Pirmasis konstitucinis skundas

Giedrius Šarkanas

Konstituciniam teismui

INDIVIDUALUS SKUNDAS
2020-01-22

Ginčijamas teisės aktas: Baudžiamojo proceso kodeksas, patvirtintas 2002 m. kovo 14 d. įstatymu Nr. IX-785. Priėmė LR Seimas, adresas Vilnius, Gedimino pr. 53. Paskelbtas berods „Valstybės žiniose“.

Remdamasis 106 Konstitucijos straipsnio ketvirta dalimi bei 65 Konstitucinio teismo įstatymo straipsniu, suteikiančiais man teisę paduoti individualų konstitucinį  skundą, nes akivaizdžiai pažeistos mano konstitucinės teisės ir neseniai išnaudojau visas teisinės gynybos priemones (I ir II priedai), prašau pripažinti, kad 103 ir 104 Baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) straipsniai prieštarauja Konstitucijos Preambulei, 18, 21, 29 ir 31 straipsniams ta apimtimi, kad sudaro baigtinį sąrašą baudžiamojo proceso dalyvių, kuriems atlyginamos „kelionės į iškvietimo vietą ir gyvenimo joje“ išlaidos, ir į šį sąrašą neįtraukia įtariamųjų, išteisintųjų, kaltinamųjų ir galimai kitų persekiojamųjų proceso dalyvių, netgi visiškų skurdžių, kurie neturi lėšų pilnavertiškai dalyvauti procese ir savo konstitucinėms teisėms įgyvendinti.

103 straipsnis. Proceso išlaidos

Proceso išlaidas sudaro:

1) liudytojams, nukentėjusiesiems, ekspertams, specialistams ir vertėjams išmokami pinigai, skirti jų kelionės į iškvietimo vietą ir gyvenimo joje išlaidoms atlyginti;

2) liudytojams ir nukentėjusiesiems išmokami pinigai, skirti atlyginti už jų atitraukimą nuo įprastinio darbo;

3) ekspertams, specialistams, vertėjams išmokami pinigai, skirti atlyginti už jų darbą, išskyrus tuos atvejus, kai jie šias pareigas atlieka kaip tarnybinę užduotį;

5) daiktų laikymo ar persiuntimo išlaidos;

6) kitos išlaidos, kurias ikiteisminio tyrimo pareigūnas, prokuroras, teisėjas ar teismas pripažįsta proceso išlaidomis.

104 straipsnis. Proceso išlaidų atlyginimas

1. Proceso išlaidos liudytojui, nukentėjusiajam, ekspertui, specialistui, vertėjui atlyginamos iš ikiteisminio tyrimo įstaigų, prokuratūros ar teismo lėšų. Šių išlaidų atlyginimo tvarką ir jų dydžius nustato Lietuvos Respublikos Vyriausybė ar jos įgaliota institucija.

2. Proceso dalyvis, kuris savo nuožiūra pakvietė dalyvauti procese ekspertą, specialistą, gynėją ar atstovą arba turėjo kitų išlaidų, jas apmoka pats iš savo lėšų. Proceso dalyvis gali prašyti teismo, kad šios išlaidos būtų pripažintos proceso išlaidomis ir išieškotos iš nuteistojo.

Perkėlus bylos nagrinėjimą į kitą miestą ir teismui atsisakius kompensuoti kelionės išlaidas, buvo pažemintas mano orumas, suvaržyta mano teisė į teisingą teismą ir esu diskriminuojamas

Jau daugiau kaip šeši metai esu persekiojamas pagal 170 ir 170-2 BK straipsnius dėl to, kad mano asmeniniame interneto tinklaraštyje „lietuviais.lt“ paskelbti vyriausybės politiką kritikuojantys straipsniai nepatiko prokurorui p. Benediktui Leišiui.

Vilniaus miesto apylinkės teismas užpernai mane išteisino, taigi šiuo metu formaliai esu „išteisintasis“. Tačiau prokuroras Leišys apskundė nuosprendį apygardos teismui; dėl to ir aš buvau priverstas pateikti apeliacinį skundą.

Prokuroras Benediktas Leišys

Vilniaus apygardos teismas begėdiškai išsityčiojo iš mano tikėjimo bei religinių pažiūrų ir, man pradėjus viešai protestuoti dėl manęs pažeminimo, o taip pat begėdiško teismo nutarčių ir kitų proceso dokumentų klastojimo, nusišalino, liepė prokuratūrai pradėti mane dėl to persekioti, o bylos nagrinėjimą perkėlė į Kauną.

