nebegimdo vaikų, emigruoja, ir Giltinė jau žvelgia mūsų tautai į akis.

Mums verkiant reikia priversti valdžią dirbti tautos labui. Kitaip – galutinai žlugsime kaip tauta ir nacija jau po kokių 20 metų. Vienintelė alternatyva užsienio okupacijai, kaip 1795 ar 1940 m., ar perversmui ir diktatūrai, kaip 1926-aisiais – kažkaip susivienyti ir paimti valdžią į savo rankas.

Kai kurie Katalikų bažnyčios įtakos aspektai akivaizdūs. Turbūt nereikia įrodinėti, kad jau mokykloje pradedama mokyti nusižeminti, nesipriešinti, atiduoti ciesoriui kas jam priklauso, ugdyti tokius žmones, kurie, susidūrę netgi su pačiomis ciniškiausiomis valdžios vyrų bei moterų išdavystėmis, netgi nepagalvotų apie pasipriešinimą.

Nuo mažumės lietuviai moksleiviai įpranta nekreipti dėmesio į tiek istorinius, tiek dabartinius Katalikų bažnyčios vadovų nusikaltimus, vėliau jie priima kaip natūralų dalyką ir Lietuvos valdžios nusikaltimus.

Iš kitos pusės, dabar netgi mokykloje vaikai auklėjami ne lietuviais, o katalikais. Vietoj tautinio auklėjimo, lietuvybės, pasididžiavimo savo kalba ir šalimi, specialiose pamokose vaikams mušama į galvą, kad jie – visų pirma katalikai. (Jei būčiau įtaręs, kad taip gali atsitikti, tikrai būčiau stojęs į Jedinstvo.)

Šitie dalykai akivaizdūs, jau ne kartą esu apie tai rašęs. Vis dėlto, yra dar vienas Katalikų bažnyčios dominavimo įtakos lietuviams aspektas – hierarchinė visuomenės struktūra. Būtent dėl jos mūsų tautos perspektyvos išlikti atrodo šiurpinančiai mažos.

Demokratija neįmanoma be pilietinės visuomenės

Faktiškai visi socialinių mokslų ekspertai pripažįsta, kad efektyvi demokratija šiais laikais negalima be intensyvios visuomenės vykdomos politikų priežiūros. Politikai siekia valdžios kaip savo asmeninės gerovės šaltinio, o piliečių prievolė – prižiūrėti, kad valdžioje esantys dirbtų jiems ir uždirbtų tik tiek, kiek nusipelno.

Akivaizdu, kad dabartinis Lietuvos vagių režimas taip engia mus todėl, kad nesugebame jo kontroliuoti. Pažvelgus į Vakarų Europą ar mus seniai užpakaly palikusius estus (toliau juos visus vadinsiu „vakariečiais“), matome, jog pagrindinė mūsų bėda – pilietinės visuomenės nebuvimas.

Sąvoka „pilietinė visuomenė“ atsirado siekiant paaiškinti kaip vis dėlto vakariečiai suvaldo savo politikus. Jie juk nesibylinėja asmeniškai (kaip aš paskutiniu metu ), nesidegina, nešaudo iš nevilties (Palmės atvejis – tik reta išimtis). Valdžią jie kontroliuoja per savo organizacijas: bendrijas, profsąjungas, partijas, įvairiausius susivienijimus ir atstovybes.

Daugelis vakariečių priklauso vienai ar ir daugiau organizacijų. Jei mes rašome skundus, protestuojame ar šaudome individualiai, kiekvienas sau, jie visa tai daro bendrai, kartu su savo bendraminčiais.

Esu įsitikinęs, kad vienintelis nors kiek realus būdas – sugriauti Katalikų bažnyčios autoritetą, atšaukti katalikybės dėstymą iš mokyklų, išvyti vyskupus, kapelionus, egzorcistus ir pan. iš armijos, policijos ir kitų valstybinių ar valstybės funkcijas vykdančių įstaigų bei organizacijų.

Pavienį žmogų galima įbauginti, šantažuoti, užsiundyti ant jo prokuratūrą ar specialiąsias tarnybas – taip pas mus baigiasi faktiškai su visais kovotojais dėl teisybės. Dešimtis ar šimtus tūkstančių žmonių vienijančios organizacijos taip lengvai neįbauginsi. Būtent masinių organizacijų atstovai Vakaruose derasi su valdžia, samdo advokatus, visaip spaudžia partijas ar atskirus politikus bei valdininkus ir tik išimtiniais atvejais, kai jau kitaip nesigauna, išeina į gatves VISI KARTU, šimtais tūkstančių, o ne po kelis ar keliolika, kaip mes.

Būtent bendrijų, organizacijų, profsąjungų ir kitų kolektyvinės valdžios priežiūros priemonių tinklas paverčia visuomenę pilietine. Tokia visuomenė – tai ne pavienių žmonių banda, su kuria Lietuvos režimas nesunkiai susitvarko gąsdindamas ar kitaip neutralizuodamas po vieną.

