Terorizmas – jėga! – skelbia „Sostų žaidimas“

Šiaip ne taip prisiverčiau pabaigti žiūrėti „Sostų žaidimą“. Ir nenusivyliau.

Nors nemažą dalį banalių paskutiniojo sezono epizodų teko „prasukti“, bendrai paskutinės serijos paliko netikėtai gerą įspūdį.

Vaikai skatinami įgyti specialų pasiruošimą ir iš pasalų žudyti bendrus (organizacijos, religijos, šalies) priešus.

Pirmieji serialo sezonai buvo nuostabūs scenarijaus, režisūros, dialogų prasme. Juos tiesiog buvo LABAI malonu žiūrėti. O paskutinis sezonas buvo pastatytas (ar bent jau netyčia gavosi) giliai idėjinis – buvo susumuotos ir įtvirtintos giliosios Martino mintys, išryškintos alegorijos, ankstesniuose sezonuose pasirodydavusios kaip miglotos užuominos.

Neabejoju, kad kiekvienam peržiūrėjusiam„Sostų žaidimą“ žmogui atsirado vienokių ar kitokių minčių, todėl matomai nieko naujo čia nepasakysiu. Vis dėlto norėčiau trumpai pasidalinti įspūdžiais.

„Sostų žaidimas“ – „Paskutinio teismo“ scenarijus

Iš pat pradžių susidarė įspūdis, kad mėlynakio Nakties Valdovo mirusiųjų armija – vadinamojo Kristaus Karaliaus „Paskutiniam teismui“ atgaivintų numirėlių analogas. Abejonių nebeliko, kai sužinojau, kad Vinterfele biblijinio „Žinojimo medžio“ įtakos žmonijai naikinti traukusį Nakties Karalių lydėjo lygiai 12 jo mėlynakių apaštalų.

Džordžas Martinas
turėjo ką pasakyti ir Lietuvai

Mano žiniomis, dauguma krikščionių tiki, kad prieš 2 tūkstančius metų mirties bausme nubaustas (mano nuomone, reto šlykštumo nusikaltėlis) jų kaip dievas garbinamas Jėzus grįš į Žemę ir prikels visus numirusiuosius vadinamajam „Paskutiniam teismui“.

„Sostų žaidimas“ įtaigiai rodo, kaip galėtų atrodyti Kristaus Karaliaus sugrįžimas į Žemę. Mėlynakis „Karalius“ su savo apaštalais ir pulkai jam paklūstančių „teismui“ prikeltų lavonų – labai įtikinantis vaizdas.

Juk ne šiaip sau didelė krikščionių dalis (pavyzdžiui, katalikai) tiki, kad jų kruvinasis dievas juos „prikels“ su tikrais kūnais. Matomai būtent todėl jie nedegina lavonų, saugo palaikus koplyčiose, puoselėja darželius kapinėse ir pan. – kad sugrįžus Kristui Karaliui, lavonų likučiai galėtų jam tarnauti – kaip ir parodyta „Sostų žaidime“.

Beje ir serialo scena, kurioje driadės sukuria mėlynakį Kristų perverdamos jo krūtinę peiliu, labai primena evangelijose aprašytą begėdžio vagies ir šventyklų niekintojo Jėzaus galą ant kryžiaus – be kita ko įgyvendinusį Toros ir Elijo receptus kruvinajam Jahvei pamaloninti.

Prieš Kristų Karalių tektų susivienyti visai žmonijai

Jei daugelio krikščionių svajonė išsipildytų ir jų dievas Jėzus grįžtų į žemę bei prikeltų visus dar galutinai nesupuvusius numirėlius, mažai tikėtina, kad gyvieji savo noru leistųsi „teisiami“ kruvinojo Kristaus ( aš, pavyzdžiui, tikrai ne).

Martinas subtiliai sako mums: visiems gyviesiems reikės susivienyti prieš dievą-nusikaltėlį ir jo apaštalus, kad pasiųstume monstrą ir jo lavonus ten, kur jiems priklauso būti.

Matomai kaip ir Vesterose, kruvinajam Kristui Karaliui pribaigti Žemėje reikėtų visų tikėjimų žmonių pastangų ir pasiaukojimo bei daugelio dievų paramos.

Kilnūs durniai liūdnai baigia

Galingas serialo motyvas. Garbė ir drąsa be proto padaro daugiau žalos, nei naudos.

Iškiliausi pavyzdžiai: Nedas Starkas, pastatęs į pavojų savo šeimą; jo sūnus Džonas, pražudęs save, savo žmoną, motiną ir visą savo karalystę; pastarojo įbrolis Džonas Snou. O be jų – dar daugelis kitų drąsių ir garbingų durnių.

Panašus motyvas: tarnaujantys visiems žmonėms ilgai ir laimingai negyvena – geriausiai sekasi tiems, kurie rūpinasi savimi ir savo artimaisiais bei artimais draugais. Iškiliausi pavyzdžiai: Drakonų karalienė, Lanisteriai, seserys Stark, lordas Varis, savo seserį nužudęs Džonas Snou, Žvirblių vadas.

Po gražiais išvaduotojų žodžiais slepiasi godus išsigimimas

Danaris Targarian – personifikuotos JAV. Jankiai jau kelis šimtus metų begėdiškai virkauja apie „laisvę“, „demokratiją“, „žmogaus teises“ ir pan. O tikrovėje jie žudo, plėšia, naikina ir degina.