Aš galėčiau neblogai užsidirbti kaip bridžo profesionalas, tačiau Lietuvoje tai neįmanoma, o ilgesniam laikui išvykti į užsienį man uždrausta. Todėl jau šešti metai kaip praktiškai negaunu jokių pajamų; mano sveikata labai suprastėjo; mano sąskaitas apvogė ir praktiškai užblokavo „Sodra“ už tai, kad nemoku PSD mokesčio; negaliu gauti man reikalingų medicininės pagalbos paslaugų. Deklaruotino turto taip pat neturiu.

Dėl šių priežasčių paprašiau Kauno apygardos teismo kompensuoti man NORS KELIONIŲ Į TEISMO POSĖDŽIUS iš Vilniaus į Kauną išlaidas, tačiau Kauno apygardos teismas mano prašymą atmetė motyvuodamas BPK 103 straipsnio 1 dalimi ir 104 straipsnio 1 dalimi. Kauno apygardos teismo nutarties tekstas – I priedas.

Dėl viso pikto kreipiausi į Apeliacinį teismą, tačiau šis atsisakė priimti mano skundą, nes tokios nutartys „neskundžiamos“. Apeliacinio teismo atsakymas – II priedas.

Todėl, kadangi esu neturtingas, dabar esu priverstas dar labiau riboti savo būtiniausias išlaidas ir negaliu netgi susipažinti su bylos medžiaga ar normaliai pasikalbėti su savo advokate – taigi yra suvaržytos Konstitucijos Preambulėje ir minėtuose straipsniuose įtvirtintos mano konstitucinės teisės: į žmogiškąjį orumą, teisingą teismą, galimybę pilnavertiškai dalyvauti procese, nekaltumo prezumpciją ir nediskriminavimą.

Žeminamas mano ir panašių į mane žmonių orumas

Konstitucijos Preambulėje ir 21 straipsnyje įtvirtinta teisė į žmogiškąjį orumą teisingoje ir darnioje visuomenėje. Tačiau akivaizdu, kad, verčiant tokius skurdžius kaip aš savo lėšomis vykti į teismo posėdžius kituose miestuose, dar atskirai važinėti susipažinėti su bylos medžiaga bei pasitarti su advokatu, mes pasmerkiami tam skirti maistui ir būtiniausių poreikių tenkinimui ir be to nepakankamas savo lėšas, esame dar labiau paniekinami ir taip asocialiausioje Europos valstybėje.

Noriu pastebėti, kad Lietuvoje didelė dalis žmonių gyvena žemiau skurdo ribos, ir būtent tokius socialiai bejėgius asmenis dažniausiai pasirenka savo aukomis Lietuvos prokurorai, paprastai atsisakantys tirti net ir akivaizdžius turtingų ir įtakingų žmonių nusikaltimus. Prokurorai žino, kad skurdžiai nepasisamdys padorių advokatų ir greičiausiai bus nuteisti vien tik todėl, kad nesugebės apsiginti net ir nuo pačių absurdiškiausių kaltinimų.

Mano nuomone, tokio akivaizdaus Konstitucijos pažeidimo negalima įteisinti netgi remiantis Lietuvos policijoje, prokuratūroje ir teismuose (toliau – „teisėderga“) įsišaknijusiomis paniekos neturtingiems žmonėms tradicijomis.

Finansinis manęs kankinimas – politinio susidorojimo su manimi dalis

Aš esu kaltinamas valstybės politiką kritikuojančiais straipsniais internete pažeidus 170 ir 170-2 BK straipsnius. Nors man inkriminuojami nusikaltimai itin menki, o prokuroro prašoma bausmė – teisės keisti gyvenimo vietą apribojimas ir viešieji darbai, esu persekiojamas jau daugiau kaip šešis metus. 

Ikiteisminis tyrimas truko daugiau kaip du metus. Mano straipsniai buvo siuntinėjami į įvairias įstaigas; man palankūs atsakymai buvo ignoruojami, o nepalankaus straipsnių vertinimo citatos buvo klijuojamos į kaltinamąjį aktą.

Vilniaus apylinkės teisme teisėja Inga Štuopienė jau pirmajame posėdyje atvirais grasinimais, kad uždraus man kalbėti procese ir kreipsis į psichiatrą, jei neduosiu parodymų prieš save, privertė mane liudyti prieš save patį, tada ir vėliau visaip iš manęs tyčiojosi ir niekino.

Prokuroras Leišys jau apylinkės teisme pareiškė, kad byla bus sprendžiama kitame teisme. Jo apeliacijos pagrindas – nepadaryta ekspertizė, turinti nustatyti, ar man inkriminuojamų interneto straipsnių kopijos buvo iš manęs paimtuose kompiuteriuose. Tai, kad per ikiteisminio tyrimo du metus ir berods keturis mėnesius kaltinimas nepadarė akivaizdžiai būtinos banalios ekspertizės, rodo, kad prokuroras jau nuo pat pradžių ruošėsi apeliacijai apygardos teismui, t.y. planavo daug metų mane persekioti.

