O jei mėšlasauga ir mane uždarytų į „psichuškę“?

Kaip jau rašiau anksčiau, „prisižaidusi“ teisėja nusprendė padaryti mane bepročiu.

Mano nuomone, dabar (prieš kokius 5 metus viskas buvo kiek kitaip) toks elgesys jos padėtyje nėra racionalus, bet tokia realybė – turiu kol kas palikti ramybėje mano tautą ir šalį toliau naikinančią valstybę ir įsitraukti į absurdišką ir visiškai beprasmišką asmeninį konfliktą.

Būtent ASMENIŠKAI susidūręs su policija, teismais, prokuratūra, staiga suvoki, kad tie žmonės iš straipsnių ar TV laidų, kuriems davė baudą, nuteisė lygtinai, uždarė į kalėjimą ar beprotnamį, – tiesiog eiliniai lietuviai, tokie patys, kaip ir tavo giminaičiai, draugai bei pažįstami, tokie patys, kaip ir tu.
Tada supranti, kad, gyvendamas Lietuvos valstybėje, niekada nesi saugus (žinoma, jei nesi seimūno, teisėjo, prokuroro, milijonieriaus ar pan. vaikelis).

Iš pradžių psichologo pakvietimas į teismo posėdį man nuskambėjo nors ir įžeidžiančiai, bet visai negrėsmingai. Dabar taip nebemanau.

Susitikau su žmonėmis, kurie bando ginti nuo baudžiamosios psichiatrijos nukentėjusius lietuvius (pavyzdžiui) ir išgirdau kraupių istorijų apie teisybės ieškojusius žmones, su kuriais buvo susidorota teismo psichiatrų rankomis.

Galvojame: „Man taip negali atsitikti – kiltų didelis triukšmas, visa Lietuva, visa Europa sužinotų, pasipiktintų.“ Taip galvojo ir VISI tie lietuviai, kurie dar ir dabar uždaryti beprotnamiuose už tai, kad išdrįso protestuoti prieš valdžios savivalę.

Teko telefonu pasikalbėti su akivaizdžiai sveiku jaunu vyru, ilgam uždarytu Rokiškio psichiatrinėje su žmogžudžiais ir panašiais visiškais bepročiais. Palyginus su jo pasakojimu, Džeko Nikolsono „Gegutės lizdas“ atrodo kaip ištaiginga sanatorija.

Mane tai kaip reikiant užkabino – turbūt todėl, kad jau ir man gresia panašus susidorojimas? Lietuvos Respublikos teismo psichiatrų išniekintų lietuvių likimai man jau nebėra visiškai svetimų žmonių problemos.

Apie tai parašysiu kelis straipsnius – žinoma, jei suspėsiu.

O ar susidorojimas su manimi sujaudintų dar ką nors be mano artimųjų?

Kai skaitai laikraštyje ar žiūri per televizorių reportažus apie policijos sulaikytus protestuotojus, bandančius reikalauti teisingumo, nesityčiojimo, nors minimalios pagarbos žmonių teisėms ir laisvėms, teismų jiems skiriamas baudas, teisininkų komentarus apie jų pažeistus įstatymų straipsnius, visa tai atrodo kaip kažkas tolimo ir nerealaus.

Visai kas kita – kai tai nutinka tavo artimiesiems ar net tau pačiam. Būtent ASMENIŠKAI susidūręs su policija, teismais, prokuratūra, staiga suvoki, kad tie žmonės iš straipsnių ar TV laidų, kuriems davė baudą, nuteisė lygtinai, uždarė į kalėjimą ar beprotnamį, – tiesiog eiliniai lietuviai, tokie patys, kaip ir tavo giminaičiai, draugai bei pažįstami, tokie patys, kaip ir tu.

Tada supranti, kad, gyvendamas Lietuvos valstybėje, niekada nesi saugus (žinoma, jei nesi seimūno, teisėjo, prokuroro, milijonieriaus ar pan. vaikelis ).

Galvojame: „Man taip negali atsitikti – kiltų didelis triukšmas, visa Lietuva, visa Europa sužinotų, pasipiktintų.“ Taip galvojo ir VISI tie lietuviai, kurie dar ir dabar uždaryti beprotnamiuose už tai, kad išdrįso protestuoti prieš valdžios savivalę.

Iš pradžių ir man atrodė, kad ko jau ko, o manęs tikrai nedrįs uždaryti – esu šį bei tą nuveikęs, žinomas, mylimas... Dabar jau taip nebegalvoju.

Ir pasistengsiu, kad taip nebegalvotų kuo daugiau tautiečių.

Ankstesnis įrašas

Sekantis įrašas

Naujausias įrašas

Daug. kom. įrašas

Atsitiktinis įrašas