Mirties ministras Veryga, Gebelso ir Himlerio hibridas

Neseniai teko ASMENIŠKAI susidurti su dabartinio LR Mirties ministro Aurelijaus Verygos pavaldiniais.

Nors jau nemažai buvo tekę patirti, stebėti, kaip LR Mirties darbuotojai baltais chalatais tyčiojasi iš neturtingų žmonių ir praktiškai juos žudo, rašyti apie psichiatrų ir kitų LR „gydytojų“ kankintus ar ir šaltakraujiškai numarintus lietuvius, tačiau pajusti tai savo kailiu – visiškai kitas jausmas.

Netikėtai atsidūriau Greitosios pagalbos ligoninėje

Vieną sekmadienio rytą pradėjau žagsėti. Iš pradžių nekreipiau dėmesio, po to išmėginau visus liaudiškus metodus – niekas nepadėjo. Antradienio naktį pasidarė taip blogai, kad teko kviesti greitąją pagalbą, kuri nuvežė mane į Lazdynų ligoninę.

Tuo metu jau buvau vos gyvas ir nuoširdžiai džiaugiausi, kad pagaliau man padės – galėsiu atsikvėpti ir nors truputį pamiegoti. Žiauriai klydau.

„Gydymas“ ligoninėje labai priminė kankinimą koncentracijos stovykloje

Mane išklausiusi ligoninės gydytoja padarė kardiogramą ir paguldė mane į vadinamąją „stebėjimo palatą“. Seselė suleido kažkokių vaistų ir įsmeigė į veną lašelinę. Tada prasidėjo visiškas košmaras.

Važiuojant į ligoninę susilpnėjęs žagsulys netrukus virto smaugiančiais ir dusinančiais spazmais. Dėl rankoje styrančios lašelinės buvau priverstas gulėti ant nugaros, nors labai norėjosi vartytis; pradėjo krėsti šaltis. Pasijutau kaip nacių ar pan. kankinamas grandine prirakintas kalinys kokioje nors koncentracijos stovykloje.

Netrukus pasirodė gydytoja, ir pasiskundžiau, kad man visai blogai. Gydytoja teatsakė, kad nenori manęs „visai užslopinti.“

Niekada negali žinoti, bet manau, kad jei mano vietoje būtų gulėjęs koks šuo, katinas ar bent kiaulė, gydytojai nebūtų ramiai žiūrėję į gyvulio kančias ir būtų suleidę jam migdomųjų ar bent raminamųjų.

Paprašiau dar vienos antklodės (manoji buvo kažkoks popieriumi apvilktas varvalas), bet gydytoja man paaiškino, kad daugiau nėra. Paprašiau bent jau dar vienos (kaip popieriuje įvyniotas vatos gumulėlis atrodžiusios) pagalvės – gavau tokį patį atsakymą. Ilgą laiką neatsirado žmogaus, kuris sugebėtų pakelti lovos galvūgalį – buvau priverstas gulėti nuleista galva, nors kiekvienoje į mediciną orientuotoje interneto svetainėje pati pirmoji rekomendacija mano būklėje (gydytoja parašė „refliuksas“) – kuo aukščiau pakelti galvą.

Jaučiausi kaip gydytojų niekinamas gyvulys

Gydytoja išėjo, o aš bandžiau gelbėtis sėdėdamas „siuvėjo“ poza – tada žagsėjimas nebuvo toks skausmingas, tačiau dar labiau krėtė šaltis.

Po kokios valandos pasirodė slaugė ir pakėlė galvūgalį, tačiau tai nepadėjo – reikėjo pakelti galvą, o ne visą kūną.

Pusę nakties (maždaug nuo 3 iki 7 val.) praleidau vis beviltiškiau žagsėdamas, žiūrėdamas į priešais prieš kompiuterius sėdėjusių gydytojo ir seselės nugaras bei pavydėdamas aplink ramiai miegojusioms alkoholio aukoms.

Pagal mano patirtas fizines kančias kol kas tai buvo šiurpiausia naktis mano gyvenime. Norėjosi numirti tikrąja to žodžio prasme, aplink slampinėję medikai (išskyrus vieną slaugę) buvo visiškai „padėję“ ant manęs ir mano kančių.

Kelis kartus bandžiau atkreipti aplinkinių medikų dėmesį, parodyti kaip kankinuosi, tačiau šiems buvo akivaizdžiai nusispjaut – vienintelė reakcija buvo praburbėtas „aha, žagsite.“

Niekada negali žinoti, bet manau, kad jei mano vietoje būtų gulėjęs koks šuo, katinas ar bent kiaulė, gydytojai nebūtų ramiai žiūrėję į gyvulio kančias ir būtų suleidę jam migdomųjų ar bent raminamųjų.

Apie 7 val. ryto vis dėlto užmigau, o kai apie 8 val. mane pažadino, žagsulys buvo (kelioms valandoms) praėjęs. Mane skubiai apžiūrėjo, padarė plaučių nuotrauką ir išmetė „pas šeimos gydytoją“, nors buvau taip išsekęs, kad vos ant kojų pastovėjau.