Akivaizdu, kad su manimi yra susidorojama daugiamečio sekinančio manęs persekiojimo būdu. Ir teisėdergai neblogai sekasi – šeši metai apribotos judėjimo laisvės, įtariamojo ir kaltinamojo statusas, šimtai grubių mano teisių pažeidimų (Vilniaus apygardos teismas kaip mat paskyrė man psichiatrinę ekspertizę, nors esu išteisintasis ir viso labo prašiau įgyvendinti Konstitucijoje aiškiai įvardintas savo teises) apie 40 (kol kas) teismo posėdžių sugraužė mano sveikatą, prislėgė psichologiškai ir labai sukomplikavo mano finansinę situaciją.

Kelionių į Kauną išlaidos, kurių net dalį atsisakė apmokėti Kauno apygardos teismas, dar labiau apsunkina mano padėtį, prislegia mane ir pažemina. Akivaizdu, kad tai yra bendro manęs politinio persekiojimo siekiant palaužti dalis – vos tik nusišalinus Vilniaus apygardos teismui, prokuroras Leišys kaip mat piktdžiugiškai pastebėjo, kad dabar, vykdamas į teismo posėdį, turėsiu „užsukti į degalinę“.

Suvaržyta mano ir panašių žmonių teisė į teisingą teismą

Akivaizdu, kad Lietuvos teisėderga organizuota paniekos pamatinėms žmogaus teisėms pagrindu. Norėdamas gauti kad ir VIENO lapo kopiją daugumoje Lietuvos teismų ar policijoje, žmogus turi parašyti prašymą susipažinti su byla, sulaukti atsakymo, išsirinkti lapą, nurodyti jo numerį, paduoti prašymą nusikopijuoti, vėl sulaukti atsakymo, tada eiti į banką sumokėti ir grįžti su kvitu pasiimti puslapio kopijos; – nors tos kopijos savikaina – grašis.

Norėdamas perskaityti ir nusikopijuoti kelis man reikalingus puslapius, turėčiau kelis kartus važiuoti į Kauną, o jei užtektų vieno karto – turėčiau praleisti ten visą dieną. Aš (ir ne tik aš) nesinaudoju išmaniu telefonu ir, kaip jau minėjau, neturiu galimybės naudotis banko sąskaita. Todėl net ir vienos dienos kelionei, maitinimuisi ir kopijavimui (banke už perlaidą grynaisiais reikėtų sumokėti kokius penkis eurus) turėčiau išleisti matomai apie 30 eurų – t.y. maždaug pusę mano mėnesio maitinimuisi tenkančios sumos.

Praeito posėdžio metu prokuroras Leišys atnešė savo užsakyto „tyrimo“ rezultatus. Kiek supratau, „tyrimas“ buvo atliktas ne iš iš mano buto paimtų kompiuterių diskų, o iš kažkokių p. prokuroro „asmeninių kopijų“; norėčiau kuo greičiau susipažinti su juo, bet negaliu – nes posėdžio metu niekas man nedavė „tyrimo“ kopijos; turėjau sulaukti, kol „tyrimas“ bus pridėtas prie bylos medžiagos, tada rašyti prašymą, vieną ar kelis kartus važiuoti į Kauną… Jei man būtų kompensuotos bent kelionių į posėdžius išlaidos, galėčiau sau leisti susipažinti su minėtuoju „tyrimu“, tačiau dabar turiu laukti kito posėdžio; prieš pat jį susipažinti su bylos medžiaga ir greitai nuspręsti ką daryti. O bylos medžiagoje yra kur kas daugiau, nei tūkstantis lapų. Trumpai tariant, suvaržyta mano teisė pilnaverčiai dalyvauti procese, turėti pakankamai galimybių ir laiko pasiruošti gynybai.

Mane gina jau ketvirtas šioje byloje advokatas; dabartinė mano advokatė paskirta prieš  kelis mėnesius, ir jai nemokama už susipažinimą su maždaug aštuoniais tomais bylos medžiagos – taigi vargu ar ji yra įsigilinusi į bylos specifiką. Bet kokiu atveju, procese aš nuo pat pradžių ginuosi pats; per visus proceso metus esu girdėjęs tik VIENĄ advokato klausimą liudytojui.

Kitas manęs „teisimo“ procesas vyks berods Ignalinoje, susisiekimas su kuria iš Vilniaus daug blogesnis, nei su Kaunu. Akivaizdu, kad minėtieji BPK straipsniai grubiai suvaržo mano ir kitų kituose miestuose teisiamų nepasiturinčių žmonių teisę į teisingą teismą daugeliu aspektų – apie tai vėliau.

