Lietuvą valdo totalitarinis režimas

Kažkada buvau labai antitarybinis jaunuolis. Tiek antitarybinis, kad netgi nekilo minčių priešintis nuo pat pradžių man pasišlykštėjimą kėlusiam Vytautui Landsbergiui, pradėjusiam niokoti Lietuvą jau pirmosiomis dienomis valdžioje.

Tačiau metai bėga, ir nebelieka nė mažiausios abejonės, kad mums, lietuviams kaip etninei tautai, buvimas Tarybų Sąjungoje Lietuvai buvo išskirtinai naudingas, o dabartinis režimas – pražūtingas. Tai jau turėtų būti akivaizdu kiekvienam nors truputį savarankiškai mąstančiam tautiečiui.

Ribos tarp viešojo ir privataus gyvenimo faktiškai nebeliko: tai, kad šiandien dar galime netampyti savo kūdikio sūnaus už vienos vietos ar nebraukyti dukros per tarpkojį – NĖRA MŪSŲ TEISĖ, o tiktai laikina Briuselio ar Seimo deputatų „politinės valios“ stoka.

Dabartinis režimas šitai puikiai supranta ir todėl siekia sukompromituoti tarybinę valdžią visomis įmanomomis priemonėmis – netgi faktiškai drausdamas prisiminti tarybinius laikus.

Bandydami įbauginti lietuvius, Lietuvą jau ketvirtį amžiaus naikinantys nusikaltėliai priėmė įstatymą, draudžiantį naudoti tarybinius simbolius, – viešai aiškindami, kad tai totalitarinio režimo simboliai.

Tačiau palyginus nūdienos lietuvių gyvenimą netgi ne su vėlyvaisiais tarybiniais, bet su Stalino bei Hitlerio laikais, darosi akivaizdu, kad dabar Lietuvą valdantis režimas nenusileidžia šiems savo totalitariškumu.

Dabartinio režimo valdymas pilnai atitinka totalitarizmo apibrėžimą

Žymus LR politologas Gediminas Vitkus totalitarizmą apibrėžė (Politologija; – Vilnius; – Danielius, 2002; – 277 p.) taip:

Akivaizdu, kad dabartinė LR valdymo forma nėra demokratinė – formali galimybė pasirinkti tarp kelių vagių gaujų butaforinių „rinkimų“ metu nėra dalyvavimas savo šalies valdyme.

LR vyriausybė visiškai neatsakinga už savo veiksmus: viskas, ką gali piliečiai – jiems nepatikusį konkretų vagį 4 metams pakeisti kitu jo sėbru iš tos pačios valdančiosios gaujos. Landsbergį – Brazausku, Kubilių – Kirkilu ar Butkevičiumi, ir atvirkščiai.

Net patys didžiausi ir akivaizdžiausi režimo nusikaltimai lieka nenubausti, nes valdančioji grupė visiškai kontroliuoja policiją, prokuratūrą ir teismus, o piliečiai yra visiški beteisiai.

Vyriausybė kaip mat susidoroja su bet kokiomis jos interesų neatitinkančiomis politinio, ūkinio bei kultūrinio gyvenimo apraiškomis, o paskutiniu metu režimas baigia pajungti savo totaliai kontrolei ir privatų žmonių gyvenimą.

Taigi dabartinė Lietuvos valdžia – aš ją paprastai vadinu Eleru (eLeRu, LR-u) – atitinka visus Vitkaus išvardintus totalitarinio režimo požymius, taigi yra tikrų tikriausias totalitarinis režimas.

Su savo politiniais priešininkais režimas susidoroja beatodairiškai

Jau esu nemažai rašęs apie tai, kad Eleras (LR-as) nėra nei demokratinė (pavyzdžiui), nei teisinė (pavyzdžiui) valstybė.

Prie begėdiško Konstitucijos ir įstatymų ignoravimo politiniame lygmenyje jau seniai įpratome; tačiau paskutiniu metu valdžia (tiek įstatymų leidėjai, tiek teismai, policija ir pan.) pradėjo vis įžūliau pažeidinėti mūsų pagrindines teises ir laisves – vis ciniškiau kišdamasi į VISAS mūsų gyvenimo sritis.

Visą tai puikiai žinome, tiktai iš inercijos (o gal savo įprastinio bailumo? ) „nesureikšminame“.