Pilietinė visuomenė – tai daugelio persipinančių bendruomenių visuma. Čia žmogus taip nebijo valdžios susidorojimo, nes žino, kad jį užstos visos bendrijos, kurioms jis priklauso, o greičiausiai – dar ir tos, kurioms nepriklauso. O kai žmonės nebijo ir BENDRAI siekia savo tikslo, jų bijo netgi tie, kurie valdžioje.

Jei šalyje nėra stiprios pilietinės visuomenės, tai ten tikrai neveikia ir demokratija. Valdžiažmogiai gali nuo ryto iki vakaro postringauti apie teisingumą, patriotizmą ir pan. banalybes, tačiau nevagia jie tik jei bijo – o ko bijoti bandos viena kita nepasitikinčių aukų, kokiomis iš viršaus atrodome?

Lietuvoje tėra tik pilietinės visuomenės iliuzija

Per paskutinius 20 metų įvairiausi užsienio bei Lietuvos fondai jau išleido ne vieną dešimtį milijonų pilietinės visuomenės kūrimui. Pristeigta specialių organizacijų, institutų, tarnybų, informacinių centrų.

Tačiau rėmėjų milijonus metai po metų išsidalina institutų direktoriai, lektoriai ir konsultantai, o pilietinės visuomenės kaip nebuvo, taip ir nėra. Faktiškai visi europietiškos demokratijos atributai pas mus atsirado primygtinai reikalaujant Europos Sąjungai.

Reikėjo daug profsąjungų – pristeigta pakankamai, ES fondams finansuojant. Liepė įkurti Trišalę tarybą – įvykdyta. Europiniams ekspertams paliepus, vykdomos įvairiausios nežinia kam reikalingos programos, visi įstatymai skelbiami internete, knibždėte knibžda paties įvairiausio plauko ES finansuojamų žmogaus teisių organizacijų: lygių galimybių, moterų, homoseksualų, vaikų, vartotojų ir pan., sudarančių pilietinės visuomenės pagrindą Vakaruose.

Tačiau problema tai, kad tai nėra MŪSŲ organizacijos. Nors kai kurie teisių gynėjai, rodos, galvą padėtų dėl savo ginamųjų, tačiau algas jiems moka Europos Sąjunga. Ne mes jas įsteigėme, ne mes jas kontroliuojame, tai panašiau į mus ginančius ES samdomus advokatus.

Panašiai yra ir su partijomis. Neskaitant skambių pavadinimų, visos partijos panašios, kaip vandens lašai. Faktiškai, tai grupės vagių, pasidalinusių konkrečias funkcijas: vieni galvoja kaip paimti ir pasidalinti iš rėmėjų gaunamus pinigus; kiti organizuoja rinkimus; dirbantieji savivaldybėse padeda partinio verslo partneriams vogti viešųjų pirkimų pagalba, iš ko partiečiai vėliau gauna savo dalį; partijos seimūnai bei ministrai pridengia iš viršaus, o esant progai – ir patys organizuoja kokios nors elektrinės projektą už šimtamilijoninius atkatus...

Kaip jau prieš beveik 20 metų pastebėjo Vakarų politologai, Lietuvos partijos tarsi „kabo“ virš visuomenės. Jos tvirtina atstovaujančios vieniems ar kitiems socialiniams sluoksniams rašydamos idėjines programas ir blevyzgodamos kiekviena savo ideologijos rėmuose, tačiau iš tikrųjų tarp jų ir mūsų nėra siejančio ryšio, kitaip sakant, pilietinės visuomenės.

Mes balsuojame ne už partijas, o už jų vadus. Tiesiog pasirenkame labiausiai patinkantį autoritetą, tikėdami kad naujas valdovas asmeniškai išspręs mūsų problemas.

Nuo pat mažens lietuviai pratinami prie hierarchinių santykių

Kodėl neišmokstame siekti savo tikslų kartu, pasitikėti vieni kitais, ginti savo, daugumos, visos tautos interesus nuo kur kas neskaitlingesnių vagių gaujų? Kodėl vietoj to bėgame balsuoti tai už vieną, tai už kitą kilnesnio veidelio ar balso lyderį?

To mus šimtmečiais mokė Katalikų bažnyčia – visas visuomenines problemas spręsti ne patiems, o klausiant „kunigo“ patarimo. Net ir dabar daugumos lietuvių neapleidžia kažkada mūsų baudžiauninkams protėviams įmuštas nepasitikėjimo savimi refleksas.

Priversti parklupti

Taip pat ne katalikai kariškiai verčiami dalyvauti katalikiškose pamaldose.

Ne tik kariuomenėje. Lietuvius faktiškai priverstinai pradeda mokyti klauptis jau pradinėse mokyklos klasėse.

Klūpintis lietuvis valdžiai nepavojingas.

Kaimuose ir mažuose miesteliuose „kunigo“ žodis ir dabar lemiamas daugeliu visuomeninių klausimų. Jis aiškina kaip gyventi, kaip elgtis konkrečiais atvejais, kaip balsuoti, o žmonės, nebūtinai sąmoningai, elgiasi kaip klusnūs kokio kunigaikščio pavaldiniai.