Aš ir kiti skurdžiai bei disidentai esame neteisėtai diskriminuojami

18 Konstitucijos straipsnyje įtvirtintas žmogaus teisių prigimtinumas, Preambulėje – darnios, teisingos ir teisinės valstybės siekis, 29 ir 31 straipsniuose – teisė į bešališką teismą, nekaltumo prezumpciją ir konkrečiai nediskriminavimą. Tačiau 103 ir 104 BPK straipsniai įtvirtina visišką neturtingų ir nevyraujančių pažiūrų žmonių beteisiškumą LR teismų procesuose.

7 BPK straipsnis veidmainiškai nustato šalių rungimosi principą baudžiamąjame procese. Tačiau ir šiaip kaltinamajam sunku „rungtis“ su prokuroru, nes šis turi praktiškai neribotas galimybes: meluoti (kaip, pavyzdžiui, mane persekiojantis p. Leišys), klastoti įkalčius ir ekspertizes, parinkti savo pažįstamus politinį lojalumą demonstruojančius ekspertus ir specialistus (kaip mane persekiojant), visaip apgaudinėti ir tyčiotis. Kaltinamajam ir taip nelengva atskleisti teisės profesionalo prokuroro melus ir klastotes.

Dar labiau apribojus nepasiturinčiojo kaltinamojo (išteisintojo) ir šiaip niekingas galimybes dalyvauti procese, netgi susipažinti su bylos medžiaga ar papietauti posėdžio dieną, perkeliant procesą į kitą miestą, „rungimasis“ teise tampa visiškai makabrišku. Kaltinamasis tampa visiškai bejėgiu žaisliuku savo išlaidas iš biudžeto laisvai apsimokančio prokuroro, Lietuvoje matomai dažniausiai sukčiaus, melagio ir klastotojo, rankose.

Iš kitos pusės, aš ir kiti skurdžiai esame diskriminuojami dėl savo socialinės padėties ir gyvenimo vietos, nes apribojamos mūsų galimybės įgyvendinti tokias bazines savo procesines teises, kaip susipažinimas su bylos medžiaga ar pašnekesiai su advokatu, kuriomis laisvai naudojasi pasiturintys kaltinamieji ir tie, kuriuos teisia jų gyvenamojoje vietoje.

Be to, pažeidžiama mano ir kitų kaltinamųjų bei išteisintųjų teisė į nekaltumo prezumpciją. Mano teisės suvaržytos palyginus su kitais proceso dalyviais lyg aš jau būčiau galutinai nuteistas, nors Lietuvoje žmogus tampa kaltinamuoju subjektyviu prokuroro (dažniausiai sukčiaus, kyšininko ir melagio) sprendimu. Mano teisės apribotos palyginus su kitais proceso dalyviais praktiškai tik todėl, kad taip užsigeidė (teisme jau ne kartą begėdiškai apsimelavęs) prokuroras p. Leišys.

Pagaliau aš ir kiti valdžios kritikai esame begėdiškai diskriminuojami dėl savo politinių, religinių ir kitokių pažiūrų, nes Lietuvos prokuratūra atkakliai gina akivaizdžius nusikaltėlius, jei jie palaiko dabartinį režimą, o valdžios kritikus (pavyzdžiui mane) metų metais persekioja su absurdiškais kaltinimais įvarydami į nesveikatą, skurdą ir psichologinę desperaciją.

103 ir 104 BPK straipsniai sukuria akivaizdžiai diskriminacinę ir žeminančią proceso išlaidų apmokėjimo tvarką

Taigi 103 BPK straipsnio 1 dalis nustato baigtinį sąrašą proceso dalyvių, kurių išlaidos apmokamos, į kurį nepatenka įtariamieji, kaltinamieji, išteisintieji ir galbūt dar kiti proceso dalyviai, kuriuos yra nusprendę persekioti prokurorai.

103 straipsnio 6 dalis suteikia galimybę policijai, prokuratūrai ar teismui pripažinti kitas išlaidas proceso išlaidomis, tačiau 104 straipsnio 1 dalis nustato, kad proceso išlaidos „atlyginamos iš ikiteisminio tyrimo įstaigų, prokuratūros ar teismo lėšų.“ Tokioje beviltiškai supuvusioje neteisinėje valstybėje kaip Lietuvos Respublika tai reiškia, kad praktiškai proceso išlaidos apmokamos tik 103 straipsnio 1 dalyje išvardintiems asmenims, nes dėl proceso išlaidų sprendžiantys policininkai, prokurorai ir teisėjai yra asmeniškai suinteresuoti nesant įstatyminės prievartos neleisti ribotų savo įstaigų lėšų, kad galėtų patys iš jų kuo daugiau prisivogti. Tai akivaizdžiai matosi ir Kauno apygardos teismo nutarties (I priedas) argumentacijoje: 103.1 straipsnis neįpareigoja, o 104.1 straipsnis nurodo apmokėti iš teismo lėšų. Matomai tai yra viena iš priežasčių, dėl kurių dauguma lietuvių taip šlykštisi teismais ir prokuratūra.