Ligoninėje buvau kankinamas tikrąja šio žodžio prasme

Po to dar teko pažagsėti kokias 5 dienas geriant įvairius pagal ligoninėje nustatytą diagnozę paskirtus vaistus ir mokant milžiniškus pinigus už beprasmes iki absurdiškumo skubias „konsultacijas“, kol galų gale PATS supratau, kad man vis skiria skrandžio rūgštingumą mažinančius vaistus, nors visi mano simptomai rodė ne padidėjusį, bet sumažėjusį rūgštingumą.

Kreipiausi į p. Gūglę ir pasveikau per kokį pusdienį: užteko poros „Nimesil“ miltelių ir kelių liaudiškų (dabar sako „interneto“) priemonių.

Man jau pirmąją naktį Greitosios pagalbos ligoninėje nebesinorėjo gyventi. Jei būčiau buvęs jaunas, vienišas, nebūčiau ėmęsis savigydos ir toliau būčiau gėręs „Omeprazolį“ bei kitus tautiečių budelių baltais chalatais išrašytus „vaistus“, labai tikėtina, kad ir aš būčiau pasekęs akmeniečio pėdomis.

Tiktai tada supratau, kad Lazdynų ligoninėje mane iš tikrųjų kankino. Man visą naktį lašino „Omeprazolį“, kuris dar labiau mažino rūgštingumą ir dar labiau didino mano kančias.

Nors puikiai prisimenu, kaip detaliai papasakojau gydytojai visus savo simptomus, pastaroji matyt arba visiškai nesiklausė (buvo 3 val. nakties), arba buvo visiškai nekompetentinga. Tiesiog paskyrė pirmus į galvą atėjusius „vaistus“ pasmerkdama mane košmariškai nakčiai.

Tipiškas Mirties ministerijos epizodas

Pagal mano patirtas fizines kančias kol kas tai buvo šiurpiausia naktis mano gyvenime. Norėjosi numirti tikrąja to žodžio prasme, aplink slampinėję medikai (išskyrus vieną slaugę) buvo visiškai „padėję“ ant manęs ir mano kančių.

Veryga
– Gebelso ir Himlerio hibridas

Neabejoju, kad jei Gebelsas su Himleriu būtų kaip nors susikergę, būtų gimęs Veryga.

Kažką teko girdėti apie labai panašiomis aplinkybėmis nusižudžiusį jaunuolį, berods iš Akmenės. Kiek suprantu, ir iš jo išsityčiojo Mirties ministerijos pavaldiniai. Nuveždavo į ligoninę, o paskui, pakankinę, išsiųsdavo namo.

Man jau pirmąją naktį Greitosios pagalbos ligoninėje nebesinorėjo gyventi. Jei būčiau buvęs jaunas, vienišas, nebūčiau ėmęsis savigydos ir toliau būčiau gėręs „Omeprazolį“ bei kitus tautiečių budelių baltais chalatais išrašytus „vaistus“, labai tikėtina, kad ir aš būčiau pasekęs akmeniečio pėdomis.

Mirties ministerijai mes abu – neturtingi lietuviai, neduodantys nieko, kaip sakant, „į kišenę“, taigi niekingi gyvuliai, aukos, iš kurių galima tyčiotis, kankinti, pasmerkti bemiegėms skausmo ir kančių naktims, o ryte išsiųsti namo – registruotis po kokių 2 mėnesių vizitui pas „šeimos gydytoją“.

Veryga – Gebelso ir Himlerio hibridas

Tą bemiegę naktį ligoninėje galvojau – ką man primena dabartinis Mirties ministras Aurelijus Veryga? Paryčiais supratau, kad išgama susirinko pačius šlykščiausius Gebelso ir Himlerio bruožus.

Iš vienos pusės, Veryga begėdiškai skiedžia apie savo kilnius tikslus ir rūpinimąsi žmonėmis bei jų sveikata. Tikra Gebelso parodija.

Tačiau praktiškai išgama dar labiau žagina ir taip jau merdėjančią Lietuvos sveikatos apsaugą. Ligoninės ir poliklinikos vis labiau primena kankinimo ir žudymo institucijas. Darbuotojai masiškai atleidinėjami; ženkliai didinami direktorių, vedėjų ir kitų biurokratų atlyginimai, o realiai dirbančių medikų algos „keliamos“ vienženklėmis „sumomis“. Nors kiek geresni gydytojai bėga iš Lietuvos – nenustebčiau, jei sužinočiau, kad ir mane kankinusi gydytoja buvo už grašius naktimis budinti rezidentė.

Veryga giriasi sutaupęs milijonus, tačiau tie milijonai atitenka „valstiečiams“ išsivogti bei ginkluotiems žudikams iš užsienio samdyti. Lietuviams gi – kančios ir mirtis. Šia prasme Mirties ministras – tikras Himlerio šaržas.

Jei kažkada Gebelsas su Himleriu būtų galėję kažkaip susikergti ir susilaukti jų abiejų šlykščiausias savybes įkūnijančio palikuonio, neabejoju, kad toks išsigimėlis dabar vadintųsi Aurelijumi Veryga.

Ankstesnis įrašas

Sekantis įrašas

Naujausias įrašas

Daug. kom. įrašas

Atsitiktinis įrašas