Betgi ir pats žodis „kunigas“ yra kilęs iš vokiečių „kuning“, reiškiančio karalių (estiškai ir dabar karalius vadinamas „kuningas“). Mūsų sąmonėje katalikų „kunigas“ yra ne draugas ar patarėjas kaip įprasta Europoje (pavyzdžiui, latviškai dvasininkas vadinamas „macitajs“), o aukštesnis už mus valdovas.

Lietuvoje neįprasta diskutuoti su katalikų šventikais kaip su jais lygiais. Jų nuolankiai klausiama ne tiek patarimo, kiek įsakymo.

Tai gal ir buvo normalu Viduramžiais, tačiau dabar Europoje krikščionių dvasininkai taip jau nebesielgia. Ne tik evangelikų pastoriai, bet ir katalikų šventikai atsisakė (arba buvo priversti atsisakyti) savo pasipūtimo ir stengiasi padėti, patarti, nukreipti, o ne įsakinėti. Šia prasme Lietuva yra beviltiškai atsilikusi.

Nepaisant to, katalikybė dabar dėstoma mokyklose (kai kur etikos pasirinkti FAKTIŠKAI neįmanoma). Nuo pat mažens jaunieji lietuviai mokomi katalikiškosios moralės bei praktikos – mokomi nesiginčijant paklusti aukščiau stovintiesiems. Juk būtent todėl dabartinė kleptokratija taip ištikimai remia Katalikų bažnyčią.

Katalikybė neleidžia susikurti pilietinei visuomenei

Nuo mažumės įpratę dalyvauti hierarchiniuose santykiuose, besąlygiškai tikėti kiekvienu šventiko žodžiu ir nesiginčydami vykdyti jo įsakymus, lietuviai nemoka būti sau lygių bendruomenės nariais. Juk neįmanoma palaikyti draugiškus santykius, pasitikėti vienas kitu, jei iškilus kad ir smulkiam nesusipratimui, bėgi skųstis „kunigui“.

Katalikų šventikai, žinoma, džiaugiasi savo turima valdžia ir ne tik visaip ja naudojasi (pavyzdžiui, kiršindami vyresnio amžiaus žmones prieš jų gimines, kad likę vieniši, užrašytų palikimą), bet ir stiprina ją kaip galėdami. Kaimo vietovėse katalikų šventikų įtaka tokia didelė, kad, susipykus su „kunigu“, žmogui faktiškai belieka emigracija.

Tokioje aplinkoje pilietinė visuomenė neįmanoma. Jai reikalingi horizontalūs, lygiateisiai lygių žmonių santykiai, o lietuviai nuo mažumės pripratinami prie vertikalių, kur tėra tas, kuris įsako, ir tas, kuris vykdo. Visa Romos katalikų bažnyčios struktūra yra griežtai hierarchinė, o Lietuvoje jinai prasitęsia ir į visuomenę.

Jei tai nepasikeis – išnyksime

Mums verkiant reikia priversti valdžią dirbti tautos labui. Kitaip – galutinai žlugsime kaip tauta ir nacija jau po kokių 20 metų. Vienintelė alternatyva užsienio okupacijai, kaip 1795 ar 1940 m., ar perversmui ir diktatūrai, kaip 1926-aisiais – kažkaip susivienyti ir paimti valdžią į savo rankas.

Neįsivaizduoju, kaip tai būtų galima padaryti neneutralizavus tautą klupdančios Katalikų bažnyčios įtakos. Nemanau, kad pastaroji pati panorėtų pasikeisti – labai jau įpratę katalikų šventikai prie šuniško paklusnumo, palikimų ir nerūpestingo gyvenimo.

Esu įsitikinęs, kad vienintelis nors kiek realus būdas – sugriauti Katalikų bažnyčios autoritetą, atšaukti katalikybės dėstymą iš mokyklų, išvyti vyskupus, kapelionus, egzorcistus ir pan. iš armijos, policijos ir kitų valstybinių ar valstybės funkcijas vykdančių įstaigų bei organizacijų.

Būtent todėl stengiuosi nevartoti žodžio „kunigas“ kalbėdamas apie katalikų šventikus ir raginu taip pat daryti ir kitus lietuvius. Tai – „kunigaikščio“ sinonimas, žodis, vartotinas praeities valdovams vadinti. Dabartinė, Katalikų bažnyčios primesta šio žodžio prasmė – būdas priversti nusižeminti prieš katalikų šventiką, pripažinti bažnyčios viršenybę prieš žmogų ir tautą.

Todėl stengiuosi rašyti apie lietuviams nežinomą tamsiąją Katalikų bažnyčios istorijos pusę. Būtent todėl stengiuosi paaiškinti, kas gi iš tikrųjų buvo katalikų dievas Jėzus iš Nazareto bei jo deklaruojamas tėvelis Jahvė.

Dėl to pradėjau rašyti ir dar kurį laiką intensyviai rašysiu pareiškimus prokuratūrai, teismams, Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybai ar kitur, kur nuspręsiu, kad verta. Kol kas nematau kito realaus kelio mėginti gelbėti tautą nuo greito žlugimo.

Ankstesnis įrašas

Sekantis įrašas

Naujausias įrašas

Daug. kom. įrašas

Atsitiktinis įrašas