Taigi minėtieji BPK straipsniai praktiškai nurodo neapmokėti proceso išlaidų 103 straipsnio 1 dalyje nenurodytiems proceso dalyviams, nors tuo būdu jie ir būtų žeminami, diskriminuojami ar suvaržoma jų teisė į teisingą teismą.

103 ir 104 BPK straipsniuose nenurodyta apmokėti proceso išlaidas netgi nepasiturintiems žmonėms, kurie dėl savo skurdo neturi galimybių pilnavertiškai dalyvauti procese.

Pažeista Konstitucijos Preambulė

Konstitucijos Preambulėje įtvirtinta, kad Konstitucija priimta siekiant „atviros, teisingos, darnios pilietinės visuomenės ir teisinės valstybės“. Akivaizdu, kad visuomenė, kurioje suvaržytos pamatinės skurdžių procesinės teisės ir jie žeminami tuo pagrindu, kad yra neturtingi ir prokurorai nusprendė juos persekioti, nėra nei „teisinga“, nei „darni“.

Be to, Preambulėje įtvirtintas Teisinės valstybės principas, nurodantis teisės viršenybės ir teisės aktų hierarchijos bei darnos būtinybę. Tai reiškia, kad žemesnieji teisės aktai turi neprieštarauti aukštesniesiems ir kad visi teisės aktai turi būti interpretuojami kaip vieninga visuma. Todėl ir teisę į teisingą teismą nustatantys Konstitucijos 29 bei 31 straipsniai neturėtų būti interpretuojami priešingai Lietuvos valstybės ratifikuotiems tarptautinės teisės aktams.

Konkrečiai Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencijos 6 straipsnyje nustatytas šalių lygybės principas – „lygybės ir viešumo sąlygomis“ (1 dalis) – ir pilnaverčio dalyvavimo procese principas – „kad  jis turėtų  pakankamai laiko ir galimybių pasirengti savo gynybai / kad jis galėtų gintis“ (3 dalis, b ir c punktai). Mano nuomone, akivaizdu, kad Teisinės valstybės principas reikalauja, jog Konstitucijoje įtvirtinta teisė į bešališką ir teisingą teismą apimtų ir šiuos – lygybės ir teisės į pilnavertį dalyvavimą procese – principus. Todėl įtvirtinantys prokuratūros persekiojamų žmonių diskriminaciją ir neužtikrinantys neturtingųjų kaltinamųjų galimybės efektyviai dalyvauti procese minėtieji BPK straipsniai akivaizdžiai prieštarauja Konstitucijos Preambulei / Preambulei kartu su 29 ir 31 straipsniais.

21 Konstitucijos straipsnis draudžia žeminti žmogaus orumą ir žiauriai su juo elgtis

Kaltinamasis ne pats pasirenka savo statusą; dalyvauti procese jį priverčia valstybė. Verčiamas išleisti dideles pinigų sumas kelionėms ir kitoms proceso išlaidoms (beje tame tarpe ir apmokėjimui dabar labai brangių banko perlaidų už vieno ar kelių puslapių kopijas), skurstantis žmogus verčiamas badauti, nepirkti jam reikalingų vaistų, atsisakyti pačių būtiniausių išlaidų – taigi yra žeminamas, su juo elgiamasi žiauriai ir niekšingai.

Akivaizdu, kad, nenustatydami prievolės teisėdergai apmokėti bent jau neturtingiems kaltinamiesiems kitiems proceso dalyviams apmokamas proceso išlaidas, 103 ir 104 BPK straipsniai įtvirtina neturtingų žmonių orumo pažeminimą ir žiaurų elgesį su jais. Mano nuomone, nepaisant Lietuvos valstybėje šiuo metu giliai įsitvirtinusių valdžios įstaigų paniekos neturtingam žmogui ir nevaržomo tyčiojimosi iš skurdžių tradicijų, minėtieji BPK straipsniai grubiai prieštarauja 21 Konstitucijos straipsniui. Netgi atsisakius skurdžių nekaltumo prezumpcijos kaip beprasmiškos (prokuroras visada susidoros su ubagu), – Konstitucija draudžia žeminti ir niekinti netgi jau nuteistus nusikaltėlius.

103 ir 104 BPK straipsniai pažeidžia 21 Konstitucijos straipsnį įtvirtindami tradicinę Lietuvoje policininkų, prokurorų ir teisėjų teisę finansiškai, morališkai ir psichologiškai sutriuškinti savo nusižiūrėtas aukas priverčiant jas dalyvauti nepakeliamai brangiame procese – kas yra daroma mano atveju, po šešių metų manęs gniuždymo metų dar labiau piktdžiugiškai žlugdant mane finansiškai.