Sekdami Vitkaus apibrėžimu, pradėkime nuo politikos. Jau nekalbant apie uždraustąją komunistų partiją ir susidorojimą su paskutiniu žymesniu Lietuvos kairiuoju – Algirdu Paleckiu, faktiškai su visų su valdžia nesuderintų politinių akcijų dalyviais susidoroja policija.

Tačiau režimui vis ciniškiau kurstant antirusiškas ir karo laukimo nuotaikas, greičiausiai sulauksime ir masinių areštų bei netikėtų opozicionierių „savižudybių“ ar kitokių netikėtų mirčių areštinėse. Žinoma, viešai bus skelbiama: „jie parsidavė Rusijai, išdavė Lietuvą“ – kaip ir prie Stalino ar Hitlerio.

Žinoma, Lietuvoje galima kiek nori mitinguoti už valdančiąsias partijas, Europos Sąjungą, NATO ir pan., tačiau protesto akcijos nedelsiant išvaikomos jėga, o jų vadovai ilgai tampomi po teismus, iš jų visaip tyčiojamasi. Lygiai taip pat, kaip ir Stalino ar Hitlerio laikais.

Paskutinis ryškus pavyzdys – susidorojimas su neseniai prieš NATO protestavusiais lietuviais. Elero narystė NATO – akivaizdžiai antikonstitucinė, pasipiktinimas ja visiškai teisėtas, tačiau protestuotojų namuose buvo atliktos kratos ir (kiek galiu spręsti pagal savo paties patirtį, faktiškai suvisam) atimti kompiuteriai bei kita skaitmeninė technika. Beje, brutalų susidorojimą su NATO priešininkais valdžia teisino lygiai taip pat, kaip Stalino laikais KGB – kad šieji, atseit, tarnavo kitai valstybei prieš eLeRą.

Kol kas valdžia dar nešaudo išdrįstančiųjų jai paprieštarauti; netgi nebijančių išreikšti kitokią nuomonę įkalinimas nėra dažnas. Tačiau režimui vis ciniškiau kurstant antirusiškas ir karo laukimo nuotaikas, greičiausiai sulauksime ir masinių areštų bei netikėtų opozicionierių „savižudybių“ ar kitokių netikėtų mirčių areštinėse. Žinoma, viešai bus skelbiama: „jie parsidavė Rusijai, išdavė Lietuvą“ – kaip ir prie Stalino ar Hitlerio.

Ūkis ir kultūra

Dabartinis ekonomikos kontrolės lygis Lietuvoje kažkuo panašus į buvusįjį prie Hitlerio prieš maždaug 80 metų. Žinoma, dabar kur kas daugiau visokiausių standartų, reikia gauti daugiau įvairiausių licenzijų, mokėti kyšių ir pan.

Be to, valdžia dabar kur kas labiau kontroliuoja privačių asmenų ūkinę veiklą: valdininkai gali bet kada peržiūrėti kiekvieno žmogaus sąskaitą, sekti ką, kur ir kaip jis perka, iš kur gauna pinigų.

Vyriausybei verčiant atsiskaitinėti kortelėmis, visas ūkinis žmogaus gyvenimas tampa valdžios kontroliuojamu.

Paskutiniu metu valdžia vis dažniau nebeleidžia lietuviams disponuoti savo privačia nuosavybe. Žmogus gauna baudą už tai, kad permiegojo jam pačiam priklausančiame miške be valdžios leidimo; tėvas nebegali perleisti sūnui žemės; ir t.t.

Iš kitos pusės, ūkinio gyvenimo kontrolė dabartinei valdžiai tapo priemone susidoroti su politine opozicija – besipriešinančiųjų valdžiai ar jų artimųjų įmones užplūsta įvairiausi inspektoriai, paversdami vyriausybę kritikuojančių žmonių gyvenimą nepakeliamu.

Kalbant apie kultūrą – visų pirma, dabartinė valdžia vis labiau kontroliuoja visas masinės informacijos priemones. Visa pagrindinė žiniaspauda perduoda praktiškai vien tik vyriausybės propagandą – tiesiog nuslėpdama nepalankius faktus.

Religijos valstybėje suskirstytos pagal statusą. Katalikybė vadinama „Bažnyčia“ iš didžiosios raidės, o iš žemiausiojo statuso religijų ir jas išpažįstančių žmonių neretai viešai tyčiojamasi.

