„Lietuvos laisvės kovų“ teroristai – teismas pradeda duoti naudos

Pirmieji 14 manęs teisimo posėdžių buvo groteskiški iki absurdiškumo. Iš pradžių, ramiai sau spjovusi į savo priesaiką ir Konstituciją, teisėja Štuopienė visaip tyčiojosi iš manęs, vėliau begėdiškai bandė įtikinti psichiatrus, kad aš – jų priežiūros reikalaujantis silpnaprotis.

Ją pakeitęs teisėjas Ramanauskas elgėsi daugiau mažiau korektiškai, tačiau, kadangi dabartinėje Lietuvoje patys manęs „kaltinimai“ skamba visiškai absurdiškai, panašiai atrodė ir liudininkų bei vadinamųjų „specialistų“ apklausos.

Pokario banditai nebandė patys išlaisvinti Lietuvos, slapstėsi miškuose vengdami ginkluotos kovos ir pačiu bailiausiu ir niekingiausiu būdu terorizavo ir žudė taikius mūsų tautiečius, tame tarpe šimtus vaikų, už tai, kad šie elgėsi taip, kaip ir praktiškai visa mūsų tauta (neišskiriant Landsbergių, Grybauskų (vakar kažkur girdėjau sakant, kad Grybauskaitės tėvas buvo :-) enkavėdistas), Kubilių ir pan.) daugiau, kaip 40 metų!

Pavyzdžiui, buvęs faktinis Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnybos vadovas Velkas iškilmingai aiškino, kad jis tiki, jog jo dievas Jėzus buvo nekaltas dėl evangelijose aprašytų savo nusikaltimų; „specialistė“ ir filologijos „daktarė“ Murmulaitytė nežinojo netgi sąvokų, kurias ji „vertino“, reikšmės; o Istorijos instituto direktorius Miknys ramiu veidu aiškino, kad ne jis surašė savo pasirašytą savo vadovaujamo instituto „pažymą“ policijai (nors, sprendžiant pagal vieno iš jo pavaldinių parodymus, panašu, kad tai buvo tik šiaip melas teismui).

Todėl buvau be galo nustebintas, kai paskutinis, kol kas dar tik 15-asis teismo posėdis netikėtai gavosi labai konstruktyvus ir naudingas, tiek man, tiek ir visai Lietuvai.

Gavau unikalią progą apklausti vienus geriausių praeito amžiaus vidurio Lietuvos istorijos specialistų!

Taigi pavyko įtikinti teisėją į praeitą teismo posėdį pakviesti ko gero kompetentingiausią pirmosios praeito amžiaus pusės Lietuvos istorijos žinovą Laurinavičių ir praktiškai vienintelį oficialiai pripažintą pokario banditų nusikaltimų specialistą Pocių.

Turiu prisipažinti, kad, nors ir paskutiniu metu neretai rašau apie pokario banditus aukštinančią propagandą, detalia vemti verčiančių jų nusikaltimų istoriografija niekada nesidomėjau. O dėl viešai paskelbtos informacijos stokos kartais būna sunku įrodinėti netgi pačius akivaizdžiausius teiginius apie pokarinį banditizmą.

Gyvename totalitariniame režime – valstybėje, kurios dauguma institucijų tiesiog skleidžia begėdišką melą ir propagandą, o žmonės, išdrįstantys viešai informuoti visuomenę netgi apie savo pačių stebėtus ar kitaip sužinotus valdžiai neparankius faktus, gąsdinami, persekiojami, teisiami ir žudomi (kaip pav. Rakauskienė) LR šaulių, policijos, teismų, psichiatrų ir pan.

Lietuvą valdantys nusikaltėliai turi daug būdų priversti nepaklusnius lietuvius viešai paneigti netgi tai, ką yra matę savo akimis, iš baimės atsisakyti netgi savo jau viešai išsakytos nuomonės.

Nors visi lyg ir žino, kad pokario banditai nukankino ar kitaip išžudė tūkstančius taikių žmonių, viešai apie tai bijo kalbėti netgi tiesioginiai liudytojai – iš natūralios baimės, kad dėl to juos pačius jei ne nužudys, tai metų metais persekios policija, šauliai, vienokios ar kitokios beretės.