29 Konstitucijos straipsnis draudžia diskriminuoti proceso dalyvius

29 Konstitucijos straipsnis įtvirtina:

Įstatymui, teismui ir kitoms valstybės institucijoms ar pareigūnams visi asmenys lygūs.

Žmogaus teisių negalima varžyti ir teikti jam privilegijų dėl jo lyties, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų pagrindu.

Taigi Konstitucija draudžia apriboti pamatines žmonių teises dalyvauti procese tuo pagrindu, kad prokurorai nusprendė juos persekioti. Šiuo metu prokuratūra yra viena labiausiai visuomenės niekinamų valdžios institucijų; pagrindinės jos socialinės funkcijos – užtikrinti Lietuvą išvagiančių nusikaltėlių grupių saugumą ir susidoroti su valstybinės politikos kritikais. Netgi valstybės pareigūnai (pavyzdžiui STT) yra ne kartą pareiškę, kad prokurorai neretai tampa savo formaliai persekiojamų nusikalstamų struktūrų advokatais. Sprendžiant pagal žiniaspaudą, dabartinį generalinį prokurorą p. Pašilį į postą paskyrė kriminalinės struktūros. Europos žmogaus teisių teismas konvejeriu priteisinėja kompensacijas žmonėms, su kuriais neteisėtai susidorojo Lietuvos teisėderga.

Taigi nėra jokio pagrindo pateisinti žmogaus diskriminavimą tuo pagrindu, kad jis kažkuo įtariamas ar kaltinamas visiškai nekontroliuojamų, korupcijoje ir politinėje prostitucijoje skęstančių LR prokurorų, ir todėl tokią diskriminaciją procese įtvirtinantys minėtieji BPK straipsniai akivaizdžiai pažeidžia 29 Konstitucijos straipsnį.

29 straipsnis taip pat akivaizdžiai draudžia apriboti žmogaus procesines teises dėl jo socialinės padėties ar gyvenimo vietos.

BPK grubiai pažeidžia 31 Konstitucijos straipsnį

31 Konstitucijos straipsnis nustato:

Asmuo laikomas nekaltu, kol jo kaltumas neįrodytas įstatymo nustatyta tvarka ir pripažintas įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu.

Asmuo, kaltinamas padaręs nusikaltimą, turi teisę, kad jo bylą viešai ir teisingai išnagrinėtų nepriklausomas ir bešališkas teismas.

Draudžiama versti duoti parodymus prieš save, savo šeimos narius ar artimus giminaičius.

Bausmė gali būti skiriama ar taikoma tik remiantis įstatymu.

Niekas negali būti baudžiamas už tą patį nusikaltimą antrą kartą.

Asmeniui, kuris įtariamas padaręs nusikaltimą, ir kaltinamajam nuo jų sulaikymo arba pirmosios apklausos momento garantuojama teisė į gynybą, taip pat ir teisė turėti advokatą.

103 ir 104 BPK straipsniai akivaizdžiai pažeidžia pirmąją 31 straipsnio dalį, nes persekiojamiesiems neatlyginamos proceso išlaidos lyg jie jau būtų pripažinti kaltais, nors, kaip jau argumentavau, Lietuvos prokuratūra yra degradavusi iki tokio laipsnio, kad jos „įtarimas“ ar „kaltinimas“ tereiškia, kad toks yra asmeninis prokuroro įgeidis arba iš aukščiau gautas politinis užsakymas. Tai, kad Lietuvos prokurorai ir teismai dažniausiai savo veikloje vadovaujasi kaltinamųjų kaltumo prezumpcija – kas, pavyzdžiui, yra akivaizdu dabartinio manęs arba Algirdo Paleckio persekiojimo atvejais – nėra pakankamas teisinis pagrindas formaliam kaltinamųjų kaltumo prezumpcijos įtvirtinimui 103 ir 104 BPK straipsniuose.

