Kalėdojimas

Greičiausiai teko išgyventi tokią ar panašią patirtį: atvažiuoja ar ateina kalėdojantis klebonas, o jums norisi pabučiuoti jam ranką, pakviesti į vidų, pavaišinti, įsprausti vieną kitą banknotą į kietą kumštį?

Jei esate lietuvis, tokių jausmų nereikėtų gėdintis – tai šimtmečius vykusio mūsų tautos selekcionavimo, daugelio kartų atrankos pasekmė.

Viskas prasidėjo daugiau, kaip prieš šešis šimtus metų. Po priverstinio mūsų protėvių apkrikštijimo dėkingos Katalikų bažnyčios „didžiuoju“ vadinamas Vytautas pradėjo įvedinėti Lietuvoje katalikiškąją teisę ir kultūrą.

Iki krikšto mūsų protėviai buvo laisvi žmonės. Jie buvo pavaldūs kunigaikščiams, turėjo atlikti karinę tarnybą, mokėti mokesčius, tačiau iš principo lietuviai buvo savo žemės ir savo pačių šeimininkai.

Ir būtent tada atsirado vadinamojo „kalėdojimo“ tradicija. Supratę, kad niekas jiems savo valia mokesčių nesuneš, klebonai pradėjo advento metu važinėti po neklusnių valstiečių kiemus surinkinėti duoklės.

Tuo tarpu katalikiškojoje teisėje valstiečiai (daugumos dabar gyvenančių lietuvių protėviai) buvo suvokiami kaip baudžiauninkai – žemesnės būtybės, faktiškai savo valdovų nuosavybė.

Vytautas dovanojo Katalikų bažnyčiai vis daugiau žemių su ten gyvenusiais valstiečiais, o šioji reikalavo iš jų ne tik besąlygiško paklusnumo, šliaužiojimo prieš kruvinojo krikščionių dievo bei jo žvitriosios mamytės stabus, bet ir nusižeminimo prieš pačius katalikų šventikus: klauptis prieš juos, bučiuoti rankas, liepti žemintis ir savo vaikams.

Aleksandras Vygandas
Vytautas Didysis

Didysis Vytautas padarė mus tikrais europiečiais.

Iš kitos pusės, savo lietuviškos kilmės gyvulius (paprastai vadintus avimis, avinais ar tiesiog banda) katalikų šventikai vertė ne tik mokėti didelius mokesčius, bet ir dirbti Katalikų bažnyčiai priklausančius laukus, vaišinti juodasuknelius, kai tik šie teikiasi atvykti, nežvejoti vyskupų nuosavybe paskelbtuose ežeruose.

Žinoma, laisvais Lietuvoje tada dar įpratę save laikyti mūsų protėviai taip pigiai nepasidavė. Iš pradžių jie nesiklaupė nei prieš stabus, nei prieš klebonus, nebučiavo jiems rankų, nesiuntė savo vaikų palaikyti celibato nukankintiems dvasiškiems tėveliams kompanijos ilgais vakarais. Ir, žinoma, neskubėjo mokėti mokesčių.

Ir būtent tada atsirado vadinamojo „kalėdojimo“ tradicija. Supratę, kad niekas jiems savo valia mokesčių nesuneš, klebonai pradėjo advento metu važinėti po neklusnių valstiečių kiemus surinkinėti duoklės.

Iš pradžių lietuviai nenusileido. Siųsdavo ilgasuknelius ant trijų raidžių, priešindavosi, kai šie puldavo plėšti sunkaus ūkininkų darbo vaisių.

Tada klebonai skųsdavosi didžiajam kunigaikščiui, o šis siųsdavo savo kariuomenę (paprastai sudarytą iš svetimšalių, kuriais vieninteliais galėjo pasitikėti pardavęs savo tėvynę ir tautą Vytautas, sau tarnauti ir saugoti prisivežęs totorių bei karaimų) palaužti lietuvių pasipriešinimui ir priversti mūsų protėvius klauptis prieš juos niekinusius kitataučius (daugiausia lenkus) juodomis suknelėmis.

Labai panašiai dabartinė Lietuvos valdžia siunčia iki dantų ginkluotus smogikus priversti nusižeminti susirinkusius taikiai protestuoti ar vaiko apginti nuo pedofilų lietuvius.

Galutiniam lietuvių pavergimui prireikė ne vieno šimtmečio. Vykdavo sukilimai. 1418 m. mūsų protėviai iš didelės Žemaitijos dalies vijo lietuvių kraujo prisisiurbusius katalikų vyskupus, degino ant išniekintų lietuviškų šventyklų pastatytas bažnyčias.

Tačiau prieš geležinę kruvinojo Aleksandro Witoldo ranką lietuviai neatsilaikė. Sukilėliai buvo ciniškai išžudyti.

Bauginimas, represijos, negailestingas susidorojimas, vėliau – bandžiusių priešintis bei protėvių tikėjimą išsaugojusių lietuvių deginimas ant laužų – išskynė iš mūsų protėvių tarpo ryžtingus, kilnios dvasios žmones. Išliko tik tie, kurie susitaikė, klaupėsi, bučiavo, čiulpė, nuolankiai mokėjo duoklę ir ėjo lažą.

Po daugelio šimtmečių žiauraus persekiojimo ir susidorojimo su drąsiais, nesavanaudžiais lietuviais, Katalikų bažnyčia išvedė iš mūsų tautos nuolankių susitaikėlių veislę.

Juk dabar bailiai slepiamės prieš bet kokią realią grėsmę. Drąsūs esame tik tada, kai šūkaujame prieš tuos, kurie arba silpnesni už mus, arba realiai negali mums pakenkti. Arba dar kai šauname iš už medžio į nugarą.

Juk nors ir burbame kažką nepatenkinti apie savo nykstančią tautą ir griūvančią valstybę, tačiau nedrįstame rimtai pasipriešinti. Pasibėdojame, parašome įžūlų komentarą ir toliau bailiai slepiamės po pernykščiais lapais, bejėgiškai žiūrėdami, kaip kitataučiai rašo mūsų tautos ir šalies istoriją. Būtent taip, kaip kažkada išdresiravo mūsų protėvius.

O kalėdojimas išliko per daugelį šimtų metų – kaip sudėtinė dalis nebeištrinamos mūsų tautos tradicijos nusižeminti prieš valdžią ir kitataučius, vėl atgaivinta naujai dantis į Lietuvą suleidusių ilgasuknelių.

Todėl natūralu, kad, pamatę per adventą atvykstantį kleboną, pajuntate nenugalimą norą pakviesti jį į vidų, pavaišinti, įteikti banknotą, pabučiuoti ranką.

Ir visai nereikia gėdintis. Tai – per daugelį šimtmečių išugdyta mūsų tautos savybė, už kurią turime būti nuoširdžiai dėkingi didžiajam Vytautui ir mus europietiškai civilizavusiai Bažnyčiai, iš kažkada Europą drebinusios įžūlių barbarų tautos pavertusiai mus tuo, kas dabar esame.

Ankstesnis įrašas

Sekantis įrašas

Naujausias įrašas

Daug. kom. įrašas

Atsitiktinis įrašas