Panašiai yra ir su tautybėmis – jos dabar Lietuvoje faktiškai išrikiuotos pagal Hitlerio hierarchiją, tik kad žydai yra nebe žemiausiojo, o aukščiausiojo statuso tauta.

Iš kitos pusės, valdžia stengiasi neleisti žmonėms gauti alternatyvios informacijos apie tai, kas iš tikrųjų vyksta pasaulyje ir Lietuvoje. Apie vyriausybei neparankius faktus informuojantys televizijos kanalai uždraudžiami, neklusniems laikraščiams sukuriamos nepakeliamos mokestinės sąlygos.

Žmonės intensyviai įtikinėjami, jog tai, kas neatitinka vyriausybės pozicijos – neteisinga, amoralu, nusikalstama. Visaip juodinama tarybinių laikų, rusiška kultūra; vyriausybės kontroliuojama Elero žiniaspauda begėdiškai tyčiojasi iš rusakalbių, jų meno ir kultūros.

Kalbant apie religiją – žmonėms begėdiškai primetama katalikybė, pradedant mokykla ir baigiant darbo vietomis. Kartais, ypač kaimo vietovėse, žmonėms tenka meluoti, jog jie yra katalikai – kad su jais nebūtų vienaip ar kitaip susidorota.

Religijos valstybėje suskirstytos pagal statusą. Katalikybė vadinama „Bažnyčia“ iš didžiosios raidės, o iš žemiausiojo statuso religijų ir jas išpažįstančių žmonių neretai viešai tyčiojamasi.

Panašiai yra ir su tautybėmis – jos dabar Lietuvoje faktiškai išrikiuotos pagal Hitlerio hierarchiją, tik kad žydai yra nebe žemiausiojo, o aukščiausiojo statuso tauta.

Žydai naudojasi daugeliu kitoms tautoms neprieinamų privilegijų, tuo tarpu lietuviai dabar visaip žeminami ir niekinami dėl savo kalbos bei tautybės eLeRo valstybinėse institucijose.

Teisės į privatų gyvenimą Lietuvoje praktiškai nebeliko

Edvardo Snoudeno atskleista informacija apie JAV vykdomą totalitarinį viso pasaulio sekimą privertė susirūpinti daugelį valstybių. Tiktai ne Elerą.

Kiekvieno iš mūsų visa elektroninė korespondencija įrašoma – apie tokio masto sekimą nekilo minčių nei Stalinui, nei Hitleriui.

Iš kitos pusės, kiekvienas smalsus prokuroriūkštis gali kada užsinorėjęs klausytis mūsų telefono pokalbių. Formaliai tam reikia teismo leidimo, bet vadinamųjų eLeRo „teisėjų“ dėka, tai – praktiškai tik kelias valandas užtrunkantis tuščias formalumas.

Šeimyninio gyvenimo srityje vyriausybė į mus žiūri kaip į visiškus beteisius gyvulius.

Represinės valdžios struktūros faktiškai gali kada panorėjusios atimti iš mūsų kompiuterius – taigi praktiškai sužinoti viską apie mūsų asmeninį gyvenimą ir greičiausiai surasti pagrindo mums šantažuoti ir visaip tyčiotis iš mūsų.

Mokykloje, policijoje, armijoje ir daugelyje kitų vietų žmonėms begėdiškai brukama katalikybė; teisė pasirinkti religiją ir auklėti joje savo vaikus faktiškai buvo kur kas didesnė Stalino laikais, jau nekalbant apie Hitlerio Vokietiją.

Šeimyninio gyvenimo srityje vyriausybė į mus žiūri kaip į visiškus beteisius gyvulius. Jau nebegalime draugiškai apsikolioti ir išsirėkti vienas ant kito, kaip tai tūkstančius metų darė mūsų protėviai, nebijodami, kad į mūsų namus įsiverš gauja policininkų mėšlinais batais.

Mes jau nebegalime nuspręsti, kaip gimdysime savo vaikus, kaip vežiosime, pas kokius gydytojus vesime ar nevesime. Ir tai – tik pradžia.