Minėtieji BPK straipsniai akivaizdžiai pažeidžia 31 Konstitucijos straipsnio antroje dalyje įtvirtintą kaltinamųjų teisę į teisingą teismą („teisę, kad jo bylą <...> teisingai išnagrinėtų“). Kaip jau argumentavau, Konstitucijos Preambulėje įtvirtintas Teisinės valstybės principas reikalauja teisę į teisingą teismą aiškinti plečiamai ir remiantis ratifikuotais tarptautinės teisės aktais. Taigi 103 ir 104 BPK straipsniai pažeidžia EŽTK detalizuotas neturtingų kaltinamųjų teises į pilnavertį dalyvavimą procese:  teisę į bylos nagrinėjimą lygybės sąlygomis, teisę į laiką ir galimybes pasiruošti gynybai ir teisę gintis pačiam, – kadangi šios teisės laikomos sudėtinėmis bendrosios teisės į teisingą teismą dalimis. Trumpai tariant, minėtieji BPK straipsniai įtvirtina nepasiturinčiųjų žmonių teisės į teisingą teismą apribojimą verčiant juos patirti jiems nepakeliamas proceso išlaidas. Dėl tų pačių priežasčių aptariami BPK straipsniai pažeidžia šeštojoje 31 straipsnio dalyje įtvirtintą teisę į gynybą.

18 Konstitucijos straipsnis įpareigoja valstybę užtikrinti pamatines žmogaus teises

18 Konstitucijos straipsnis nustato:

Žmogaus teisės ir laisvės yra prigimtinės.

Taigi vėlesniuose Konstitucijos straipsniuose nustatytos pagrindinės žmogaus teisės nėra vien tik jam suteiktos galimybės, kurias jis gali nusipirkti ar kitaip realizuoti savo paties pastangomis. 18 straipsnis ĮPAREIGOJA VALSTYBĘ UŽTIKRINTI pagrindinių teisių įgyvendinimą ir tuo atveju, jei pats žmogus to padaryti nepajėgia.

Mūsų atveju Konstitucija įpareigoja valstybę užtikrinti VISŲ ŽMONIŲ, tame tarpe kaltinamųjų, išteisintųjų, nuteistųjų ir kt. procesines teises visomis esamomis priemonėmis, tame tarpe ir finansinėmis. Noriu pastebėti, kad kiekvienais metais iš valstybės biudžeto vien tik viešųjų pirkimų priemonėmis pavagiami šimtai milijonų eurų; taigi valstybė tikrai turi pakankamai lėšų skurdžių kelionėms į teismo procesus kituose miestuose apmokėti.

Todėl 103 ir 104 BPK straipsniuose – nustatančiuose proceso išlaidų kompensavimo tvarką – turi būti numatytas finansavimas visų proceso dalyvių procesinėms teisėms užtikrinti. Tačiau dabar taip nėra, taigi valstybė neatlieka savo konstitucinės pareigos garantuoti pagrindinių konstitucinių teisių – konkrečiai, jau išvardintų aukščiau procesinių teisių ir teisės į orumą bei nežeminimą – įgyvendinimą visiems žmonėms ir ypač labiausiai pažeidžiamiems nepasiturintiesiems žmonėms. Taigi minėtieji BPK straipsniai akivaizdžiai prieštarauja 18 Konstitucijos straipsniui.

Apibendrinimas / Išvados

1. 103 ir 104 BPK straipsniai nustato proceso išlaidų kompensavimo dalyviams tvarką, pagal kurią proceso išlaidos nekompensuojamos prokurorų persekiojamiems žmonėms. Šie straipsniai nenumato pareigos kompensuoti proceso išlaidas netgi skurdžiausiems kaltinamiesiems, išteisintiesiems ar pan., kuriems dalyvavimas toli nuo jų gyvenamosios vietos vykstančiame procese gali tapti labai sunkia finansine našta. Kadangi teismai ir kitos teisėdergos institucijos apmoka proceso išlaidas iš savo biudžetų, 103 straipsnio 6 dalyje įtvirtinta formali galimybė teismui pripažinti kitas išlaidas proceso išlaidomis šia prasme praktiškai yra niekinė – kas aiškiai matosi ir iš I priedo.

2. Proceso išlaidų nefinansavimas persekiojamiems žmonėms įtvirtina praktiškai LR teisėdergoje įsišaknijusią persekiojamojo kaltumo prezumpciją, diskriminuoja persekiojamus žmones vien tuo pagrindu, kad korupcija, melu ir suktybėmis garsėjantys Lietuvos prokurorai nusprendė juos persekioti, tikėtinai dėl politinių ar asmeninių priežasčių, baudžia juos dar neįrodžius jų kaltės.

3. Proceso išlaidų nefinansavimas skurstantiems persekiojamiems žmonėms: a) pažemina juos, nes jie verčiami apmokėti jiems galimai labai dideles proceso išlaidas iš lėšų, kurių jiems ir taip neužtenka būtiniausių poreikių tenkinimui ir b) smarkiai apriboja jų galimybes pilnavertiškai dalyvauti procese – susipažinti su bylos medžiaga, daryti kopijas, bendrauti su savo advokatu ir pan.