Ne paslaptis, kad ir man tenka gauti krūvas įvairiausių grasinimų. Jau kai prieš 15 metų kviečiau lietuvius boikotuoti referendumą dėl stojimo į ES, netgi viešuose delfi.lt komentaruose buvo pilna tiesioginių raginimų su manim susidoroti: kankinti, luošinti, pakarti ir pan.

Galime tik spėlioti, kokiais būdais neseniai buvo bauginami Statkevičius ir Vanagaitė – visai nenustebčiau, jei paaiškėtų, kad juos apklausinėjo ar ir kitaip gąsdino agentai iš vienokių ar kitokių LR specialiųjų tarnybų, galinčių jei ne nužudyti, tai bent mėnesiams suimti ar patalpinti į psichiatrinę ligoninę joms neįtikusį lietuvį.

Todėl, nors visi lyg ir žino, kad pokario banditai nukankino ar kitaip išžudė tūkstančius taikių žmonių, viešai apie tai bijo kalbėti netgi tiesioginiai liudytojai – iš natūralios baimės, kad dėl to juos pačius jei ne nužudys, tai metų metais persekios policija, šauliai, vienokios ar kitokios beretės.

Negali viešai sakyti to ką žino netgi oficialusis istorikas Pocius – kaip mat bus apkaltintas išdavyste ir išmestas iš darbo valstybiniame institute. Todėl istorikų apklausa teisme tapo puikia proga sužinoti nors dalį tiesos apie savo šalies istoriją – bent jau tiems lietuviams, kurie, prisiklausę begėdišku melu perpintos nusikaltimus ir atvirą niekšybę aukštinančios LR vyriausybinės propagandos, dar nori sužinoti ir kruopščiai valdžios slepiamą FAKTINĘ ISTORINĘ TIESĄ apie savo tautą ir tėvynę.

Laurinavičiaus ir Pociaus parodymų daugiau, nei užtenka įrodyti, kad vadinamosios „laisvės kovos“ nebuvo nei laisvės, nei kovos

Kaip jau dabar galiu užtikrintai teigti, vykstant karui, pokario partizanai praktiškai buvo nacių armijos padalinys Raudonosios Armijos užnugaryje. Naciai juos gausiai rėmė ginklais, nuleido apie 200 specialiai apmokytų desantininkų, iš kurių mažiausiai (tiek žinoma) 10 tapo atskirų grupuočių vadais.

Karo pabaigoje banditų liko apie 7 tūkst. Per visą savo egzistavimą (1944-1953 m.m.) jie nukovė viso labo apie 1,5 tūkst. tarybinių kareivių bei kitų jėgos struktūrų pareigūnų. Istorikai turėjo duomenų apie 2,2 tūkst. kolūkių valdybų narių, stribų ir pan. nužudytų „už kolaboravimą“, ir 9,3 tūkst. civilių, nužudytų „už lojalumą“ tarybinei valdžiai.

Į mano klausimą apie „partizanų taktiką ir strategiją“ pasibaigus karui buvo atsakyta, kad šieji nesiruošė patys išlaisvinti Lietuvos, o tiesiog laukė Vakarų valstybių konflikto su Tarybų Sąjunga. Agitacija ir teroru siekė atbaidyti lietuvius nuo bendradarbiavimo su tarybų valdžia. Mūšių su tarybinėmis jėgos struktūromis vengė.

Taigi akivaizdu, kad vadinamosios (LR valdžios) „Lietuvos laisvės kovos“ (pasibaigus karui) nebuvo NEI LAISVĖS, NEI KOVOS. Pokario banditai nė nemėgino išlaisvinti Lietuvos, niekada to rimtai nebandė, o labiausiai vengė būtent ginkluotos kovos!

Akivaizdu, kad „pokario rezistencija“ buvo grynai teroristinis judėjimas

Negali nešiurpinti banditų nužudytų civilių lietuvių skaičius: 9,3 tūkst. visiškų civilių ir dar turbūt koks pusantro tūkstančio kolūkių valdybų narių 7 tūkstančiams (1945–1953 m.m.) banditų.