JAV užliejo krauju visą pasaulį. Vien tik po II pasaulinio karo suniokojo (beje, dar ir išplėšė) daugelį Afrikos šalių, Vietnamą, Iraką, Afganistaną ir Libiją, ir kur kas žiauriau, nei Danaris su savo drakonu – Karaliaus Prieplauką.

Negi Martinas norėjo pasakyti, kad nužmogėjusius jankius neapsikentę pribaigs geriausi jų draugai?

Terorizmas – geriausias silpnesniųjų kovos būdas

Arja Stark – profesionali teroristė.

Arja turi tikslą – atkeršyti savo šeimos skriaudikams – ir praktiškai pašvenčia tam savo gyvenimą. Ji keliauja į Bravos miestą ir mokosi teroristų mokykloje.

Įgavusi specialų parengimą, Arja grįžta į Septynias Karalystes ir šaltakraujiškai žudo savo priešus.

Pagaliau būtent Arja sugeba prisėlinti prie Nakties Karaliaus ir jį nužudyti. Būtent Arja laimi gyvosios žmonijos karą prieš mėlynakį šiaurės Kristų ir sunaikina didžiausią grėsmę savo žmonijai.

Liublino unija Lietuva buvo galutinai sunaikinta kaip nepriklausoma valstybė.

Bet juk tai – tipiška dabartinė musulmoniškojo (ir ne tik) terorizmo propaganda! Vaikai skatinami įgyti specialų pasiruošimą ir iš pasalų žudyti bendrus (organizacijos, religijos, šalies) priešus.

Kuo Arja geresnė už Anglijoje, Prancūzijoje ar Vokietijoje siaučiančius agresyvius musulmonus? Aš neįžvelgiu esminių skirtumų. Daugelio jų labai panašios skriaudos (NATO ar jos narių išžudyti artimieji, sugriautos ir pavergtos tėvynės), panašūs tikslai ir jų siekimo metodai.

Mano akimis „Sostų žaidimas“ – didžiausio masto ir efektyvumo terorizmo propaganda ligšiolinėje žmonijos istorijoje. Kai islamas taps viešpataujančia Žemėje religija, teks pripažinti, kad didžiausią indėlį į jo triumfą bus įnešę vieniši Arjos tipo teroristai ir juos įkvėpęs „Sostų žaidimas“.

Lietuvos Respublika pasmerkta greitam žlugimui

„Sostų žaidimas“ įtaigiai pamokė dar vieno dalyko: tironiški režimai, kuriuose grupelė iškrypėlių niekina ir visaip engia savo pavaldinius, pasmerkti žlugti.

Toks ciniškai niekinantis paprastus lietuvius, begėdiškai totalitarinis triumfuojančios neteisės režimas, kaip dabartinė vadinamoji „Lietuvos Respublika“, istoriškai negali išlikti ilgiau nei kelis dešimtmečius. Praktiškai Martinas mums įrodė, kad dabartinė Lietuvos valstybė vienaip ar kitaip sužlugs artimoje ateityje.

Keli metai dar liko Lietuvai?

LR Seimas nedelsdamas puolė vykdyti „Sostų žaidimo“ pranašystę Lietuvai. Seimūnai VIENBALSIAI priėmė Liublino uniją giriančią rezoliuciją.

O juk Liublino unija Lietuva buvo galutinai sunaikinta kaip nepriklausoma valstybė. Pusę jos teritorijos Lenkija tiesiog aneksavo (lygiai taip pat, kaip neseniai Rusija Krymą).

Lietuvos likučiai tapo praktiškai tiesiogiai pavaldūs Lenkijai, kurios vardu naujoji unija ir vadinta iki pat savo galo. Visame pasaulyje Lietuvos teritoriją (ikiliublijinės LDK likučius) pradėta vadinti tiesiog „Lenkija“, panašiai, kaip dabar Aukštaitija vadinama „Lietuva“.

Su Liublino unija prasidėjo negailestingas lietuvių lenkinimas, ir tik Jekaterinai Didžiajai turime būti dėkingi už tai, kad ji tada išgelbėjo mūsų tautos likučius nuo visiško ir galutinio sulenkinimo.

Lenkai iki šiol neslepia savo paniekos Lietuvos Respublikai, vadina ją „kresu“ (Lenkijos pakraščiu) ir sako „na Litwie“ (ant Lietuvos). Aš anksčiau dėl to ginčydavausi, bet dabar tenka pripažinti, kad jie visiškai teisūs. Dabartinė vadinamoji „Lietuvos Respublika“ – išskirtinio šlykštumo pseudovalstybinis darinys, visą savo apgailėtino gyvavimo laikotarpį niekinantis ir naikinantis lietuvių tautą. Lenkai atskiria „w Polsce“, „w Rosji“ ir „na Litwie“ ne iš tuščio pasipūtimo.

Liublino unijos (istorinio Lietuvos sunaikinimo) išaukštinimas – eilinė Seimo paniekos Lietuvai ir lietuviams demonstracija, eilinis nusikalstamo režimo žingsnis į greitą galutinį Lietuvos ir lietuvių tautos sunaikinimą, kurio neišvengiamumą negailestingai įrodė „Sostų žaidimas“.

Ankstesnis įrašas

Sekantis įrašas

Naujausias įrašas

Daug. kom. įrašas

Atsitiktinis įrašas