4. 103 ir 104 BPK straipsniai pažeidžia Konstitucijos Preambulę, joje įtvirtintus Darnios ir teisingos visuomenės bei Teisinės valstybės principus, nes diskriminuoja dar netgi nenuteistus žmones, pažemina pačių pažeidžiamiausiųjų visuomenės narių orumą ir suvaržo jų galimybes pilnavertiškai dalyvauti procese, nerealizuoja įgyvendinimo Konstitucijoje bei ratifikuotose tarptautinėse konvencijose įtvirtintų svarbiausių teisės principų bei pagrindinių teisių – be ko negalima šiuolaikinė teisinė valstybė.

5. Minėtieji BPK straipsniai pažeidžia 21 Konstitucijos straipsnį, nes neturtingi žmonės žeminami verčiant apmokėti proceso išlaidas iš lėšų, kurių jiems ir taip nepakanka būtiniausiems poreikiams tenkinti, galimai pasmerkiant juos badui ar elgetystei ir galimai suvaržant jų pamatinę teisę pilnavertiškai dalyvauti procese.

6. 103 ir 104 BPK straipsniai pažeidžia 29 Konstitucijos straipsnį, nes diskriminuoja prokurorų persekiojamus žmones kitų proceso dalyvių atžvilgiu, o nepasiturinčiuosius – tiek prokurorų ir kitų proceso dalyvių, tiek kitų panašioje situacijoje esančių asmenų, kurie yra pasiturintys ar/ir gyvena netoli proceso vyksmo vietos, atžvilgiu.

7. Minėtieji BPK straipsniai pažeidžia 31 Konstitucijos straipsnį:

a) pirmąją dalį, nes įtvirtina kaltumo prezumpciją neapmokant kaltinamųjų proceso išlaidų lyg jie jau būtų teismo pripažinti kaltais, nors LR prokuratūra yra nudegradavusi iki nusikalstamos gaujos lygio ir žmonės Lietuvoje gali būti apkaltinti be jokio realaus pagrindo, tiesiog siekiant susidoroti su jais metų metais trunkančio absurdiško proceso būdu;

b) antrąją dalį, užtikrinančią teisę į teisingą teismo procesą ir bešališką teismą, į kurią įeina ir teisė pilnavertiškai dalyvauti procese, šalių lygybės principas bei teisė į laiką ir galimybes pasiruošti gynybai, kurios suvaržomos verčiant nepasiturinčius žmones savo lėšomis apmokėti dalyvavimo toli nuo jų gyvenimo vietos vykstančiame procese išlaidas;

c) šeštąją dalį, įtvirtinančią teisę gintis, dėl tų pačių priežasčių, kaip ir antrąją dalį.

8. Pagaliau 103 ir 104 BPK straipsniai prieštarauja 18 Konstitucijos straipsniui, nustatančiam, kad žmogaus teisės yra prigimtinės (t.y. jų negalima apriboti dėl to, kad žmogui yra įteiktas kaltinamasis aktas), taigi kartu su Preambule bei daugeliu kitų Konstitucijos straipsnių nustatančiam valstybei pareigą be kita ko ir materialiai garantuoti Konstitucijoje įtvirtintas pamatines teises, tame tarpe ir teises nebūti žeminamam bei pilnavertiškai dalyvauti procese.

9. Mano Konstitucijos Preambulėje, 18, 21, 29 ir 31 straipsniuose įtvirtintos teisės į mano orumo nežeminimą, nesielgimą žiauriai su manimi, teisingą teismą, pilnavertį dalyvavimą teismo procese bei nediskriminavimą manęs prokuroro ir kitų teisiamų asmenų atžvilgiu buvo pažeistos Kauno apygardos teismui priimant nutartį atsisakyti kompensuoti man netgi kelionių į teismo posėdžius išlaidas (I priedas), kuri buvo priimta formaliai remiantis 103 ir 104 BPK straipsnių pirmosiomis dalimis.

10. Važinėjimo į Kauną išlaidos tapo dar viena priemone pažeminti, finansiškai, psichologiškai ir morališkai mane gniuždyti akivaizdaus politinio susidorojimo su manimi procese, kuriuo aš sistemingai žlugdomas, jau daugiau kaip šešis metus persekiojant mane su menkais ir absurdiškais „kaltinimais“, verčiant dalyvauti jau apie 40 teismo posėdžių, meluojant, klastojant proceso dokumentus, verčiant važinėti į kitą miestą, visaip pažeidinėjant mano teises, diskriminuojant ir kitaip tyčiojantis iš manęs.

Giedrius Šarkanas

PRIEDAI:

I  Kauno apygardos teismo 2019 m. gruodžio 1 d. nutartis netenkinti mano prašymo kompensuoti man kelionių į teismo posėdžius išlaidas (po 15 eurų kiekvienam važiavimui).

II  Apeliacinio teismo 2020 m. sausio 8 d. sprendimas atsisakyti nagrinėti mano skundą.