Valdžia jau svarsto, iki kokio amžiaus leis mums palikti vaikus vienus namuose, kaip turėsime juos auklėti. Nors kol kas šie įstatymai dar nepriimti, bet vyriausybė jau aiškiai parodė, kad panaikino mūsų teisę turėti SAVO ŠEIMAS ir kad turėsime gyventi taip, kaip NUSPRĘS JIE. O ir tai – dar ne pabaiga.

Briuselyje jau bręsta nauji planai, ir po kokių dešimties metų lietuviams tėvams gali tekti mokyti masturbuotis savo mažamečius vaikus, perrenginėti berniukus mergaitėmis ir t.t.

Ribos tarp viešojo ir privataus gyvenimo faktiškai nebeliko: tai, kad šiandien dar galime netampyti savo kūdikio sūnaus už vienos vietos ar nebraukyti dukros per tarpkojį – NĖRA MŪSŲ TEISĖ, o tiktai laikina Briuselio ar Seimo deputatų „politinės valios“ stoka.

Kodėl neuždraudžia Išgamų Vyčio?

Galima ginčytis, kuris režimas totalitariškesnis: Lietuvos dabartinis (Eleras), stalininis ar Hitlerio. Ūkinį gyvenimą labiausiai ribojo Stalinas, kultūrinį – ko gero Hitleris, tačiau į privatų ir ypač šeimos gyvenimą akivaizdžiai labiausiai kišasi Eleras.

Esame valdomi totalitarinio režimo, ir akivaizdu, kad kuo toliau – tuo labiau valdžia mus seks, kontroliuos ir gąsdins.

Kodėl uždraustas mano gimtosios valstybės herbas, o visokie padugnės visur kiša dabartinio nusikalstamo totalitarinio režimo simbolį?

Tarybų Lietuvos herbe yra ir Tautinės, ir Tarybų Lietuvos vėliavų spalvos.

Dabartinio režimo herbe – tik Lietuvos okupantų vėliavos.

Prisiminus, kiek daug TSRS padarė gero Lietuvai, ir palyginus to meto valdymo metodus su dabartinės valdžios nusikaltimais prieš lietuvius, darosi akivaizdu, kad dabar mūsų šalį valdantys nusikaltėliai neturi jokios moralinės teisės piktintis netgi Stalinu, jau nekalbant apie vėlyvąją Tarybų Sąjungą.

Aš gimiau ir užaugau brežnevinėje Tarybų Lietuvoje ir jaučiuosi įžeistas, kad dabartinis režimas uždraudė jos herbą ir himną. Kokią teisę dabartiniai mano šalį niokojantys nusikaltėliai turi uždrausti simbolius valstybės, kuri buvo kur kas humaniškesnė ir, svarbiausia, palankesnė Lietuvai bei lietuvių tautai už dabartinę?

Norėčiau, kad būtų uždraustas ir dabartinio režimo simbolis – vaizduojantis akivaizdžiai svetimšalį mūsų šalį trypiantį okupantą, išpaišytą ne tik Lietuvą istoriškai labiausiai skriaudusių valstybių vėliavų (bet žinoma, ne lietuviškos vėliavos) spalvomis, bet ir didžiausių išgamų Lietuvos istorijoje ženklu. (daugiau apie tai)

Palyginus su mūsų šalį naikinančiu eLeRo režimu, dabar mano vaikystės Lietuva atrodo kaip demokratijos, žmogaus teisių ir tautos laisvės šalis.

Bet kokiu atveju, galiu suprasti Staliną, netgi Hitlerį – jie turėjo logiškai suprantamus tikslus, įkvėpusius už juos atiduoti savo gyvybes milijonus žmonių.

Tuo tarpu Lietuvą valdo tiesiog gauja vagių, sekančių, kontroliuojančių ir visaip bauginančių mus tam, kad nesipriešintume ir jie galėtų išvogti tai, kas dar liko iš išniekintos mūsų šalies ir jau beveik sunaikintos tautos.

Skirtingai nuo Stalino ir Hitlerio totalitarizmo, dabartinio eLeRo režimo totalitarizmas neturi jokios jo nusikalstamus metodus teisinančios idėjos. Tiktai atvira niekšybė ir panieka lietuviams. Panieka mums, mūsų tautai, kultūrai, kalbai, raštui...

Ankstesnis įrašas

Sekantis įrašas

Naujausias įrašas

Daug. kom. įrašas

Atsitiktinis įrašas