Taigi vienas banditas vidutiniškai nužudė kur kas daugiau, nei vieną taikų lietuvį. (Kaip pasisekė, kad tarp jų atsitiktinai nebuvo mano mamos, tuo metu kaime mokytojavusios komjaunuolės ir, tikiuosi, Jūsų mamos, močiutės ar promočiutės.)

Šitokio masto civilių žudynes teisinti nusikaltėlių bukaprotiškumu gali tik visiški padugnės. Tačiau būtent tokie visiški padugnės valdo Lietuvą jau 27 metus.

Iš kitos pusės, banditai beveik nekariavo su tarybiniais pareigūnais; didžioji pastarųjų dalis buvo nukauta dar karo metu, kai naciams pavaldžiuose padaliniuose dar buvo beveik 15 tūkstančių smogikų.

Taigi pokario banditai nesiruošė patys išlaisvinti Lietuvos, slapstėsi miškuose vengdami ginkluotos kovos ir pačiu bailiausiu ir niekingiausiu būdu terorizavo ir žudė taikius mūsų tautiečius, tame tarpe šimtus vaikų, už tai, kad šie elgėsi taip, kaip ir praktiškai visa mūsų tauta (neišskiriant Landsbergių, Grybauskų (vakar kažkur girdėjau sakant, kad Grybauskaitės tėvas buvo enkavėdistas), Kubilių ir pan.) daugiau, kaip 40 metų!

Kitaip sakant, istorikai teisme praktiškai paliudijo, kad mūsų šalį valdančių padugnių išaukštinti pokario banditai buvo grynai teroristinis judėjimas. Dar daugiau, dabar visiškai akivaizdu, kad tai buvo vienas NIEKINGIAUSIŲ teroristinių judėjimų ne tik Lietuvos, bet ir viso pasaulio istorijoje.

BEPRASMIŠKAI žudžiusius nusikaltėlius gali garbinti tik patys paskutiniai padugnės

Terorizmas – standartinė prasčiau ginkluotųjų taktika; teroristinių kampanijų visais laikais būdavo daug daugiau, nei atvirų karų. Ir šiandien vien tik JAV finansuoja dešimtis, jei ne šimtus, įvairiausių teroristinių grupuočių, skerdžiančių civilius visame pasaulyje.

Vis tik terorizmas paprastai turi kokią nors PRASMĘ. Pavyzdžiui, Armija Krajova, skerdusi civilius toje pačioje Lietuvoje ir panašiu metu, ruošėsi atkurti nepriklausomą Lenkiją ir tikrai bandė to pasiekti, kol visi jos kovotojai žuvo nuo tarybinės armijos karių rankų; jankių CŽV įkurta ir ilgai finansuota Al-Kaeda dar ir dabar RIMTAI SIEKIA įkurti vienokį ar kitokį kalifatą; ir t.t.

Tuo tarpu Lietuvą terorizavę banditai begėdiškai teisinami kaip žudydami civilius laukę Tarybų Sąjungos konflikto su Vakarais. Tokie pateisinimai tiesiog verčia vemti. Pokariu Jankistano begėdiškai skleista propaganda apie greitą Lietuvos išvadavimą galėjo apkvailinti tik visiškus idiotus, ir dabar šitokio masto civilių žudynes teisinti nusikaltėlių bukaprotiškumu gali tik visiški padugnės. Tačiau būtent tokie visiški padugnės valdo Lietuvą jau 27 metus.

Gal manęs „teisimas“ duos dar daugiau naudos?

Džiugu, kad po 3,5 tyčiojimosi iš manęs metų šis kafkiškas procesas pagaliau pradeda duoti naudos Lietuvai. Mano ir mano artimųjų sveikata bei biudžeto pinigai naikinami ne visiškai veltui.

O aš naudojuosi proga ir reikalauju, kad teismas nagrinėtų ir kitų istorinių ir dabartinių padugnių (su kuriais susiję man pateikti „kaltinimai“) nusikaltimus. Neturėdamas realių galimybių jėga priešintis mano šalį valdantiems nusikaltėliams, pamėginsiu paskleisti dar truputį šviesos ant begėdišku melu ir apgaule perpintos jų propagandos.

Ankstesnis įrašas

Sekantis įrašas

Naujausias įrašas

Daug. kom. įrašas

Atsitiktinis įrašas